Ieškojimų ir atradimų dienos Panevėžyje. Vytauto Žemkalnio gimnazijos muziejuje – garsios poetės S. Nėries nuotraukos, knygos, laiškai.
Salomėja Neris
© S.Neries muziejaus nuotr.

Prasmingas laikotarpis

„Manęs dar nebuvo –/ Alyvos žydėjo –/ Manęs nebebus jau –/ Jos vėlei žydės –/ Ir kris jų lapeliai/ Nuo saulės ir vėjo/ Kaip smėlio saujelės / Ant mano širdies.“

Turbūt ne visi žino, kad šios iš pirmo suskambėjimo atpažįstamos, nepaprastai paprastos, iki ašarų tikros poetės Salomėjos Nėries eilutės buvo parašytos ne kur kitur, o Panevėžyje.

Kaip ir garsusis „Diemedžiu žydėsiu“, kaip ir iki šiol liūdesio valandą nuolat kartojamas eilėraščio „Tėvelis miega“ posmas: „Jau niekad nepramerks blakstienų/ Tos akys rūpestingos –/ Jau nebeglostys mūs nė vieno –/ Balta ranka sustingus.“

Šį eilėraštį S. Nėris parašė Panevėžyje mirus kunigui, rašytojui, pedagogui Julijonui Lindei-Dobilui (1872–1934).

Eilėraščio, iš pradžių pavadinto „Tėvelis mirė“, gimimas aprašytas vienos gimnazistės prisiminimuose: „Mums padarė didelį įspūdį eilėraščio „Tėvelis miega“ sukūrimo aplinkybės. J. Lindė-Dobilas buvo pašarvotas berniukų gimnazijoje. Salėje budėjo daug mokinių. Atėjo ir S. Nėris, apsirengusi juoda suknute. Man atrodo, kad ji su savimi neturėjo popieriaus, todėl paprašė jo lietuvių kalbos mokytojos P. Bylaitės. Ir čia pat, prie karsto, parašė šį eilėraštį. Padavė jį ir verkdama išbėgo iš salės. P. Bylaitė garsiai perskaitė eilėraštį, prasidedantį posmeliu: „Koks tuščias kambarys – tik sienos… Kodėl taip širdį gelia? Štai, budi baltos chrizantemos prie miegančio tėvelio.“

Gyvendama Panevėžyje S. Nėris buvo pažįstama su J. Linde-Dobilu, dalyvavo jo įsteigto sambūrio „Meno kuopa“ veikloje ir kartu su kitais skaudžiai išgyveno netikėtą jo mirtį.

Nagrinėjant poetės S. Nėries biografiją matyti, jog gyvenimo Panevėžyje laikotarpis buvo trumpas, tačiau gana svarbus ir prasmingas.

Panevėžyje ji parašė daug gerų kūrinių, išleido eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“, susipažino su būsimu vyru Bernardu Buču.

Panevėžyje poetė bendravo su daugeliu šviesių žmonių, lankydavosi pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, gydytojo Antano Didžiulio šeimoje. Būtent pas Didžiulius ir įvyko lemtingas dviejų jaunų žmonių susitikimas.

Panevėžyje S. Bačinskaitė-Nėris gyveno 1934–1936 metais ir dirbo Valstybinėje mergaičių gimnazijoje mokytoja.

Šiandien šioje mokymo įstaigoje, turinčioje jau kitokį pavadinimą – Vytauto Žemkalnio gimnazija – galima sužinoti apie čia praleistus poetės metus. Gimnazijoje veikiantis S. Nėries muziejus turi sukaupęs daug įdomios medžiagos.

Atidarytas muziejus buvo minint poetės 70-ąsias gimimo metines – 1974 metų lapkričio 15 dieną. Kaip pasakoja muziejaus vedėja, mokytoja Irena Mazarevičienė, sumanymas pradėti kaupti eksponatus kilo makulatūros dėžėje atradus keletą pirmųjų poetės knygelių. Nedideli leidinėliai „Ankstį rytą“ bei „Pėdos smėly“ tapo pirmaisiais muziejaus eksponatais.

Paskui pradėti rinkti ir užrašyti prisiminimai, sukauptas gausus nuotraukų, knygų archyvas. Į muziejaus atidarymo iškilmes buvo atvykęs svečias – poetės sūnus Saulius Bučas.

Dažniausi muziejaus lankytojai – mokiniai, mokytojai. Čia atvyksta ir kitų su Salomėja Nėrimi susijusių mokyklų atstovai. Kaip sako muziejaus vadovė I. Mazarevičienė, lankytojų knygoje jau registruota daugiau kaip septyni tūkstančiai muziejuje buvusių žmonių.

Neabejotino talento, jautrios sielos ir skausmingo likimo poetė iki šiol žinoma.

Vis dėlto jos posūkis į politiką, bendravimas žurnale „Trečiasis frontas“, susiformavusios kairiosios pažiūros ir dabar dažnam kelia klausimų „Kodėl?, Kaip?“

Mokytoja, dažnai šio klausimo sulaukianti iš vyresnių klasių mokinių, svarsto, jog įtakos galėjo turėti ir noras būti kitokiai, ir posakio „Laisvė, lygybė, brolybė“ viliojamas patrauklumas, ir situacijos nesuvokimas, kitos aplinkybės.

Iš tiesų, būtų poetė kartu su kitais važiavusi į tą Maskvą ar nebūtų – niekas nebūtų pasikeitę. O štai jos – pakviestos, bet nevažiavusios – likimas greičiausiai būtų buvęs kaipmat nuspręstas.

Žingsnis buvo žengtas ir vėliau, net supratusi realybę, ji jau nieko negalėjo padaryti.

Žmogaus gyvenimo vertė geriausiai matyti iš toliau – kai jau būna suskaičiuoti jam skirtieji metai, uždarytos visos durys, sudėlioti taškai. Ir nebėra jokios galimybės ką nors įterpti prie brūkšnelio tarp dviejų datų.

Niekas nebepakeis ir S. Nėries kelio. Tad lieka tik priimti ją tokią, kokia ji buvo, ir su didžiuliu malonumu pasinerti į trapų jos poetinės sielos pasaulį.

Štai ji atsiveria Maironiui skirtame eilėraštyje: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/ Ar galėjau – tais pačiais keliais?/ Gena, gena pikto dievo rykštė, – / Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,/ Vėl išgirsiu mylimus vardus./ Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,/ Bus man atpildas skurdus.“

Arba 1936 metais, gyvenant Panevėžyje, parašytas „Nepažįstamai draugei“:

„Tu mane myli? Tu manai,/ Kad aš labai, labai kažin kas?/ Brangioji mano! – Nežinai,/ Kaip aš į nuodėmes palinkus! Jaunystė švaistėsi žaibais. –/ Nūnai jau vasara nunoko. –/ Tu gal stebėsiesi labai,/ Kad aš gyvent lig šiol nemoku?“

Iš Panevėžio į Paryžių

Mokytoja S. Bačinskaitė į Panevėžį atvažiavo 1934 metų rugsėjo mėnesį.

Ji buvo paskirta dirbti lietuvių kalbos ir literatūros bei vokiečių kalbos mokytoja. Žemesnėms klasėms dėstė lietuvių kalbą, o aukštesnėms klasėms vokiečių.

Panevėžyje ji išbuvo tik iki 1936 mokslo metų pradžios. Mokslo metus dar pradėjo, bet greitai išvyko.

O nutiko taip, kad iš švietimo ministerijos gavusi atostogas vieneriems metams ji, palikusi Panevėžį, išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos.

Į Paryžių! Kartu su mylimuoju skulptoriumi B. Buču. Prancūzijoje pora sukūrė šeimą – įformino civilinę santuoką, nes Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, galiojo tik bažnytinė santuoka.

Prisimenat: „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų… Žirgai lekia, kiek tik nori,/ Lekiam, lekiam vienu du!“

Nežinia, ar vėliau ji dažnai prisimindavo Panevėžyje praleistus metus. Gyvenimas jauną moterį greitai įtraukė į spartų ir ugningą sūkurį, – laikas buvo permainingas, nenuspėjamas, pavojingas. O ir jos likimas pradėjo klostytis labai nepalankiai – 31 metų S. Nėriai išvykus iš Panevėžio, jai bebuvo likęs gyventi nepilnas dešimtmetis.

Tad ir įdomiausia, kokie buvo tie dveji panevėžietiški metai, ką jie atnešė poetei ir šalia buvusiems žmonėms.

Sugrįžti į 1934–1936 metus ir pabūti kartu su S. Nėrimi padeda V. Žemkalnio gimnazijos muziejaus vadovės I. Mazarevičienė ir Sigutė Motiejūnienė.

Atvažiuodama į Panevėžį S. Nėris dienoraštyje rašė: „Jaučiuos ištremta iš Kauno. Norėčiau apsiprasti, norėčiau, kad Panevėžys man būtų namai, bet nežinau, ar taip bus – iki šiol svajoju apie Kauną.“

Ji apsiprato. Juk nebūtų po poros metų išvažiuodama užrašiusi: „Atvažiavau nenoromis, išvažiuoju taip pat nenoromis.“

Panevėžyje poetė susidraugavo su įvairiais žmonėmis, buvo mylima mokinių.

Pasakojama, kad buvusios S. Nėries auklėtinės, jai išvykus iš Panevėžio, sekė savo mylimos mokytojos gyvenimą.

Pasklidus žiniai, kad poetė buvo įvertinta, gavo premiją už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, buvusios auklėtinės ją pasveikino, nusiuntė savo kūrybos eilėraštį. Laišką pasirašė dvidešimt gimnazisčių.

Salomėja Nėris
Salomėja Nėris
© vikipedija nuotr.

Gavusios iš S. Nėries atsakymą jos ilgai galvojo, kur tą laišką laikyti. Visos norėjo turėti mylimos mokytojos prisiminimą. Tad nutarė sukarpyti laišką į 20 gabalėlių, kad kiekvienai tektų šio brangaus laiško dalis. Taip jos ir padarė.

Iškylautojos

Žinoma, kad gyvendama Panevėžyje poetė daug laiko leisdavo gamtoje – mėgo lankytis Berčiūnuose, Skaistakalnio parke.

Kas žino, kokie posmai gimė ilsintis šiuose gražiuose gamtos kampeliuose. Muziejuje saugomuose gimnazisčių prisiminimuose užrašyta: „Poetė buvo jautri ne tik jūrai, bet ir visai gamtai. Dažnai išeidavo į užmiesčio miškus, stebėdavo ten žydinčius medžius, kaimuose sodus.

Mėgdavo būti Skaistakalnyje, kur dažnai ją galima būdavo matyti su bloknotu rankoje. Sekmadieniais traukiniu ji vykdavo į Berčiūnus. Mėgo Berčiūnų pušyną, sėdėdavo Sanžylos pakrantėse.“

„Pavasaris. Gimnazijoje prasideda iškylų metas. Išsiruošia ir Bačinskaitė su savo auklėtinėmis. Keliauja į Kurganavą netoli Panevėžio. Gražus miškas. Mergaitės čia ne tik užkandžiauja prie bendro stalo: ant žolės patiesto popieriaus, apkrauto atsineštais sumuštiniais. Čia deklamuojami eilėraščiai. Marytė skaito savo prozos kūrinėlius. Auklėtoja, užsidėjusi baltą kepuraitę, šypsosi. Gal ji ir nesigaili, kad mergaičių priprašyta, išėjo su jomis.“

„Iš po atostogų S. Nėris grįžo labai nudegus. Mokinės apstulbintos. Kaip įdomu. Panevėžio ponios teigia, kad nudegti – nemadinga ir visokiais būdais dangstosi. O mokytojos tik dantys baltuoja. Tik akys švyti. Ir šukuoseną ji pakeitė, plaukai perskirti per vidurį, lygiai sušukuoti ir supinti.“

„Kita iškyla. S. Nėris su auklėtinėmis atvažiuoja traukiniu. Ji su ta pačia balta berete. Prie baltų palaidinukių apykaklių visos prisirišusios austas juosteles, kurių atkarpėlėmis papuoštos ir kepurės. Ir nusipaveiksluoja visos. Viduryje viešnia – lotynų kalbos mokytoja Birėtaitė, o auklėtoja šone, prie aukštos pušies.“

Dabar gimnazijoje dirbančios mokytojos primena, kad prie V. Žemkalnio gimnazijos esanti eglių alėja atsirado tuomet, kai čia dirbo mokytoja S. Bačinskaitė. Ji kartu su mokinėmis tas egles ir sodino.

Vėl prisiminimai: „Bačinskaitė, penktokių auklėtoja, pilku apsiaustėliu, su berete, irgi nešiojasi kuolelį, kuriuo išdurinėjamos skylutės, kad kuo patogiau būtų sodinamų eglaičių šaknims… Baigusi sodinti, penktoji a fotografuojasi. Visos spraudžiasi, lenda atsisėsti kuo arčiau auklėtojos.“

Pati S. Nėris atvykusi į Panevėžį rašė: „Gražūs, šviesūs gimnazijos rūmai, jaukus kiemas, teniso aikštelė, klasės erdvios, šviesios ir mergaitės mano mergaitės…“

Nepaliko be dėmesio

Ne vieną savo mokinę poetė įkvėpė kūrybai, skatino ir išmokė rašyti dienoraščius. Mergaitėms buvo įdomu, jos žavėjosi mokytoja ir, kaip rašė viena gimnazistė prisiminimuose: „Joms negana, kad moka mintinai visus Nėries eilėraščius, bet dar reikia ją sekioti, viską apie ją žinoti.

Mokines domino ir intymusis mokytojos pasaulis. Joms po penkiolika metų ir atrodo, kad „Pavasario svaigulys“ tai tiesiog joms parašytas. Tik labai įdomu būtų sužinoti, kas slypi po tuo apdainuotu aru.“

Mergaitės stengdavosi su reikalu ar be reikalo praeiti nors ta gatve, kur gyvena Bačinskaitė. Pamačiusios ją stengdavosi taip prasilenkti, kad galėtų bent pasisveikinti.

„Mergaitėms neišpasakytai juokinga, kad fizikas įsimylėjo mokytoją Bačinskaitę. Neišvaizdus senbernis. O kaip bėginėja iš paskos. Juokinga dėl to, jog mergaitės įsitikinusios, jog nieko iš to neišeis. Joms atrodo, kad mokytoja į tą meilę nė dėmesio nekreipia.

Visas Panevėžys šneka, kad Salomėja Nėris draugauja su Buču. Ne viena matė juodu vaikštinėjant Jakšto alėja. Bučas kresnas, tamsia barzdele, iš užsienio sugrįžęs skulptorius. Kažin kaip viskas baigsis? Dalis mergaičių nusprendžia, kad Bučas jų Saliamutei visai netinka. Jai reikia kažko nepaprasto, nekasdieniško.“ Tačiau netrukus mokinės vietos laikraštyje perskaito: „Poetė Salomėja Nėris susidėjo su skulptoriumi Buču ir išvažiavo į Paryžių.“ Joms nepatinka, kad toks užgaulus žodis prilipinamas jų brangiai mokytojai.

Ruošdamasi išvažiuoti ir nebeketindama grįžti į gimnaziją, mokytoja išgyveno, kad apvils savo mokines ir savo dienoraštyje rašė : „O jeigu jos sužinotų, kad aš kitais metais jau nebegrįšiu… Penktoj klasėj joms kita mokytoja dėstys. Juk aš bloga mokytoja – ir nesistengiu būti gera, ir mergaitėms nepataikauju… Bet man pačiai beveik ašaros trykšta pagalvojus, kad jas turėsiu palikti. Vis dėlto čia man buvo gera, čia mane pamėgo ir aš pamėgau. Bet aš juk amžina nenuorama – kaip tas paukštis, tik pabaidytas, skrenda į kitą vietą. O jeigu aš bent kiek norėčiau, galėčiau būti gera ir labai gera mokytoja, tik mano tos fantazijos būti vien rašytoja viską gadina.“

Poezijos dvasia gyva iki šiol

V. Žemkalnio gimnazija turi gražią tradiciją, prasidėjusią dar 1974 metais. Poetės S. Nėries 70-asis gimtadienis tapo ne tik muziejaus atidarymo data, bet ir pirmojo „Poezijos pavasarėlio“ užuomazga. Jau pirmas renginys padiktavo toną, sukvietęs daug garbių svečių, mylinčių poetinį žodį.

„Poezijos pavasarėliai“ kiekvienais metais darėsi vis įdomesni ir peraugo į atskirą renginį.

Kasmet paskutinę gegužės savaitę per Lietuvą nuvilnijantis „Poezijos pavasaris“ niekada neaplenkia ir V. Žemkalnio gimnazijos.

„Poezijos pavasario“ metu renkami du geriausi — kitų Lietuvos mokyklų ir savos gimnazijos – jaunieji poetai. „Poezijos pavasaris“ – puiki proga moksleiviams susipažinti su bendraamžių, taip pat ir gerai Lietuvoje žinomų poetų kūryba.

„Į šią poezijos ir folkloro šventę, pasipuošusią žydinčių kaštonų ir alyvų žiedais, kasmet atvyksta ir kviestinis moksleivių svečias — labiausiai skaitomas gimnazijoje poetas, neseniai išleidęs poezijos knygą“, – pasakoja mokytojos.

Noras ir gebėjimas kurti – didelė dovana kiekvienam žmogui.

Apie tai S. Nėris rašė: „Gyvenimas yra ieškojimas; ieškojimas – kūryba. Kas gi tie nemirtingieji meno kūriniai? Tai yra šauksmas, žadinimas žmogaus, kuris turi ateiti, turi nubusti. Ilgesys teisingo, stipraus, tobulo žmogaus išsigimėlių nuvargintam pasauliui.

Kūryba – pavojingas kalnų takas į ateitį, kuriuo tegali pereiti blaivios galvos ir plieninės valios.

Kūrėjas, man rodos, turi sukurti ir savąjį kelią – bedugnės pakraščiu“.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusai pučiasi: mes laimime antrąjį Šaltąjį karą, o JAV laukia žlugimas (353)

Sovietų sąjunga pralaimėjo Šaltąjį karą prieš Vakarus, o sankcijų spaudžiama Rusija laimi...

Unikalus Lietuvos kurortas kur poilsiautojai viliojami fazanais ir žuvimi (8)

„Žmonės, važiuojantys pramogauti, nori ir skaniai pavalgyti, tad visi prašo tik šviežiai...

Pigių skrydžių bendrovės lėktuvais skraidantys lietuviai pasipiktinę: tai tęstis nebegali (245)

Keleivinio lėktuvo salonas – vieta, kurioje bilietą įsigijęs keleivis tikisi bent elementarios...

Užkalnis rado Lietuvos blogo maisto sostinę (140)

Jau esu sakęs, kad blogiausias Lietuvos regionas pavalgyti yra Dzūkija . Jie turi girias ir...

Namo grįžtantys vilniečiai praneša apie milžiniškas eismo spūstis (42)

Po itin vasariško savaitgalio namo grįžtantys vilniečiai papuolė į dideles eismo spūstis.

Trečiai pasaulio raketei nepasipriešinęs Berankis prajuokino komentatorių: svyruoja kaip girtuoklis (9)

Ričardo Berankio pasirodymas prestižiniame Rolando Garroso vardo Prancūzijos atvirajame čempionate...

Penkios knygos, kurias Billas Gates'as siūlo perskaityti šią vasarą

Billas Gatesas labai mėgsta skaityti. Kompanijos „Microsoft“ įkūrėjas, fondo „Bill and...

Birželio horoskopas: daugeliui pažers malonių staigmenų

Pasak astrologės Vaivos Budraitytės, pirmasis vasaros mėnuo daugeliui nusimato išties puikus.

Rimvydas Valatka. Tautinis beprotnamis – su baltų religija ir VSD pažymų liturgija (145)

Prezidentė dukart išsigynė VSD pažymų. Beveik kaip Simonas – Jėzaus: nei mačiau, nei...

Vilniaus rajone susidūrė automobilis ir motociklas, dėl avarijos ribojamas eismas bus papildyta

Vilniaus rajone sekmadienio vakarą susidūrė lengvasis automobilis ir motociklas. Į eismo įvykio...