– Didžiausias gimstamumas Kaune fiksuotas 1983–1988 m., kai kasmet gimdavo daugiau kaip po 6000 kūdikių. Ar tai buvo tik didėjančio žmonių skaičiaus rezultatas?

– Šiuo periodu gimstamumo rodikliai augo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Pagrindinė priežastis yra 1982 m. įvykę reikšmingi šeimos politikos pokyčiai, sukūrę palankesnes vaikų priežiūros atostogų sąlygas, išplėtę finansinę paramą šeimoms susilaukiančioms ir auginančioms vaikus, ikimokyklinių įstaigų tinklo ir įvairių ugdymo paslaugų šeimoms plėtra.

Pavyzdžiui, buvo prailgintos motinystės atostogos, įvestos apmokamos vaiko priežiūros atostogos ir prailgintos neapmokamos, mokamos vienkartinės pašalpos susilaukus pirmo ir paskesnių vaikų (anksčiau mokėta tik susilaukus ketvirto vaiko) ir pan. Būtent šios priemonės tapo impulsu trumpalaikiam gimstamumo augimui 1983–1987 m.

– 1990 m. Kaune užregistruota rekordiškai daug santuokų – net 5004! Ar tai galima sieti su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, dvasiniu tautos pakilimu?

– Santuokų skaičiaus augimą galima sieti su Nepriklausomybės atgavimu tiek, kiek jis pakeitė jaunuolių tarnavimo sovietų armijoje padėtį. Dvasinis tautos pakilimas, manau, nebuvo svarbiausias veiksnys. Nepriklausomybės atkūrimo periodu Sovietų Sąjunga Lietuvoje vis dar siekė įvykdyti anksčiau galiojusias šaukimo į sovietų armiją nuostatas, taip demonstruodama savo galią ir Lietuvos pavaldumą SSSR.

Tačiau jaunimas siekė išvengti sovietinės „tapimo vyru“ mokyklos. Tada buvę šaukiamojo amžiaus jaunuoliai slapstėsi, vengdavo gyventi namuose, pasitelkdavo įvairius kitus būdus. Galiojusios sovietinės teisės normos numatė, kad tarnyba armijoje gali būti atidedama ar atšaukiama aukštųjų mokyklų studentams ar susituokusiems ir mažamečių vaikų turintiems šaukiamojo amžiaus vyrams. Dalis jaunuolių pasinaudojo būtent šiuo keliu, o tai ir atsispindi santuokų rodikliuose.

– Įdomu, kad jau 1991 m. šis rodiklis smuko iki 1980 m. lygio, susituokė tik 4440 poros. 1992 ir 1993 m. besituokiančiųjų toliau smarkiai mažėjo. Ar tam buvo objektyvių priežasčių?

– 1991 m. Lietuvos valstybės nepriklausomybė tapo akivaizdi, pripažįstama tarptautinės bendruomenės, tą faktą palengva pripažino ir Sovietų Sąjunga. Rekrūtų vežimas į sovietų armiją Lietuvoje tapo praeitis. Jaunosios kartos santuokų kūrimą pradėjo lemti kiti faktoriai.

1991–1993 m. buvo išskirtinai sudėtingas periodas. Tada suiro dauguma iki tol veikusių visuomenės struktūrų, žlugo ūkis, o tai lėmė žmonių užimtumą, pragyvenimo lygį, o ekonominės ir bendros gyvenimo perspektyvos pateko į maksimalios suirutės ruožą.

Esant tokioms sąlygoms santuokos pradedamos atidėti, dabarties ir ateities neapibrėžtumai verčia žmones nukelti tokius svarbius gyvenimo sprendimus. Pradeda ryškėti, kad atsisakydami santuokos jaunuoliai pradeda vis dažniau kartu gyventi nesusituokę.
Aušra Maslauskaitė

– Nors Lietuvoje žmonių mažėja, bet santuokų daugėja, pernai jų užfiksuota daugiau kaip 22 tūkst. Ar tai jums yra netikėtas reiškinys? Juk viešoje erdvėje dažniausiai kalbama, rašoma, kad tuoktis nepopuliaru, bet statistika rodo atvirkščiai.

– Tai nėra netikėta. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje, beje, ir daugelyje kitų šalių, santuoka išlieka svarbi: dauguma žmonių su ja sieja savo šeiminio gyvenimo lūkesčius. Tik būtina suprasti, kad nuo 1990 m. Lietuvoje pasikeitė šeimos kūrimo kelias ir santuokos vieta jame.

Jei anksčiau žmonės tuokėsi ir tik tuomet pradėdavo gyventi kartu, tai dabartinė norma diktuoja atvirkštinę įvykių seką: iš pradžių gyvenama kartu, o vėliau susituokiama. Sprendimas tuoktis priimamas, kai užsitikrinamas bent minimalus materialinis saugumas ir optimistiškesnės perspektyvos. Tai dažniausiai lemia baigtas išsimokslinimas, saugesnis ir perspektyvesnis darbas, būsto įsigijimas.

Santuokos kūrimas tapo savotiškas bėgimas su barjerais, dalis juos įveikia, dalis – ne, ir ilgiau nesukuria santuokos arba išvis nesusituokia. Bendra ekonominė ir socialinė situacija visuomenėje tam taip pat turi įtakos. Tai atsispindi ir statistiniuose rodikliuose.

Pavyzdžiui, nuo 2000 m. iki 2008 m. suminis pirmųjų santuokų rodiklis augo, vėliau krito, o pastaruosius trejus metus vėl auga ir pasiekė 2008 m. lygį. Tai rodo, kad santuoka išlieka reikšminga šeimos gyvenime, daugeliui žmonių ji yra statuso, stabilumo ir savotiškas sėkmingo ir gero gyvenimo simbolis. Visgi dabar Lietuvoje ne visi turi vienodas galimybes įgyvendinti šį asmeninio gyvenimo projektą.