O kurią 1944–ųjų vasaros dieną 1941 metais Lietuvių aktyvistų fronto ir Vermachto išvyti pirmieji raudonosios armijos daliniai vėl peržengė iki 1940 m. egzistavusią Lietuvos Respublikos sieną – net retas istorikas pasakytų. Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąraše nėra jokios užuominos, kada prasidėjo antroji sovietų okupacija, nors šio istorijos laikotarpio pasekmės Lietuvai – daug baisesnės negu neilgai trukusios pirmosios okupacijos padariniai. Narsiausi lietuviai žuvo miškuose, atsargesnieji ir turtingesnieji pabėgo į Vakarus, tie, kurie nenorėjo niekur kištis, tik stengėsi dirbti, puoselėti savo žemę, buvo ištremti į Rusijos amžino įšalo teritorijas, taip pat atsirado tam tikras visuomenės sluoksnis, manęs, kad Lietuvą galima išlaisvinti įstojus į okupantų partiją.
Techninės tylos priežastys
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docento, istoriko Kastyčio Antanaičio, dabartinė lietuviškoji istoriografija antrosios okupacijos pradžios nelinkusi pabrėžti ne dėl giluminių priežasčių, o dėl „techninių dalykų“.
„Vokiečių okupacinė administracija „Ostlando“ Lietuvos generalinę sritį 1941 m. šiek tiek padidino, pastūmė toliau į Rytus – prijungė Ašmenos apylinkes, todėl dabar sunku tiksliai pasakyti, kada antrą kartą sovietai Lietuvą okupavo. Pagaliau, Klaipėdą raudonoji armija užėmė tik 1945 m. sausį. Antrojo pasaulinio karo baigiamieji mūšiai Lietuvoje vyko gerą pusmetį“, - „ŪP“ teigė K. Antanaitis.
Vaiduokliška išeivijos Vyriausybė
Prieš 70-74 metus Lietuvos politinis elitas nesugebėjo atlikti net paprasčiausio privalomo geopolitinio veiksmo: nei 1940 m., nei 1944 m. nesudarė Lietuvos Vyriausybės tremtyje. Lenkai ją turėjo. Dėl to Rusijai ir tada, ir dabar patogu aiškinti pasauliui, kad Baltijos šalys nei 1940-aisiais, nei 1944 m. nebuvo okupuotos. „Tai viena didžiausių Antano Smetonos ir jo valdžios aparato klaidų.
Sovietų okupacijai atslenkant
A. Smetona su ministrais pakalbėjo apie išankstinę išeivijos Vyriausybę, paragino vienas kitą kaupti fondus jai išlaikyti, bet ničnieko nepadarė... Tiesa, atsidūręs užsienyje A. Smetona įrodinėjo, kad, bėgdamas iš Kauno į Vokietiją, Virbalyje sudarė „egzilinę“ Vyriausybę, kuri niekada taip ir neišniro į viešumą. 1944 m. aplinkybės buvo kitokios. 1943 m. susikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) tarsi ir pretendavo tapti tokia išeivijos Vyriausybe su pogrindine atstovybe sovietų okupuotoje tėvynėje. Tačiau kas buvo VLIK`as? Politinių partijų (daugiausia krikdemų ir liaudininkų) atstovų sambūris. Ar tarptautinės teisės požiūriu jis galėjo būti laikomas vienintele okupuotos Lietuvos teisėta vyriausiąja valdžia - didelis klausimas“, - abejojo istorikas K. Antanaitis.
Prieštaringai vertinama istorijos atkarpa
Nuo 1953 m., kai visiškai nukraujavo ginkluotas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, o patologinį tironą Josifą Staliną Kremliuje pakeitė „humaniškesni“ Rusijos vadai, iki pirmųjų Sąjūdžio mitingų 1988-aisiais trukęs laikotarpis Lietuvoje vertinamas gana prieštaringai. Kai kurie istorikai, filosofai, buvę liaudies ūkio specialistai siūlo prisiminti ir „teigiamas tarybų valdžios puses“, o nemaža dalis visuomenės 1963-1989 metus laiko Lietuvos „ūkinio ir kultūrinio“ klestėjimo laikais, kai visi dirbo, ilsėjosi sanatorijose, šoko ir dainavo kultūros namuose, iš tolimiausių kolūkių autobusais nuolat būdavo vežiojami į „operhauzą“ (LTSR valstybinį operos ir baleto teatrą) žiūrėti pažangaus italų liaudies kompozitoriaus Džiuzepės Verdžio operos „Ryga vasarą“ (originalo kalba - „Rigoletto“, sceninis muzikinis pasakojimas apie Mantujos kunigaikščio proletarą juokdarį, gynusį savo dukrą nuo šeimininko išnaudotojo nedorų kėslų).
Žmogiški jausmai diktatūros sąlygomis
„Antroji okupacija buvo labai ilga, todėl žmonės norom nenorom turėjo prisitaikyti. Net ir dabartinėje komunistinėje, diktatūrinėje, užsidariusioje nuo viso pasaulio (išskyrus šiokius tokius ryšius su ideologiniais draugais – rusais ir kinais – red. past.) Šiaurės Korėjoje neišnykę žmogiški jausmai: meilė, troškimas kurti šeimas, auginti vaikus“, - „ŪP“ sakė Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus Kaune vadovas, istorikas Arūnas Antanaitis. Pasak A. Antanaičio, bandydami paaiškinti posovietinės kartos sentimentus sovietinei praeičiai, sociologai pasitelkia ir Stokholmo sindromą (gruzinų kareivis, kurio motina buvo rusė, 2008 m. prisipažino niekada netikėjęs, kad reikės kariauti su „dvasiškai artimais“ rusais), psichologai primena ir kiekvienam žmogui stipriau ar silpniau būdingą apgailestavimą dėl negrįžtamai prabėgusios jaunystės.
Gudriau pavergė protus
„Tačiau jaunimas, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje, į sovietmetį žvelgia lygiai taip pat, kaip pirmieji turistai iš Vakarų, pro parūdijusią geležinę uždangą 1988-1989 metais patekę į Lietuvą: su begaline nuostaba, kad šiuolaikinėje Europoje dar galėjo pasitaikyti tokių apsamanojusių, ekonomiškai neefektyvių, svetimos valstybės prievarta primestų santvarkų“, - tvirtino A. Antanaitis, kurio daktarinės disertacijos tema - „Lietuvių išeivijos vaidmuo Lietuvai atkuriant nepriklausomybę“.
Anot VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docento
K. Antanaičio, per antrąją okupaciją Maskva gudriau pavergė lietuvių protus. „1940-1941 metais visa lietuvių literatūra ir tautosaka Maskvai iš principo buvo „idėjiškai kenksminga, supuvusi ir smulkiaburžuazinė“. Donelaitis, Maironis – klerikalai, feodalų tarnai, jų kūrybai ne vieta mokykliniuose sovietų Lietuvos literatūros vadovėliuose. Bet per Antrąjį pasaulinį karą kai kurių lietuvių literatūros klasikų kūriniai (vaizdavę kovą su kryžiuočiais, vokiečių imperialistais) buvo legalizuoti ir panaudoti sovietų režimo propagandiniams tikslams“, - priminė K. Antanaitis.
Aptakus nelaisvės apibūdinimas
Bet, pasak VDU istoriko K. Antanaičio, absurdiška vietoj termino „okupacija“ ieškoti kitų, „aptakesnių“ sąvokų 1944-1990 metų laikotarpiui apibūdinti. „Juk Lietuvoje svetimos kariuomenės buvo dešimt kartų daugiau, nei mes dabar turime savo ginkluotųjų pajėgų. Net po visų „nusiginklavimų“, „perginklavimų“, praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį Lietuvos aplinką teršė, mūsų gamtos turtus siurbė ir eikvojo apie 60 tūkst. rusų kareivių, neskaitant vidaus kariuomenės, KGB, pasienio dalinių. Sovietų kareiviai sudarė keletą procentų Lietuvos gyventojų! Lietuva buvo paversta branduolinių raketų, nutaikytų į Vakarus, starto aikštele“, - įrodinėjo K. Antanaitis.
Galimybių riba
Jam įtartiniausi atrodo buvę LKP lyderiai, kurie dabar tvirtina, kad „vieni už Lietuvą kovojo miške, kiti – komunistų partijos centro komitete“. „Nors vėlgi, visokių žmonių, įvairių likimo vingių pasitaikė. Lietuvos komunistų kolaboravimo su Maskva pobūdį stipriai lėmė svarbi ypatybė: LKP viršūnėlė puikiai suvokė, kad iš savo krašto niekur neišvažiuos, sovietinei Vilniaus nomenklatūrai buvo aišku kaip dukart du, kad ji nereikalinga nei Maskvai, nei Leningradui. Lietuva buvo vietinės kompartijos vadų galimybių riba – čia pradėjo karjerą, ten pat ir baigė. Todėl jie ne tik savo buitį išpuošė, bet ir stengėsi sovietų Lietuvos ūkiu pasirūpinti, netgi lietuvių kultūros labai neskriausti“, - samprotavo istorikas K. Antanaitis.
Sustabarėjusi istorinė atmintis
Pirmąją Baltijos šalių okupaciją 1940-1941 metais nulėmė Hitlerio ir Stalino suokalbis. Antrąją Lietuvos okupaciją palaimino Vakarų demokratijos bastionai – Didžioji Britanija ir JAV - trišalėmis, dvišalėmis sutartimis su J. Stalinu Teherane, Maskvoje, Jaltoje. Gal dėl to mūsų euroatlantiniams sąjungininkams sunku Lietuvos 1944-1990 metų sovietinį jungą prilyginti hitlerinei Prancūzijos, Danijos, Olandijos okupacijai 1940-1945 metais.
„Sovietai ištrėmė, išvežė, atplėšė nuo gimtųjų vietų 13 tautų. Kas dešimtas lietuvis buvo represuotas. Bet pabandykite prisiminti kokius nors išgarsėjusius Vakarų vaidybinius filmus, labai populiarius romanus apie stalinizmo nusikaltimus. Jeigu ir yra koks vienas kitas, jis nė iš tolo neprilygsta „Šindlerio sąrašui“ apie žydų holokaustą ar „Gelbstint eilinį Rajaną“ apie Prancūzijos išlaisvinimą iš nacionalsocialistinės Vokietijos vergovės“, - sustabarėjusia Vakarų istorine atmintimi piktinosi K. Antanaitis.
Rusai nieko naujo neišrado
Lietuvos, Vakarų politologai tvirtina, kad nauja, gudri, šiuolaikiška Rusijos karinė propagandinė operacija Kryme ir Rytų Ukrainoje užklupo Vašingtoną, Berlyną, Kijevą nepasirengusius. Istoriko K. Antanaičio nuomone, rusai nieko naujo neišrado, klasta ir smūgiai priešui iš pasalų, lydimi gandų, apgavysčių, klastočių miglos buvo dažni karybos būdai jau senovės Romoje, faraonų valdytame Egipte. Baltijos šalių okupacija 1940-aisiais - tip top kaip Krymo aneksija ir Pietryčių Ukrainos šliaužianti okupacija 2014-aisiais. Dabar Vakarai ragina Kijevą pirmiau susitarti su Maskva. Prieš 70 metų JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas guodė Rusijos smaugiamus lietuvius, latvius ir estus: „Kentėkite Maskvos viešpatavimą. Gal po 10-20 metų Rusija pasikeis ir jūsų santykiai su didžiuoju Rytų kaimynu bus draugiški“. Lietuvos auksu švedai ir britai sumokėjo skolas sovietams, o italai Sovietų Sąjungai padovanojo Lietuvos ambasados pastatą „Villa Lituania“ Romoje.
Lietuvoje važinėja tik draugiški tankai
1943 m. gruodžio 1 d. Teherane JAV prezidentas F. D. Rooseveltas pasakė J. Stalinui, kad Lietuva daug metų buvo Rusijos dalis ir Amerika neketinanti kariauti su Maskva, kai sovietai pakartotinai užims Baltijos šalis. O britų premjeras Winstonas Churchillis savo pavaldiniams 1942 m. aiškino, kad dėl strateginės partnerystės su Maskva nereikėtų pažodžiui laikytis Atlanto chartijos 2 straipsnio (jokia teritorija negali atitekti kitai valstybei be vietos gyventojų laisva valia išsakyto sutikimo), sprendžiant Baltijos šalių laisvės bylą. Tokie išvedžiojimai niekuo nesiskiria nuo Vakaruose vis stiprėjančios nuomonės apie „istorinį Krymo rusiškumą“.
„Vakarų visuomenė, nors ir vėluodama, praregi, atsikrato paskutiniųjų iliuzijų, kad su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu galima susitarti. Matydami kruvinus išbandymus, užgriuvusius Ukrainą, ne tik Vakarai, bet ir mes pajutome, kokie smulkūs ir nereikšmingi mūsų „vargai“ ir „nelaimės“. Iš tiesų esame labai laimingi, kad gyvename taikiai, Lietuvos užmiesčių keliais, stengdamiesi netrikdyti mūsų kasdienio gyvenimo, į karinių pratybų vietas važinėja tik draugiškų šalių tankai ir šarvuočiai. Vienas mano bičiulis pajuokavo, kad gyvename ramiai ir palaimingai kaip tortai“, - papasakojo lietuvių savimone, pilietinės visuomenės ugdymu ir branda, patriotizmu besirūpinančios V. Adamkaus prezidentinės bibliotekos vedėjas A. Antanaitis.
