Išsigelbėjimas prieš Vėlines: į kapines važiuoti nebereikės

Iš pirmo žvilgsnio šis tinklalapis primena socialinius tinklus. Tik mirusiam žmogui siūloma sukurti ne profilio anketą, o virtualų kapą.

Sudaryta galimybė pasirinkti kapo foną, įkelti maždaug 50 nuotraukų, parašyti epitafiją (žodžiai, skirti mirusiajam, kurie bus matomi ant foninės nuotraukos) arba pasirinkti ją iš siūlomų. Iškilus sunkumams galima kreiptis ir į virtualią kapinių komandą. Šie siūlosi, pavyzdžiui, parašyti velioniui nekrologą, jei to nesugebate Jūs.

Maža to, internetinių kapinių atminimo knygoje ne tik artimieji, bet ir kaimynai, bendradarbiai, kiti velionio pažįstami galės palikti užuojautos žodį, pasidalinti šilčiausiais prisiminimais, papasakoti įdomiausius nutikimus. O tiems, kuriems rašyti nesinorės, siūloma tiesiog paspausti „Pagerbimo klavišą“ ir tokiu būdu pareikšti užuojautą artimiesiems bei pagarbą mirusiajam.

E. kape taip pat bus galima rasti nuorodas į velionio „Facebook“, „Twitter“, „Youtube“, „Instagram“ ir kitas paskyras, o per „Youtube“ paskyrą bus galima stebėti vaizdo klipus.

„Tegul tai suartina visus, pažinojusius žmogų, kurio netektis paliko tokią tuštumą“, – sako idėją pristatantys jos autoriai.

Idėja sparčiai populiarėja visame pasaulyje

Savo ruožtu DELFI „Virtualių kapinių“ pardavimų vadovas Saulius Liukaitis pasakojo, kad ši idėja kilo žvelgiant į kitų šalių pavyzdžius. Pasaulyje virtualios kapinės sparčiai populiarėja.

„Esmė – mirusiojo atminimo įamžinimas. Pastebėjome, kad dabar žmogus ateina į kapus ir nėra jokio veiksmo. Be to, yra daug jaunų žmonių, kurie net nebepamena mirusiųjų.

Sukūrus virtualų kapą internete suteikiamas unikalus QR kodas. Jį siūlome priklijuoti prie paminklo, kad kiekvienas vėliau prie jo priėjęs ir kodą nufotografavęs išmaniuoju telefonu galėtų aplankyti tą virtualų kapą, kuriame rastų velionio nuotraukas, informaciją apie jį. Tai – kaip papildymas tradicijoms“, – kaip veikia sistema, aiškino S. Liukaitis.

Jis taip pat pabrėžė, kad virtualų kapą, skirtingai nei realų, galima aplankyti bet kada, nesvarbu, kokiame pasaulio krašte tuo metu esate.

Sulaukia įvairių reakcijų

S. Liukaičio teigimu, virtualus kapas gali būti viešas arba ne – priklauso nuo jį kuriančio pasirinkimo. Be to, informaciją ten visuomet galima redaguoti. Pavyzdžiui, papildyti kapo nuotraukomis, kai šis atnaujinamas – pastačius naują paminklą, pasodinus gėlių.

„Nors startavome prieš savaitę, jau galiu pasakyti, kad žmonių susidomėjimas didėja. Pusė apie tai išgirdusių nesupranta, kad kam to reikia, esą kam kelti mirusį žmogų į virtualią erdvę, o kita pusė – labai už“, – sakė S. Liukaitis.

„Virtualios kapavietės“ atstovo teigimu, į jį į kol kas dažniausiai kreipiasi 40-50 amžiaus žmonės, kurie vertina praeitį, bet kartu žiūri ir į ateitį.

© Organizatorių archyvas

Idėjai neprieštarauja, bet ja netiki

Tuo metu klebonas, dekanas kun. teol. lic. Audrius Mikitiukas įsitikinęs, kad ši idėja pasmerkta žlugti.

„Aš gerai pamenu, kad kai buvau mažas ir lankydavausi laidotuvėse, visi darydavo nuotraukas jų metu. Tada kišdavo šimtus kadrų į albumą, bet niekas jų nežiūrėdavo. Dabar jau nepamenu laidotuvių, kuriose tai būtų daroma. Normalu, kad šiuo metu į laidotuves žiūrima kitaip, todėl manau, kad šis projektas mirs negimęs. Gal jis bus kiek populiaresnis Vėlinių metu ar mirus garsiam žmogui, tačiau bendrai – labai abejoju. Šiandienos žmogus gyvena taip tarsi mirties nebūtų“, – pastebėjo kunigas.

Jo teigimu, šiandien pagarbą mirusiam visi supranta labai skirtingai, tad jis negalėjo pasakyti, ar derama taip atminti žmogų.

„Vieni pagarbą mirusiam išreiškia žvakutę uždegdami, kiti, pavyzdžiui, romai, kapuose baliavoja. Jei pasakysi, kad tai – ne pagarba, gausi veidan. Pasaulis maišosi, tad šiandien pasakyti, kas yra kas, nėra paprasta. Jei nėra tikslo mirusįjį pašiepti ar pajuokti, viskas religine prasme yra gerai“, – paklaustas, ką mano apie šią idėją, sakė A. Mikitiukas.

Kunigas Audrius Mikitiukas

© DELFI / Kiril Čachovskij