aA
„Sesės ir broliai, šią šventės ir vienybės dieną širdis liepia taip kreiptis į visus, kaip kažkada buvo įprasta mūsų tautoje, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų“, – į susirinkusiuosius paminėti Vasario 16-ąją Vilniaus dramos teatre kreipėsi istorikas Alfonsas Eidintas. Tai buvo 1989 metai. To laikotarpio, apie kurį kalbėjo profesorius, pamokos aktualios ir šiandien.
Vasario 16-oji . Signatarai
Vasario 16-oji . Signatarai
© Rimas Pocius

Istorikas toje savo kalboje priminė, kad tai buvo XIX amžiuje, „kai tauta nubunda, ir susivokia esanti pavergta. Kuo toliau, tuo tvirčiau, stiprėja savarankiškumo ir nepriklausomybės siekis, laisvės troškimas. Sunkiame kelių Lietuvos kartų kovos kelyje atsirado Vasario 16-osios dienos simbolis, kartu tai – ir konkreti istorinė data“.

„Žymiuosius tautos įvykius švenčiame, kad nepamirštume jų lemiamo svorio mūsų krašto likimui, kad juos minėdami stiprintume savo dvasią. Kas anuo metu vyko, nėra veltui dingę ar žuvę. Praeitis atsiliepia ateičiai“, – kalbėjo A. Eidintas.

Didieji tautos įvykiai, kaip kalbėjo pranešėjas, yra gairės, kuriomis žymimas jos nueitas kelias, ir rodoma linkmė tolesniam tautos gyvenimui.

„Nežinia, ką šiandien turėtume, jeigu XX a. pradžioje nebūtų atkurta Lietuvos valstybė, Lietuvos Respublika. Tikriausiai mažiau stiprūs šiandien būtume, ir, vargu, taip tvirtai savo ateitin žengtume.

Lietuvos valstybės atkūrimas sutelkė visą Lietuvos žemės sąmoningą energiją ir valią, kuri įsikūnijo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjime XIX a. antroje pusėje. Tautinis judėjimas sutelkė ir suvienijo visas etnografines sritis, atgaivino kalbą. Tauta prabudo, ir drauge, kartu su kitomis Europos išnaudojamomis tautomis, pradėjo siekti savos tautinės valstybės sukūrimo“, – kalbėjo A. Eidintas.

Lietuvą veikė viso pasaulio demokratinė mintis

Istorikas kalboje atkreipė dėmesį, kad jau 1905 m., vykstant revoliucijai, lietuvių Didysis Seimas Vilniuje iškėlė Lietuvos autonomijos klausimą. Tačiau carizmas brutaliai nuslopino
bet kokį savarankišką žingsnį imperijoje.

„Visų prispaustųjų tautų politinį aktyvumą sustiprino Pirmasis pasaulinis karas. Jeigu jo pradžioje lietuvių politinės srovės pasisako už autonomiją Rusijos sudėtyje, tai ši nuostata, kaizerinei Vokietijai 1915 m. okupavus Lietuvą, keičiasi.

Vilniuje susidaręs lietuvių politinis centras priešinasi okupantų politikai, rekvizicijoms ir germanizacijai, o lietuvių vadovai karštai svarsto Lietuvos perspektyvas pokario metais. Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprina 1917 m. vykusi Vasario revoliucija Rusijoje, ypač didžioji Spalio socialistinė revoliucija, tarybų Rusijos Vyriausybei pripažinus teisę pavergtoms tautoms apsispręsti, ir sukurti nepriklausomas valstybes“, – pasakojo A. Eidintas.

Pasak istoriko, tuo metu Lietuvą veikė ir Jungtinių Valstijų (JAV) prezidento Woodrow Wilsono „14 punktų“, taigi – viso pasaulio demokratinė mintis.

„Tuo tarpu Vokietija planuoja sukurti pasienyje jai priklausomus darinius, tačiau senomis karinėmis administracinėmis priemonėmis krašto valdyti nebegali. 1917 m. viduryje ji leidžia Lietuvoje sudaryti vietinį organą, kuris tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos. Pareikalauja, kad tas organas pažadėtų amžinus, tvirtus ryšius su Vokietija.

Lietuvių politiniai veikėjai, nematydami jokios kitos išeities, nutarė pasinaudoti šia vienintele galimybe iškelti Lietuvos valstybės klausimą tarptautinėje plotmėje – per okupavusią kraštą Vokietiją“, – pasakojo A. Eidintas.

Jis atkreipė dėmesį, kad tų pačių metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje sukviestoje Lietuvių konferencijoje 222 atstovai iš visų Lietuvos apskričių priima kompromisinę rezoliuciją apie galimus ryšius su Vokietija, kaip reikalavo okupantai, tačiau nutariama siekti savos valstybės.

„Atsisakius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) idealo ir pretenzijos į jos teritoriją, nusistatyta: „laisva, demokratinė, nepriklausoma Lietuva, etnografinėse lietuvių žemėse“.

Vilniuje sudaroma Lietuvos Taryba, kurios pirmininku išrenkamas Antanas Smetona. Taryba įpareigojama atstovauti sunkioje padėtyje atsidūrusią tautą, ir siekti jai laisvės“, – kalbėjo A. Eidintas.

Kaip tai buvo nelengva, parodo tai, kad „iš Berlyno eina vis nauji užmaskuoti Lietuvos kolonizacijos ir aneksijos planai. Okupantai atvirai šaiposi iš lietuvių valstiečių svajonių apie savo valstybę“.

„Lietuvos Taryba, jausdamasi lietuvių tautą atstovaujančiu organu, siekė žūtbūt išvengti naujo jungo, o kartu priversta susilaikyti nuo atviros konfrontacijos su okupacine administracija, sulaukti karo pabaigos, ir taikos derybų metu išgauti tarptautinį Lietuvos pripažinimą“, – pasakojo A. Eidintas.

Nepriklausomybės paskelbimas iš trečio karto

Pasak pranešėjo, padėtį sunkino tai, kad Lietuva užsienyje mažai kam buvo girdėta, o Antantė ją suvokė tik kaip Rusijos arba atsikuriančios Lenkijos valstybės dalį.

„Vokietijai ruošiantis separatinėms taikos deryboms su tarybų Rusija Lietuvos Brastoje, prireikė ir Lietuvos Tarybos pareiškimo. Taryba reikalauja pripažinti Lietuvą. Vokietija pažada, tačiau, militaristams verčiant, Taryba 1917 m. gruodžio 11 d. pasirašo pareiškimą, kurioje pirmoje dalyje skelbia Lietuvos nepriklausomybę, o antroje šio dokumento dalyje priverstinai pareiškia, kad stoja už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija, pasižadėdama surišti Lietuvą karinėmis, susisiekimo, muitų bei valiutos konvencijomis“, – kalbėjo A. Eidintas.

Pasak istoriko, įteikus tokį pažadą, kyla nepasitenkinimas. Kaip paaiškėjo, net ir to maža, kad Vokietija paskelbtų pripažinimą. Lietuvos delegacija nepakviečiama į Lietuvos Brastą. Tarybos kairieji nariai (Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius) Taryboje pradeda kelti savarankiškumo be konvencijų formulę, griežtinti Tarybos poziciją.

„Nepasitenkinimas Gruodžio 11-osios aktu privertė ir Tarybos dešiniuosius įsiklausyti į keturių radikalų balsus. 1918 m. sausio 8 d. bandyta skelbti nepriklausomybę be konvencijų. Šis bandymas kartojamas sausio 26 dieną, tačiau kairieji nepalaužė dešiniųjų, kurie vis tikisi sulaukti pripažinimo. Tuomet kyla aštri krizė pačioje Taryboje. Kairieji protestuodami iš jos išeina“, – pasakojo A. Eidintas.

Istorikas atkreipė klausytojų dėmesį, kad mažosios valstybės paprastai išsikovoja nepriklausomybę iš didesniųjų valstybių, tačiau itin reti atvejai, kai, inkorporavusi arba okupavusi tą mažesnįjį, valstybė grobuonis netrukdoma jam tą nepriklausomybę sugrąžina. Net ir tais atvejais, kai abiem pusėms visiškai aišku, kad tikrai geriau taikiai išsiskirti, negu toliau kartu kankintis. O ir vidaus jėgose to atsiskyrimo keliai ir būdai suprantami nevienodai.

„Sausio pabaigoje, kaip matėme, išaiškėjo dvi srovės pačioje Taryboje. Viena ryžtingai ir be kompromisų ragina skelbti nepriklausomybę, neatsižvelgiant į okupanto spaudimą ir jo milžinišką jėgą. Tai – radikalioji kryptis, keturių grupė, nepaisiusi rūsčios karo konjunktūros ir nepalankios situacijos.

Kita dalis siekė palaikyti su okupantais modus vivendi. Šie Tarybos nariai ragino kitus ramiai ir neišsišokant laukti palankesnių aplinkybių ir nuolaidų, eiti žingsnis po žingsnio, privengiant atgrasaus milžino, galėjusio kaustytu batu sutrypti tą vos prasiskleidžiantį geltonai žaliu, raudonu žiedeliu gražų, iki šiol Europai neregėtą daigą. Ir ši, A. Smetonos vadovaujama grupė, ir radikalioji, laisvės troško abi vienodai“, – kalbėjo A. Eidintas.

Pasak istoriko, po ilgų derybų Taryboje buvo pasiektas kompromisas. Sausio 8 d. formuluotės pagrindu sutariama priimti vieningą ir bendrą nutarimą dėl nepriklausomybės.

Kadangi A. Smetona ir J. Šaulys anksčiau buvo prieš aiškų ir griežtą nepriklausomybės aktą, jie ir visas Tarybos Prezidiumas, keturiems reikalaujant, atsistatydina. Tarybos pirmininku išrenkamas tautos atgimimo patriarchas daktaras Jonas Basanavičius.

Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų
© Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas

„1918 m. vasario 16 d. visi Tarybos nariai susirenka Vilniuje, Didžiojoje g. 30 (dabar Pilies g. 26), ir čia pasirašo naują nutarimą, Vasario 16-osios dienos aktą, kuris paskelbia pirmutinę kiekvieno lietuvio dvasinę palaimą – Lietuvos nepriklausomybę.

Tą šaltą, drėgną ir ūkanotą dieną, apie 12.30 val., mažame kambarėlyje, dvidešimt Lietuvos vyrų ėjo prie stalo, ir, perimdami plunksnas iš rankų į rankas, rašėsi po dabar mintinai žinomu aiškiu ir lakonišku tekstu.

Vasario 16-osios dienos aktas skelbia atkuriant nepriklausomą valstybę su sostine Vilniuje. Didžiuliai įgaliojimai dėl valstybės santvarkos numatyti Steigiamajam Seimui, demokratiniu būdu visų Lietuvos gyventojų išrinktam“, – pasakojo A. Eidintas.

Pamažu Vasario 16-oji tapo tradicine tautos švente

Pasak istoriko, Vasario 16-osios dienos aktas susumavo visą nacionalinio išsivadavimo judėjimą, „aušrininkų“ ir „varpininkų“, knygnešių lūkesčius, visos lietuvių liaudies kovos tikslą.

„Vienas akto signatarų, Lietuvos diplomatas ir žymus istorikas Petras Klimas, vėliau, po ilgų kankynių per stebuklą išlikęs gyvas iš gestapo rūsių ir gulago archipelago, rašė: „mes pasirašėme nepriklausomybės skelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų. Jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir, kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės.

To pagrindinio akto tekstas, kurį mes nustatėme solidarumo vedami, skyrėsi nuo visų ligi tol aplinkybių sužalotų pareiškimų. Jis buvo trumpas ir griežtai principinis, kitaip tariant amžinas, prieš kurį gali reikštis tik atviri ar užsimaskavę priešai. Jo prasmė taip pat nesiriša su santvarka. Jos pamate gali būti ir kapitalizmas, ir komunizmas. Ir, jei komunizmas prieš jį statytųsi, jau tuo pačiu faktu jis demaskuotųsi kaip tarnaująs kitos tautos imperializmui“, – citavo A. Eidintas.

Istorikas pažymėjo, kad „pats aktas valstybės nesukūrė. Valstybės atkuriamos ne deklaracijomis ir parašais, o kova“.

„Tačiau tai nemenkina pačios akto simbolinės reikšmės. Dar laukia ne mažiau sunkios dienos. Tarybos pirmininku, keturiems protestuojant, vėl išrinkus A. Smetoną, Taryba toliau nelygiose derybose reikalauja pripažinimo. O Vokietija vis delsia, ir tik 1918 m. kovo 23 d. pripažįsta Lietuvos valstybę (kol kas Gruodžio 11 d. notifikacijos pagrindu).

Nauja šį kartą Vokietijos Lapkričio revoliucija suardo ne tik diplomatijos pagimdytus monarchijos planus, bet ir imperialistinių Vokietijos sluoksnių siekius pajungti Lietuvą.

1919 m. pradžioje Lietuvos laikinoji Vyriausybė sukuria savo karines pajėgas, į kurias įsilieja apie dešimt tūkstančių savanorių, apvaldo būsimą valstybės teritoriją, sustiprina savo valdžią. Taip pamažu, einant žingsnis po žingsnio, realizuojama tai, ką paskelbė Nepriklausomybės Aktas.

Pačio Akto reikšmę Lietuvos visuomenė iš karto gerai suvokė. Jau 1919 m. vasario 10 d. Lietuvos Ministrų Kabinetas nutarė pakviesti visos Lietuvos piliečius paminėti Vasario 16 dieną kaip tautos šventę. Surengiamas karinis paradas, iškilmingi susirinkimai, pamaldos, spektakliai, koncertai.

Šventės išvakarėse pakeisti Kauno gatvių pavadinimai. Vietoje Caro ir kaizerio alėjos atsiranda Laisvės alėja. Tradicija pratęsiama ir 1920 m., ir sekančiais metais, kasmet. Taip Vasario 16 d. tampa tradicine tautos švente“, – pasakojo A. Eidintas.

Ši kalba buvo pasakyta 1989 metais. Šiais metais, artėjant Vasario 16-ajai, „Delfi“ paprašė diplomato, istoriko VU profesoriaus A. Eidinto vėl pasidalinti savo žiniomis ir mintimis. Kviečiame skaityti jo interviu.

Alfonsas Eidintas
Alfonsas Eidintas
© Asmeninio archyvo nuotr.

- 1989 m., per Vasario 16-osios minėjimą Vilniaus dramos teatre, pradėdamas savo kalbą, į susirinkusiuosius kreipėtės gražiu kreipiniu „sesės ir broliai“ ir paaiškinote, kad toks kreipinys buvęs įprastas mūsų tautoje, „kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų“. Kas tuo metu buvo tie poliai, kurie padėjo pagrindus kovai už savarankiškumą? Kokiu būdu inteligentija surado bendrą kalbą su valstietija?

- Čia yra sudėtingas klausimas. Pirmiausia, turėtume pradėti nuo to, kad ir valstietija, ir dar negausi lietuvių darbininkija, buvo įvairių politinių pažiūrų. Tuo metu jau buvo šiokios tokios politinės partijos. Jos galbūt dar nebuvo masinės, bet žmonės jau turėjo savo politines pažiūras. O nacionalinis judėjimas vienijo, kadangi galutinis tikslas buvo valstybės atkūrimas (pradžioje – autonomija, iškeltas 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime). (...)

Inteligentija jau buvo suvokusi, kad gimsta lietuviškai kalbanti tauta. Ta idėja persidavė į tai, kad reikia kurti Lietuvos valstybę. Žinoma, niekas nežinojo, kokia ta valstybė bus. Pirmiausia visi prisiminė LDK. Tas prisiminimas buvo stiprus: buvo kuriamas Kauno grupelėse LDK projektas. P. Klimo dienoraštyje yra toks džiugus šūktelėjimas: „žiūrėkite, ir kiti nemiega“, nes Vilniaus lietuviai jau veikė politine prasme, tai yra jau beveik atstovavo lietuvių tautą prieš Vokietijos karinę okupacinę administraciją (turimi mintyje 1916, 1917 metai).

Labai panaši situacija buvo ir Rusijoje. Pusė Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narių su vadovu Martynu Yču (kadangi jis buvo Dūmos narys) pasitraukė į Rusiją, ir pradėjo veikti Peterburge.

Buvo ryšiai ir su Amerikos lietuviais. Jų jau buvo apie 300 tūkstančių. Jie turėjo laisves, ir per tas laisves susibūrė ne tik į organizacijas ir savo šelpimą, bet ir į kultūrines, ir taip pat pradėjo rengti politinius Seimus. Tą darė ir dešinė, ir kairė.

Kairės čia daug neliesime, nes dalis jų (iš visų šalių) nudreifavo pas bolševikus. Jie buvo už pasaulinę proletariato valstybę, kur Lietuva būtų tik jos dalis, ko gero, be ryškesnės kultūrinės autonomijos. O dešinė savo Seimuose ir Amerikoje, ir Rusijoje, savo Seimuose balsavo už nepriklausomą Lietuvos valstybę.

O Lietuvoje, 1917 m. vasarą vokiečiams leidus sušaukti Lietuvių konferenciją, Lietuvos Taryba pradėjo reikšti pretenzijas gauti kažkokius valdymo svertus okupuotoje Lietuvoje. Žinoma, vokiečiai neperdavė jokios administravimo funkcijos, bet Lietuvos Taryba to nuosekliai siekė.

Tas veikimas nebuvo lyg iš oro nukritęs, kadangi labai išpopuliarėjo tautų apsisprendimo principas. Tą kėlė visos valstybės: buvo organizuojami didžiuliai propagandiniai renginiai, pavergtųjų tautų konferencijos, kur lietuviai dalyvavo, pasirašomi dokumentai.

Lietuvius labai kėlė į aktyvėjimą keliamas Lenkijos klausimas. Vienas svarbiausių Pirmojo pasaulinio klausimų buvo Lenkija. Todėl, kad trys imperijos pasidalino, ir viena po kitos pradėjo dalinti pažadus lenkams, kad bus atsižvelgta į jų autonomiją, tautinius reikalus, valstybės atkūrimą. J. Pilsudskis Austrijoje Vengrijoje formuoja legionus kovoti prieš Rusiją. Lenkai veikia Londone ir visur kitur. Tada lietuviams kyla toks natūralus klausimas: „gerai, su lenkais yra maždaug aišku, o kaip mes?“. Juk ne paslaptis buvo, kad po Liublino unijos, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) egzistavimo, Lietuvos vardas pamažu nusibraukė, ir politikos sąmonėje iš ATR liko tik Lenkija.

Reikėjo iškelti lietuvių tautos (kad gyvuoja tokia tauta), Lietuvos valstybės atkūrimo klausimus. Tada lietuviams reikėjo spręsti: „į kokią teritoriją mes pretenduojame?“, ir „kokia bus ta Lietuva – lietuviškai kalbanti, ar ne?“. Čia prasideda apsipjaustymo laikotarpis. Kadangi Rytų LDK nebekalba lietuviškai, atsargieji labai aiškiai kalba (tas ir Lietuvos Tarybos protokoluose užfiksuota), kad „neikime toli į Rytus. Ten lietuviškai žmonės nebekalba“. Žinoma, ten jie vadino save „litvinais“, „litviakais“, iš įvairių padargų pavadinimų ir kitų dalykų matėsi, kad čia – mūsų kultūros arealas, bet lietuviškai jie nekalbėjo, ir buvo abejonių, kad „vargu, ar kalbės“.

- Jūs kalbate apie dabartinę Gudiją?

- Taip, pirmiausia, tai yra didžioji dalis Gardino gubernijos. Lyg buvo pretenduojama ir į Minską. Buvo prasidėję kontaktai su gudais, tačiau iš karto buvo aišku, kad, jei jie ir prisijungs, tai jie (pavyzdžiui, Gardino gudai) nieko nelaukdami jau prašė autonomijos. Nors norų tokių jie turėjo. Matote, su gudais sunku, nes ten buvo maždaug trys srovės, labai skirtingos, jos nesusitarė. Bet, kas mums yra svarbiausia, buvusioje LDK teritorijoje tuo metu į savo valstybę pretendavo tik lietuviai.

Taip ir pradeda klostytis Lietuva. Ilgainiui paaiškėja, kad reikės ir karinės jėgos. Buvo ir naivumo, pavyzdžiui, Augustino Voldemaro, kad taikos kongresas viską gražiai išspręs: nustatys sienas, nereikės kariauti. Nieko panašaus, prireikė ginti ginklu savo teritoriją, kuri mažėjo. Sunku buvo su Vilniumi, nes jis buvo lenkiškas miestas, ten žydų buvo daugiau kaip trečdalis, o lietuvių buvo nedaug. Jų padaugėjo tik karo metais, kai pasitraukė nukentėję padegėliai. Kai stūmė fronto liniją, tai ten šalpos organizacijos atvežė prieglaudas, pradėjo kurti valgyklas, darželius, kadangi lėšų tam buvo. Rusijos imperijos valdžia, kunigaikštyčių vadovaujami komitetai, labai gausiai šelpė, o M. Yčas buvo tiesiog stebukladaris. Jis dešimtis tūkstančių aukso rublių gaudavo. Lietuviai apsirūpino ir savo veikėjų pagalba. J. Tūbelis, kaip divizijos intendantas, man atrodo, traukinį miltų ir cukraus į sandėlius Vilniuje suvarė. Tas buvo svarbu išgyvenimui, nes vis tik ir Vilniuje, ir kituose miestuose, buvo ir badavimo.

Kaip iškelti Lietuvos vardą buvo aišku – kurti informacinius biurus Paryžiuje, paskui Šveicarijoje, informuoti spaudą, rašyti memorandumus, spausdinti žemėlapius.

Dar vienas nervinis klausimas buvo Vakarų lietuviai, Mažoji Lietuva, Rytprūsiai. Čia jau turime atiduoti duoklę savo protėviams, jie ten laikė ranką padėję, kontaktai buvo. Buvo prašoma pareikšti savo nuostatus, ir Rytprūsių lietuviai sudarė Rytų Prūsijos lietuvių tautos Tarybą, padarė reikiamus pareiškimus. Jų nebuvo labai daug, bet vis dėlto, Vokietijai pralaimėjus karą, 1918 m. pabaigoje ir jiems reikėjo galvoti, kas čia bus, nes ten jau prasidėjo didžiulė krizė.

Versalio taikos konferencijoje apie Mažąją Lietuvą visą (iki Karaliaučiaus, kur lietuviai buvo užsimoję apeliuoti) kalbos nėra. Bet, kada Sąjungininkai atskyrė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos (pagal Versalio taiką), tai ten buvo galvojama, ir yra toks G. Clemenceau išsireiškimas, už kurio lietuviai labai užkibo, kad „tas kraštas yra lietuviškas. Lietuvai reikia uosto“. Lietuviams tas irgi buvo gerai, nes vokiečiai, okupavę Lietuvą, gi draudė kalbėti apie Mažosios Lietuvos prisijungimą, tai Lietuva apeliavo į Liepoją. Tada su latviais pasigadino santykius. Kadangi buvo aišku, kad valstybei, kalbant apie prekybą, yra Nemunas, reikės uosto.

Per tokius skausmingų klausimų sprendimus ir susiformavo valstybės atkūrimo idėja. Dėl to mes matome jau ir Lietuvos Tarybos nutarimus. Ypač svarbus buvo Vasario 16 dienos nutarimas. Mūsų bočiai pasirinko šitą dokumentą kaip nepriklausomybės paskelbimo dokumentą ir Lietuvos valstybės pradžią.

Nors, žinoma, jis valstybės neįkūrė. Teko net atidėti tą Aktą į šoną, kadangi norėjome, kad kovo mėnesį Vokietijos Reichas pripažintų Lietuvą Gruodžio 11-osios dienos dokumento pagrindu. Ten numatomos keturios bendros konvencijos, priklausomybė nuo Vokietijos. Bet vairininkams (A. Smetonai, J. Šauliui ir kitiems) neatrodė, kad tai yra blogai. Buvo svarbu, kad kas nors iškeltų Lietuvos klausimą.

Čia mes negalime mesti šešėlio, kaip kartais daroma, kad „tai provokiška deklaracija“, „provokiški veikėjai“, kiti dar, kur matė kažkokią galimybę, užkabino „prolenkiškų“ etiketę. Kairė buvo prorusiška, probolševiška, tai dėl to ginčytis netenka. Bet, kalbant apie patriotinę dalį, Lietuvos Tarybą ir vokiečiai kritikavo, į ją ir Sąjungininkai šnairavo, ant jos daug šešėlių krito. Taip pat – ir dėl monarchijos. Lietuva galėjo tapti konstitucine monarchija, demokratine valstybe, nors Konstitucijos projekte – kietas valdymas, karalius ten jau yra karalius. Bet ten yra toks straipsnelis, nelabai kas jį pastebėjo, kad ta konstitucinė monarchija būtų kuriama irgi keturių konvencijų su Vokietija pagrindu. Žinoma, tada ir karalius vokietis būtų.

Tačiau atsiminkime, kad dar 1918 m. vasarą nelabai kas tikėjo, kad Vokietija pralaimės karą. Viskas buvo modeliuojama, kad Vokietija bent jau lygiosiomis išeis pagal Taikos sutartį. Kada Vokietija išves iš Lietuvos kariuomenę, niekas nežinojo. Reikėjo į tai atsižvelgti, todėl ir Vasario 16-osios dienos nutarimas iškyla toks švarus ir šviesus. Jis tapo lietuvių visos veiklos tikslu.

Jį teko nutylėti, Prezidiumas pasakė, kad „jis neprieštarauja Gruodžio 11 dienos aktui“. Tai buvo tokie politiniai manevrai, bandymas suktis, nes mes tuo metu dar buvome bejėgiai: inteligentija ištaškyta po keturias valstybes. Berno konferencijoje A. Smetona kalba: „kaip mums trūksta J. Jablonskio. Kada jis galės iš Rusijos grįžti?“. Jo trūko kalbai, spaudai vystyti. Žinoma, puiku, tūkstantį mokyklų Lietuvoje atkuriame. M. Yčas sugeba išlaikyti tris lietuvių gimnazijas Voroneže. Visi rusai sako: „ką jūs čia darote? Eikite į kiekvieną Voronežo gimnaziją. Išskėstomis rankomis jus, pabėgėlius, priimsime“. Ne, įkuria savas, todėl, kad ruošia kadrus būsimai Lietuvai. Visi tie gimnazistai, grįžę tampa kažkuo. Pavyzdžiui, buvęs gimnazistas S. Lozoraitis tampa užsienio reikalų ministru. Na, žinoma, A. Sniečkus tampa jau kito poliaus lyderiu. Bet galime matyti, ką tuo metu reiškia gimnazijos.

Lietuvių telkimas, globojimas, ir paskui grąžinimas į tėvynę – veikla buvo didžiulė. Po truputį gimsta mūsų diplomatinė tarnyba, nes tos organizacijos skiria savo įgaliotinius į atskirus Rusijos miestus, kad telktų lietuvius į organizacijas, kad galėtų juos šelpti, ir, kad kurtų lietuviškas mokyklėles. O mobilizuoti lietuvių kariai jau Rusijoje pradeda telktis į savo dalinius, rengė suvažiavimus, ruošėsi kolektyviai grįžti namo. Tačiau tai nepavyksta, teko grįžti individualiai – be karo virtuvių, ligoninių, ką jie ten buvo turėję, nes neleido nei bolševikai, nei vokiečiai, grįžti organizuotai. Prisibijojo. Teko grįžti individualiai, tačiau paskui pamažu susiburti Lietuvos kariuomenę.

Mums ir latviams būdingas toks labai didelis gyventojų ir politinių veikėjų išsitaškymas po kelias valstybes nulemia sunkią pradžią. O lenkai, žinoma, pristatinėja savo klausimą lyg Lietuva būtų kažkokios unijos arba sudėtinė Lenkijos dalis. Čia buvo dar viena didžiulė problema, kurią jau vėliau Paryžiaus taikos konferencijoje reikėjo spręsti. Ir buvo labai sunku, nes, pavyzdžiui, Lenkija buvo lygiateisė Paryžiaus taikos konferencijos dalyvė, kviesta valstybė, o lietuvių delegacija dirbo prie Taikos konferencijos, nebuvo kviesta, ir į darbą neįleista. Kaip vienas sakė: „prie sienos mes pastovėsime“, bet, žinoma,veikė, kiek galėdami, pirko straipsnius, keliančius Lietuvos klausimą, rašė memorandumus.

Toks įsitvirtinimas (kaip tautos ir valstybės) buvo sunkus. Bet tie priekaištai, apie kuriuos jau užsiminiau, buvo ir dar iš vienos pusės, Lietuvos Taryba buvo tik lietuvių. Vokiečiai ir Sąjungininkai tada ir smaigstė: „o kur tautinės mažumos?“. Dabar visi suprasite A. Smetonos džiaugsmą, kada 1918 m. pabaigoje sutinka į Lietuvos Tarybą ateiti žydų ir gudų atstovai. Lenkai nesutiko, bet apskritai šitas didžiulis priekaištas atkrito. Vėliau tautinių mažumų atstovai įsijungė, ir prisidėjo, žydų ir baltarusių atstovai ir ministrais, ir viceministrais, tapo. Jie dėsningai rūpinosi žydų ir baltarusių padėtimi Lietuvoje. Tačiau, kai Lietuva 1919 m. vasarą pažadėjo žydams pilną autonomiją ir lygiateisiškumą, tada atkrito visi priekaištai dėl žydų. Ir net atskiri antisemitizmo pasireiškimai buvo greitai panaikinti. Tada tas didžiulis kaltinimas, kad nepaisoma kitų interesų, atkrito savaime, nes žydai įgavo teisę pilnai kultūrinei autonomijai Lietuvoje: valdyti savo bendruomenes. Svarbiausias dalykas buvo žydų mokykla – jos kūrimas ir stiprėjimas. O kiekviena mokykla buvo žydų kultūrinio gyvenimo centras.

- Turite mintyje vadinamąsias ješivas?

- Taip, čia buvo ir beveik aukštosios jų mokyklos – ješibotai. (…) Čia buvo pasaulinio lygio dėstytojai. Į Kelmės, kur yra mano tėviškė, ješivą važiuodavo studijuoti žydai iš viso pasaulio. Tai buvo aukšto lygio mokyklos. Iki šiol ir Izraelyje, ir Amerikoje, yra atsikūrusios, ir veikia mokyklos, pavadintos Lietuvos miestų pavadinimais.

- Koks apskritai tuo laikotarpiu buvo žmonių santykis su tautinėmis mažumomis? Jau vėlesniu laikotarpiu, mes žinome, kad būta antisemitizmo apraiškų, taip pat ir skaudžių mūsų istorijos paragrafų. Ar to ištakų jau galima matyti ir tuo laikotarpiu?

- Pasitaikydavo to ir kariuomenės elgesyje, būdavo ir politika įsipainiojusi. Daug žydų nuėjo į kairę pas bolševikus, tai būdavo akcijos prieš juos. Panevėžyje, pavyzdžiui, buvo negražių kariuomenės poelgių prieš žydus. Važiavo komisijos tirti ir glaistyti kilusius susidorojimus. (…) Tai buvo sumušimai, kažkokių kontribucijų uždėjimas. Deja, tai buvo antisemitiniai veiksmai.

Buvo tų nuotaikų, bet visumoje, kadangi aš turbūt daugiausiai 1918-1919 m. archyvų medžiagos esu peržiūrėjęs, tai didelės dramos nėra. Žydai tuo metu dar grįžinėja iš Rusijos. Juos gi ištremia rusai kaip potencialius vokiečių šnipus, kadangi jie galėjo susikalbėti vokiškai. Tūkstančius žydų išsiuntė, ir dešimtys tūkstančių jų po karo palaipsniui grįžo. Buvo nelengva grįžti. Tie grįžę žmonės ir nusigyveno, ir buvo išbadėję, ne visi žydai gi buvo turtingi. Bet sugrįžo ir žydų verslas, ir žydų komerciniai bankai. Tokia buvo Lietuvos ekonomikos kraujotaka.

- Kokios dar reikšmingos tautinės mažumos tuo metu gyveno Lietuvoje? Ir kaip jos žiūrėjo į tautinį atgimimą?

- Buvo, žinoma, lenkai. Tautininkų ideologija buvo tokia, kad lenkai yra sulenkėję lietuviai, tai yra vietiniai žmonės, nes jokių kolonistinių antplūdžių nebuvo, tai buvo tokia logika, kad, „jeigu jie sulenkėję, tai gal su laiku ir atlietuvės“.

Nors nepatenkintų buvo (...), įtampos nebuvo iki 1919 m. vasaros. Kadangi labai trūko žmonių, lietuviai į tarnybą priiminėjo visus, nepaisant tautybės.
Pavyzdžiui, vyksta Kaišiadorių savivaldybės posėdis. Iš Kauno atvyksta kažkoks inspektorius, nes jie gavo raštą, kad vien lietuviai išrinkti į savivaldybę. Ateina į posėdį, o ten visi kalba lenkiškai. Sako: „tai gi jūs parašėte, kad vien lietuviai?“. Sako: „mes lietuviai, tik lietuviškai nemokame“.

Buvo lenkų gyvenamų vietovių. Ir, su kuo labai skaitėsi A. Smetona, tai buvo Lietuvos dvarininkai, kurių dauguma buvo lenkų kultūros, kalbėjo ir rašė lenkiškai, ir ne visi perėjo į lietuvių stovyklą. A. Smetona ir kiti mūsų veikėjai taip formulavo, kad „pradėkite kalbėti lietuviškai, prisijunkite prie mūsų, ir viskas bus tvarkoje su jūsų dvarais ir turtais“.

Bet jie neprisijungė. Jų vaikai išjojo tarnauti į Lenkijos legionus. Todėl nebuvo labai didelio gailesčio vykdant žemės reformą, ir patraukiant į savo pusę valstietiją. Valstiečiams buvo pažadėta žemė. Tada jau dėl savanorių, dėl kariuomenės, nebuvo didelių problemų, žmonių užteko.

Pradžioje, kol buvo priimtas Žemės reformos įstatymas, buvo pradėti dalinti apleisti dvarai, tada – valstybiniai dvarai, o paskui jau buvo nutarta apkarpyti ir dvarininkų žemėvaldą. Konfliktas su lenkais vis gilėjo. (…)

Kalbinis momentas buvo stiprus. Lietuva buvo pradėjo formuotis kaip tautinė valstybė, ir formavosi toliau kaip lietuviškai kalbant valstybė. Kalba buvo svarbus faktorius.

O šiaip gi visi buvo klasiokai, karininkai lenkų ir lietuvių susiduria, paaiškėja, kad vienoje gimnazijoje mokėsi, iš mokyklos laikų pažįstami. Iš buvusios ATR formuojasi dvi tautinės valstybės – Lenkija ir Lietuva. Jos turėjo atsiriboti, nes reikėjo kažkaip nubrėžti sieną. O siena brėžėsi sunkiai.

- Jei galėtume grįžti prie inteligentijos ir valstietijos santykio, kaip ir yra suprantama, kaip inteligentija, kuri yra baigusi mokslus, gali reflektuoti tokiomis temomis kaip nepriklausoma valstybė ir pan., o kaip valstietija suvokė tą klausimą? Per kokius aspektus jiems tas buvo aktualu? Ir apskritai, kas tais laikais buvo ta inteligentija? Vakarų Europoje tai buvo ištisos kartos mokytų žmonių, o kaip pas mus?

- Šitoje vietoje ta schema nėra labai sudėtinga. Tie inteligentai buvo daugiausia valstiečių vaikai. Žinoma, buvo ir iš bajorų kilusių, išsilavinusių žmonių, kurie tapo svarbiais lietuvių tautinio judėjimo nariais – Biržiškos, S. Narutavičius, D. Malinauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Chodakauskai, Putvinskiai ir daugelis kitų.

- Kaip jie sugebėjo juos išleisti į mokslus? Turite mintyje, kad tai buvo turtingų valstiečių vaikai?

- Ir turtingesnių, bet – ir ne itin, tačiau jie sugebėdavo į kelias gimnazijos klases išleisti. Paskui tie vaikai mokydavo kitus, uždarbiaudavo, dirbdavo korepetitoriais. Prasimušė, kai pasižiūri XX a. pradžios lietuvių draugijos Peterburge, Maskvoje, tai buvo lietuvių studentų draugijos. Kažkiek davė stipendijų iš Suvalkų gubernijos (Rusijos valdžia jas duodavo). J. Basanavičius ir kai kurie kiti yra jas gavę. Jas davė dėl to, kad norėjo šiek tiek slopinti lenkišką dominavimą, ir lietuvius pakelti, kad nebūtų toks vienas monolitas. Čia buvo savos caro valdžios gudrybės. Bet vis tiek lietuviai to dėka gavo išsilavinimą. (…)

Tie inteligentai, kurių mums jau gal būtų pilnai užtekę ir namie, bet, kadangi jie buvo katalikai, negalėjo gauti valdiškų vietų lietuviškose Vakarų gubernijose. Būtų perėję į stačiatikių tikėjimą – tada viskas tvarkoje, bet, matote, ano meto žmonės ne taip lengvai su tikėjimu išsiskirdavo dėl karjeros. Tokių buvo vienetai. Teko lietuviams dirbti kitur, už Lietuvos ribų, emigruoti į Ameriką.

Galima kažkiek primesti, kiek tų inteligentų buvo, bet tas nieko nereiškia, svarbu, ar jie yra aktyvūs. Tūkstantis kunigų Lietuvoje tai buvo jėga. Turbūt pusė jų buvo rašytojai, poetai, korespondentai, slaptos literatūros gabentojai.

Pasižiūrėkime į 1915 m., Lietuva – visiškai ištaškyta. Frontas nuėjo, visa Suvalkija ir dalis Dzūkijos sudeginta. Draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vilniuje pasiunčia keturis žmones ištirti padėtį, kas liko tose teritorijose.

P. Klimas yra smulkiai aprašęs savo kelionę: randa vokiečių pastatytą medinį tualetą ir kokius du namus sveikus, viskas išdeginta, jokios valdžios nėra, šiukšlynai tose vietose, arba rūksta degėsiai. Ir, kur jis eina, ką jis randa, ir, su kuo užmezga ryšį? Tai – su kunigais, kurie kuria parapijų komitetus, valdžią. Kunigai skaičiuoja nuostolius.

Štai, kas – inteligentija, tai buvo apsišvietę žmonės. Jie suprato, kad jiems reikia rūpintis ne tik sielovada, bet ir tuo, ar tie valstiečiai gaus iš valdžios druskos, ar jie gaus nors kiek cukraus arba kokių nors grūdų. Tokiu būdu iš tų „lizdelių“ vėliau išdygsta Lietuvos savivaldybės. Žinoma, paskui jau buvo rinkimai, bet tokia buvo pradžia.

Tai va, kas yra valstiečiai. Valstiečiai yra inteligentų tėvai. Ten kalbos buvo tos pačios. Jie visi palaikė. O ne tokie sėkmingi žmonės irgi gavo žemės iš Lietuvos valdžios, nors ir nedaug, bet jos gavo. Savanoriai gavo pirmieji. Tokiu būdu jie tapo rėmėjai, ir savo žemės šeimininkai. Apkarpė dvarininkus. Tai buvo drastiška. (…) Bet vėliau tai šiek tiek kompensavo pinigais. Paskui šiek tiek padidino tas normas. Nevienodas buvo požiūris.

Bet, ypač M. Krupavičius (krikščionys demokratai), kai pamatė, kas dedasi Rusijoje, kai nevykdo pažadų žmonėms, tai jie buvo linkę tvarkytis radikaliai. Reforma gal ir nebuvo tokia bolševikinė, kaip A. Smetona M. Krupavičių kartą bolševiku pavadino, nes A. Smetona nenorėjo draskyti dvarų. Jis galvojo, kad viskas žlugs išdalinus valstiečiams, kurie „neturės arklių, padargų, gyvulių, pastatų. Žodžiu, bus blogai“. Bet, nors ir sunkiai, tie valstiečiai tapo ūkininkais.

- Papasakokite prašau plačiau apie 1917 m. guodžio 11-osios aktą. Toks iš pirmo žvilgsnio – faustiškas dokumentas, turint mintyje pasižadėtą ištikimybę Vokietijai. Kaip galiausiai jis žlugo? Kas buvo jo autorius?

- Jo autoriai buvo vokiečiai. Jie gi ir įkišo tą tekstą, paskui tik vertė į lietuvių kalbą. Bet paskui Vasario 16-osios dienos aktas panaikino jį. Čia ir yra esmė. Idealu tampa Vasario 16-osios dienos aktas, Gruodžio 11-osios dokumentas yra smerkiamas kaip silpnumo pasirodymas. Bet vis tiek buvo užsikabinimas, lietuviai pradėjo reikalauti atsakyti į tris klausimus: kada Vokietija lietuviams atiduos valdžią? Kada išves kariuomenę? Ką ten galvoja daryti?

Prasideda diskusija pačioje Lietuvos Taryboje. Niekas iš nieko neatsiranda. Kada esi okupuotas, ir tau diktuoja, kaip A. Smetona sakė: „mes pažadėjome, ir turime laikytis kol kas“. Nes, ką pažadėjo Vokietija? Pripažinti Lietuvą kaip valstybę, štai, kodėl reikėjo to gruodžio akto. Ir pripažino. 1918 m. kovo 23 dieną kaizeris pripažino Lietuvą de jure ir de facto nepriklausoma valstybe, ir iškėlė Lietuvos klausimą Berlyno lygmenyje.

- Jei gerai prisimenu, tai jie pripažino Lietuvą būtent Gruodžio 11 dienos, o ne Vasario 16-osios dokumento pagrindu.

- Taip, ten buvo pasakyta, kad pripažįstama Gruodžio 11-osios akto pagrindu. Užtai reikėjo tyliai atidėti į šoną Vasario 16-osios dienos dokumentą. Prezidiumas padarė pareiškimą, kad Vasario 16-osios dienos aktas neprieštarauja Gruodžio 11-osios aktui. Tada susiskaldė ir Taryba.

Tų pažadų Vokietija nesilaikė. Visi žaidė savo žaidimus. Bet tarp tų žaidimų lietuviai (konkrečiai Lietuvos Taryba) rado plyšį. O šiaip saugiklis buvo įstatytas 1917 m. rugsėjį vykusioje Lietuvių konferencijoje, kad galutinai Lietuvos santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas, demokratiškai visų Lietuvos gyventojų išrinktas. (…) Visa kita buvo laikoma savivale, pažeidimu: „Jūs neturėjote teisės pasirašyti tokio akto, nes vis tiek viską turi nustatyti Steigiamasis Seimas“.

Dėl to 1920 m. gegužės 15 d. buvo antra labai svarbi data, ir labai svarbus nutarimas, pakartojęs Vasario 16-osios dienos akto idėją. Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą esant atkurta valstybe kaip demokratine respublika. Pirmą kartą į nutarimą buvo įdėtas šitas sakinys. (…) Vėliau kai kas švęsdavo ir akcentuodavo labai svarbų Steigiamojo Seimo nutarimą. (…)

Buvo nelengva padėtis, bet, ačiū Dievui, išlipta, susitvarkyta, ir ta valstybė pamažu 1922 m. jau gavo didžiųjų valstybių pripažinimą, ir galėjo pradėti spręsti Klaipėdos klausimą. (…)

Vasario 16-osios aktas ir Jonas Basanavičius
Vasario 16-osios aktas ir Jonas Basanavičius
© DELFI montažas

- Vasario 16-osios aktas pavyko tarsi iš trečio karto, nes iki tos datos, 1918 m. pradžioje, buvo du bandymai, ir paskui jau galiausiai pasirašė. Ar buvo tikimybė, kad nebūtų buvę Vasario 16-osios akto?

Galėjo taip būti, tačiau vasario 16 d. nutarimas buvo be priekaištų. Čia buvo sutarimas vienam posėdžiui paskelbti tą galų gale surastą formulę, ir bazuoti santykius su vokiečius jau kitame lygmenyje. Nes iki vasario 16 dienos vokiečiai neįvykdė nė vieno pažado, net į Brest-Litovsko konferenciją lietuvių nepakvietė. Nors ten daugiau Ukrainos klausimas buvo sprendžiamas, bet vis tiek. Funkcijų neatidavė – nieko, pažadai kažkur pakabinti ore.

Negali nepaisyti to akto, nes, pažiūrėkime, 1919 m. Vyriausybė sausio pirmosiomis dienomis persikėlė iš Vilniaus į Kauną (nes Vilnius buvo užimtas bolševikų). Laikinąja sostine tampa Kaunas. Ir likus tik kelioms savaitėms iki Vasario 16-osios susizgrimba politikai, kad reikia atšvęsti šią datą.

Dar gi nieko nėra, Kaune vaikšto vokiečiai, kariuomenė kuriama. Bet sausio pabaigoje įvyksta antroji Valstybės konferencija. Iš savivaldybių, iš kurių galėjo, atvyko žmonės, ir išsakė: „turime kurti Lietuvos valstybę. Turime kurti kariuomenę, stiprėti“. Laikinoji Vyriausybė gauna paramą, ir visuomenė, ir politikai, sutaria švęsti Vasario 16-ąją. O čia yra labai svarbu, kad ne po kažkiek metų, o jau po metų, nepaisant visų kataklizmų ir priekaištų vieni kitiems, sutarė, kad reikia švęsti Vasario 16-ąją. Ir šventė, buvo ir minėjimas, ir langai papuošti Kaune.

Žemaičių vyskupas Pranciškus Skarevičius išleidžia aplinkraštį pamaldose pažymėti tą datą, kalbėti, daryti vaikščiojimus aplink bažnyčią. Visuomenė pajungiama darbui dėl tos deklaracijos idealo.

- O kaip buvo sovietmečiu? Kiek ši data buvo svarbi, bandant išlaikyti tautiškumą? Ar paslapčia tuo laikotarpiu žmonės šventė tą datą?

- Būdavo pažymima kažkokiais simboliškais mažais dalykėliais – ar trispalviais megztukais, ar pirštinaitėmis, žmonės kažką sugalvodavo. Ji buvo uždrausta.

- Bausdavo, jeigu kažkas įkliūdavo minint?

- O, taip! Vis tiek atskirose šeimose žmonės paminėdavo tą datą be pompastikos. Tiems buvo gerai, kurie buvo gimę vasario 16 dieną. Ir tai ateidavo į balius tikrinti: „ką čia švenčiate?“, ir rodė pasus milicijai žmonės, kad čia jų gimtadienis.

Negali sakyti, kad labai vizualiai būdavo švenčiama, bet kai surasdavo tokių nekaltų galimybių pažymėti. Diena buvo žinoma. Buvo žinoma, kad tai yra Lietuvos nepriklausomybės diena.

- O jau atsižvelgiant į šių dienų realijas, ko mūsų politikai galėtų pasimokyti iš to laikotarpio?

Nieko, argi jie mokosi iš ko nors? Jūs juokaujate. Iš kur čia tas klausimas – toks nerealus? (juokiasi pašnekovas – „Delfi“). Jie ničnieko negali pasimokyti. Ir nepasimokys. Darys savo klaidas, ir tik tada pasimokys.

- O ko norėtumėte, kad pasimokytų?

Ko norėčiau, kad pasimokytų? Kompromiso, susitarimo, asmeninių ambicijų atidėjimo į šoną, daugiau įsiklausyti į kitų argumentus, kad nereikėtų be reikalo vienas kitam kenkti kokiuose nors žingsniuose arba keičiantis valdžioms. Aš nežinau, ar taip buvo (juokiasi pašnekovas – „Delfi“), bet norėčiau, kad taip būtų.

- Savo 1989 m. kalboje labai gražiai citavote Maironį su viltimi, kad mes turėsime savo lyderių, mokslo žvaigždžių..

- Viskas įvyko. Tik ne taip greitai ir ne taip švelniai, kaip jie norėjo. Žinoma, poetai, rašytojai, jie gi yra emocijų žmonės. Jie labai nusivilia, kad viskas užtrunka. Per Sąjūdžio suvažiavimą, atsimenu, vienas rašytojas kalbėjo: „ateis čia Amerika, pastatys mums tiltus, dangoraižius“. Žinoma, graži viltis, bet patiems reikėjo tuos tiltus pasistatyti ir dangoraižius. Tai užtrunka.

Bet idėjos yra irgi svarbu, negali juoktis. Žmonės iškelia idėjas. O kur mes einame? Mes einame paskui idėją. Geriausia idėja buvo pasakyta Vasario 16-osios nutarime, ir tai buvo mūsų vėliava. Tai buvo mūsų protėvių, tėvų, senelių, vėliava. Visi dirbo savo darbą, gal ir nenujausdami, kad tai į tą deklaraciją telpa, bet gi pastangos buvo į tai. Dirbo valstybei, tarnavo kariuomenėje, dirbo visokius darbus, kad ir paprasčiausius – miškų apsaugos, iškirtimo, žemės priežiūros, tręšimo, ūkių statybos. Ką čia kalbėti? Kiekvienas darbas yra labai svarbus, jeigu jis yra kuriamasis.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(78 žmonės įvertino)
4.5128

Top naujienos

Kelionė į Jungtinę Karalystę virto pragaru: nežinojau, ar pavyks išgyventi (19)

Išvykdami į Jungtinę Karalystę vargingose šeimose gyvenę jaunuoliai svajojo apie geresnį...

Lietuvės papasakojo apie karčią įsidarbinimo užsienyje patirtį: miegodavo su striukėmis, gavusios po 100 Eur buvo išmestos (18)

Darbą užsienyje dvi jaunos merginos iš Lietuvos prisimins dar ilgai. Per karantiną išvykusios...

Prie Lietuvos artės galingas anticiklonas: orai atvės, pūs žvarbus vėjas

Šeštadienį iš vakarų prie Lietuvos artės galingas anticiklonas. Pradedant pajūriu ir Žemaitija...

Kiek pabodusi atostogų kryptis dabar vėl „ant bangos“: iš Lietuvos kyla pilni lėktuvai (201)

Atnaujinus skrydžius į Egiptą pirmieji lėktuvai pakilo pilni, o lietuvių susidomėjimas šia...

Keičiami izoliacijos terminai: reikšmingi pokyčiai išvykstantiems iš Lietuvos keičiasi izoliacijos sąlygos atvykusiems iš 2 šalių (40)

Penktadienį atnaujintą paveiktų šalių sąrašą, iš kurių atvykus taikomos griežtesnės...

LGBT bendruomenę „iškrypėliais“ pavadinęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos kapelionas atleidžiamas iš pareigų (734)

Socialiniuose tinkluose šią savaitę pradėjo plisti vaizdo įrašas, kuriame Kretingos...

Domantas Sabonis pakeis Durantą NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse (70)

NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse sirgaliai išvys Domantą Sabonį – ESPN skelbia, kad...

Nesivaldęs Mirotičius susiplėšė marškinėlius, „Barcelona“ antrą kartą nusileido ASVEL (7)

Eurolygos 26-asis turas baigėsi įtemptomis rungtynėmis Katalonijoje, kur turnyro lentelės lyderė...

Viktorija Rimaitė | D+

Kokia yra tikroji Vladimiro Iljičiaus biografija? Jo idėjos kėlė siaubą, o kilmę liudijusius dokumentus teko įslaptinti (41)

Kaip vienam žmogui pavyko išjudinti galingą Rusijos imperiją ir padėti pamatą Šaltojo karo...