aA
Juos vadino budavoninkais, freimeriais ir parmazonais. Jų bijojo, nes tikėjo, kad jie yra sudarę sąjungą su pačiu velniu. Vaikai aplenkdavo namus, kuriuose jie rinkdavosi. Buvo tikima, kad mirus jų kūnų nepriima žemė, o sielą iš karto pasiima velnias. Jie buvo apgaubti paslapties. Tačiau jie ir buvo slapta organizacija. Žmonės tikėjo, kad jie saugo didelę paslaptį, kurios niekam neišduoda. Taip pat ilgą laiką buvo manoma, kad būtent ši slapta organizacija prasiskverbė į galingiausių valstybių vyriausybes, žvalgybas ir taip valdo visą pasaulį. Kas gi jie? Be jokios abejonės, tai paslaptingieji masonai.
Masonai,
© Istorijos detektyvai

Kas tikra, o kas yra mitai? Kokį vaidmenį masonai suvaidino Lietuvos istorijoje? Kodėl jie pasirodo lemiamais momentais? Kaip jie susiję su Gegužės 3-iosios konstitucija, Vasario 16-osios aktu, Palangos atgavimu? Šias paslaptis užsimojo atskleisti Virginijus Savukynas laidoje „Istorijos detektyvai“.

Paminklai masonams Vilniuje

Suskaičiavome tris paminklus masonams, kurie stovi Vilniuje. Aišku, paminklai stovi ne todėl, kad tos asmenybės buvo masonai, jie nuveikė žymiai daugiau.

Antakalnyje stovi paminklai broliams Vileišiams. Vienas iš brolių – Jonas, Vasario 16-osios akto signataras, buvo masonas. Prie kito paminklo garsiam asmeniui verta sustoti ilgėliau.

Kas sukūrė Vilniaus veidą? Kieno kūriniai tapo Vilniaus simboliu? Juos tikrai žino kiekvienas vilnietis. Tai didinga katedra, akį džiuginanti rotušė ir tolėliau nuo centro stovintys Verkių rūmai. Šie pastatai tapo Vilniaus atpažinimo ženklu, ir jų architektas buvo L. Stuoka-Gucevičius. Tai plačiai žinomas faktas. Mažiau kas žino, jog jis buvo masonas.

„Taip, iš tikrųjų, buvo ir priklausė net ne vienai, o trims Vilniaus ložėms. Jis buvo gana aktyvus masonas. Nors pats buvo kilęs iš neturtingųjų, bet su vyskupo Masalskio parama jis gavo išsilavinimą ir įėjo į masonus“, teigia istorikas ir signataras Vytautas Plečkaitis.

Deja, apie jo kaip masono veiklą ne tiek jau daug žinome.

„Užfiksuota, kad jis buvo priimtas mokiniu, bet ką jis ten daugiau nuveikė? Turėjo daug ryšių masonų dėka, įgavo statusą visuomenėje. Nereikėtų pamiršti, kad suvaidino net ir karinį vaidmenį – vadovavo Nacionalinei vilniečių gvardijai, kuri gynėsi nuo Rusijos. Vėliau buvo sužeistas prie Varšuvos. Buvo nevienareikšmė asmenybė – pakeitė savo pažiūras, tapo generalgubernatoriaus Repnino architektu, dėl savo gabumų buvo įvertintas. Bet, kita vertus, nelabai puoselėjo savo ideologines nuostatas“, pasakoja V. Plečkaitis.

Keliaukime po Vilnių toliau ir greitai atrasime paminklą dar vienam masonui – Cemachui Šabadui.

Vytautas Plečkaitis pasakoja: „Nepaprastas žmogus buvo – gydytojas, labai mėgstamas vilniečių dėl labdaringų akcijų, pagalbos nėščiosioms, našlaičiams. Tai figūra, kurią prieškario Vilnius labiausiai pažinojo dėl nuveiktų labdaringų darbų. Cemachas buvo vienas iš tų, kuris 1910 m. įkūrė pirmąją Vilniaus ložę, ji vadinosi „Vienybė“. Jai atstovavo ir Peterburge, kai buvo visų ložių carinėje Rusijoje suvažiavimas. Jis ir liudija, kad žydų tautinė bendrija šitame judėjime buvo gana aktyvi“.

C. Šabadas pažinojo mūsų patriarchą J. Basanavičių. Su juo aptarinėjo ir politinius klausimus, derino bendras lietuvių ir žydų kandidatūras, kai buvo rinkimai į Rusijos Dūmą. Be to, Šabadas niekada nepamiršdavo pasveikinti su gimtadieniu J. Basanavičiaus. Todėl jis buvo mylimas vilniečių. Jam mirus jie pareiškė gilią pagarbą.

„Yra žinoma, kad jo mirties metu susirinko didžiulis būrys žmonių, tūkstančiai suvažiavo į jo laidotuves. Ir ne tik iš Vilniaus, bet iš visos valstybės, Lenkijos, Vakarų Europos. Jis buvo žinomas žmogus ne tik Lietuvoje, Vilniuje, bet ir visoje Europoje dėl labdaringos veiklos. Ne be reikalo jis vadinamas daktaru Aiskauda. Globojo vaikus, atidavė jiems širdį ir savo laiką. Ir būtent masonerija jam padėjo tuos darbus atlikti, jį skatino“, teigia V. Plečkaitis.

Masonų paslaptys

Slaptos organizacijos jaudina žmonių fantaziją. Sąmokslų teorijų šalininkai teigia, kad būtent slaptosios draugijos ir valdo pasaulį. Anot jų, karai, pandemijos, valstybių lyderių iškilimas ir žlugimas – tai vis slaptųjų organizacijų darbas. Jie nusprendžia, kur link suks pasaulis. Ir šiandien dar daug kas mano, kad pasaulio policininkas yra ne Jungtinės Valstijos su prieštaringai vertinamu D. Trumpu priešakyje, ne galingos valstybės, tokios kaip Kinija, Vokietija, Didžioji Britanija, Indija, bet paslaptingieji iliuminatai, „Kaukolės ir kaulų“ nariai ir, aišku, masonai. Juk jie iš visų slaptųjų organizacijų yra patys svarbiausi. Tad gal jie valdo pasaulį?

„Yra toks pasakymas, iš tikrųjų esu girdėjęs. Bet ką reiškia – masonai valdo pasaulį? Jeigu paimsime Amerikos prezidentus, iš 45-ių, dabar D. Trumpas yra paskutinis, trečdalis jų buvo masonai. Tarp jų – F. Rooseveltas, kuris 4 kadencijas buvo renkamas į JAV prezidento postą. Jis nusifotografavęs ir istorinėse knygose net pavaizduotas su masono apranga. G. Washingtonas arba B. Franklinas – JAV kūrimo tėvai taip pat priklausė masonams, didžiausios ir stipriausios valstybės vadovai. G. Fordas paskutinis priklausė masonams. Galima sakyti, kad jie valdė pasaulį, bet ne kaip masonai, o demokratiškai išrinkti prezidentai“, sako V. Plečkaitis.

Vytautas Plečkaitis
Vytautas Plečkaitis
© Istorijos detektyvai

Slaptos organizacijos ir yra slaptos, kad apie jas niekas nieko nesužinotų. Todėl istorikams labai sunku rašyti jų istoriją. O sąmokslų mėgėjams tai yra paranku, nes jie visada gali pasakyti – o kas galėtų paneigti, kad to nebuvo? Slaptos ir uždaros organizacijos visada masino žmones. Kodėl? Paslaptis visada vilioja, be to, priklausymas uždarai organizacijai leidžia žmogui pasijusti galingesniam ir stipresniam. Taigi metas pažvelgti į masonų paslaptis. Kas gi jie buvo tokie?

Apie masonus plinta gausybė įvairiausių legendų ir mitų. Iš kur jie kilo, kada atsirado? Šiuo klausimu yra daug teorijų. Kraštutiniai istorikai netgi teigia, kad pirmasis masonas buvo Adomas. Tai neturėtų stebinti, nes Adomui dažnai priskiriamos įvairios tapatybės. Beje, įdomu prisiminti, kad A. Vištelis-Višteliauskas rimtu veidu teigė, kad Adomas su Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai. Kodėl? Todėl, kad lietuvių kalba yra seniausia. Tai kokia gi kalba kalbėti Adomui rojuje, jeigu ne lietuvių? Šių fantazijų nenagrinėsime.

Labai dažnai masonai siejami su paslaptinguoju Tamplierių ordinu, kuris buvo įkurtas kryžiaus žygių metu tam, kad apsaugotų tikinčiuosius, atvykusius į Jeruzalę melstis. Tačiau ilgainiui šis ordinas įgijo labai daug galių ir turtų. Prancūzijos karaliui Pilypui Gražiajam tai nepatiko ir jis 1312 m. panaikino šį ordiną. Ir ne tik panaikino, bet ir ėmėsi žiaurių represijų. Paskutinis didysis magistras Jacques`as de Molay buvo sudegintas. Mirdamas ant laužo jis prakeikė Prancūzijos karalių Pilypą Gražųjį ir popiežių Klemensą. Šis po kelių mėnesių mirė nuo dieglių pilve, o dar po kiek laiko Pilypas nukrito nuo žirgo ir nusisuko sprandą. Egzistuoja dar vienas pasakojimas. Garsioji Turino drobulė, kurioje galima pamatyti barzdoto vyro veidą – manoma, kad į šią drobulę buvo suvyniotas Jėzus Kristus. Tačiau ši drobulė datuojama XIII a. pabaiga, todėl buvo iškelta mintis, jog tai J. de Molay atvaizdas. Deja, ši teorija niekuo neparemta. O įdomiausia, kad teigiama, jog su tuo laužu tamplieriai neišnyko. Jie transformavosi į masonus.

„Yra tokia versija, neva dalis jų pasitraukė į Prancūziją, ir iš tamplierių ten atgimė dabartinė masonerija. Bet šitame pasakojime yra ir stiprių, ir silpnų vietų. Kai kurios masonų ložės, ypač Prancūzijoje, laiko, kad būtent tamplieriai buvo tie, kurie davė pagrindus šiuolaikinei masonerijai“, teigia V. Plečkaitis.

Tačiau ši teorija nėra įrodyta. Ir vargu ar kada nors tai bus. Tad, atmetus populiarias ir vaizduotę žadinančias versijas, verta paklausti – o iš kurgi kilo masonai?

„Masonerija gimė iš mūrininkų, kadangi mūrininkų gildija viduramžiais buvo labai griežtai reglamentuota, turėjo daug paslapčių, kurių niekam neperduodavo. Stipriausia teorija laikyčiau būtent tą, kad laisvieji mūrininkai. Pats žodis „mūrininkai“ yra atsiradęs iš mūrininkų cechų, kurie buvo stipriausi viduramžiais ir vėliau išplėtojo savo veiklą“, pasakoja V. Plečkaits.

O ką liudija istoriniai faktai? Kada tikroji jų istorijos pradžia? Istorinė tiesa nėra tokia intriguojanti.

V. Plečkaitis teigia: „Pernai oficialiai buvo paminėtas 300 m. jubiliejus, kai egzistuoja šiuolaikinė masonerija, pirmosios ložės. Laikoma, kad jos atsirado 1717 m. Londone – tuo metu kelios ložės susijungė į Anglijos didžiąją ložę. Ta data laikoma šiuolaikinės masonerijos pradžia“.

O dabar metas grįžti prie Lietuvos. Kada mūsų krašte atsirado masonai?

„Lietuvoj tiksliai nežinome, kaip atsirado, bet 1776 m. užfiksuotas faktas, kad susikūrė pirmoji ložė, bet ji galėjo susikurti tik laisvų žmonių dėka. O jie tuo metu buvo aristokratija. Ji keliaudavo po Europą, turėjo daug kontaktų su Vakarų Europos šalimis, jų didikais. Tos mados, kurios jau buvo paplitusios Vakarų Europoje – Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, persidavė ir į LDK“, teigia V. Plečkaitis.

Masonai gelbsti valstybę

Kai žinome, kada masonai atsirado Lietuvoje, reikia panagrinėti ir jų paslaptis. Pažvelgus į Lietuvos istoriją, pasimato vienas labai svarbus ir dar nepastebėtas dalykas. Nuo pat masonų atsiradimo Lietuvoje matomas jų ryškus vaidmuo, ypač valstybei lemiamais momentais. Ką gi tai reiškia? Panagrinėkime atidžiau.

XVIII a. pabaiga nebuvo sėkminga Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Ji buvo silpna, todėl tapo lengvu grobiu kaimyninėms valstybėms. 1772 m. mūsų valstybės teritorijas apkarpė kaimynės – Rusija, Austrija ir Prūsija.

„Iš tiesų daug kas pripažįsta – po pirmojo valstybės padalijimo, kuris labai stipriai supurtė visuomenę, prasidėjo tam tikra fermentacija visuomenės viduje, politinėse struktūrose. Kažką reikia daryti, negalime taip toliau gyventi. Štai iš kur ta ištisa, galinga reformų programa, kurią ir pats karalius rėmė. Edukacinė komisija, visa tai nuosekliai vedė Gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimą. Konstitucija iš esmės buvo visų šitų reformų pats skambiausias akordas“, „Istorijos detektyvams“ teigė istorikas Eligijus Raila.

Eligijus Raila
Eligijus Raila
© Istorijos detektyvai

Mes galime didžiuotis, jog tai pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje po JAV. Demokratinių idėjų lygmenyje mes buvome toli priekyje.

Anot E. Railos, „Gegužės 3 d. konstitucijoje iš tiesų buvo kalbama apie modernų valstybės valdymą. Taip, ten gal nėra pasakyta, kad Lietuva tampa atskira valstybe. Bet niekur nepasakyta, kad ji tampa ir Lenkijos dalimi. Minima tėvynė, karalius. Reikėtų žiūrėti į bendrą XVIII a. pab. kontekstą. Iš esmės tai buvo kosmopolitizmo amžius“.

Todėl kai kas sako, kad toje konstitucijoje neliko Lietuvos, todėl jis mums neaktuali. Tačiau dabartiniai istorikai laikosi kitos nuomonės. E. Raila pasakoja: „Ta pati Gegužės 3 d. konstitucija turėjo tokį vieną įdomų straipsnį. Ten buvo numatyta štai kas – kas 25 m. mes ją galime keisti. Įsivaizduokite: praeina 25 m., 1816 m. susirenka Seimas svarstyti konstitucijos. Gal Seime ir Daukantas jau būtų sėdėjęs – pagal amžių jis ten visai galėjo atsidurti. Galbūt būtų buvę svarstomi jau kažkokie griežtesni Lietuvos atskirumo projektai? Juo labiau, kad XIX a. pr. – žemaičių bajorų sąjūdis – iš kur jis atsiranda? Ne todėl, kad jį pažadino lenkiška priespauda. Jis atsirado ir iš Edukacinės komisijos įdirbio, ir iš tam tikro dvasinio pasipriešinimo Rusijos imperijai konteksto. Šiuo atveju būtų gal kitaip pasisukusi ir Lietuva – jau galbūt XIX a. būtų išsikristalizavusi, išsilukštenusi kaip tam tikras valstybinis darinys, nereikėtų laukti XX a. pradžios.“

Ir štai esminis dalykas. Svarbiausi Gegužės 3-iosios konstitucijos autoriai buvo masonai. Iš lenkų pusės žymiausi buvo Ignotas Kolontajus ir Hugas Potockis. Buvo ir lietuvių masonų.

„Vienas iš jų buvo Sapiega – LDK konfederacijos maršalas. Jis prisidėjo prie konstitucijos rengimo ir ypač akcentavo lietuviško elemento stiprinimą bendroje konstitucijoje. Buvo didelis LDK patriotas gindamas interesus bendrosios konstitucijos rengime. Tokių asmenybių buvo daug tiek Varšuvoje, tiek Vilniuje. Jie nuolat palaikė gerus ryšius ir stengėsi atsikratyti Rusijos primesto mums režimo, tapti laisva valstybe“, pasakojo „Istorijos detektyvams“ V. Plečkaitis.

Ir tai dar ne viskas. 1794 m. įsiplieskia sukilimas, kurio tikslas – išgelbėti Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Šio sukilimo vadas – Tadas Kosčiuška. Jis irgi buvo masonas. Ir iškyla klausimas – kodėl masonai pasirodė tokiu lemiamu, labai svarbiu momentu valstybės gyvenime?

„Masonerija buvo teigiamas reiškinys, nes iš pradžių kovojo prieš absoliučią karaliaus valdžią, apėmė ir aristokratiją. Vėliau išplito kur kas plačiau ir tapo organizacija, kuri kovoja už miestiečių teises – tai ypač matyt Šveicarijos, Vokietijos istorijoje, kur jie ne tik kovojo už humanistinius siekius – laisvę, demokratiją, bet ir už savo interesų įtvirtinimą visuomenėje. Masonerija kaip organizacija pusiau slapta, nors apie ją visą laiką visi žinojo – ir specialiosios tarnybos. Tai buvo pažangi visuomenės jėga, kuri atliko teigiamą vaidmenį mūsų ir pasaulio istorijoje“, teigė „Istorijos detektyvams“ V. Plečkaitis.

Tą kartą Lietuvos masonams nepasisekė. Lietuvos ir Lenkijos valstybė išnyko iš pasaulio valstybių žemėlapio. Tačiau ne masonai. Jie išliko ir veikė per visą XIX a. Jų veiklos pėdsakų išliko Vilniuje. Apie tai liudija vienas pastatas Vilniuje . Jis priklausė garsiai Romerių šeimai. Būtent čia buvo viena iš tų vietų, kur rinkdavosi masonai.

„Apskritai Romerių giminė yra glaudžiai susijusi su Lietuvos masonerija. Yra išlikęs pasakojimas, kad buvo pereinama iš kartos į kartą – tėvai, seneliai, paskui sūnūs buvo masonai. Ir net tuo laiku, kai masonai XIX a. buvo visiškai draudžiami, kai priklausėme carinei Rusijai, irgi buvo stengiamasi šitą tradiciją išsaugoti – netgi tuomet, kai nelikdavo vyriškos giminės palikuonių. Šitame name gyveno M. Romeris, garsus žmogus, kuris XVIII a. pab.–XIX a. pr. vadovavo Vilniaus bajorams. Jo iniciatyva buvo siekiama padaryti daug pažangių reformų, įgyvendinti Vilnius mieste. Baudžiavos panaikinimo idėja atėjo iš čia. Menų, kultūros rėmimas – šis namas susijęs su masonų ir apskritai su Vilniaus miesto judėjimu“, teigia V. Plečkaitis.

Masonai,
Masonai,
© Istorijos detektyvai

XIX a. pr. – tai įvairiausių slaptų ir pusiau slaptų organizacijų aukso amžius. Žmones žavėjo mistika. O jos masonų draugijoje netrūko. Štai kokios buvo priėmimo apeigos: „Aukščiau alkūnės užrišus ranką, kad iškiltų venos, vienas brolis ima kiek užaštrintą plunksną ir ja liečia veną taip, kad pasaulietis, jausdamas skausmą, manytų, jog iš tikrųjų jam lancetu atvėrė veną. Tada kitas brolis po ranka padeda dubenį, o trečias iš ąsotėlio ima lieti ant įdūrimo vietos drungną vandenį, šis tekėdamas į po ranka laikomą dubenį visiškai įtikina pasaulietį, kad jam leidžiamas kraujas. Operacija baigiasi rankos atrišimu, prispaudžiant dūrio vietą, neva kraujui sustabdyti, o maloningasis tuo tarpu garsiai įsako, kad būtų panaudotas paslaptingas balzamas, kuriuo patepus žaizda užgyja akimirksniu, nepalikdama nė ženklo. Tuoj pat atnešamas balzamas, juo tepama žaizda, ir ji gyja“.

Galite juoktis iš šito ritualo. Tačiau jei tai būtų atlikta su jumis ir jūs nežinotumėte šitos paslapties, tikriausiai patikėtumėte stebuklingomis masonų galiomis. Nenuostabu, kad apie juos sklandė tiek gandų. Beje, jautresnieji dėl tokių ritualų smarkiai jaudindavosi. Štai kas yra rašoma šaltiniuose. Pasirodo, XIX a. vienas kandidatas, priimamas į masonus, „bandymų metu iš baimės apalpo, ir jo priėmimas į ložę buvo atidėtas iki kito šeštadienio, kai visiškai palengvinus, kad jis neapalptų, buvo priimtas į masonų gretas.“

XIX a. masonai irgi nerimo. Prisiminkime A. Mickevičių ir jo laikus. Jaunuoliai svarstė valstybės atkūrimo planus, o tarp jų būta ir masonų. Tad nenuostabu, kad labai greitai buvo sulaukta represijų iš okupacinės Rusijos valdžios. O dar vėliau caras uždraudė masonus Rusijoje. Pogrindyje masonams veikti buvo sunkiau. Bet štai atėjo XX a., ir viskas pasikeitė.

Masonai kovoja dėl Lietuvos likimo

Lietuvių tautinis atgimimas vis stiprėjo, o Lietuvos nepriklausomybės idėja nebuvo vien tik utopinė iliuzija. Ir čia vėl pasirodo masonų pėdsakas. Turimi duomenys rodo, jog masonai turėjo savų planų dėl Lietuvos likimo.

„Ne tik Vilniuje, bet visoje vidurio Rytų Europoje, kai prasidėjo tautinis judėjimas XIX a. ir tęsėsi XX a. pr., buvo ieškoma būdų, o masonai buvo labai aktyvūs žmonės, pilietiški, užsiangažavę ir net tautiškai aktyvūs. Vilniuje, kadangi čia susidūrė kelios tautos, ložės iš pradžių nebuvo tautinės. Jos jungė ir baltarusius, ir žydus, ir lenkus, ir lietuvius. Lietuviai buvo labai aktyvūs, dauguma baigę teisės mokslus, turėjo statusą visuomenėje ir galvojo apie Lietuvos valstybę“, pasakoja „Istorijos detektyvams“ V. Plečkaitis.

Tikriausiai žinote, kad XX a. pr. buvo galvojama ir apie Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Tai reiškė, kad Lenkija ir Lietuva būtų buvusi kartu. Šią idėją populiarino vadinamieji krajovcai. O kas už jų stovėjo? Ogi masonai. Jie ne tik stovėjo, bet ir veikė. Žinome, kad 1920 m. Pilsudskis Želigowskiui įsakė surengti maištą ir atplėšti nuo Lietuvos Vilnių. Ir štai kaip prisimena vienas iš įtakingiausių masonų M. Romeris: „Reikia žinoti, kad Želigovskio aferoje ir visame „Vidurio Lietuvos“ sumanyme žymų vaidmenį atlieka lenkų masonerija. Tai yra faktas. Geriau nei kas kitas pažįstu lenkų masonus ir nors pats jiems nepriklausau, vis dėlto jų genezė, jų ryčio su Vilniumi užsimezgimas 1912 ir 1913 metais ir tolesnė jų raidos fazės klostėsi prieš mano akis ir susidūriau su jomis ne kart“.

Tačiau tai dar ne viskas. Vokietijos masonai turėjo savų planų Lietuvos atžvilgiu. Per I pasaulinį karą Lietuva buvo okupuota vokiečių. Ir jie pradėjo galvoti, koks Lietuvos laukia likimas po karo. Atrodo, kad Vokietijos masonai taip pat prikišo nagus prie įvykių Lietuvoje.

Štai JAV atstovas lietuvių užsienio organizacijoje, veikusioje Ženevoje, kunigas Bartuška Lietuvos Tarybos atsiradimą tiesiogiai susiejo su Berlyno masonų lože „Memphis“, kuriai priklausė labai svarbūs ir įtakingi žmonės – generolai Liudendorfas, Hindenburgas ir pats kaizeris Vilhelmas.

Jie sumanė Kuršą sujungti su Lietuva. Tačiau reikėjo, kad šiam planui pritartų patys lietuviai. Todėl ir buvo leista sukurti Tarybą, kad ji įgyvendintų šį vokiečių masonų sumanymą.

„Tokių teorijų esu girdėjęs ir skaitęs apie jas, bet kiek jos yra tikros, klausimas. Masonai rūpinosi savos valstybės reikalais. Ir Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu nebuvo pastovi, ji irgi keitėsi nuo įvykių fronte. Iš pradžių norėta inkorporuoti Lietuvą. Vėliau jau buvo pamatyta, kad tai nepavyks, einama prie platesnės autonomijos arba ryžtis sujungt su Vokietija, o vėliau pripažint nepriklausomybę. Viskas priklausė nuo nuolat besikeičiančios situacijos. Taigi šita teorija nėra atmestina, kad tokie dalykai buvo svarstomi“, pasakoja V. Plečkaitis.

Net jei ir taip buvo, kaip žinome, Lietuvos Taryba pasuko visai kitu – visiškos Lietuvos nepriklausomybės keliu. Ir dabar jums tikrai neturėtų būti staigmena, kai aš pasakysiu, kad prie viso šito smarkiai prisidėjo ir masonai. Jūs tikrai žinote, kad 1918 m. Vasario 16-osios aktą pasirašė 20 signatarų. O ar žinojote, kad 5 iš jų buvo masonai? Tai tokios garbingos asmenybės, kaip Donatas Malinauskas, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis ir Jurgis Šaulys. Beje, yra duomenų, kad masonams priklausė ir Antanas Smetona. Vadinasi, lietuviai masonai suvaidino svarbų vaidmenį siekiant Lietuvos laisvės.

„Aišku, kad prisidėjo ir labai daug prisidėjo. Daugelis jų nuėjo nepriklausomybininkų valstybininkų keliu. Ir daug prisidėjo prie to, kad Lietuvos valstybė atsirado, buvo paskelbtas 1918 m. nepriklausomybės aktas. Jie ir toliau dirbo valstybės labui užimdami valstybinius postus arba tapdami diplomatais, arba Kauno universiteto rektoriais – V. Čepinskis, Z. Žemaitis, vieni garsiausių Lietuvos mokslininkų. Jie buvo masonai“ teigia V. Plečkaitis.

Taigi galima ir taip sakyti: pralaimėję XVIII a. pabaigoje, Lietuvos masonai laimėjo 1918 m. Tai dar ne visos masoniškos istorijos. Jų pėdsaką galima aptikti Palangos atgavimo istorijoje.

Ar Palangą gavome masonų dėka?

Jei manote, kad Palanga visą laiką priklausė Lietuvai, tai smarkiai klystate. „Istorijos detektyvų“ komandos istorikas Zenonas Butkus ironiškai paklausė: „Ar jūs buvote ant Birutės kalno? Ten ant koplyčios parašyta, jog 1921 m. Palanga grįžo Lietuvai. Iš kur grįžo? Gal iš mėnulio?“

Palanga sugrįžo ne iš mėnulio, o iš latvių. Dar Rusijos caras 1819 m. nusprendė Lietuvai priklausiusį pajūrį prijungti prie Kuršo. Tai padarė prašant Kuršo kilmingiesiems, nes šiems buvo paprasčiau keliauti į Karaliaučių. Po I pasaulinio karo savo valstybes kūrė ir lietuviai, ir latviai. Pastarieji irgi pretendavo į Palangą, kadangi ji priklausė Kuršo gubernijai. 1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvyko 10 lietuvių kareivių, tiek pat Kretingos milicininkų ir iš miestelio išvijo bermontininkus. O po 4 dienų pasirodė 150 latvių būrys, kuris išvijo lietuvius.

„Lietuviai sako, kad iškeisti negalima – ir Palanga, ir Mažeikiai yra lietuviškos žemės. O latviai sako, kad galime iškeisti – Lietuva suinteresuota Palangą turėti, o latviai – Mažeikius. Tai buvo, atrodytų, nesuderinamos pozicijos – galima sakyti, karas. Šiandien Kaukaze ir Balkanuose kokie konfliktai – dėl daug menkesnių dalykų vyksta karas. Bet lietuviai ir latviai susitarė, diplomatiniu būdu sureguliavo tą konfliktą“, pasakoja Z. Butkus.

Tačiau patiems lietuviams ir latviams prie bendro stalo susitarti nepavyko. Teko pasikviesti arbitrą iš Didžiosios Britanijos. Jo sprendimas turėjo būti galutinis. Tuo arbitru tapo Jamesas Youngas Simpsonas.

„Kaip pats sakė, kad iš savo dėdės ginekologo paveldėjo troškimą sumažinti gimdymo skausmus. Atiduotų net dešinę ranką nukirsti, jeigu pakenktų Lietuvai ar Latvijai. Ir iš tikrųjų nustatė tokią sieną, kokia šiandien ir yra“, sakė „Istorijos detektyvams Z. Butkus.

Simsonas nusprendė, kad ne tik Lietuva, bet ir Šventoji, kurioje tuo metu negyveno nei vieno lietuvio, su beveik 20 km pajūrio turi priklausyti Lietuvai. Jis davė daugiau, negu patys lietuviai prašė.

Kodėl jis taip kilniaširdiškai pasielgė? Istorikai tikro atsakymo nežino. Manoma, kad jį paveikė tas faktas, kad XV a. Palangoje ir Šventojoje uostus įkūrė anglai ir škotai. Galbūt tai ir yra tiesa, tačiau yra viena aplinkybė, kurią verta atidžiau panagrinėti. Klaipėdoje jau nuo XVII a. įsikūrė pirkliai Simpsonai. O vienas iš jų giminės čia įkūrė masonų ložę.

„Sunku pasakyt, tokio pėdsako dar man neteko aptikti, kad Palangos priklausymas priklausė nuo masonų, bet kad Simpsonai buvo aktyvi giminė, aktyvūs miestiečiai, pirkliai ir prekybininkai Klaipėdoje, tai faktas. Simpsonas ir jo brolis buvo vieni pirmųjų Klaipėdos ložės „Memphis po obelisku“ įkūrėjai. Simpsonai savo pėdsaką kaip masonai Klaipėdos masonerijos istorijoje tikrai yra palikę“, aiškina V. Plečkaitis.

Apie Simpsonų veiklą Lietuvos pajūryje turėjo sužinoti ir Jamesas Youngas. Ar jie buvo giminaičiai? Iš viešai prieinamų šaltinių mums taip ir nepavyko aptikti tiesioginių giminystės įrodymų, tačiau juos jungė ta pati pavardė ir tas pats kilmės kraštas – Škotija. Tad labai tikėtina, kad jie buvo tolimi giminaičiai. O ar masonai pridėjo savo ranką? Žinant tik tiek aplinkybių, galime spėlioti. Jei ir prisidėjo, tuomet už tai jiems galime padėkoti. Nors, kita vertus, gal ši teorija ir neturi jokio pagrindo. Beje, 1921 m. kovo 31 d. buvo surengtos iškilmės Simpsono garbei Palangoje, o jo žmonai buvo padovanotas gintaro vėrinys už 3 000 auksinų kaip padėkos ženklas už Palangą.

Taip sudėliojus dviejų paskutinių šimtų metų Lietuvos istoriją, tikrai galime pastebėti, kad masonai pasirodo svarbiais, lūžiniais tautos ir valstybės gyvenimo momentais. Ką tai rodo? Ar tai, kad masonai valdo pasaulį? Ar tai reiškia, kad Vasario 16-oji buvo masonų sąmokslas? Ar iš tiesų viskas buvo nuspręsta už uždarų durų grupelės vyriškių? O gal priežastis žymiai paprastesnė – nėra tokio dalyko, kaip masonų sąmokslas. Masonais tampa aktyvūs ir pilietiški žmonės. Todėl nenuostabu, kad jie taip pat suvaidina svarbų vaidmenį istoriniuose lūžiuose.

„Tarp masonų buvo labai daug aktyvių, pilietiškai užsiangažavusių, tautines nuostatas turinčių žmonių, kurie gal ne branduolį sudarė, bet buvo branduolio dalimi, kūrė Lietuvos valstybę. Manau, kad jų vaidmuo nėra iki šiol tinkamai įvertintas. Buvo pozityvi įtaka – jie prisidėjo prie mūsų visuomenės didesnio išprusimo ir geresnio pasaulio suvokimo, bandė Lietuvą išnešti iš provincializmo, padaryti ją modernią, pažangią, labiau vakarietišką valstybę. Ir čia masonų indėlis, manau, nenuginčijamas“, teigia V. Plečkaitis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / Eurolygos karštis Kaune: „Žalgiris“ – „Fenerbahče“ 42:34, po dviejų kėlinių (68)

Kauno „Žalgiris“ (1/1) penktadienį tęsia šią Eurolygos dvigubą savaitę ir namuose priima...

Buvau priversta rinktis tarp aborto ir psichiatrinės ligoninės (13)

Kai Julie Mannix atsisakė darytis abortą, jos tėvai uždarė ją į psichiatrijos ligoninę. Tik...

Ar tai įmanoma? Geriausios pirmosios klasės vietos lėktuve pigiau nei ekonominės klasės? (17)

Oro linijų pramonės ekspertai skelbia, kad pirmoji klasė nyksta ir atrodo – ilgam. Kai kurios oro...

Putino žodžiai sukėlė audringą reakciją socialiniuose tinkluose (138)

Politikos forume „Valdai“ Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad jei kita...

Masinė avarija kelyje Vilnius–Panevėžys: susidūrė 4 automobiliai ir autobusas žuvo žmogus (80)

Bendrasis pagalbos centras informavo, kad kelyje Vilnius–Panevėžys (A2) 21 kilometre susidūrė 4...

APEC vadovas: laimėtojų prekybos kare galiausiai laukia pralaimėjimas

Niekas neišvengs Jungtinių Valstijų-Kinijos prekybos karo poveikio, netgi tos šalys, kurios...

Savaitgalį orai pasikeis galutinai: nemalonumai apims visą Lietuvą (42)

Šeštadienį Lietuvoje termometrai rodys 8–13 °C. O nuo naujos savaitės vidurio orai pasidarys...

Pirmagimio besilaukianti Meghan Markle kelionėje pademonstravo apvalėjantį pilvuką (6)

Sidnėjuje viešinti karališkoji pora sulaukia didžiulio vietinių gyventojų dėmesio. Lankydamiesi...

Atkirto provokuojančios plius dydžio modelių fotosesijos kritikams: girdėdami tokias baisias replikas žmonės nustoja net valgyti (186)

Provokuojantis ir visus televizijos standartus laužantis LNK šou „Dydžio (r)evoliucija" sulaukia...

Psichiatras: nemanykite, kad nuolatinis informacijos perteklius jums neatsilieps (5)

Iki 40-ies galime ištverti labai didelius krūvius, siekti karjeros bet kokia kaina, „kalti“...