aA
“Po kalantinių kasmet mūsų namuose vykdavo kratos, o mane savaitei paguldydavo į Karo ligoninę”, - prisiminė fotografas Romualdas Požerskis. “Visi draugai, su kuriais sėdėdavome sodelyje prie fontano, dingo”, - liudijo bendrovės “Nordic investicijos” prezidentas Viktoras Majauskas. Po kalantinių buvo uždaryta Modrio Tenisono mokinio, mimo Arkadijaus Vinokuro įsteigta pantomimos trupė, jis išvarytas iš J.Gruodžio muzikos mokyklos ir priverstas emigruoti.
Kauno muzikinio teatro sodelis
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)
Nuolat įjungtas Liuksemburgo radijas

Nacionalinės premijos laureatas, fotografas Romualdas Požerskis 1972 metų gegužę buvo 21-erių metų trečiakursis KPI studentas. Būsimasis elektros inžinierius jau tuomet daug fotografavo. R.Požerskio fotoaparato “Zorkis” objektyve dažnai atsirasdavo ilgaplaukiai draugai ant motociklų, džinsuotos merginos apvaliais akinukais nuo saulės.

R.Požerskis prisimena, kad tuo metu Kauno jaunimas naudojosi “politinio atšilimo” teikiamais privalumais. Skaitė ir citavo ką tik į lietuvių kalbą išverstą Džeko Keruako bytnikų himną “Kelyje”, klausė “Amerikos balso” laidų, kurių slopintuvai nebegožė, o “Liuksemburgo radijas” jaunųjų kauniečių kambariuose aidėdavo visą parą.

Per giminių iš Amerikos atsiųstus džinsus ir plokšteles informacija apie vakarietišką gyvenimo būdą pasiekdavo stalininių represijų jau nepaliestą kartą. R.Požerskis prisimena, kad Kaune operatyviai buvo surengtas koncertas, dedikuotas ką tik mirusiam Džimiui Hendriksui atminti. “Nemuno” žurnalas ir Modrio Tenisono vadovaujamos pantomimos studijos spektakliai atspindėjo tuometinius tikruosius jaunimo idealus ir gyvenimo filosofiją.

Bandė atsikratyti įkalčio

Kitą dieną po to, kai devyniolikmetis vakarinės mokyklos moksleivis iš Vilijampolės Romas Kalanta Muzikinio teatro sodelyje apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir sušukęs “Laisvę Lietuvai!” virto gyvuoju fakelu, Romas Požerskis eidamas pro šalį matė, kaip jaunimas deda gėles susideginimo vietoje. “Jaunimas gėles nešė ir nešė, o milicininkai tuoj pat glėbiais jas mesdavo į sunkvežimį ir išveždavo”, - prisiminė fotografas. Jis buvo nuvykęs ir į Panerių gatvę, kur savo namuose buvo pašarvotas R.Kalanta. Vaizdas buvęs slogus: ant kiekvieno kampo - po milicininką. Į laidotuves R.Požerskis nebespėjo - saugumo nurodymu, jos buvo viena valandą paankstintos.

Atėjęs į Muzikinio teatro sodelį R.Požerskis išvydo jaunuolių grupelę, žiedu apjuosusią R.Kalantos žūties vietą. Aplinkui būriavosi minia, staiga kažkas pradėjo skanduoti “Laisvę Lietuvai”. Milicininkai ėmė vilkti jaunuolius į sunkvežimius. Prasidėjo susistumdymas, paskui išplitęs į Laisvės alėją. Milicininkų pusėn ėmė skrieti akmenys. R.Požerskis čiupo fotoaparatą. Fotojuosta greitai baigėsi. Fotografas nukūrė namo dar vienos. Grįžęs rado jaunuolių minia kunkuliuojančią Laisvės alėją. Antrosios juostelės R.Požerskiui nebuvo lemta išfotografuoti - jį sučiupo civiliais rūbais apsivilkęs saugumietis. Romas bandė atsikratyti “įkalčio” - metė ant asfalto fotoaparatą, tačiau saugumiečiai tuoj jį surado. Pasirodė, kad sovietinė technika puikiai atlaikė smūgius - fotojuosta tapo pagrindiniu įkalčiu 15 parų suimtam R.Požerskiui kurpiamoje byloje.

Kasmetinė Karo ligoninės palata

R.Požerskis nuteistas visgi nebuvo. Atėjus komandai iš Vilniaus R.Kalantos įvykius traktuoti kaip žemiausios klasės išsišokimą, visi studentai buvo paleisti. R.Požerskio tėvai jau buvo sunaikinę namuose likusią fotojuostelę. Ne veltui: 1973-iaisiais Požerskių namuose prasidėjo kasmetinis kratų maratonas. “Prieš kalantines atvykdavo saugumiečiai, namuose atlikdavo kratą, o mane savaitei paguldydavo į Karo ligoninę”, - pasakojo fotografas. Kalantinių savaitę ligoninėje kasmet susitikdavo ta pati kompanija. Gydyti jų niekas negydė, tiesiog taip “išradingai” rizikos grupę izoliuodavo nuo dorų komunizmo statytojų.

Kalantinės R.Požerskio biografijoje visam laikui įdėjo spaudą - į užsienį neišleidžiamas. Jau būdamas garsus fotografas negalėjo lydėti savo nuotraukų parodų, keliaujančių po įvairiausias šalis. Tik prasidėjus “perestrojkai”, R.Požerskį išleido į JAV dalyvauti savo kūrybos parodos atidaryme.

Jau nepriklausomybės laikais R.Požerskis bandė domėtis saugumo konfiskuotos fotojuostelės likimu. Jam buvo pasakyta, kad R.Kalantos byla išvežta į Maskvą, o R.Požerskio bylos saugumo archyve nėra.

Visi žinojo, kur rasti hipius

1972-aisiais mimui Arkadijui Vinokurui sukako dvidešimt. Tuomet kaunietis buvo M.Tenisono mokinys ir jau tikras hipis. “Lietuvos hipių judėjimas 1968 m. prasidėjo nuo muzikos. “Black Sabbath”, Džanis Džoplin, “Led Zeppelin”, “Deep Purple” buvo man artimos kultūros eliksyras, kurio įsiurbiau klausydamas “Amerikos balso”, “Liuksemburgo radijo”, - po 35 metų prisiminė A.Vinokuras. Nuotraukose ant plokštelių vokų ilgaplaukiai vakariečiai muzikantai jam atrodė laisvi, griaunantys nusistovėjusias visuomenės nuostatas. “Tuometėje sovietinėje tikrovėje, pilnoje tabu (nuo sekso iki minties laisvės) šios nuotraukos skatino abejoti oficialiai mums kalamomis idėjomis. Poreikis mąstyti ir kalbėti kitaip išsivystė į hipių judėjimą”, - pasakojo Arkadijus.

“Kaune mūsų buvo gal 30. Atrodėme taip, kaip mūsų garbinti muzikantai ant plokštelių vokų: ilgaplaukiai, pačių pasisiūtomis plačiomis kelnėmis ir marškiniais. Džinsus retas kuris turėjo - buvo brangu. Kai būriu traukdavome į šokius, į mus žiūrėdavo tarsi į ateivius iš Marso. Atrodėme kitaip, bet buvome tarsi magnetas”, - Arkadijus su pasididžiavimu kalbėjo apie savo jaunystę.

Kauno hipių tradicinė susirinkimo vieta - Miesto sodas, prie fontano, kuris dabar - jau kitoje vietoje. “Pavasariais, kai sužydėdavo kaštonai, ten būdavo labai gražu”, - medžių žalumos vaizdas Arkadijui įsiminė ne tik dėl atbudusios gamtos grožio. Jaunuoliui, ant kaklo nešiojusiam pakabutį - lietuvišką tarpukario monetą su Vytauto Didžiojo atvaizdu, Miesto sodas simbolizavo smetoninę Lietuvą: D.Dolskį, A.Šabaniauską, Konrado kavinę ir laisvę.

“1970-1972 m. Kaune visi žinojo: Miesto sode tikrai mus galima rasti”, - pastebėjo A.Vinokuras. Tačiau naujas draugystes hipiai mezgė atsargiai, ypač vengė bendrauti su nepilnamečiais. “Gerdavome mažai, nesikeikdavome, laisvas seksas - proto ribose, nepilnamečių kratydavomės - taip vengėme progų būti išprovokuotiems kagėbistų”, - Kauno hipių moralines nuostatas koregavo nuolatinis sovietinio saugumo dėmesys.

Miesto sodas tapo laisvės simboliu

Pirmą kartą į KGB rūsius Arkadijus pateko likus dvejiems metams iki kalantinių. “Buvome išduoti”, - dviem žodžiais A.Vinokuras pakomentavo, kodėl 1970 m. sužlugo lietuvių, latvių, estų ir rusų iš Peterburgo bandymas Taline įkurti pogrindinę Baltijos jaunimo antisovietinę organizaciją. Saugumietis, tardydamas A.Vinokurą, rėkė: “Kaip tu, būdamas žydas, gali kovoti už Lietuvos laisvę?!” Arkadijus atsakęs: “Man nesvarbu, kad aš žydas. Lietuva - mano gimtinė.”

Saugumiečiai įgrūdo Arkadijų į geležinę dėžę ir ėmė ją daužyti bei vartyti. Paskui kelioms paroms įkišo į vienutės tamsą. Tada staiga įsižiebė 500 vatų stiprumo lempa ir į kamerą įvedė 29 recidyvistus. “O vietos joje tebuvo dvylikai žmonių”, - lig šiol prisimena A.Vinokuras.

Saugumiečiai į Šančiuose įsikūrusią hipių komuną įsiveržė ir kitą rytą po R.Kalantos susideginimo. Visus ten buvusius išsivežė į savo kontorą ir ėmė spausti bendradarbiauti.

Išvakarėse tradicinėje susirinkimo vietoje Miesto sode hipiai vienas kitam perdavinėjo žinią: “Žinai, čia prieš valandą susidegino kažkoks vaikinas. Modris jį bandė gesinti savo švarku.” Arkadijus tikino, kad nei jis, nei jo draugai R.Kalantos nepažinojo. Tai, kad Romas susidegino ne prie KGB rūmų ar prie partijos komiteto, A.Vinokuro įsitikinimu, reiškė, kad Miesto sodas, hipių nuopelnu, tapo simboliniu laisvės židiniu. “Sukūrėme tam tikrą emocijų ir minčių aurą”, - mano Arkadijus bei priduria, kad nereikia pamiršti ir bendros to meto Kauno atmosferos, kurią kūrė M.Tenisonas, režisierius Jonas Jurašas, rašytojas Juozas Grušas.

Liepė skristi į Taliną

R.Kalantos laidotuvėse ir po to kilusiuose neramumuose A.Vinokuras nedalyvavo. Hipių komunos gyventoją saugumiečiai bandė apkaltinti prisidėjus prie dviejų nepilnamečių merginų pabėgimo iš namų. Arkadijui pasakius, kad jos - tikriausiai Taline, kuris tuomet buvo hipiuojančio jaunimo Meka, saugumiečiai paliepė skristi ten su vienos iš dingusių merginų motina.

Kai Arkadijus grįžo atgal į Kauną, buvo vienintelis ilgaplaukis, ėjęs Laisvės alėja. “Visi nukirpti, suolelių nėra”, - keistai tada pasijuto A.Vinokuras. Bet tą pačią dieną plaukų neteko ir jis. Vilniaus gatvėje Arkadijų pasivijo draugovininkai: a, dar vienas liko. Paprastai jie ilgaplaukius įsitempdavo į tarpuvartę ir peiliukais nuskusdavo galvas. “Išsiprašiau, kad leistų į čia pat buvusią kirpyklą. Joje dirbo brolio žmona, tai ne taip baisiai nukirpo”, - šypsojosi Arkadijus.

Po metų per kalantines saugumiečiai A.Vinokurą įgrūdo į ligoninę. O dar po metų, kai padėjo nuo sovietinės armijos išsisukti vienam iš Kijevo atvažiavusiam pažįstamam, pateikė ultimatumą: 8 metai kalėjimo arba - dingsti į Izraelį. Po dviejų savaičių Arkadijus su tėvais ir broliais jau buvo Vienoje. Kiek pagyvenęs Izraelyje, A.Vinokuras persikraustė į Švediją. “Visada jaučiau Lietuvos trauką. Lietuva - mano gimtinė, čia mano šaknys”, - savo nuotaikas emigracijoje perpasakojo Arkadijus. Nuo 2002 m. jis gyvena Vilniuje.

Atsipirko bananų smūgiais

Bendrovės “Nordic investicija” prezidentas Viktoras Majauskas pasakojo, kad su Muzikiniame sodelyje besirinkdavusia hipių kompanija jis ėmė bendrauti gal 1968-aisiais. Ilgaplaukiai vilkėdavo savo siūtais skaisčiai raudonais, ryškiomis geltonomis gėlėmis išmargintais marškiniais, mūvėdavo kliošines kelnes su pritaisytomis žybsinčiomis lemputėmis. Šioje draugijoje dominavo benamiai vaikų namų auklėtiniai, besiglaudę apleistame name J.Gruodžio gatvėje, bei jaunimas iš Senamiesčio.

Žaliakalniškis Viktoras į šią kompaniją pateko per vieną savo draugę, išaugusią vaikų namuose. “Anksti pradėjau groti gitara, tad Muzikinio teatro sodelyje besirinkusius hipius mokiau ja brazdinti”, - prisiminė V.Majauskas.

1972 metų gegužę jis buvo bebaigiąs pirmąjį kursą Lengvosios pramonės fakultete KPI. Po R.Kalantos laidotuvių Laisvės alėja žygiavusio jaunimo minioje buvusį Viktorą saugumiečiai užspeitė į kampą kieme šalia “Romuvos” kino teatro. Parų nepasodino, tik užsirašė asmens duomenis. V.Majauskas paso neturėjo, tad išnaudojo šansą pasisakyti išgalvotą pavardę bei adresą ir lig šiol stebisi, kad saugumiečiai juo patikėjo. “Atrodžiau jaunas, žalias - matyt todėl atsipirkau tik bananų smūgiais”, - po trisdešimt penkerių metų spėliojo “Nordic investicijos” prezidentas, dabar gyvenantis Vilniuje.

Fontano vaikai dingo

Apie savo “nuotykį” milicijoje Viktoras nei draugams, nei tėvams nepasakojo ir ėmė vengti savo pamėgtų vietų. “Be to, rinktis Muzikinio teatro sodelyje jau ir nebuvo įmanoma - iš čia vaikė ištisą parą budintys milicininkai, - teigė Viktoras ir pridūrė, kad kitais mokslo metais prasidėjo karinio rengimo užsiėmimai ir visiems antrakursiams hipiams teko atsisveikinti su savo ilgais plaukais. “Hipis trumpais plaukais - jau nebe hipis, o tik jų pažįstamas ar prijaučiantysis”, - savo atitolimą nuo Kauno hipių aiškino V.Majauskas.

Per kalantines nenukentėjęs Viktoras buvo liudininkas, kaip vieną dieną į paskaitas ėmė ir neatėjo gerai besimokęs jo bendrakursis Alius Kugevičius. R.Kalantos susideginimo vietoje jis rado užrašų knygelę ir atsinešęs į institutą garsiai perskaitė keletą citatų. “Visi draugai, su kuriais sėdėdavome sodelyje prie fontano, dingo. Vieną jų, tokį Sidabrą, po kelerių metų sutikau: dirbo Eigulių kapinėse, sakė “gabalą” atsėdėjęs”, - prarastus draugus prisiminė V.Majauskas.

Tačiau meilę rokui, įsiplieskusią jaunystėje, Viktoras puoselėja lig šiol: “Kai vaikai būna išvažiavę, susijungiu visą geriausią savo susipirktą techniką (septintajame dešimtmetyje nė nesapnavau, kad tokią turėsiu) ir groju “Deep Purple” ir “Led Zeppelin” gabalus. Kaimynai į sienas nebeldžia - gyvenu nuosavame name”, - šypsojosi V.Majauskas.

Nelaimingos meilės versija nepatikėjo

Statybinių medžiagų verslą turinčiam Arvydui Daugeliui 1972-aiais buvo dvidešimt. Jis, kaip ir kiti jaunuoliai iš Vilijampolės pažinojo Romą Kalantą. “Gyvenome keletas namukų nuo Kalantų, - pasakojo A.Daugelis. - Su Romu nebuvome dideli draugai, greičiau - pažįstami. Mūsų susitikimo vieta būdavo ties Vežėjų ir Ariogalos gatvės kampu. Susitikę paplepėdavome apie muziką, panas, kartu eidavome į šokius “Kaspine”. Bendrų draugų gimtadieniuose iš juostinių magnetofonų garsiai klausydavome sunkiojo roko.”

Išgirdęs, kad R.Kalanta susidegino, A.Daugelis nustebo: apie politiką Romas niekada nebuvo užsiminęs. Su draugais Arvydas tada nusprendė, kad gerai R.Kalantos taip ir nepažino. Jiems Romas atrodė ramaus būdo, negreitas reikšti nepasitenkinimą ar pyktį.

Saugumiečių paskleista nelaimingos meilės versija Vilijampolės jaunimas nepatikėjo. Nuojauta A.Daugeliui šnabždėjo, kad tokiai aukai ryžtamasi ne vienumoje ir ne dėl asmeninių priežasčių. Tarp jaunimo sklandžiusios kalbos, kad Romas ištraukė ugnies burtą hipių suvažiavime Taline, neišaiškintos lig šiol.

A.Daugelis dalyvavo Romo laidotuvėse. Netilpęs į autobusą, jis su draugais sėdo į automobilį, lėkte lėkė į kapines. Laisvės alėjoje atsidūrė tuo metu, kai ties R.Kalantos žūties vieta Miesto sode jaunimas skandavo “Laisvę Lietuvai!”. Matė, kaip į jaunuolius besupančius milicininkus pasipylė akmenys. Beužsiveržiant žiedui, spėjo iš jo išslysti. “Keista, kad po to manęs niekas neieškojo, - paskui stebėjosi A.Daugelis, 1972-aisiais studijavęs tuomečiame Kūno kultūros institute. - Bet jei būtų atkapstę, garantuotai būčiau lėkęs iš instituto.”

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prezidento rinkimų dėlionėje visi laukia paskutinio sprendimo: sociologo vertinimu, tai būtų sensacija Matijošaitis VRK nepasirodė  (347)

Paskutinę dieną paduoti dokumentus rinkimams į prezidento rinkimus kandidatų dėlionėje dar liko...

ESO veikla privedė iki ribos: energetikai žengia į atvirą kovą (218)

„ Energijos skirstymo operatoriaus “ investicijomis ir viešaisiais pirkimais nepatenkinta...

Vilniuje šūviais sužalotas vairuotojas – peršautos abi kojos (69)

Pirmadienį, 12.32 val., į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinęs vyras V. M. (gimęs 1986 m.)...

Rusijos TV kanalas parodė, kas vyksta pasibaigus laidai „Stebuklų laukas“: pabėgti skuba net pats vedėjas (120)

Rusijos „Pirmojo kanalo“ eteryje buvo parodyta, kur dedamos gausios vaišės, kurias pramoginės...

Skandalas ir Serbijoje: „vagyste“ teisėjavimą taurės finale vadinanti „Crvena Zvezda“ reikalauja tyrimo (7)

Skųstis dėl teisėjavimo po taurių turnyrų rungtynių Europoje tapo madinga. Dar vienas skandalas...

Devynmetės iš Kauno įvaikinimo byla stringa teisme papildyta (63)

Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pradėti nagrinėti bylą dėl devynmetės iš Kauno tarptautinio...

Nuteisto reperio Tekashi69 eks išpažintis šokiruoja: prievartavo, mušė, išdavė su 70 moterų ir dauguma jų pastojo (2)

Sara Molina teigia, kad per septynerius metus trukusią draugystę reperis prieš ją dažnai...

Mokslininkai jau kalba apie autizmo epidemiją: įtakos gali turėti net tėvo intelektas (108)

Autizmo atvejų daugėja ir jei iš pat pradžių daugėjimas nebuvo toks drastiškas, šiandien yra...

Profesionalų patarimai, kaip pagreitinti medžiagų apykaitą (1)

Manote, kad didžiausia kliūtis, trukdanti efektyviai sulieknėti ir išlaikyti pageidaujamą svorį,...

Greičio matuoklius išjungė, bet vairuotojų keliuose laukia „nežymėtos“ staigmenos (129)

Nuo vasario vidurio Lietuvoje nebeveikia greičio matuokliai, esantys užmiesčio keliuose. Ne vienam...