Vasarą socialiniuose tinkluose pasirodė tai, ko seniai laukėme. Simboliškai buvo grąžinta skola, kurią pripažino netgi didysis JAV politikos strategas Henry Kissingeris. Savo knygoje „Diplomatija“ jis rašė, kad po Antrojo Pasaulinio karo „sovietų satelitų orbita radosi palengva, iš dalies ir dėl Vakarų neveiklumo“. Taigi kas pasirodė vasarą?
Knygos „1942-ųjų mėsmalė“ iliustracijos
© Leidėjų nuotr.

Tai – NATO sukurtas filmukas apie miško brolius Baltijos šalyse: NATO simboliškai pripažino, kad Baltijos šalyse vyko karas po karo, o partizanai buvo kariai, tik, deja, pasaulio pamiršti. Jų pavyzdys parodė, kad šiandien labai sudėtingoje situacijoje partizanų kova yra valstybės atrama, o iškilus pavojui bus ginamasi iki paskutinio kraujo lašo.

Kilo tarptautinis skandalas

Rusijos reakcijos nereikėjo ilgai laukti. Rusijos Užsienio Reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova išsakė viską, ką galvoja apie tokio įrašo publikavimą: „Šita organizacija, sukurta nepribaigtų fašistų pagrindu (iš esmės tų, kurie buvo nacių okupacinės valdžios pusėje: policininkai, administracijos pareigūnai, SS formuočių kariai ir karininkai), surengė daugiau nei 3 tūkst. diversijų, kurių aukomis tapo tūkstančiai taikių gyventojų.“

Įvairių Rusijos televizijų pokalbių laidose ir socialiniuose tinkluose pasigirdo pikti komentarai, smerkiantys pokario Laisvės kovas, o jų dalyvius tapatinantys su nacių kolaborantais ar paprasčiausiais kriminaliniais nusikaltėliais. Rusijos Užsienio Reikalų ministerija savo „Facebook“ paskyroje netgi paskelbė įrašą, tariamai demaskuojantį „brolžudišką“ Baltijos šalių partizanų karą. Atrodytų, eilinis tarptautinis skandaliukas. Tačiau čia slypi žymiai svarbesnė problema. Kokia?

Problemos šaknys – gilios

Kraštą galima naikinti fiziškai – jį okupuoti, gyventojus žudyti ar tremti. Visa tai Lietuva iškentė XX amžiuje. Tačiau galima ir kitaip sunaikinti Lietuvą – ištrinti jos tapatybę. Geriausia tai padaryti – sunaikinus tautos praeitį, įrodžius, kad ji niekuo negali didžiuotis, kad tai, ką žinojo, buvo melas. O geriausia, kad apskritai nesidomėtų tuo, kas buvo ir nežinotų savo praeities.

Kodėl Rusija taip skausmingai reaguoja į Lietuvos istoriją? Mes maži, o Rusija didelė. Esame atskiros valstybės. Negi praeities vertinimai yra tokie svarbūs?

Problemos šaknys yra žymiai gilesnės. Jos siekia tolimesnius laikus nei XX a. Taip, šiandien Lietuva yra maža valstybė, tačiau, nors tai ir banaliai skamba, – mes turime didelę istoriją. Be mūsų Rusija negali papasakoti savo istorijos ir negali apibrėžti savo tapatybės. Kodėl? Ar toks teiginys nekvepia didybe, susireikšminimu? Daugelis taip pasakytų. Tačiau palaukite – padėliokime žinomus faktus.

Negali papasakoti savo giminės istorijos be Lietuvos

Sugrįžkime į vasarą ir prisiminkime kilusį erzelį dėl NATO filmuko apie miško brolius. Tuomet sureagavo ir puikiai žinomas Rusijos politikas Dmitrijus Rogozinas. Štai ką jis parašė savo socialiniame tinkle: „NATO filmukas apie „miško brolius“, kurie žudė mūsų karius, patvirtina, kad mes turime reikalų su nepribaigtų hitlerininkų pasekėjais.“ D. Rogozinas užmiršta, kad jų kariai buvo okupantai, todėl į juos ir buvo šaudoma. Juk Lietuvos partizanai neatsidūrė prie Maskvos ir ten nerengė diversijų.

Atrodytų, kad iš tokio žmogaus tik tokio komentaro ir galima tikėtis. Tačiau verta atkreipti dėmesį į paties D. Rogozino parašytą knygą. Tai – istorinis romanas, kuriame jis rašo apie savo protėvius, literatūrine forma kuria savo protėvių mitą. Visos galingos giminės taip darydavo: lietuviai didikai save kildino iš romėnų ir netgi atrasdavo Italijoje savo gimines. Tai nieko nuostabaus. Įdomus kitas dalykas. Koks? Ogi tai, kad net ir čia neapsieinama be Lietuvos ir be Žalgirio mūšio.

Žalgirio mūšio metu žuvo didysis Vokiečių ordino magistras Jungingenas. Atsiminkime žymųjį Jano Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“: ten esama vaizdo, kaip karys nuduria kilmingąjį riterį. D. Rogozinas parašė knygą „Baronas Žoltokas“, kurioje pusiau remdamasis archyviniais dokumentais, pusiau savo literatūrine išmone, skaitytojus supažindina su savo giminės istorija. Ir rašo, kad jis yra kilęs iš prūsų kunigaikščių, o jo protėvis Mitkievičius dalyvavo Žalgirio mūšyje ir buvo tas, kuris nukovė didįjį magistrą.

Aišku, galima pasakyti, kad visa tai yra literatūrinė išmonė. Nepaisant to, net didysis rusų nacionalistas D. Rogozinas, kurdamas savo giminės mitologiją, nieko kito geresnio nesugalvojo, kaip ją susieti su Lietuva ir Žalgirio mūšiu. Savo giminės mitus žmonės sieja su tuo, kuo galima didžiuotis, o ne su tuo, dėl ko verta gėdytis.

Maskvos Rusia ir Lietuvos Rusia?

Žinoma, galima pasakyti, kad tai pavienis atvejis. Tad leiskime kalbėti kitiems rusams. Aleksandras Duginas – kas domisi dabartine Rusijos politika ir jos ideologija, tikrai žino šią pavardę. Save politikos analitiku vadinantis A. Duginas viešai skleidžia savitą požiūrį į Rusijos ir kaimyninių tautų istoriją. Štai pavyzdys – 2012 m. A. Duginas savo studentams skaitė paskaitą apie Rusijos istoriją. Ši paskaita buvo nufilmuota ir patalpinta „YouTube“. Ką A. Duginas pasakojo savo studentams?

Vienas pagrindinių jo teiginių buvo toks, kad, pasibaigus Aukso Ordos epochai, atsirado ne tik Maskvos Rusia, bet ir Lietuvos Rusia, kurią sudarė 80 proc. rusų, kurioje buvo išpažįstama stačiatikybė ir kuri pretendavo nukreipti rusų tautos istoriją kitu keliu.

Dabar paaiškinkime, ką A. Duginas turėjo omenyje: būtent Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Vilnius, Gediminaičiai buvo tie, kurie valdė rusų žemes ir galėjo pasukti istorijos vairą visai kita kryptimi. Beje, Lietuva ir pasuko – antraip nei Baltarusijos, nei Ukrainos šiandien nebūtų. Kitas A. Dugino teiginys toks, kad periodas nuo išsivadavimo iš Ordos priespaudos (XV a. II pusė) iki XVII a. pab. yra laikytinas Maskvos ir Lietuvos dialogo laikotarpiu. Kaip vyko tas dialogas?

Pražiopsotas Kazimiero šansas

Jeigu ne Kazimiero aplaidumas, istorija galėjo pasisukti visai kitaip. Kazimieras – ilgiausiai valdęs Lietuvą Didysis kunigaikštis. Po Žalgirio mūšio Lietuva buvo kaip niekad saugi. Tačiau ta ramybė buvo apgaulinga, nes Maskva kaupė jėgas ir pradėjo vienyti rusų žemes. Pagal tuometines Maskvos jėgas, jos konkurentas buvo netgi ne Vilnius, kuris tuo metu buvo žymiai stipresnis, bet Didysis Naugardas. Kazimieras galėjo paremti Didijį Naugardą ir taip sustabdyti Maskvos plėtimąsi.

Naugarde klostėsi visai kita valdžios samprata nei Maskvoje, kur viską lemdavo tas, kuris užimdavo kunigaikščio sostą. Naugarde buvo svarbi Večė – vieša bojarinų sueiga, kur buvo sprendžiami svarbiausi klausimai. Istoriko Tomo Manusadžiano teigimu, Naugardas buvo lygiavertė jėga visai šiaurės rytų Rusiai, iš kurios ir kilo dabartinė Rusija. Naugardas nebuvo užkariautas totorių, jis tik pripažino atėjūnų valdžią, nusilenkė jiems ir mokėdavo duoklę, bet nebuvo sugriautas ir visada ieškojo atsvaros Lietuvoje, kai tik ši valstybė iškilo kaip jėga. Naugarde buvo demokratinė santvarka – Večės respublika. O Maskvoje kuo toliau, tuo labiau stiprėjo kunigaikščio valdžia.

Maskvos ir Didžiojo Naugardo susidūrimas buvo kartu ir dviejų valdžios filosofijų kova: demokratinės ir despotinės. Stiprėjanti Maskvos kunigaikštystė siekė palenkti Didįjį Naugardą, kad šis besąlygiškai pripažintų jos valdžią. Tuo metu dalis naugardiečių puikiai suprato, kuo tai gali jiems pasibaigti. Jie desperatiškai ieškojo Lietuvos pagalbos. Šių žmonių lydere tapo Marta Boreckaja. Kas buvo ši moteris?

Tomo Manusadžiano teigimu, M. Boreckaja – labai spalvinga, įdomi figūra. Maskvos metraštininkai ją bandė apjuodinti, laikė vos ne šėtono bendrininke, nes ji Maskvai buvo labai nepalanki. Marta buvo labai turtingos Boreckių giminės atstovė, likusi našle. Būtent ši moteris ir tapo lydere tų naugardiečių, kurie siekė Lietuvos pagalbos kovoje prieš Maskvą.

1471 metais įvyko mūšis netoli Šelonės upės. Šis mūšis turėjo lemiamą reikšmę ne tik Naugardui, bet ir Lietuvai. Mūšio pasekmės buvo tragiškos. Naugardiečiai buvo sumušti, Večės varpas išvežtas, Naugarde buvo įvesta tironiška Maskvos valdžia. Istorikės Jūratės Kiaupienės teigimu, naugardiečiai skaudžiai nukentėjo už tai, kad palaikė ryšius su Lietuva – su jais buvo žiauriai susidorota.

Taip Lietuva praleido puikią progą sustabdyti autokratišką Maskvos kunigaikštystę. Jūratės Kiaupienės nuomone, jeigu Naugardas nebūtų užkariautas, būtų išlikęs kaip atsvara Maskvai. Naugardas buvo stipri valstybė, turtinga. Galbūt tokiu atveju, nebūtų pakibusi virš Lietuvos ta grėsmė, kuri pasimatė po kelių dešimtmečių – tada, kai Oršos mūšio lauke Lietuvai pačiai reikėjo gintis nuo Maskvos, kuri užėmusi Smolenską, veržėsi toliau. Tiesa, tąkart Lietuvai viskas baigėsi laimingai – Konstantinas Ostrogiškis atmušė Maskvos grėsmę – bet tik trumpam.

Kodėl rusai bėgo į Lietuvą?

Iš aukščiau aprašyto pavyzdžio matyti, koks tai buvo „dialogas“, kaip kad tai pavadintų A. Duginas. Pirmiausia – tai kova dėl žemių. Tačiau ne tik. Būta ideologinės skirties: Lietuva buvo laisvės šalis, o Maskva – tironija. Kad ir kokia bebūtų XVI a. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, bet jos piliečiai – didikai ir bajorai – jautėsi žymiai saugiau nei Maskvos bojarinai, kurie vieną dieną galėjo maudytis turtuose ir šlovėje, o kitą dieną būti vežiojami po Maskvą uždaryti narvuose, kankinami ir nužudomi.

Nenuostabu, kad Lietuva dažnam iš jų tapdavo prieglobsčiu. 1564 m. balandžio 30 d., prisidengdamas nakties tamsa, iš Maskvos pas lietuvius perbėgo vienas iš svarbiausių caro karvedžių – vaivada Andriejus Kurbskis. Būtent jis Ivaną Rūstųjį kaltino despotiškumu. Rusams ilgą laiką Lietuva buvo laisvės šalis. Šalis, kurioje galima buvo rasti užuovėją – ir ne tik didikams kaip A. Kurbskiui – Lietuvoje prieglobstį rado sentikiai, kurie Rusijoje buvo kankinami. Senieji sentikių kaimai Lietuvoje – tai tie pabėgėliai iš Rusijos, kurie suprato, kad tėvynėje gresia rimtas pavojus.

Vilniaus Vingio parko prieigose esama nedidelės koplyčios. Daugelis vilniečių praeina pro šalį net nesusimąstydami, kam ji skirta. Tai iš tiesų yra mauzoliejus. Jį pastatė Nikolajus Repninas savo žmonai Natalijai. Kas buvo tas N. Repninas? Ogi pirmasis Vilniaus generalgubernatorius. 1795 m., padalinus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kraštas buvo okupuotas Rusijos. Jekaterina II N. Repniną paskyrė valdyti Vilniaus guberniją.

Būdamas Varšuvoje N. Repninas gavo labai keistą laišką iš Peterburgo. Jam buvo nurodyta nestiprinti stačiatikiškos bajorijos buvusiose ATR žemėse. Kodėl? Todėl, kad į Lietuvą ir Lenkiją masiškai bėgo Rusijos valstiečiai. XVIII a. pab. Lietuva ir Lenkija išgyveno ne pačius geriausius laikus. Vakarų keliautojai pakraupdavo pamatę, kokia yra čionykščių valstiečių padėtis. Jie buvo baudžiauninkai, negalėję niekur pajudėti, nieko negalėjo tikėtis pasiekti šiame gyvenime – tik numirti ten, kur gimė jie, jų tėvai, seneliai. Nepaisant to, Rusijoje valstiečių padėtis buvo dar blogesnė. Todėl jie ir masiškai bėgo į Lietuvą.

Istoriko Valdo Rakučio teigimu, Abiejų Tautų Respublikoje, ypač valstybinėse žemėse, kontrolė ir mokesčiai buvo mažesni nei Rusijoje. Žmonės stengėsi pagerinti savo gyvenimą judėdami į vieną ar į kitą pusę. Šiuo atveju – į Abiejų Tautų Respubliką.

Tai, kad iš Rusijos į Lietuvą bėga valstiečiai ir ten yra priimami, ne kartą priminė Rusijos diplomatai. Jie priekaištaudavo, kad pabėgeliai nėra sugrąžinami. Tai buvo vienas iš argumentų dėl trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Šis faktas ilgą laiką buvo nutylimas, nes jis nebuvo patogus Rusijai. Šis faktas rodė, kad Lietuva visą laiką buvo geresnė šalis gyventi. V. Rakučio teigimu, Rusijos valstybė, valdant Jekaterinai II, išlaikė daug policinės valstybės bruožų. Egzistavo vietinės valdžios pareigūnų savivalė – todėl žmonės ir bėgdavo. O tikėjimas ir vienoje, ir kitoje pusėje buvo tas pats – stačiatikių – taigi, pabėgimas į Lietuvą nelabai keitė pabėgelių tradicinį gyvenimo būdą.

Didysis pavojus

Sugrįžkime prie A. Dugino paskaitos. Joje šiandieninės Rusijos ideologas kalba apie rusiškojo valstybingumo lietuviškąjį periodą, sumaniai nutylėdamas, kas ta Lietuva ir kodėl be jos neįmanoma suprasti pačios Rusijos. A. Duginas teigia, kad minėta epocha gali būti peržvelgiama iš dviejų pusių: iš Vakarų ir iš Rytų perspektyvos. Pasak jo, Vakarų Rusios atstovai stengiasi sumenkinti Maskvos vaidmenį ir išaukštinti Lietuvos vaidmenį, o Rytų Rusios atstovai – atvirkščiai.

Tokiuose teiginiuose slypi vienas pavojus mums. Koks? Toks, kad galima paskelbti, jog lietuviai – tai tiesiog beveik tie patys rusėnai. Beje, taip jau ir nutiko: Rusijos istorikai suformulavo tezę, kad Lietuva – tai tiesiog slaviškos žemės, kurios nebuvo okupuotos, bet tiesiog sugrįžo ten, kur joms ir vieta – į Rusijos imperijos glėbį. Anot jų, Vilnius nuo senų laikų buvo rusiškas miestas, tad ar LDK ar Rusijos istorija – tas pats dalykas. Kitaip tariant, tikroji lietuvių esmė ta, kad jie buvo rusakalbiai ir stačiatikiai ir tik lenkai viską sugriovė, pavertę lietuvius katalikais ir orientavę į Vakarus.

Keletas pavyzdžių. Vilniečiams gerai žinoma Šv. Nikolajaus cerkvė Senamiestyje. Ją atstatė Konstantinas Ostrogiškis kaip padėką už pergalę prieš Maskvą prie Oršos. XIX a. rusų istorikai sugalvojo, kad Algirdas prieš mirtį tapo stačiatikiu ir yra palaidotas šioje cerkvėje. Įdomu tai, kad ši cerkvė stovi giliau nei kiti pastatai. Taip yra todėl, kad dar XIX a. Šv. Nikolajaus cerkvę užstojo namas. Caro valdžia nusprendė ją atidengti – jeigu joje palaidotas Algirdas, tai reikia išskirti šią vietą: todėl ir atidengtas visas jos grožis. Toks vaizdas išliko iki mūsų dienų. Aišku, joks Algirdas ten nepalaidotas. Šaltiniai aiškiai sako, kad jis mirė būdamas pagoniu ir buvo sudegintas. Archeologas Vykintas Vaitkevičius teigia, jog didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas netoli Maišiagalos. Kad ir kur Algirdas būtų palaidotas, tai buvo padaryta atliekant pagoniškas apeigas.

Mitas apie Algirdo tapimą stačiatikiu Rusijos istorikams buvo reikalingas tam, kad pabrėžtų, jog Vilnius – tai nuo seno stačiatikiškas miestas, o Rusija tik susigrąžino tai, kas jai priklausė. Beje, tokią demagogiją XVIII a. pabaigoje Rusijos diplomatai aiškino Vakarų valstybėms.

Kitas pavyzdys. Mažai kas žino, bet 1904 metais Katedros aikštėje buvo pastatytas paminklas Jekaterinai II – tai pačiai, kuri užgrobė Lietuvą. Ant paminklo buvo parašyta: „Atplėštą sugrąžinti“. Anot šios demagogijos, Vilnius kažkada priklausė Kijevo kunigaikščiams, vadinasi, jį reikia susigrąžinti...

Štai kodėl Rusija niekaip negali savo tapatybės papasakoti, nepaminėdama Lietuvos. Šiandien Lietuva yra maža. Pripažinti jos istorijos vaidmenį viešai – tai reiškia sureikšminti mūsų valstybę. Tą galima papasakoti studentams, kad jie suprastų esmę, tačiau to negalima transliuoti plačiajai auditorijai. A. Duginas yra protingas žmogus. Jis sukūrė euroazijietiškumo teoriją, kuri turi tapti atsvara Europai. Aišku, Eurazinės doktrinos tikslas – atkurti Rusijos imperiją. Štai ką jis rašo apie lietuvius:

„Arba lenkų-lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtimi proeurazinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaldyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje“.

Anot jo, euraziniam projektui galima išnaudoti etnines ir religines mažumas. O svarbiausia – išlaikyti įtampas tarp lenkų ir lietuvių. Tuomet bent jau lietuviai natūraliai suksis Rytų link, kur jų laukia Rusija. A. Duginas šią koncepcija ne šiaip sugalvojo, ji paremta ilgamete istorija.

Ne visi rusai bando perrašyti Lietuvos istoriją

Sugrįžkime prie NATO filmuko apie partizanus. Kodėl jis taip įaudrino dabartinę Rusijos valdžią? Todėl kad šis filmukas griauna bet kokias Rusijos pastangas Baltijos šalis įtraukti į savo orbitą. Be to, yra ir dar vienas aspektas – panašu, kad po įvairiausių tapatybės paieškų dabartinė Rusija sugrįžta prie sovietinių idealų. Pagal apklausas Stalinas vertinamas kaip vienas iš geriausių lyderių, užmirštamas teroras, žudynės, kankinimai. Užmirštama paprasta tiesa – nuo komunizmo labiausiai nukentėjo patys rusai.

Dabartinė valdžia prisiėmė Sovietų Sąjungos istoriją ir, deja, atsakomybę už jos nusikaltimus. Sovietinėje mitologijoje yra svarbiausia ašis – Antrasis Pasaulinis karas: gėrio ir blogio kova. Aišku, sovietai kovojo už gėrį. Šioje gėrio kovoje labai netinkami Lietuvos partizanai – jie sugriauna šį mitą. Jeigu partizanai kovojo už laisvę – tai kas buvo sovietiniai kariai? Okupantai? To dabartinė Rusijos ideologija negali leisti.

Dabar tai tapo ypatingai svarbu, kadangi Rusija prieš kelis metus okupavo Krymą. Pokario partizanų kova – tai priminimas, kad Sovietų Sąjunga, šalia nacistinės Vokietijos, buvo didžiausia agresorė XX amžiuje. Štai todėl Rusijoje buvo organizuotas toks didelis pasipiktinimas NATO filmuku apie partizanus.

Tiesa, nereikia manyti, kad visi rusai taip mano. Kitokią nuomonę nekart yra išsakęs žymus disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, kitokią nuomonę turi ir žymus rusų istorikas Nikita Petrovas, kuris teigia, kad nors partizaninis pasipriešinimas buvo kruvinas ir gausus aukų, bet, žiūrint istoriškai, jis buvo prasmingas, nes Baltijos tautos dabar yra nepriklausomos – juk dėl šito laisvės idealo ir žuvo visi tie žmonės.

Istorija yra pats geriausias pavyzdys, įrodantis, kad mums reikia žinoti savo praeitį. Jeigu mes nežinosime savo istorijos, ją žinos kiti ir mumis manipuliuos. Istorija – tai mūsų tiltas į ateitį. Klausimas tik toks: ar mes, ar kiti tą tiltą statys. Jei turime ambicijų, geriau mums patiems kurti ateitį, o to negalėsime padaryti, nežinodami savo praeities.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos megaprojektas įgauna formą: Putinui tai ypač svarbu (449)

Tolydžio aiškėjanti Kerčės tilto konstrukcija jau kurį laiką yra vienas iš didžiausią...

Svetimus pinigus saugančiose įstaigose galima rasti tikrai prašmatnių automobilių (9)

Lietuvos banko pranešimas apie tai, kad kredito unija „ Taupkasė “ yra įsigijusi prabangius...

Atviras Krivicko interviu: apie naują verslą, žmonos knygą ir ilgametės santuokos paslaptis (92)

Iš televizijos pasitraukęs Kristupas Krivickas , regis, tapo tik dar įdomesnis žmonėms. Kaip...

Panevėžio rajone dingo paauglys, policija, kariai ir savanoriai šukuoja apylinkes (10)

Lapkričio 18 d. apie 11 val. iš namų Panevėžio r., Dembavos k., Melioratorių g., išėjo...

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Lietkabelis“ - „Žalgiris“

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Lietkabelis“ - „Žalgiris“. Tiesiogiai iš...

Lietuvos vyskupai susėdo bendrų pietų su vargstančiaisiais (6)

Sekmadienį minint Vargstančiųjų dieną, sostinės socialinio centro „Betanija“ valgykloje prie...

JAV apsisprendė dėl naujų pajėgų steigimo: kosminėse varžybose kiti liks toli už nugaros (675)

Dar šių metų rugsėjį privati amerikiečių bendrovė „ SpaceX “ sėkmingai iškėlė į...

Pirmieji Seimo metai: visas darbas – tik maišymas toje pačioje sriubos lėkštėje? (221)

Dabartinis Seimas žadėjo dideles ir greitas reformas, bet metai jau prašvilpė, prašvilps ir dar...

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Šiauliai“ - „Pieno žvaigždės“

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Šiauliai“ - „Pieno žvaigždės“. Tiesiogiai iš...

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Juventus“ - „Dzūkija“ (1)

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Juventus“ - „Dzūkija“. Tiesiogiai iš Utenos.