Jis – 31 metų kaunietis Ernestas Alimovas, teistas net 11 kartų. Už grotų dar būdamas nepilnamečiu patekęs E. Alimovas į laisvę buvo išleistas 2020 m. rugpjūtį, o nepraėjus nė porai metų vėl buvo įkalintas. Paskutiniu teismo nuosprendžiu vyras buvo nuteistas dėl buvusios draugės ir jos kaimyno sužalojimo – teismas nutarė jį įkalinti 9 metams. Bet E. Alimovas mano, kad buvo nubaustas per griežtai ir siekia, jog bausmės terminas būtų sutrumpintas.
„Nevengiu atsakomybės, suprantu ką padariau – pasielgiau negarbingai ir labai negražiai, dėl to gailiuosi, ir šis gailestis, suvokimas, ką padariau, mane kankins visą gyvenimą – nors buvusi draugė Agnė man atleido, vargu, ar pats sau sugebėsiu atleisti už tai, ką padariau“, – prisipažino šiuo metu Pravieniškių kalėjime įkalintas E. Alimovas.
Kalinys tikino, kad draugę sunkiai sužalojo iš pavydo ir esą pernelyg karštos meilės – moteris jį atstūmė, pareiškė, jog nebenori tęsti bendro gyvenimo, lauks, kol į jos namus sugrįš oficialus sutuoktinis.
„Galbūt buvau per didelis egoistas ir jos labai pavydėjau, – E. Alimovas sakė, kad buvusią draugę iki šiol tebemyli, o patekęs už grotų net išsitatuiravo jos veidą ant savo kūno. – Agnė mane lydės visą gyvenimą – ne tik ant mano odos padengta tatuiruote, bet ir širdyje.“
Šiandien E. Alimovas ryžosi išskirtinei išpažinčiai – nutarė ne tik paaiškinti, kodėl taip pasielgė, bet ir, svarbiausia, viešai atsiprašyti buvusios savo draugės ir jos šeimos. Jam tai – labai svarbu.
„Šį interviu turėtų būtinai paskaityti visi, kas nori suprasti smurto artimoje erdvėje baisų, nuodingą ratą – užpuolikas realiai jaučiasi teisus, žalodamas auką, šiuo atveju – žudydamas, vėliau jis tarsi bando atsiprašyti, gailisi, bet supranti, kad tai nenuoširdu, nes iš tikrųjų jis nesuvokia savo kaltės“, – išgirdusi E. Alimovo pasakojamą istoriją sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė, kurios komentaras yra interviu pabaigoje.
– Sunkiai ir itin žiauriai sužalojau savo gyvenimo draugę, su kuria gyvenau, norėjau kurti bendrą ateitį, – pokalbį kalėjime pradėjo E. Alimovas. – Tai buvo birželio 6 d. vakaras, atėjau į namus pas Agnę, ten jos namai, ne mano, bet mes kartu gyvenome. Ji man buvo pasakiusi, kad grįžta pas savo vyrą ir mane palieka. Tada buvau išgėręs alkoholio – nedaug, vėliau pripūčiau 2 promiles. Ir kai ji man pasakė tuos žodžius, pasijutau atstumtas, paniekintas, pažemintas. Iš tikrųjų nesupratau, ką padariau, tik po to jau suvokiau, kad tai – didžiausia mano klaida, kurią galėjau padaryti. O juk niekad nesu smurtavęs prieš moterį ar pakėlęs ranką, bet, sako, pirmą kartą būna...
– Tuose namuose buvote ne vienas, buvo dar vienas vyras?
– Taip, kaimynas, su kuriuo atėjome į butą. Mums užėjus į vidų, kaimynui pasakiau, kad tu gali eiti iš čia, čia ne tavo reikalas, bet jis pradėjo... Na, sakė, kad aš afgane (Afganistane – Delfi.lt tarnavau, – žodžiu, taip atsitiko, kad jis pasiliko pas mus kambaryje. Tada aš su Agne nuėjome į virtuvę, pradėjome aiškintis santykius, po to perėjome į kambarį, kaimynas liko virtuvėje. Paskui iš kambario atėjau į virtuvę pasiimti pinigų, kuriuos laikiau po staltiese, kaimynas ten dar buvo, jam iš šaldytuvo ištraukia martinio ir padaviau atsigerti, mačiau, kad jis irgi buvo apsvaigęs. Ir vėl nuėjau pas Agnę į kambarį. O paskui grįžau į virtuvę – žiūriu, kaimyno nėra. Net nesupratau. Agnės klausiau, ar kas nors išėjo pro duris, sakė, kad ne, tada priėjau prie lango, žiūriu, kad guli lauke, iššoko pro langą ir guli ant automobilio stogo.
– Tai jūs teigiate, kad jis pats iššoko? Kodėl?
– Taip, pats, gal išsigando, nes mes su Agne barėmės kambaryje. Ir gan garsiai.
– O ar nebūtų paprasčiau išeiti pro duris?
– Durys buvo užrakintos, jas užrakinau. Nežinau, kodėl, gal saugumo sumetimais. Tada aš atėjau pas Agnę, nes norėjau susirinkti daiktus ir išvažiuoti į Kauną, kur ir gyvenau. Neturėjau tikslo prieš ją smurtauti.
– Tai jūs teigiate, kad kaimynas meluoja? O gal jūs tiesiog neatsimenate tų aplinkybių, nes juk buvote išgėręs?
– Atsimenu ir kur kas daugiau papasakojau įvykio detalių nei pati Agnė, nei pats kaimynas. Agnė neatsimena paties įvykio, ji tik pamena, kad veidrodis dužo, per konfliktą taip ir buvo.
– Tuomet papasakokite apie tą konfliktą.
– Jau kaimyno tuo metu nebuvo – jis buvo iškritęs, kai viskas prasidėjo. Agnė pasakė, kad manęs nebemyli, nors man yra žadėjusi amžiną meilę, sakė, jog mane atstumia, palieka, grįžta pas savo buvusįjį, nors su manimi pragyveno dešimt mėnesių, dėjome dideles viltis. Na, bent aš dėjau, kad kursime bendrą ateitį.
– Kodėl pasakė, kad nebemyli?
– Šito nepaaiškino. Tiesiog ji turėjo vyrą, su juo nebuvo išsiskyrusi, jis tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Jeigu neklystu, šį mėnesį jau išėjo į laisvę.
Ir kai tai man pasakė, nesuprantu, kodėl, bet aš jai trenkiau į veidą. Buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai... Pamenu tą momentą, kai ji buvo priėjusi prie lango ir kažką sakė pareigūnams, nes tuo metu jau buvo atvažiavusi gaisrinė, iki buto kilo bokštelis su pareigūnu, be to, jie pjovė duris, nes mes neįleidome į butą.
– Gal ne mes, o jūs?
– Na, aš neįleidau, nes nereagavau, nebuvo taip svarbu. Ir tada, kai Agnė buvo prie lango, eidamas prie jos iš nugaros pastebėjau, kad ši rankoje turi peilį. Nežinau, kodėl jį turėjo. Aš jį atėmiau ir dūriau. Septynis kartus į nugarą. Vieną smūgį sekė kitas... Tada į mane šovė pareigūnas, bet net nepataikė – neatkreipė dėmesio, kad į mane šaudamas iš tazerio (elektrošoko – Delfi.lt), kuris yra gana netikslus, šalia manęs stovi nukentėjusioji. Jis galėjo ne į mane, o į nukentėjusiąją pataikyti. Bet nė į vieną mūsų nepataikė.
Po paskutinio dūrio iššokau pro trečio aukšto langą – nebenorėjau gyventi. Tuo metu prokurorė teigia, kad taip bandžiau pabėgti. Bet tai būtų visiškai nelogiška – pabėgti, kai esi apsuptas pareigūnų. Aš tiesiog galvojau, kad be jos nebegalėsiu daugiau gyventi.
Kodėl sužalojau Agnę? Aš ją be galo mylėjau, buvau Utenos teismo ekspertiziniame skyriuje, man specialistas teigė, kad esu labai įklimpęs į tą moterį, nes be jos negaliu gyventi. Taip pasielgiau ją mylėdamas, nenorėdamas jos prarasti. Galvojau – viskas arba nieko. Juk yra sakoma, kad dėl moterų pasaulyje prasidėjo karai. Taip ir yra iš tikrųjų.
– Sakote – viskas arba nieko. Jūs norėjote ją nužudyti?
– Ne, nenorėjau nužudyti. Negaliu pasakyti, ką tai reiškia, galbūt buvau per didelis egoistas ir labai jos pavydėjau. Labai. Ji man sakydavo, kad, Ernestai, kai aš su tavimi einu, be galo jaučiuosi saugi, niekada tokia saugi nebuvau, su tavimi nieko nebijojau, bet pasirodo, man iš tikrųjų reikėjo tavęs bijoti. Aš ją gindavau net nuo piktų žvilgsnių, kai karantino metu pasakydavo „ponia, užsidėkite kaukę“, visą laiką įsiterpdavau ir gindavau.
Dirbdavau statybose, namo parnešdavau pinigus, būtent jai paduodavau, tiesiog ji yra tai, kas mano gyvenime buvo nuostabiausia. Po to įvykio sau uždaviau klausimą – ar kada nors be jos galėsiu būti laimingas. Laikas bėga, nežinau – galbūt ir galėsiu, bet dar iki šiol aš ją myliu. Čia kalėjime net pasidariau tatuiruotę – ją išsitatuiravau. Ji mane lydės visą gyvenimą – ne tik ant mano odos padengta tatuiruote, bet ir širdy.
– Mylėjau, bet dabar jau ir nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Galbūt tai buvo mano iliuzija. Meilė be atsako – kokia meilė?
– Papasakokite, kaip jūs su ja susipažinote?
– Naktiniame bare, visiškai netyčia. Kai susipažinome, ji man nesakė, kad turi vyrą ir yra ištekėjusi, tuo metu aš taip pat turėjau žmoną, bet buvau toks sąžiningas ir garbingas, kadangi susipažinau su Agne, ji man be galo patiko ir buvo nuostabi, net pasiryžau skirtis su savo žmona. Ir su ja išsiskyriau, nors ši man sakydavo, kad tu neik pas Agnę, nes sėsi, turėsi problemų.
– Ji, atvirai pasakius, išgerdavo. Ir aš pradėjau gerti, nors iki to laiko gyvenau Kaune, dirbdavau statybose, gaudavau atlyginimą, kurį pasidalindavau su tėvais – man buvo malonu padėti tėvams.
Grįžtant prie Agnės, kuri buvo mano gyvenimo neatsiejama dalis, kiek man teko bendrauti po to įvykio, ji teigia, kad man atleidžia. Ji man atleido, bet žinau viena – sau niekada neatleisiu už tai, ką padariau. Visuomenė mane nuteisė, kalba už akių, kalba internetuose, kad esu toks, anoks, kaip galėjo sužaloti moterį... Bet nereiškia, kad moteris viską gali – gali tavimi manipuliuoti, gali meluoti ar net būti neištikima.
– Ką turite omeny tai sakydamas? Ji buvo neištikima, meluodavo?
– Kaip man dabar aišku, ji su manimi gyveno, bet paslapčia bendravo su savo vyru, kažkokie santykiai tarp jų buvo išlikę.
– Norite pasakyti, kad buvote trumpalaikis žaisliukas?
– Arba, galbūt, ji laukė, kol jos vyras išeis į laisvę, o aš esu jaunas, kaip ji sakė, galbūt, ir gražus, energingas, tuo metu jai gal buvo palanku.
– Ji vyresnė už jus?
– Taip, jai – 41 metai, man – 31-eri. Su ja kurį laiką gyvenome Panevėžyje, bet kadangi ji dirbo stiuardese vienoje skrydžių bendrovėje, persikraustėme į Vilnių, kad nereikėtų važinėti. Bet Vilniuje neturėjau darbo, ji viena dirbo, mokėdavo ir už nuomą, ir už viską.
Po to baisaus įvykio esu daug kartų su ja bendravęs, skambinau iš kalėjimo. Ne kartą kalbėjome apie tą įvykį, ji man pasakė, kad atleido, bet tas atleidimas... Kodėl ji to nepaviešina, nepasako?
– Ji teisme to nepasakė?
– Ji sakė, kad bijo. Bijo savo vyro, advokato, kuris labai glaudžius santykius palaiko su jos vyru. Ji bijo pasakyti teisme, kad man atleidžia, nes galvoja, kad jai gali būti blogai.
– Jos vyras nieko nežinojo apie judviejų romaną?
– Žinojo, bet šio įvykio pradėjo taikytis, susitaikė ir galbūt dabar laimingai gyvena.
– Iš veido matau, kad jums dėl to yra skaudu.
– Skaudu, bet ji buvo ne mano. Agnė man buvo pasakiusi, kad skiriasi su vyru, viskas, su manimi gyvens, esu tas žmogus, su kuriuo nori gyventi, esu tas žmogus, kuris iš visų jos buvusių vyrų daugiausiai jai padovanojo gėlių. Sakė, kad aš pats geriausias.
Žinoma, kai išgerdavau, būdavau agresyvus. O ji yra tokia, kuri moka išprovokuoti – ant mano veido yra išlikęs randas. Buvo toks įvykis – sėdėjau ant lovos ir telefonu susirašinėjau su broliu. Agnė atbėgo iš virtuvės ir taip man trenkė iš geležinio telefono, kad pradėjo kraujas bėgti. Tuo metu buvau blaivus, sakau, Agne, kas yra, kodėl tu mušiesi, o ji man pasakė – mažiau su k... susirašinėk. Sakau, ne su k... susirašinėju, su broliu. Tai va tokia ji.
– Suprantu, ir ji buvo pavydi, ne tik jūs, bet ar buvo pagrindo?
– Ne, jai buvau ištikimas. Manau, ir ji man buvo ištikima, negaliu teigti, kad ji su kažkuo leido laiką ar miegojo be manęs. Tikrai stengdavausi dėl jos, po darbo eidavau tiesiai į namus, man nereikėjo nei draugų, nei vakarėlių, mes užsirakindome ir būdavome dviese kartu.
– O paskui atsirado trintis, jeigu ji pasakė, kad nebemyli?
– Iš tikrųjų viskas prasidėjo, kai jau buvo šilti orai, mes ėjome gatve ir man paskambino buvusi žmona – paklausė, ar galėčiau sudaužyti betoną. Pasakiau, kad galėsiu apie pusę septynių vakare. Agnė girdėjo šį pokalbį ir po jo pasakė, kad niekur neisiu ir niekam nepadėsiu. Bet jai paprieštaravau – pasakiau, kad esu vyras ir aš nuspręsiu – dirbti ar nedirbti. Ji supyko – pasakė, jeigu išeisiu iš namų, daugiau pro tas duris nebeįeisiu. Tuo ir baigėsi tas pokalbis, išėjau padėti buvusiai žmonai.
Po to ji manęs tris dienas nebeįleido į namus, bet kai atnešiau gėlių, duris atidarė. Ji puikiai žinojo, kad jeigu šiandien, tarkime, yra vasario 14 d., o aš esu Kaune, nesvarbu, diena ar naktis, bet būsiu pas ją ir padovanosiu gėlių. Ir laukdavo. Teigė, kad jai buvau viskas.
– Taip. Tuo metu ji man pamelavo – norėjau parodyti, kad taip negalima, peiliu bedžiau į spintelę, bet pataikiau į jos ranką. Ir visa tai įvyko tik dėl to, kad aš jos paklausiau, ar tu rašei žinutę, ji neigė, bet pasižiūrėjau telefoną ir pamačiau, jog ji melavo. Klausiau, kodėl tu man meluoji, juk taip negalima, aš juk tau nemeluoju. Tai buvo pavydas. Teisme bylą nagrinėjusiam teisėjui irgi taip sakiau, bet jis manęs negirdėjo, greičiausiai manęs nekenčia dėl šio nusikaltimo, – tai padariau iš pavydo, atstumtas, pažemintas, paniekintas, nes tikrai ją myliu. O teisėjas stebėjosi, sakė, tu jos nemyli, tai tavo versija.
– Bet juk taip ir yra – jeigu žmogų badai peiliu, ar tai yra meilė?
– Suprantate, kai esi neblaivus ir tau pasako... Pasižiūrėkite, net ir pensininkai susimuša, net tarp jų konfliktai vyksta. Ir tada, kai ją sunkiai sužalojau, nenorėjau be jos gyventi, pats šokau pro langą iš trečio aukšto, nors galėjau tapti neįgaliu, nes ten yra turėklai, – galėjau susilaužyti stuburą... Jeigu galėčiau laiką atsukti atgal, tikrai to įvykio nebūtų.
– Visų pirma nebūčiau vartojęs alkoholio. Be to, per prievartą mylimas nebūsi, tai suvokiu, tuomet būtume patraukę skirtingais keliais.
– O jeigu vis dėlto ji dabar jums pasakytų, kad sugrįžk, spėju, grįžtumėte...
– Ar sugrįžčiau? Nemanau, kad grįžčiau, užtenka man tų problemų, turiu gyventi savo gyvenimą, jį kurti. Tikiuosi, ji bus laiminga su savo mylimu vyru. Bent to jai linkėčiau. Būk laiminga, Agne.
– Teisme turbūt taip pat jai to palinkėjote, atsiprašėte?
– Kiekviename teismo posėdyje, kurie mūsų byloje buvo uždari, atsiprašiau, bet ji tik du kartus dalyvavo. Tikiuosi, kad ją pamatysiu Apeliaciniame teisme ir galėsiu paklausti, ar iš tikrųjų ji man atleidžia. Bausmės nevengiu, prisiimu atsakomybę, bet kokią man skyrė bausmę? Devyneri metai laisvės atėmimo už sunkų kūno sužalojimą. Šį sužalojimą medicinos ekspertas traktavo dėl vieno smūgio, kuris sukėlė akiduobės lūžį, dėl to po kietuoju smegenų dangalu išsiliejo kraujas. Bet tai buvo padaryta vienu smūgiu – dėl šio vieno smūgio man skirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.
– O visi kiti smūgiai peiliu?
– Jie buvo priskirti prie nežymaus sveikatos sutrikdymo. Įsivaizduokite, žmogus, nužudęs kitą žmogų, slėpęs lavoną dvi ar tris savaites, yra nuteisiamas dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Nesuprantu teismų praktikos, kaip yra skiriamos bausmės. Mano manymu, buvau taip griežtai nuteistas, nes tai buvo rezonansinė byla, teismas norėjo visuomenei parodyti, kaip gali būti, jeigu kada nors kils konfliktai šeimoje.
– Tai kiek, jūsų nuomone, teismas turėjo skirti?
– Būtų teisinga laisvės atėmimo bausmė penkeriems ar šešeriems metams. Kaip sakiau, nevengiu savo atsakomybės, dabar suprantu, ką padariau, pasielgiau negarbingai ir labai negražiai, dėl to gailiuosi. Ir galbūt tai, kad aš taip padariau, mane kankins visą gyvenimą. Nors ji man atleidžia, kažin, ar pats sau sugebėsiu atleisti. Žinau, kad ir kaip gailėčiausi, nieko nebepakeisiu. Atsitiko, kaip jau atsitiko, turėtume mokytis iš šių klaidų. Ne tik savo klaidų, bet ir kitų.
– Gal prie bausmės prisidėjo ir tai, kad jūs anksčiau ne kartą buvote teistas?
– Bet ar tai gali padidinti mano bausmę? Jeigu tu buvai teistas, tau reikia skirti griežtesnę bausmę?
– O už ką jūs anksčiau buvote teistas?
– Buvau teistas už žmogžudystę. Tada man buvo 14 metų, man skyrė laisvės atėmimo bausmę 10 metų. Gerai buvo vienas žmogus pasakęs – jūs mane teisiate už praeitį. Taip pat tai ir mane liečia.
– Akivaizdu, šiuo atveju teismas gal ir pagalvojo – esate nužudęs žmogų, o čia laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išgelbėti dvi gyvybes.
– Manau, visi supranta, jeigu būtų siekiama nužudyti, tas žmogus tikrai būtų negyvas. Dabar turėsiu 9 metus išbraukti iš savo gyvenimo, bet ne bausmė keičia žmogų ir ne ilgi įkalinimo metai įstaigoje.
– Na, patirties turite, jeigu sakote, kad nekeičia. Jums buvo 14 metų, kai nužudėte žmogų?
– Taip, 14 metų, kai pripažino kaltu – man buvo galima skirti ne griežtesnę kaip 10 metų laisvės atėmimo bausmę, tai tiek ir skyrė.
– Buvau ne laiku ir ne vietoje. Tai buvo 2006 m. gruodis, buvau Jonavoje pas draugą, atėjo kitas draugas ir pasakė, kad jis paėmė mokyklos raktus, sumušė sargą, sakė, einame apvogsime. Aš tada buvau jaunas, labai greitai pasiduodavau įtakai, ir mes nuėjome – radome gulintį sumuštą sargą. Tada apvogėme mokyklą – paėmėme smulkmenas, o tą žmogų palikome gulėti. Jis po trijų savaičių mirė ligoninėje. Mano bendrininkas prisipažino, kad tą žmogų mušė, taip pat teigė, jog ir aš mušiau. Nors to nebuvo. Ir man už tai davė 10 metų.
– Sėdėjote nepilnamečių kolonijoje, po to – pataisos namuose, ir visus šiuos 10 metų praleidote už grotų?
– Ne, dar atlikdamas bausmę padariau naujų nusikaltimų – buvau jaunas, audringas, kovodavau su vėjo malūnais. Per tą laiką papildomai gavau 5 metus.
– Nusikaltimus padarėte kalėjime?
– Taip. Iš savo gyvenimo išbraukiau 15 metų. Ir tada, kai dar būdamas nepilnamečiu buvau teisiamas dėl nužudymo, visuomenė mane padarė degradu. Negalėjau tuo metu apsiginti, buvau nepilnametis, o man buvo paskirtas valstybės advokatas. Jis mane ar blogai, ar gerai gins, vis tiek tą pačią algą gaus.
Nepalūžau, išėjau į laisvę, kitą dieną nuėjau dirbti, mano brolis yra statybininkas, tėvai taip pat, negerdavau, būdavo darbas – namai. Džiaugiuosi, kad dalį pinigų galėdavau pasidalinti su tėvais – gaudavau 250 eurų per savaitę, 100 – jiems, o 150 – sau pasilikdavau.
– Bet po tiek metų buvo sunku sugrįžti į laisvę?
– Nėra taip sunku, jeigu esi protaujantis žmogus, suvoki situaciją, turi artimuosius. Jie man padėjo. Taip, suprantu tuos žmones, kurie išeina ir neturi, kas jiems padėtų. Tik darbas žmogų, kuris išeina iš pataisos namų, gali išgelbėti. Tada nereikia ieškoti nei panelių, nei moterų, viskas savaime ateina, kas turi ateiti. Tiesiog reikia būti kantriems.
Todėl dabar skirti tie devyneri metai... Daugiau nei pusę savo gyvenimo būsiu praleidęs kalėjime. Ar sugebėsiu juos atlikti? Manau, kad taip, tikrai nepalūšiu, stengsiuosi dirbti, manau, būsiu laimingas ir be Agnės.
– Vis dėlto, jums reikėtų dalyvauti kursuose, kuriuose moko valdyti agresiją, pavydą.
– Lankau, kiek įmanoma, taip pat mokausi ispanų kalbos, einu į diskusijų klubą. Artimiausiu metu man suteiks darbą, tikrai noriu dirbti.
– O kodėl mokotės ispanų kalbos – išėjęs į laisvę planuojate važiuoti skinti apelsinų?
– Esu fiziškai stiprus ir tikrai ne man skinti apelsinus, geriau namus statysiu. O ispanų kalba yra graži, labai lengva ir paprasta, nusprendžiau nuo šios kalbos pradėti, o paskui jau bus kitos.
– Ateityje, kai išeisite į laisvę, bandysite atsikratyti praeities ir išvyksite iš Lietuvos?
– Lietuva yra mano gimtoji šalis. Daug kas dėl darbo keliauja ir emigruoja į užsienį, ten ir atlyginimai yra visiškai kitokie nei čia, net tose pačiose statybose – čia per savaitę moka 250 eurų, ten galima gauti 700 eurų. Bet savo ateitį sieju su Lietuva. Visa, kas buvo negera, bloga, braukiu ir tikrai niekam blogo nelinkiu. Ir tikrai atsiprašau Agnės už tai, ką jai esu padaręs.
– Tikiuosi, sagute, tavęs nelydės kaltės jausmas likusį gyvenimą. Mylėk ir būk mylima. Tikiuosi, esi laiminga.
– Nuoskauda... Su daug kuo pasakiau. Esu jai pažadėjęs, o aš savo pažadų laikausi, ji tai puikiai žino, – esu pažadėjęs, Agne, mes dar kartą gyvenime susitiksime. Ir tikrai mes dar kartą, Agne, susitiksime, pažadu. Kokiomis aplinkybėmis, nežinau, bet tikrai susitiksime.
– Ką turite omeny?
– Ji buvo manęs prašiusi pažadėti, kad mes dar kada nors susitiksime. Pažadėjau. Jūs negalvokite, kad čia iš blogosios pusės – po daugybės metų išėjo į laisvę ir čia ieško, puola, oi ne, gink Dieve, ant jos nepykstu, kad teismas man skyrė tokią bausmę. Kaltas aš. Ir ji. Vienos pusės nebūna kaltos, o kai išeisiu į laisvę, nejaugi jūs manote, kad skriausiu ją? Gink Dieve, daugiau niekada gyvenime.
– Bet gal nereikėtų dairytis į praeitį?
– Bet pažadas yra pažadas. Kaip ir susitarimas, kuris yra vertingesnis už bet kokius pinigus. Esu pažadėjęs, kad susitiksime.
– Kai buvote įkalintas, gal teko susitikti su jos vyru?
– Ne, neteko, asmeniškai jo nepažįstu.
– Bet gal kas nors jums zonoje bandė perduoti nuo jo linkėjimų?
– Perdavė, bet kas iš to, jie gali tik anapus tvoros šūkauti ar rėkauti, o kai susitinki akis į akį... Jeigu jie gan fiziškai yra pasiruošę, gali bandyti laimę, bet aš tikrai ne tas žmogus, kuris stovėtų ir žiūrėtų. O į gąsdinimus nekreipiu dėmesio. Tai buvo mano ir Agnės reikalas, ne kažkieno kitų. Net neverta apie jos vyrą kalbėti.
Mano ir Agnės gyvenime tikrai buvo daug gražių akimirkų, kurį laiką puikiai gyvenome – ji pati teigė, kad su manimi buvo laimingiausia, niekada tokia laiminga nebuvo.
– Tai gal ir tuoktis planavote?
– Ji planavo skyrybas, bet taip ir ne iki galo. Suprantate, ji sakydavo – Ernestai, mūsų santykiai yra toksiniai, mums tuo pačiu be galo gera, bet ir tuo pačiu būdami kartu prisidarome problemų. Tačiau vienas be kito negalėdavome. Aš, jeigu ne darbe būdavau, o išeidavau į miestą ir užtrukdavau kokį pusvalandį, ji man jau rašydavo žinutę – greitai parsivelki namo. Ji negalėdavo būti be manęs.
Kai kurie jos bruožai mane prijaukino – pavyzdžiui, jos akys, veido mimika, išraiška, nė vienas žmogus negalėtų to perteikti, kaip ji tai padarydavo. Bet po truputį tie prisiminimai blėsta. Žinau, kad dabar turiu gyventi kitaip nei anksčiau gyvenau. Visos šios mano klaidos man leidžia kitaip gyventi.
– Tai ir yra didžiausios gyvenimo klaidos?
– Kad ją nuskriaudžiau, sužalojau, taip. Tai – mano didžiausia gyvenimo klaida, už kurią brangiai tenka sumokėti. Ne devyneri metai, o tai, kad praradau mylimą žmogų visam gyvenimui. O man turbūt reikėjo truputį palaukti, pakentėti, pasižiūrėti, tvarkytis su savo pavydu, emocijomis ir galbūt viskas gerai būtų buvę.
– Taip. Pasižiūrėkite, dauguma nusikaltimų yra padaromi esant apsvaigus nuo alkoholio. Kai mane sulaikė, galvojo, kad esu pavartojęs narkotikų, bet tai buvo netiesa, buvo atlikti testai ir jie buvo neigiami. Nevartojau narkotikų nei laisvėje, nei čia, už grotų. Tik gėriau alkoholį, kuris manyje iššaukia didelę agresiją.
– Kodėl žmonės geria? Būna, kad geria iš nevilties. Geria, nes galbūt nori numalšinti savo skausmą.
– Bet tuo metu, kai, kaip pats teigėte, gerdavote kartu su Agne, skausmo jokio nebuvo...
– Tikiuosi, kad ji jau nevartoja alkoholio, susitvarkė ir viskas gerai. Jos sveikata jau yra gera, ji toliau dirba, skraido lėktuvais, jokių didelių pasekmių neliko, tik keli randai. Taip, tik gal tas baisus prisiminimas, kad mylimas žmogus taip padarė.
– Ji dirba stiuardese?
– Taip. Apgailestauju, kad taip įvyko. Ne tik Agnės, bet ir jos mamos, brolio, kuriems teko labai daug iškentėti, – viešai norėčiau atsiprašyti: galbūt sugebėsite kada nors atleisti už tokį mano poelgį ir neapgalvotus veiksmus.
KOMENTARAS
Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė
Istorija apie tragišką meilę ir pavydą? Vargu. Greičiau tai istorija apie ilgo įkalinimo sudarkyto, sulaužyto žmogaus elgesį, apie negebėjimą bendrauti, sutrikusį prieraišumo jausmą, kai „meilės“ objektas turi visiškai tau priklausyti arba mirti.
Šį interviu turėtų būtinai paskaityti visi, kas nori suprasti smurto artimoje erdvėje baisų, nuodingą ratą – užpuolikas realiai jaučiasi teisus, žalodamas auką, šiuo atveju – žudydamas, vėliau jis tarsi bando atsiprašyti, gailisi, bet supranti, kad tai nenuoširdu, nes iš tikrųjų jis nesuvokia savo kaltės.
Labai svarbu ir įkalinimo įstaigose, probacijos tarnybose pagaliau rimtai pažiūrėti į nuteistųjų elgesio keitimo programas, reikliau vertinti jų įgyvendinimą. Jei į bendruomenę grįžta sulaužytas, degantis kerštu, negebantis kontroliuoti savo elgesio žmogus, vadinasi, su juo dirbusiems specialistams nepavyko atlikti savo pareigų, o tai liečia mus visus, tiesa?
| Bendrojo pagalbos centro numeris – 112. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Specializuotos pagalbos centrų sąrašas ir kontaktai pagal savivaldybes: | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą: | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
