„Visoms moterims sakyčiau tą patį – tekėkit tik už jaunesnių. Mane 14 metų jaunesnis vyras iki mirties nešiojo ant rankų, nė vieno pikto žodžio iš jo negirdėjau, gerbė ir mylėjo ne tik mane, bet ir penkias mano dukras“, – DELFI pasakojo liepos 4 dieną po 14 bendro gyvenimo metų vyrą palaidojusi R. Petrauskienė.

Po Gintauto mirties ją užpuolė depresija, tad Anglijoje gyvenančios dukros parsivežė prasiblaškyti. Pasibuvusi svečioje šalyje Regina nusprendė – į tuščius namus Anykščių rajone nebegrįš.

Kai susitiko, jai buvo 44, jam 30 metų

Dabar Reginai 57-eri. Ir šiandien prisimena pirmą susitikimą su būsimu vyru. „Tada man buvo 44 metai, o jam – 30. Pas draugę, kuri buvo jo pusseserė, kasėm bulves ir susipažinom. Aš buvau našlė su penkiais vaikais, o jis – senbernis. Kaip paskui sakė, iš karto jam kritau į akį. Jis man dar ne, atrodė per jaunas“, – prisimindama juokėsi Regina.

Amžiaus skirtumas nekliudė. „Jis mane mažute, visokiais gražiausiais vardais vadindavo. Su pirmu vyru, kuris buvo pora metų vyresnis, niekada negyvenau taip gražiai, kaip su šituo“, – pasakojo dukart našlė.

Pasak jos, Gintautas namuose ūkio darbus dirbo ir dar kavos jai į lovą atnešdavo: „Netikėjau, kad žmogus gali būti tiek jaunesnis ir toks geras – visur mane užvaduodavo, neleisdavo per daug pavargti“.

Nerado vienintelės, o bet kokios nenorėjo

Ištekėjusios už jaunesnių neretai išgyvena, kad bėgant metams sens ir vyrai pradės dairytis į gražesnes. Tačiau Regina sako, kad nieko panašaus nebuvo.

Paklaustas, kaip atsitiko, kad toks puikus vyras 30 metų gyveno vienas, jai vyras paaiškino, kad nesutiko tos vienintelės, o bet kokios nereikėjo.

„13 metų gyvenom susidėję, bet kartą jis ryte atsikėlė ir pasakė, kad reikia susituokt. Nunešėm pareiškimus, vaikai iškėlė gražias vestuves – atskrido iš Baltarusijos, Londono, iš visur su šeimomis sulėkė. O jis jau sirgo vėžiu“, – pasakojo Regina.

Su limfoma Gintautas gyveno dvejus metus. „Iki paskutinės minutės jį slaugiau, pati vaistus leisdavau, perrišinėdavau didžiausias žaizdas, kurios vėrėsi. Gulėjo ir ligoninėse. Kai nebegalėjo vaikščioti, dieną naktį būdavau kartu, nepalikdavau vieno“, – prisiminė.

Šalia buvo ir mirties akimirką. Džiaugėsi, kad dar spėjo pakviesti kunigą. „Padariau viską, ką galėjau, iki paskutinio“, – rami Regina.

Anglijoje kaip karalienė

Po vyro mirties nepajėgė apsiprasti tuščiame name. Lindo juodos mintys. Net susirgo, tad dukros nusprendė pasiimti ją į Angliją, kad prablaškytų.

Didžiojoje Britanijoje šaknis įleidusios dvi moters dukros su šeimomis. Anūkai nebe maži, jų saugoti nereikia, tad galvoja ieškoti darbo.

„Jau išsideklaravau iš Lietuvos. Dabar mane vaikai išlaiko, bet planuoju eiti dirbti į viešbutį kambarine“, – paaiškino 57 metų moteris.

Kaip pati sako, niekada nebūtų pagalvojusi, kad tokiame amžiuje išvyks iš Lietuvos: „Kol vyrą turėjau, ir Lietuvoje buvo gerai. Kad ir sirgo, vis viena buvau su juo. Labai liūdėjau kai mirė, tačiau vaikų dėka Anglijoje pasijaučiau kaip karalienė. Norėdami prablaškyti jie mane visur vežiojo“.

Algą parnešdavo centas į centą

Pirmas Reginos vyras mirė, kai jai buvo 38, o vyriausiajai jų dukrai 16 metų. Tad galima sakyti penkias dukras užaugino viena. „Jam buvo kepenų cirozė. Mirė vos sulaukęs 40-mečio, nes buvo labai „pijokas“. Kolūkio laikais labai gėrė, ėjo per žmones uždarbiaudamas, jie vaišindavo, jis neatsisakydavo, todėl turbūt ir jaunas mirė. Viena vaikus užauginau“, – prisiminė Regina.

Pasak moters, dukras sunkiau auginti negu bernus: „Visada nerviniesi, nes ir į šokius nori, ir gražiai apsirengt, išgyveni, kad nieko nenutiktų. Bet už tai šaunias dukras turiu. Nei jos geria, nei rūko, visos dirba, nei tinginės, nei ką“.

Kai susipažino su Gintautu, mergaitės iš karto jį priėmė, su kiekviena tėvo diena, kita švente sveikindavo. „Trijų merginų vestuvės buvo, tai jis visas kaip tėvas dukras išlydėjo“, – prisimindama graudinosi Regina.

14 meilėje praleistų ji vadina laimingiausiais gyvenime: „Kai aš tokio gyvenimo nebuvau patyrus, stebuklas buvo. Žmogus mane ant rankų nešiojo, su dukromis žentais ir visais 8 anūkais sugyveno, laukdamas atvažiuojant vis pjaudavo žolę“.

Pasak moters, kol nesirgo jos vyras dirbo suvirintoju. Jei norėdavo Anykščiuose vyninėje išgerti, skambindavo ir klausdavo, ar gali.

„Aš visada leisdavau. Net nereikėjo būti griežtai, nes jis ir pats nėra blogo žodžio man pasakęs ar užrėkęs. Per tuos 14 metų gavęs algą centas į centą atnešdavo namo, atiduodavo man ir sakydavo, kad daryčiau, ką noriu“, – juokėsi R. Petrauskienė.

Tai, kad jaunesnis vyras – netinkamas pasirinkimas, Reginos nuomone, nesąmonė. „Visada sakau moterims, kad tik ieškotų jaunesnių!“