„Istorijos detektyvai“. Juodasis sovietmetis: gandais apipintos baisiausios kriminalinės istorijos

Šios istorijos – ne apie pokario metų baisybes ar sąstingio nuobodulį. Šįkart – apie tai, kas buvo slepiama po devyniais užraktais: kriminalinius nusikaltimus, nutikusius sovietinėje Lietuvoje. Apie kai kuriuos jų vyresnės kartos žmonės galbūt yra girdėję įvairiausių gandų. „Istorijos detektyvų“ komanda iš archyvų saugyklų ištraukė dešimt sovietmečio nusikaltimų.

Kapų plėšikai

Pirmoji istorija – iš vėlyvojo pokario. Tik ką pasibaigęs partizaninis karas, valstiečiai suvaryti į kolūkius, visuotinis nepriteklius, bet nė vienam skurstančiam nekyla mintis padaryti siaubingą nuodėmę – eiti plėšti kapų. Tačiau ne visi žmonės vienodai dori – atsiranda tokių, kurie peržengia šią ribą.

Vieną 1953 metų popietę keliuose patruliavę milicininkai patikrinimui sustabdė pro šalį važiavusį automobilį „Pobeda“. Viskas būtų pasibaigę eiliniu dokumentų patikrinimu, bet „Pobedos“ ekipažas – keli apyjauniai latviai sukėlė milicininkams įtarimų. Paprašius atidaryti automobilio bagažinę, milicininkų įtarimai dar labiau sustiprėjo – kam po Lietuvą keliaujantiems kaimyninės Latvijos gyventojams reikalinga bagažinėje vežiotis net keletą kastuvų? Vyrų pasiaiškinimai pasirodė neaiškūs ir milicininkai nusprendė geriau patyrinėti patį automobilį – ar nevežama kažkas draudžiamo?

Pirmasis kilęs įtarimas – kad bagažinėje rasti kastuvai buvo naudojami iškasinėjant žemėje po karo likusius sprogmenis – šių Lietuvos teritorijoje buvo likę net ir šešto dešimtmečio viduryje. Ši versija greitai buvo pamiršta kai beapžiūrinėdami „Pobedą“ milicininkai aptiko slėptuvę, o joje – gausybę auksinių ir sidabrinių monetų, papuošalų, dolerių ir netgi auksinių dantų karūnėlių...

Neliko jokios abejonės – sulaikytieji vyrai – kapų plėšikai. Sustabdytieji buvo nedelsiant sulaikyti ir pristatyti į artimiausią milicijos poskyrį. Nedelsiant buvo pradėti pirmieji tardymai, kurių metu paaiškėjo, kad sulaikytieji kasinėjo ne bet kokius kapus, o masines kapavietes, kuriose buvo užkasti nacistinės okupacijos metais nužudyti žydai. Sukrečiantis palyginimas – praėjus lygiai dešimčiai metų po to, kai Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė ryžosi žygdarbiui gelbėdama žudomus žydus, atsirado padugnių, kurie drįso plėšti išžudytų Lietuvos piliečių kapus.

Paaiškėjo, jog sulaikyti kapų plėšikai išniekino jau ne vieną žydų kapavietę – apieškos metu buvo rastas Lietuvos žemėlapis – kad būtų lengviau galima surasti naujas ir naujas nužudytųjų užkasimo vietas, jas kasinėti ir pasisavinti mirusiesiems priklausančias šio pasaulio vertybes. Paprasti kaimo žmonės net negalėjo pagalvoti apie tokią piktadarybę – apiplėšti kapus, pasisavinti turtus, išlupti auksinius dantis – tokie planai eiliniam piliečiui būtų kėlę tikrą siaubą. Maža to, už tokį nusikaltimą buvo galima sulaukti rimtos bausmės. Istoriko Arvydo Anušausko teigimu, tai buvo laikai, kada už nedidelį kiekį grūdų ar sušalusių bulvių, surinktų kolūkio laukuose, žmogus galėjo atsidurti lageryje.

Kapų plėšikų iš Latvijos grupelėje buvo ir ne visai eilinių sovietinių piliečių – gaujai vadovavo vyriškis, kurio profesija – nei daug, nei mažai – advokatas. Kiti plėšikai buvo menkiau išsilavinę: šoferis, tekintojas ir stalius. Su šiais marodieriais niekas daug nesicackino – kapų plėšikams buvo pritaikytas baudžiamojo kodekso straipsnis „Banditizmas“, numatęs netgi iki 25 metų lagerio. Vis dėlto buvo atsižvelgta į tai, kad ši gauja nieko neužpuolė ir nenužudė – todėl Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas žydų kapus kasinėjusiems vyrams skyrė po 10 metų lagerio.

Teismas nusprendė ne tik tai, kaip pasielgti su kapus išniekinusiais nusikaltėliais, bet ir ką daryti su jų iškastu turtu. Kelios dešimtys auksinių dantų karūnėlių, keli šimtai JAV dolerių, šiek tiek auksinių ir sidabrinių monetų – visas šis turtas buvo perduotas valstybės iždui.

1955 metų gegužės 24-osios vakarą Vilniuje, Kalnų parke įvyko tragiška avarija. Į gatve ėjusią kareivių koloną dideliu greičiu įsirėžė automobilis „Pobeda“. Avarijos pasekmės buvo tragiškos – 4 kareiviai žuvo, 5 buvo ypač sunkiai sužaloti ir visam gyvenimui liko neįgalūs, o dar apie dešimtį buvo sužeisti lengvai.

Labiausiai šokiravo tai, kad avarijos kaltininkas – Sovietinės armijos atsargos papulkininkis, tą vakarą išgėręs, viršijęs leistiną greitį ir važiavęs kartu su meiluže ant keleivio sėdynės. Būtent šį faktą labiausiai pabrėžė sovietinė spauda – šis įvykis galėjo būti panaudotas kaip kompromatas susidorojant su tam tikrais aukšto rango valdininkais. Pasirodo, jog avarijos kaltininkas dirbo vienų autoremonto dirbtuvių, priklausiusių Automobilių transporto ministerijai, viršininku.

1955 m. birželio 9 d. laikraštyje „Tiesa“ buvo išspausdintas straipsnelis, kuriame teigiama, jog „LTSR Automobilių transporto ministerijos įmonėse nepatenkinamai dirbama su kadrais, silpna darbo drausmė vairuotojų tarpe, o ministerija nesiima reikiamų priemonių.“ Tokia kritika, ko gero, turėjo rimtų pasekmių tos ministerijos vadovams. Istoriko Sauliaus Grybkausko teigimu, sovietmečiu politinėje karjeroje duobių negalėjo būti – jeigu kritai į duobę, tavo karjera jau bus apribota.

Šią tragišką bylą svarstė LSSR Aukščiausiasis Teismas ir priėmė itin griežtą nuosprendį – už tragišką avariją 36-erių metų amžiaus karininkas buvo nuteistas aukščiausiąja – mirties bausme. Tiesa, mirties nuosprendis nebuvo įvykdytas – įsikišo valdžios instancijos ir sušaudymas malonės tvarka buvo pakeistas į 25 metus lagerio. Po to šis nuosprendis buvo dar kartą sumažintas ir, galiausiai, tragiškos avarijos Vilniaus Kalnų parke kaltininkas septinto dešimtmečio pabaigoje išėjo į laisvę.

1956 metų pradžioje įvyko svarbūs pasikeitimai aukščiausioje sovietinės Lietuvos valdžioje – iš savo posto buvo iškrapštytas pernelyg savarankišku norėjęs tapti Ministrų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas. Į atsilaisvinusį postą buvo pastatytas kitas žymus sovietinis veikėjas, buvęs raudonųjų partizanų vadas Motiejus Šumauskas.

Pačios pirmosios jo dienos naujame poste buvo ypač neramios – netoli Kauno, Panemunėje įvyko didelė nelaimė – keliantis per audringą Nemuną, apsivertė keleivinė valtis, žuvo dvylika keleivių, išsigelbėjo vienas. Ir tai – ne vienintelė sunerimti privertusi žinia. Beveik tuo pačiu metu kitoje Lietuvos pusėje – Klaipėdoje – kilo spontaniški neramumai, kuriems numalšinti prireikė netgi sukarintų jėgų įsikišimo. Bet apie viską iš pradžių – kas gi nutiko 1956 metų sausį Klaipėdoje? Kuo šis įvykis taip sukrėtė sovietinės Lietuvos valdžią?

Ta diena Klaipėdos turguje atrodė būsianti visiškai eilinė. Sovietinė valdžia, negailestingai persekiojusi spekuliantus, prekybą turguose leido. Istoriko Arvydo Anušausko teigimu, turguose buvo pardavinėjami ne tik maisto produktai, bet ir seni drabužiai, įvairūs daiktai. Vėliau turguose pradėta pardavinėti naujai pagamintas prekes – būtent su tokia prekyba sovietinės milicijos padalinys, vadinamasis OBChSS (Otdel borby s chiščenijami socialističeskoj sobstvenosti – Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius) – būdavo kovojama su spekuliacija ir nedarbinėmis pajamomis.

Šioje istorijoje prekeivių ramybę sudrumstė būtent pasirodžiusių milicininkų būrelis – šie tikrino turgaus prekybininkus, buvo ieškoma spekuliacijos įrodymų. Milicininkai ilgiau stabtelėjo prie vienos prekeivių poros. Vyras ir žmona jiems pasirodė įtartini, tad nuspręsta prekeivius sulaikyti. Vyrui pasipriešinus, milicininkai prieš jį panaudojo jėgą ir pastarasis nugriuvo ant žemės. Tai pamačiusi sulaikytojo žmona pradėjo garsiai rėkti. Jos šūksniai buvo skirti atkreipti aplinkui buvusių žmonių dėmesį. Moteris šaukė, kad milicininkai užmušė jos vyrą. Šis iš tikrųjų atrodė kaip nustojęs gyvybės – gulėjo ant žemės ir nesijudino. Tai pamatę aplinkui buvę žmonės pradėjo rinktis aplinkui.

Arvydo Anušausko teigimu, sovietmečio visuomenės požiūrį į miliciją suformavo tai, kad ši struktūra išaugo iš pokarinės MVD, vykdžiusios trėmimus ir represijas. Būtent dėl to, visuomenė į miliciją net ir vėlesniais metais žiūrėjo kaip į represinę struktūrą, vykdžiusią visuomenės persekiojimą už tuos nusižengimus, kurie nebūtinai buvo kriminaliniai, bet valdžia juos kriminalizuodavo.

Ko gero, tokia visuomenės nemeilė milicijai ir tapo tolesnių įvykių Klaipėdos turguje priežastimi. Minia iš pradžių įžeidinėjo milicininkus, o po to juos pradėjo netgi stumdyti. Milicininkams teko nusinešti kritusį prekeivį į kontrolinį milicijos postą, buvusį turgaus teritorijoje.

Ar tai pabaiga? Ne. Patikėjusi, jog milicininkai sulaikydami nužudė žmogų, įpykusi minia apsupo milicijos postą ir pradėjo laidyti akmenis į jo langus. Bandyta veržtis vidun, bet poste buvę milicininkai užsibarikadavo – jeigu jie nebūtų to padarę, ko gero, galėjo įvykti tikrų tikriausias linčo teismas. Į įvykio vietą atvyko greitoji medicinos pagalba – išsivežė kritusį prekeivį, dėl kurio prasidėjo visi šie neramumai. Atvyko ir gaisrininkai – bandė šalto vandens čiurkšle išvaikyti riaušininkus, bet šie pasirodė itin kovingi – puolė gaisrininkų mašiną ir ugniagesiams beliko bėgti šalin. Ilgai tokia padėtis tęstis negalėjo – apgultiems milicininkams atėjo pastiprinimas: kiti milicininkai ir šiek tiek Klaipėdoje dislokuotų kareivių. Minia netrukus buvo išvaikyta.

Žmonių aukų nebuvo. Paklausite, o kaip tas sąmonės netekęs prekeivis dėl kurio visas šis šaršalas užvirė? Pasirodo, jog greitosios medicinos pagalbos ekipažui atvykus į ligoninę, sužeistasis greitai atsigavo ir neatrodė, jog jo gyvybei ar sveikatai grėstų kažkoks pavojus. Riaušės Klaipėdos turguje paliko savo ženklus – buvo išdaužyti prekystaliai, kontrolinio milicijos posto langai, apgadintas gaisrininkų automobilis.

Riaušėse aktyviai dalyvavę asmenys buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kalčiausiais buvo pripažinti tie, dėl kurių šios riaušės kilo – vyras ir žmona buvo įvardinti kaip masinių neramumų kurstytojai ir nuteisti po 10 metų lagerio. Kiti riaušių dalyviai atsipirko mažesnėmis bausmėmis.

Šios riaušės nebuvo paskutiniai masiniai neramumai sovietinės Lietuvos istorijoje. Po poros metų, 1958-aisiais, Plungėje kilo kažkas panašaus į antižydišką pogromą – įtūžusi minia apsupo vieną namą ir išdaužė langus, nes įtarė, jog ten gyvenęs žydas galėjo pagrobti vaiką. Galiausiai išaiškėjo, kad minios įtarimai neturėjo nieko bendro su realybe. Tačiau tai – jau visai kita istorija.

1958 metai. Partizaninio karo aidai jau seniai nutilę, bet staiga aukščiausią sovietinės Lietuvos vadovybę pasiekia pritrenkianti žinia – šūviais iš pistoleto nužudytas aukštas vietinis pareigūnas – Skuodo rajono prokuroras. Kas tai? Teroristinis aktas? Užsakomoji žmogžudystė? Kerštas? Atsitiktinis nusikaltimas? Tokios versijos pirmiausia šauna į galvą, išgirdus apie tokį įvykį.

Tučtuojau buvo pradėtas nužudymo aplinkybių tyrimas. Pirmas dalykas, kas galėtų nustebinti – nužudymo vieta. Prokuroras buvo nužudytas kito aukšto pareigūno – Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininko – bute. Nusikaltimo ginklas – pistoletas „TT“, priklausęs tam pačiam vykdomojo komiteto pirmininkui. Arvydo Anušausko teigimu, šių dienų supratimu, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pareigas atitiktų miesto meras ir administracijos direktorius viename asmenyje. Šie pareigūnai nebūdavo renkami, jie būdavo paskiriami. Tai buvo pakankamai svarbios pareigos – nesvarbu, ar tai rajono ar didesnio miesto vykdomojo komiteto pirmininkas: buvo paskiriami atitinkami, patikimi žmonės.

Tardytojai pradėję aiškintis nužudymo detales, greitai suprato, kad ši tragiška istorija yra gerokai banalesnė negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Netrukus tragedija pasibaigusios dienos įvykių seka buvo atkurta.

1958 metų lapkričio 21 dieną, 18 valandą, Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas automobiliu „Moskvič“ atvyko į Skuodo malūną. Ten sutiko vyriausiąjį malūno inžinierių, su kuriuo pradėjo gerti degtinę. Po kurio laiko sugėrovų gretos papilnėjo – prisijungė malūno direktorius ir rajono prokuroras – tas pats, kuriam vakaras baigėsi žūtimi. Išgėrę daugiau kaip litrą degtinės, kompanionai pradėjo skirstytis. Buvo apie 22 valandą. Pirmininkas ir prokuroras sėdo į automobilį ir nuvažiavo į pirmininko namus.

Grįžęs namo pirmininkas norėjo tęsti linksmybes ir pradėjo žmonos reikalauti vyno. Ši atsisakė jo duoti. Tada prokuroras telefonu paskambino savo žmonai ir paprašė atnešti pusę litro degtinės arba 25 rublius. Prokuroro žmona irgi atsisakė pagelbėti.

Išduoti žmonų, vyrai minutėlę aprimo. Tada pirmininkas užsispyrė turįs įvaryti „Moskvičių“ į garažą. Žmona ir prokuroras pradėjo jį raminti – esą per girtas, gali nepataikyti. Girtas ginčas išaugo į muštynes, kurių metu prokuroras šiek tiek išsikruvino ir pirmininko žmona nusivedė jį į virtuvę, kad šis galėtų nusiplauti kraują. Kaip tik tuo metu pasirodė pistoletu „TT“ ginkluotas girtas ir įtūžęs pirmininkas, kuris paleido penkis šūvius į savo žmoną ir prokurorą.

Prokuroras mirė vietoje, o pirmininko žmona nors ir sunkiai sužeista, bet sugebėjo nubėgti pas kaimynus ir išsikviesti pagalbą. Pats pirmininkas laiptų aikštelėje bandė nusišauti, bet jam tai nepavyko. Atvykę milicininkai jį tučtuojau sulaikė.

Tardymo metu pirmininkas teigė, jog žmogžudystę įvykdė būdamas smarkiai girtas ir nieko neatsimena. Liudytojai buvo linkę patvirtinti šiuos jo žodžius – tiek su žmona, tiek su prokuroru jis anksčiau sutaręs labai gerai, taigi tik alkoholis yra kaltas dėl šios baisios nelaimės – juk žmogžudyste baigėsi aukščiausio rango vietinės valdžios pareigūnų konfliktas: Arvydo Anušausko teigimu, prie aukščiausių vietinės valdžios pareigūnų sovietmečiu buvo galima priskirti partijos komiteto sekretorių, vykdomojo komiteto pirmininką, rajono prokurorą, vidaus reikalų ir KGB skyrių viršininkus.

Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas 1959 m. paskelbė nuosprendį, kuriuo 35 metų amžiaus dviejų vaikų tėvas, SSKP narys, buvęs Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas buvo nuteistas aukščiausia bausme – sušaudyti. Tiesa, SSRS Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir tai, kad nuteistasis – buvęs sovietinis partizanas, nusprendė, jog mirties bausmės taikymas šiuo atveju nėra būtinas ir sušaudymas pakeistas į 10 metų laisvės atėmimo. Žinoma, ši baisi istorija spaudos puslapių nepasiekė. Arvydo Anušausko nuomone, konfliktines situacijas būdavo stengiamasi išspręsti viduje, neviešinant.

Koks tolesnis šio nuteistojo likimas? Žinoma nedaug, bet pakankamai – kalėjime jis nežuvo, išėjo į laisvę ir... persikėlė gyventi į Vilnių.

1961 metais SSKP pirmajam sekretoriui Nikitai Chruščiovui viešint Berlyne, nutiko nemalonus incidentas. Vakarų Vokietijos pasiuntinys pašaipa atsakė į eilinę Chruščiovo demagogiją – pastebėjo, jog niekur pasaulyje nėra tokios baisios juodosios rinkos kaip Maskvoje. Grįžęs į Maskvą Chruščiovas nurodė KGB surengti tikrų tikriausią kampaniją, nukreiptą prieš valiutos klastotojus ir spekuliantus.

Maskvoje veikė platus valiutos spekuliantų tinklas, kurio centre buvo Janas Rokotovas, Kristaus amžiaus vyriškis, nekentęs sovietų valdžios. Neilgai trukus, KGB demaskavo ir sulaikė stambiausius valiutos spekuliantus, tarp jų ir Janą Rokotovą. Šie žmonės, kurių vienintelis nusikaltimas buvo tas, kad jie iš atvykusių turistų supirkinėdavo užsienio valiutą ir ja spekuliuodavo, buvo nuteisti mirties bausme – sušaudyti. Tokios griežtos bausmės paaiškintinos tuo, kad sovietinis režimas norėjo kontroliuoti visas šalyje esančias valiutos ir brangiųjų metalų sankaupas.

Arvydo Anušausko teigimu, 1940 m. okupavus Lietuvą, prasidėjo tas pats procesas – įvesti draudimai asmeniui turėti užsienio valiutą ir auksą. Leisti tik simboliniai kiekiai – pavyzdžiui, vestuvinis žiedas. Tie asmenys, kurie prekiavo valiuta ar auksu – jie būdavo persekiojami. Valdžios aktyvumas persekiojant šiuos žmones reikšdavosi tiek, kiek atsirasdavo koks nors ideologinis pretekstas.

Vadinamųjų „valiutininkų“ buvo ir Lietuvoje. Centrinė šio žaidimo figūra buvo pusamžių vilniečių pora, valiutos spekuliacija pradėjusi verstis dar 1955 metais. Iš viso ši šeimyna per šešerių metų laikotarpį sudarė valiutinių sandorių už pustrečio milijono rublių sena valiuta. Kiek turėta gryno pelno? 150 tūkstančių rublių. Kiek vėliau į šį žaidimą įsitraukė dar keli spekuliantai. Vienas jų buvo ypač sėkmingas – jam pavyko sudaryti sandorių už penkis milijonus rublių ir turėti apie pusę milijono rublių pelno.

Tačiau nepaisant finansinės sėkmės, Sovietų Sąjungoje kilus kampanijai prieš spekuliaciją valiuta, šių žmonių veiklai atėjo galas. KGB susekė ir sulaikė visus asmenis, įtariamus spekuliavus valiuta. 1962 metų sausio 30 dieną Vilniuje prasidėjo atviras teismo procesas, užtrukęs netgi dvylika dienų. Proceso žiūrovais buvo kviečiami dalyvauti paprasti sovietiniai piliečiai, pranešimai apie teismo eigą buvo publikuojami respublikinėje spaudoje, maža to – Lietuvos kino studijos grupė filmavo teismo posėdžius.

Nuosprendis buvo žiaurus – keturi valiutos spekuliantai, tarp jų – viena moteris, nuteisti mirties bausme, o kiti keturi – ilgiems metams laisvės atėmimo. Tiesa, moteris, kuri byloje buvo įvardijama kaip pagrindinė spekuliantų grupės organizatorė, nebuvo sušaudyta – malonės tvarka mirties bausmė buvo pakeista į 15 metų laisvės atėmimo.

O trys jos bendražygiai buvo ne vieninteliai nuteisti mirti už spekuliaciją valiuta – praėjus pusmečiui, Kaune įvyko teisminis susidorojimas su Kauno valiutos spekuliantais – du asmenys nuteisti mirties bausme. 1962 metais visiems penkiems valiutos spekuliantams Vilniuje, KGB Tardymo izoliatoriuje buvo įvykdyta mirties bausmė.

O kas nutiko su pačia pogrindine valiutos rinka? Ar po šių represijų ji žlugo? Arvydo Anušausko teigimu, tie mainai vyko, nes palaipsniui daugėjo žmonių dalis, kurie legaliai išvykdavo į užsienį – 18 000 per metus vėlyvuoju laikotarpiu. Tie žmonės norėdavo įsigyti valiutos, norėjo daryti kažkokius mainus. Todėl valiutos rinka nuo septintojo dešimtmečio nemažėjo. Nepaisant represijų, ji netgi plėtėsi.

Panašiu laikotarpiu vyko kita stambi byla – vadinamoji „Kazachstano byla“. Ši byla išskirtinė ne tik savo milžiniška apimtimi – baudžiamąją bylą sudarė net 56 tomai – bet ir dideliais nuostoliais valstybei: skaičiuojant nauja valiuta, sovietinei Lietuvai buvo padarytas 350 tūkstančių rublių nuostolis.

Bylos esmė tokia – Lietuvos SSR kolūkių pirmininkai vykdavo į Kazachstaną ir ten papirkinėdami vietinius pareigūnus, mažesnėmis kainomis pirkdavo javus, o skirtumą pasisavindavo. Pagrindiniai bylos kaltinamieji – keli kolūkių pirmininkai, buhalteriai ir asmenys, tarpininkavę prekyboje.

Vidurio Azijos kryptis pasirinkta ne be reikalo – ten atšilimo metais buvo kuriami vadinamieji plėšiniai, o vėliau šie kraštai tapo žymūs dėl savito požiūrio į socialistinę nuosavybę. Istoriko Sauliaus Grybkausko teigimu, Vidurio Azijoje pasitaikydavo tokių pogrindinės ekonomikos mastų kai ištisos linijos stovėdavo užslėptos, dirbdavo nelegaliai pasamdyti žmonės gaunantys nelegalią algą, tarp gamyklų vyko mainai. Galutinė produkcija, pardavimas, pinigų dalybos – iki tokio lygio šešėlinės ekonomikos Lietuvoje neprieita.

Kalbant apie šią bylą, kaltinamojoje išvadoje dėl stambaus socialistinės nuosavybės grobstymo – o už tai sovietmečiu buvo galima sulaukti net mirties bausmės – buvo įvardijamos labai stambios pagrobtų pinigų sumos. Lietuvos SSR Aukščiausiajam Teismui peržiūrėjus Kazachstano bylą, paaiškėjo, kad prokuratūra gerokai perspaudė. Pavyzdžiui, pagrindinis kaltinamasis – vieno Kauno rajono kolūkio pirmininkas buvo apkaltintas pasisavinęs 151 tūkstantį rublių, nors teismui pavyko nustatyti, jog jis pagrobė perpus mažiau – 72 tūkstančius. Panašūs padidinimai buvo ir kitų kaltinamųjų grobstymu atžvilgiu.

Koks šios bylos finalas? Grandioziškas – 39 asmenys atsidūrė teisiamųjų suole. Pagrindiniams bylos veikėjams grėsė netgi mirties bausmė, bet vis dėlto ji nebuvo skirta – teismas atsižvelgė į tai, kad jie buvo teisiami pirmą kartą, dalyvavo kare, taigi, apsiribota ilgalaikiu laisvės atėmimu – trys asmenys nuteisti po 15 metų laisvės atėmimo, likę – mažesnėmis bausmėmis.

1971 metų gruodžio 9 dieną Jurbarko rajono prokuratūroje, viename iš kabinetų nugriaudėjo sprogimas. Sprogimo metu kabinete buvo šeši asmenys. Vienas jų buvo sužeistas sunkiai, o trys – lengvai. Didesnių aukų išvengta tik dėl laimingo atsitiktinumo.

Paaiškėjo, jog sprogo savadarbė mina, kurią milicijos ir prokuratūros darbuotojai tą pačią dieną buvo konfiskavę iš vieno senyvo rajono gyventojo. Pasirodo, jog tą dieną buvo sumanyta savotiška sulaikymo operacija – milicijos ir prokuratūros darbuotojai važiavo sulaikyti įtariamo nusikaltėlio. Prieš prasidedant operacijai, vienas vadovaujančių pareigūnų papasakojo, kad nusikaltėlis ypatingai pavojingas. Ir visai nesvarbu, kad jam 68-eri. Ir visai nesvarbu, kad jis kurčnebylys. Šis žmogus prieš 15 metų nužudė aukštą sovietinio saugumo pareigūną – KGB kapitoną. Kaip? Jis jį susprogdino.

Pagrindinis šios istorijos veikėjas – pavadinkime jį Anicetu – pirmąkart sovietinės valdžios akiratin pakliuvo 1956 metais. Nuošaliai nuo kitų laikęsis kurčnebylys, atrodo, nieko blogo nedarė – tiesiog vertėsi skardininko amatu. Istorikas Arvydas Anušauskas teigia, jog skirtingais laikotarpiais, pokariu, veikė amatininkų dirbtuvės, buvo labai smulkus privatus verslas, vėliau tai uždrausta, bet liko kažkiek kontroliuojama rinka – turgaus ekonomika.

Būtent tokiu pavieniu amatininku ir buvo šios istorijos antiherojus. Jis užsiėmė ir kita veikla – rinko ir kaupė ginklus: pokario metais priglobė pistoletą „Valter“, o po to ir automatą „PPŠ“, keletą granatų ir miną. Visus šiuos ginklus Anicetas laikė slėptuvėje, buvusioje „Beržytės“ miške. Pokario metais šis vienišas vyras neteko savo brolio – jis žuvo kovodamas partizanų gretose. Ko gero, brolio netektis buvo pakankamai gera motyvacija nekęsti sovietinio režimo.

1954 metų lapkričio 24-osios naktį Anicetas kėsinosi padegti vieno kolūkio daržinę. Šį objektą saugojęs milicininkas norėjo padegėją sulaikyti, bet buvo sužeistas šūviu į pilvą. Šis epizodas gan ilgai nebuvo ištirtas, kol 1956 metų liepos vidury vienas kaimo gyventojas „Beržytės“ miške aptiko Aniceto slėptuvę. Pačiam radusiajam nepasisekė – viena granatų sprogo ir nutraukė jam plaštaką.

Vietinė KGB iškart susidomėjo šiuo įvykiu, slėptuvės apžiūrėti vyko net tuometinis Vilkijos rajono KGB viršininkas – lietuvių tautybės KGB kapitonas. Saugumiečiai neįvertino pavojaus ir... įvyko dar vienas sprogimas, kurio metu saugumo kapitonas žuvo. Patį Anicetą KGB sulaikė tik po savaitės – sulaikomas jis priešinosi, dukart iššovė į jį bandančius sulaikyti kagėbistus.

Vis dėlto sprogdintojas buvo sulaikytas ir atsidūrė teisiamųjų suole. KGB tardytojams nepavyko įrodyti, jog saugumo karininko gyvybę nusinešęs sprogimas buvo padarytas tyčia, kad teismas nesiryžo skirti mirties nuosprendžio – Anicetas buvo nuteistas 25 metais lagerio.

Iš lagerio sprogdintojas išėjo anksčiau laiko. Grįžęs į Lietuvą, grįžo ir prie seno pomėgio – vėl pradėjo rinkti nuo karo užsilikusius sprogmenis. Per kelis metus jo kolekcijoje atsidūrė pistoletas, du šautuvai, devynios granatos, dvi savadarbės minos ir apie pustrečio šimto šovinių. Arsenalas išties įspūdingas.

Už ką Anicetas vėl buvo sulaikytas? 1971 metų gruodžio 6-osios naktį, keršydamas už įvairius nesutarimus, jis įmetė kovinę granatą į vieno namo vidų. Troboje tuo metu buvo močiutė ir anūkas. Granata tik dėl laimingo atsitiktinumo nesprogo. Anicetas buvo sulaikytas, vėl rastos jo sprogmenų sankaupos, tačiau ir šįkart su sprogmenimis nesielgta atsargiai – Jurbarko prokuratūroje pabandyta vieną iš mįslingų dėžučių, kuri vėliau pasirodė esanti mina, atidaryti. Tai vos neprivedė prie naujų žūčių šioje istorijoje.

Sprogdintojas vėl atsidūrė teisiamųjų suole. Teismas vyko neįprastai – juk teisiamas kurčnebylys žmogus. Klausimai jam buvo pateikiami raštu, Anicetas juos perskaitydavo ir raštu atsakydavo. Teismas šįkart nuteisė skardininką-sprogdintoją 12 metų laisvės atėmimo. Ar jis liko gyvas išėjęs iš kalėjimo – apie tai žinių, deja, neturime.

1977 metų balandžio 19-osios naktį Baltarusijos SSR, Ašmenos rajone, pakelėje aptiktas liepsnojantis sunkvežimis. Užgesinus automobilį, viduje surastas vairuotojo lavonas. Atrodytų, eilinė autoavarijos istorija – važiavo, užsnūdo, atsitrenkė į medį ir žuvo. Tačiau, teismo medicinos ekspertai iškart paneigė autoavarijos versiją – vairuotojas buvo nužudytas.

Tapo aišku, jog įvykdytas nusikaltimas – sunkvežimio apiplėšimas ir vairuotojo nužudymas.

Paaiškėjo, jog sunkvežimis važiavo iš Kapsuko miesto Lietuvos SSR į Dubno miestą, esantį Ukrainos SSR. Sunkvežimio turinys – dabartinėje Marijampolėje gaminti putlieji verpalai – deficitinė prekė sovietmečiu. Ši stambi aštunto dešimtmečio pabaigos byla taip ir buvo pavadinta – „Verpalų byla“.

Pirmiausia, pažvelkime į laikmečio kontekstą: kodėl stambi gamykla buvo įkurta ne Vilniuje ar Kaune, bet Kapsuke? Sauliaus Grybkausko teigimu, tai buvo sąmoningas sovietinės Lietuvos valdžios pasirinkimas – jeigu gamykla bus pastatyta Vilniuje, tai pritraukti emigrantų iš kitų respublikų nebus labai sudėtinga: ir rusiški darželiai, ir mokyklos – viskas, ko reikia. O į Uteną ir Alytų – čia dar nežinia ar verta vykti, ar bus rusiškas vaikų darželis ir taip toliau. Tai buvo lemiami faktoriai – taip buvo atsišaudoma kovojant su sąjunginėmis ministerijomis, kad jos Lietuvoje nesiplėstų be galo be krašto.

Vadinamieji socialistinės nuosavybės grobstymai – sovietmečiu anaiptol nebuvo retas dalykas. Arvydo Anušausko teigimu, tai buvo paplitę visoje Sovietų Sąjungoje. Žmonės iš savo įmonės bandydavo išnešti produkciją, kurią arba patys suvalgydavo, arba parduodavo, arba bandydavo iškeisti, nelygu kur dirbi. Jeigu kažkur siūlų gamykloje – tai greičiausiai medvilninius siūlus teks iškeisti į ką nors kita. „Nešikų“ praktika buvo paplitusi. Žmonės daugiausia atsimena mėsos ir pieno kombinatus, kur iki šiol atsimenama apie tai, kaip apsisukę dešromis ir dešrelėmis žmonės eidavo per kontrolinius punktus, kuriuose budėjo Vidaus reikalų ministerijos kontroliuojama nežinybinė apsauga.

Tačiau šįkart grobstymas – išskirtinai didelio masto. Pagrobtos 36 dėžės putliųjų verpalų, mažmeninėje prekyboje kainavo fantastišką sumą – 76 tūkstančius rublių. Nusikaltimui ištirti buvo mestos didelės pajėgos. Nepaisant to, siūlo galą pavyko užčiupti tik po kelių savaičių.

Paaiškėjo, jog nusikaltimą įvykdė gerai organizuota kelių asmenų grupė. Šios nusikalstamos grupės tikslas buvo pagrobti visą sunkvežimį su verpalais ir po to, verpalus išpardavus, susišluoti didelį pelną. Labiausia šokiravo tai, kad šiai žiauriai gaujai vadovavo gaisrininkas, o labai svarbų vaidmenį sunkvežimio pagrobime suvaidino... autoinspektorius.

Nusikaltimas įvyko taip: vienas nusikaltėlių sekė kada iš Kapsuko putliųjų verpalų fabriko išvyks sunkvežimis pakrautas verpalais. Plėšikai savu automobiliu pasivijo sunkvežimį kelyje Kaunas – Vilnius ir aplenkė jį. Tada svarbiausią vaidmenį suvaidino autoinspektorius – jis sustabdė sunkvežimį ir paprašė pavežti jį ir jo bičiulį. Vairuotojas, nieko neįtardamas, sutiko. Šis jo patiklumas kainavo gyvybę – vyrai jį užpuolė, sumušė, nuvairavo sunkvežimį į mišką, ten prie jų prisijungė gaujos vadeiva, kuris montiruotės smūgiais pribaigė sunkvežimio vairuotoją. Iš sunkvežimio buvo iškrautas brangus krovinys, o pati mašina su vairuotojo lavonu buvo nuvaryta į kaimyninę Baltarusijos SSR ir ten griovyje padegta.

Nepaisant šio apgalvoto plano, nusikaltėliai buvo surasti ir atsidūrė teisiamųjų suole. Gaujos vadeiva – 26-erių gaisrininkas buvo nuteistas sušaudyti. Autoinspektorius ir kitas sunkvežimio pagrobime dalyvavęs plėšikas nuteisti po 15 metų laisvės atėmimo, o kiti šeši gaujos dalyviai – mažesnėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Stebinantis faktas – ši byla sovietmečiu nebuvo nutylėta, apie ją rašė spauda. Tai dar labiau stebina žinant tai, kad du pagrindiniai šios istorijos antiherojai – gaisrininkas ir autoinspektorius – tie, kurie tarybinius piliečius turėtų gelbėti, o ne žudyti.

1982 metų gruodžio 21-osios naktį nenustatyti asmenys įsibrovė į Vilniaus „Žalgirio“ gamyklos 6-ąjį cechą ir smūgiais pažeidė 35 jau pagamintas ir pirkėjams siųsti parengtas stakles. Bendras padarytų nuostolių dydis – 33 tūkstančiai rublių. Arvydo Anušausko teigimu, įvykis buvo įprastas tuometinei sistemai – kažkas nesužiūrėjo ir brangios šlifavimo staklės buvo apgadintos.

Šį įvykį tyrė KGB. Buvo užvesta operatyvinės paieškos byla „Diversantai“, o aiškinantis tiesą prieš įtariamuosius buvo panaudotos specialiosios priemonės. Arvydas Anušauskas teigia, jog KGB buvo įjungta į tyrimą, sudarė savo grupę, tyrimui vadovavo Marijonas Misiukonis. Buvo ieškoma diversantų. Tyrimas ypatingas tuo, kad Vilnius paprašė, o Maskva sankcionavo atsiuntimą grupės specialistų, kurie panaudojo įtariamųjų atžvilgiu specialias priemones – psichotropines medžiagas, kurias šie suvartojo su alkoholiu.

Ši specialioji priemonė davė labai nelauktus rezultatus – tardomieji nieko nepriminė. Jie džiaugsmingai išpasakojo kas jų asmeniniame gyvenime nutiko, ką išnešė iš gamyklos, ką pasinaudojo savo reikmėms, bet nieko nebuvo sužinota apie tai, kas gi sugadino stakles. Taigi, diversija nebuvo išaiškinta. Kita vertus, tai buvo pavyzdys, kad KGB esant reikalui drąsiai naudojo specialiąsias priemones – psichotropines medžiagas – siekiant savo tikslų. O tos medžiagos kaip žinia, pakeičia žmogaus elgesį, atmintį,– teigia Arvydas Anušauskas.

Taigi, įtariamų diversantų išsiaiškinti nepavyko ir KGB neliko nieko kito kaip nutraukti operatyvinės paieškos bylą “Diversantai”.

1985 metų vasario 10-osios naktį pačiame Vilniaus centre, viename Lenino prospekto namų buvo ypač žiauriai nužudytas žymus sovietinio kino aktorius, karatė meistras Talgatas Nigmatulinas. Iškviesti į įvykio vietą medikai dar bandė atgaivinti aktorių, bet nesėkmingai.

Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatys – Talgatui Nigmatulinui buvo padaryta 119 įvairių muštinių sužalojimų. 35-erių vyras buvo negailestingai mušamas kelias valandas. Labiausiai stebino tai, kad Talgatas Nigmatulinas – žmogus puikiai įvaldęs Rytų kovos menus, visai nesipriešino užpuolikams. Tardytojams, pradėjus tirti šią bylą, netrukus išaiškėjo visa sudėtinga ir paini istorija, galiausiai privedusi prie žiaurios žmogžudystės.

Pasirodo, jog Talgatas Nigmatulinas devinto dešimtmečio pradžioje tapo vienos sektos, išpažinusios vadinamąjį „Ketvirtąjį kelią“ ir besirėmusios dzen-budizmu ir ezoterika, nariu. Sektai vadovavo du asmenys – Abajus ir Mirza. Ši sekta vienijo rašytojus, dailininkus, aktorius. Sektantų buvo visoje Sovietų Sąjungoje.

Sektos pasekėjų buvo ir Lietuvoje. 1985 metų pradžioje dalis Lietuvoje buvusių sektos narių atskilo. Štai tada į Vilnių atvyko abu sektos vadovai ir smogiamoji jėga – Talgatas Nigmatulinas. Sektos vadovai norėjo, kad aktorius dalyvautų reketuojant atskilusius sektos narius.

Talgatas Nigmatulinas atsisakė mušti nurodytus asmenis ir, palikęs susitikimo vietą grįžo į vieną butų Lenino prospekte – ten kur jie buvo laikinai prisiglaudę. Įpykę sektos vadai nusprendė žiauriai nubausti aktorių – paliepė jam priimti fizinę bausmę – būti mušamam ir nesipriešinti. Keli sektantai ilgas valandas mušė ir daužė nesipriešinantį aktorių, kol galiausiai jį užmušė.

Talgatas Nigmatulinas atsisakė mušti nurodytus asmenis ir, palikęs susitikimo vietą, grįžo į vieną butų Lenino prospekte – ten kur jie buvo laikinai prisiglaudę. Įpykę sektos vadai nusprendė žiauriai nubausti aktorių – paliepė jam priimti fizinę bausmę – būti mušamam ir nesipriešinti. Keli sektantai ilgas valandas mušė ir daužė nesipriešinantį aktorių, kol galiausiai jį užmušė.

Po to įvyko teismas. Mirties nuosprendžio šioje garsioje byloje nebuvo, nors daugybė Talgato Nigmatulino gerbėjų Sovietų Sąjungoje, ko gero, laukė būtent tokio sprendimo. Abu sektos vadovai – Abajus ir Mirza buvo nuteisti kalėti atitinkamai po 14 ir 10 metų.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadienį 16.15 val. per LRT televiziją.