Ir tikriausiai net nežinojo, kad visai netoli yra vieta, kuri slepia jo giminės paslaptį. Kokią?
Kas gi buvo tas vokiečių generolas?
Ericas von Mansteinas buvo nacistinės Vokietijos generolas, vienas garsiausių nacistinės Vokietijos vadų Antrojo pasaulinio karo metu. Jis buvo labai gerbiamas ir laikomas vienu geriausių karo strategų šalyje.
Gimęs aristokratiškoje prūsų šeimoje, kurioje karinė tarnyba buvo paplitusi tarp daugelio kartų, Mansteinas labai ankstyvame amžiuje pradėjo tarnauti kariuomenėje. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jis įgijo kapitono laipsnį ir tarpukario laikotarpiu aktyviai prisidėjo atstatant ginkluotąsias Vokietijos pajėgas. Savo karjeros aukštumas pasiekė Antrojo pasaulinio karo metu tapęs generolu ir būdamas daugelio mūšių ir įsiveržimų vadu.
Nors Mansteinas ir buvo įvaikintas savo motinos sesers (mat sesuo su savo vyru negalėjo susilaukti vaikų, o Mansteinas buvo dešimtas šeimoje), tačiau ir jo biologinio tėvo, ir patėvio giminės buvo kilusios iš prūsų. Net po šešiolika giminaičių tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės buvo karininkai, daugelis jų vėliau tapę generolais, todėl Mansteino karjeros kelias niekam nebuvo staigmena. Jis tęsė savo giminės karinę tradiciją. Ir labai gilią. Menančią Vytenio bei Gedimino laikus.
Gedimino pavaldinio Mansto istorija
Šaltiniai byloja: “1308 Viešpaties metais, švento Jurgio dieną, Manstas, Sudargas ir kiti Žemaitijos kilmingieji su 5 tūkstančiais raitelių pro Noihauzą Kuršių nerijoje įsibrovė į Sembos žemę ir nusiaubė gaisrais Pavundos bei Rudavos valsčius. Vis dėlto, sužinoję, kad broliai su didele kariuomene jau seniai jų tykoja, vidurnaktį pasitraukė“.
Taip pirmą karta paminimas Manstas, lietuvių didikas, tikriausiai didžiojo kunigaikščio Vytenio iš Lietuvos į Žemaitiją atsiųstas vietininkas. Vėliau jis vykdys didžiojo kunigaikščio Gedimino nurodymus.
„Žemaitija ilgai liko menkai integruota Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, ir, aišku, reikėjo turėti žmonių, kurie atstovautų valdovui tose žemėse. Dažniausiai tai būdavo giminaičiai, bet nebūtinai – Mansto atveju, lietuvių kilmės didiką nusiuntė į Žemaitiją“, sako istorikas dr. Rimvydas Petrauskas.
Vokiečių ordino kronikose jis vadinamas „išmintingu ir patyrusiu vyru“. O tai retas priešo įvertinimas. Būtent Žemaitijoje, Tauragės rajono pakraštyje stūksantis Dapkiškių piliakalnis galėjo būti Mansto atramos punktas.
„Manstas buvo perkeltas į Žemaitiją XIV a. karui su Vokiečių Ordinu organizuoti. Jis priklausė o didžiojo kunigaikščio žmonėms, atsiųstiems į Žemaitiją, formavo lietuviškas teritorijas – ūkines, socialines didžiojo kunigaikščio teritorijas, kur turėjo vietiniams gyventojams priminti, kas čia yra valdžia. Manstas buvo Gedimino ar Vytenio bajoras, kuris atvyko ir įsikūrė“, sako istorikas Artūras Dubonis.
Manstas buvo įtakingas asmuo Žemaitijoje. Kai į Pagraudę įsiveržė Branderburgo komtūro būrys, jis elgėsi įžūliai, nusiaubė žemes, paėmė į nelaisvę daug žmonių. Kai žemaičiai susiruošė juos vytis, jie išžudė visus belaisvius. Ir būtent tada Manstas patarė nepersekioti kryžiuočių, nes šie bus surengę pasalą. Jo patarimui nepersekioti šio būrio pakluso Mažonas ir Sudargas.
Tačiau įdomus dalykas vyko šiek tiek vėliau. Pažvelkime į šaltinius : „Vėliau lietuviai paklausė, kas buvęs tos kariuomenės vadas. Jiems atsakė, kad Brandenburgo komtūras, vyras jaunas, bet narsus. Į tai jie tarė: „Pasakykite jam, kad jis niekad nesulauks jam skirtų metų, jeigu su šitokia savikliova mūsų akyse rengsis plėšikauti mūsų žemėse, turėdamas vos saujelę karių“.
1321 metais Manstas pabėgo į Prūsiją, pas vokiečių ordiną. Kodėl jis taip padarė? Kas dėl to kaltas – pats Manstas ar valdovas? Matyt, kažkokią nemeilę jis užsitarnavo Vilniuje arba nupirko vokiečių ordinas geromis dovanomis – vadinasi, buvo labai vertingas asmuo. Vokiečių ordinas jį labai vertino, nes jam davė 25 žagres žemės. O kitiems panašiems perbėgėliams – vos dvi tris. O kokį plotą užėmė žagrė?
Iš pradžių žagrė reiškė tokį plotą, kurį galėjo suarti žmogus. Tik XIV amžiuje nusistovi tvirtas dydis. Viena žagrė sudarė 10 hektarų. Vadinasi, Manstas gavo du šimtus penkiasdešimt hektarų žemės. Palyginimui galime pasakyti, kad prūso valstiečio kiemas sudarė vidutiniškai dvidešimt, o vokiečių – trisdešimt tris hektarus. Taigi Manstui už perbėgimą buvo labai dosniai atlyginta. Tačiau čia dar nesibaigia mūsų istorija.
„Manstas turbūt nesulaukė iš valdovo tokios paramos, kad galėtų deramai susitvarkyti ir jam neliko nieko kito, kaip su kitais pasitraukti. Iš tiesų tai – vienas ankstyviausių lietuvių pabėgimų. Tik šiuo atveju Mansto pabėgimas turi įdomią tolesnę istoriją. Vėlesni vokiečių geneologai pakankamai patikimai nustatė, kad iš Mansto kilo Prūsijoje labai žymi Mansteinų giminė, nors vėliau, XVII a., ta giminė susikūrė sau fiktyvią legendą, kad jie atvykę iš Čekijos, nes tiesiog patys užmiršo savo šaknis. Tačiau labai kruopščių geneologinių tyrimų pagalba pavyko rekonstruoti jų istoriją iki pat Lietuvos. Nors apie paties Mansto giminę Lietuvoje dėl šaltinių nebuvimo mes nieko negalime pasakyti. Paradoksas, bet iš esmės Mansto istorija prasideda nuo Prūsijos.“
Ironiška, tačiau Mansto proprovaikaičiai taip pat pasižymėjo karingumu. O Ericas von Mansteinas pražygiavo karo keliu per Lietuvą XX amžiuje. Ar jis įtarė, jog jo protėvis gyveno šiose žemėse?
„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais 21.45 val. per LRT televiziją.