„Aš nenorėčiau, kad mes padarytume iš rusų kažkokius nužmogėjusius veikėjus ir kalbėtume apie tuos žiaurumus kaip apie išskirtinai rusišką fenomeną“, – Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ kalbėjo istorikas.
Jo teigimu, karų ideologizavimas leidžia įžvelgti panašumų tarp Rusijos ir nacistinės Vokietijos.
Tačiau, anot jo, tokia ideologija pavojinga tuo, kad jos likučiai lieka ir pasibaigus karui.
Istoriko teigimu, po karo Ukrainoje turėtume siekti, kad būtų padaryta tai, kas buvo atlikta Vokietijos atžvilgiu po Antrojo Pasaulinio karo – reikėtų deputinizuoti Rusiją, sudaryti Rusijos visuomenei sąlygas atsikratyti rasistinės ideologijos, kuria grindžiamas brutalumas.
„Už kitas visuomenes brutalesnė ta, kurioje žemesnis gerbūvio lygis. Kai nėra tam tikro gerbūvio lygio, santykiai aiškinimasis vyksta jėga“, – pabrėžė jis.
Laidos svečias prisiminė neseniai mirusio rusų politiko Vladimiro Žirinovskio pareiškimą, kad Rusijos kariuomenė nužygiuos iki pat Lamanšo ir niekas jai nepastos kelio.
„Iš dalies būtų taip buvę, jeigu jie nebūtų sutikę tokios gerbūvio neišlepintos tautos kaip ukrainiečių. Ukrainiečiai nebijojo stoti į kovą su rusais ir jų didvyriška laikysena faktiškai sustabdo tą agresorių. Bet jų visuomenė buvo pasirengusi į jėgą atsakyt jėga. Ar mūsų išlepusios visuomenės, tame tarpe ir Lietuvos, būtų taip galėjusios atsakyti? Pirmais karo mėnesiais, savaitėmis, ko gero, ne. Jei ne ukrainiečiai, tai galbūt V. Žirinovskio žodžiai būtų buvę teisingi“, – svarstė jis.
Ragina nerengti raganų medžioklės
A. Nikžentaičio teigimu, mūsų visuomenei reikia padaryti viską, kad patys netaptume panašūs į rusus, kad apimti euforijos „muškime rusus“ nustotume mąstyti, kritiškai vertinti aplinką ir pasigavę šitą šūkį bandytume surengti raganų medžioklę.
„Tokių požymių jau Lietuvoje yra, kad prisidengus šūkiu „mušam rusus“ visų pirma daužome kritiškai mąstančius žmones“, – sakė jis.
Dabar, anot jo, reikia ir toliau stipriai remti ukrainiečių visuomenę, suvokiant, kad tai yra viena iš nedaugelio jėgų, galinčių sulaikyti visu brutalumu žengiančią Vladimiro Putino diktatūrą.
Kalbėdamas apie Rusijos visuomenę istorikas ragino jos nedemonizuoti, bet, remiantis nacistinės Vokietijos pavyzdžiu, ragino suprasti, kad Rusijos visuomenė turi kolektyvinę atsakomybę.
„Tai nereiškia, kad jie visi turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėm, bet yra ir moralinė kolektyvinės atsakomybės dimensija. Kaltės jausmas, suvokimas, kad ir Rusijos visuomenė yra kalta už tai – turime tai skatinti. Rusija neturėtų būti priimta į civilizuotų valstybių būrį, kol nesupras klaidų. Nereikia atiminėti to mygtuko – tiesiog bandykime su jais elgtis kaip su tokiais, kokie jie yra“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.
Laikė pusžmogiais
Lietuvos istorijos instituto vadovo teigimu, kitų tautų laikyme mažiau žmonėmis, ką dabar stebime rusų požiūryje į ukrainiečius, nėra nieko naujo, nes, pavyzdžiui, Adolfas Hitleris, prieš įsiveržiant į Sovietų Sąjungą sakė, kad ten gyvena ne žmonės, o pusžmogiai.
„Dėl to ir buvo raginimas – žudykite, jie nėra verti dėmesio. Tai jeigu mes pasižiūrime, koks buvo karo pagrindimas, šis straipsnis nėra man niekuo naujas“, – kalbėjo istorikas apie „RIA Novosti“ tinklalapyje neseniai paskelbtą Timofejaus Sergeicevo straipsnį „Ką Rusija turi padaryti su Ukraina, kuriame atvirai dėstoma, kaip turi būti sugriauta nepriklausoma valstybė, uždraustas jos pavadinimas, išžudyta šalies vadovybė, o pavergta visuomenė – perauklėta.
Jo teigimu, minėtas straipsnis paaiškina, kas yra tie naciai, apie kuriuos kalba Vladimiras Putinas, aiškindamas savo norą „denacifikuoti“ Ukrainą.
„Naciai yra visi ukrainiečiai, pasirodo, juos reikia žudyti. Bet tai yra ne kas kita, kaip bandymas išaiškinti, interpretuoti V. Putino karo ideologiją. Nebūna taip, kad istorija pasikartotų nevirsdama farsu, bet tam tikras istorines analogijas tarp to, kas buvo vokiečių karo prieš Sovietų Sąjunga pradžioje 1941 metais ir dabartinio karo, mes matome, kad ta ideologija, deja, per visą XX ir XXI amžių nepasikeitė ir parodė, kad yra gyvybinga“, – kalbėjo jis.
A. Nikžentaičio teigimu, viso to ištakas galima matyti „slavofilų“ ir „zapadnikų“ ginče, kuris tęsėsi per visą XX amžių ir buvo labai aiškiai matomas „perestroikos“ metu Rusijos visuomenėje.
„Primityviai šnekant, skirtumas tarp „slovafilų“ ir „zapadnikų“ yra požiūris į žmogų, individą ir valstybę. V. Putinas sąlyginai priskirtinas „slavofilų“ pasauliui, ne vien dėl to, kad jis siekia suvienyti slavų tautas į vieną valstybę, bet ir dėl to, kad jam svarbiausia ne žmogus, ne individas, o „deržava“, arba imperija“, – teigė jis.
Istoriko teigimu, aiškiai matomas V. Putino ideologijos skirtumas, pavyzdžiui, nuo Boriso Jelcino laikais dominavusio požiūrio.
Istorikas pasakojo, kad pavyzdžiui, 1941 metų birželio 22 diena, Vokietijos įsiveržimo į Sovietų Sąjungą data, anksčiau buvo skirta pagerbti šio karo aukas, tačiau dabar apie aukas jau nebekalbama.
„Šitas dalykas dabar yra išnykęs. Yra „deržava“, jos interesai patys svarbiausi, o siekiant „deržavos“ interesų nereikia skaitytis su niekuo – ne tik su svetimais, bet net ir su savais, gyventojų gyvybės nieko nereiškia“, – teigė laidos pašnekovas.
Visą Žinių radijo laidą klausykite čia:
