Prieš 16 metų į Norvegiją emigravusi ir įspūdingą karjerą padariusi psichiatrė-psichoterapeutė Gintarė Bubėnaitė baisisi Lietuvoje apie „Barnevernet“ skleidžiama informacija ir stebisi mūsų šalyje vis iškylančiomis valstybinėmis psichozėmis.
Gintarė Bubėnaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

Interviu DELFI G. Bubėnaitė papasakojo apie Norvegiją kamuojančią problemą – emocinį vaikų apleidimą ir nesidomėjimą jais. Ji taip pat neigia mitus, kad Norvegijoje vaikui negalima liepti net šiukšlių išnešti.

– Kodėl išvykote iš Lietuvos? Ką dabar Norvegijoje veikiate?

– Išvykau skatinama asmenybinio idealizmo ir didelio profesinio domėjimosi – tuo metu Lietuvoje dar nebuvo psichoterapijos mokyklų. Išvažiavau ne dėl ekonominių priežasčių – norėjau įgyti šį išsilavinimą. Nuvykusi pasirinkau podiplomines studijas – jų reikėjo, kad tapčiau psichoterapeute. Dabar esu psichoanalitinės terapijos psichoterapeutė, supervizorė ir dar grupinės terapijos terapeutė. Norvegijoje laukė 8 gana intensyvių podiplominių studijų metai.

Norvegijoje yra įsteigiama valstybės subsidijuojamų privačių psichiatrijos/psichoterapijos praktikų. Vietos paskirstomos pagal regioną ir poreikį. Pacientams gydymo išlaidas dengia valstybė, jos populiarios tarp psichiatrų, nes garantuoja, kad pacientas turės iš ko susimokėti už gydymą. Dėl šių vietų skelbiami konkursai. 2014 m. laimėjau konkursą į vieną iš 4 vietų Osle – iš viso buvo pateiktos 52 paraiškos.

Dirbu su suaugusiais pacientais – depresijos, afektiniai sutrikimai, nerimas, santykių problemos, krizės.

– Ar lietuvei buvo sunku padaryti karjerą Norvegijoje?

Gintarė Bubėnaitė
Gintarė Bubėnaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

– Daug kas tuo žavisi, bet man atrodo, kad nebuvo sunku. Kai turi noro ir neturi pasirinkimo – reikia rasti savo vietą – po truputį viskas išeina.

– Norvegijoje jau gyvenate 16 metų. Ar čia jaučiatės sava?

– Aš nesijaučiu norvegė ir turbūt niekados nesijausiu, bet man Norvegijos kultūra priimtina. Man čia gerai. Bet vis tiek labai myliu Lietuvą, nepaisant visų problemų ir to, kad artimiausiu metu nesiruošiu čia grįžti, man rūpi, kas vyksta šalyje.

Su Lietuva palaikau ryšius, štai priklausau Kauno psichoanalizės ir psichoterapijos studijų draugijai.

– Emigrantų iš Lietuvos pamėgta Norvegija pastaraisiais metais mūsų šalyje linksniuojama ne pačiame geriausiame kontekste – dėl tariamo vaikų atiminėjimo, vaiko apsaugos tarnybos „Barnevernet“ veiklos. Kaip Jums visa ši situacija atrodo?

– Mane įspėjo į šį reikalą nesivelti – esą visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas, gal net į vieną stovyklą, kuri labai klaikiai šią situaciją supranta. Galvoju, kad tai tam tikra prasme atspindi psichologinį brandumą, kada visas pasaulėvaizdis be jokių niuansų greitai suskyla į baltą ir juodą.

Tai, ką matau iš viešai skelbiamos informacijos – kad norvegai vagia lietuvių ir lenkų vaikus – tiesiog nemaloniai stebina. Nes norvegai lėtapėdžiai: čia viskas vyksta labai lėtai, niekas neateina, nepuola ir neišsiveža vaiko, kaip kartais piešiama.

Visų pirma, iškilus įtarimams, kad vaikas dėl įvairių priežasčių šeimoje patiria problemų, pranešama tarnybai. „Barnevernet“ tada kalbasi su vaiko aplinka – darželiu, mokykla, renka duomenis. Visada tėvai žinos, kas apie jų vaiką pareiškė susirūpinimą. Norvegai labai ilgai svarsto ir nueina ilgą kelią, kol ryžtasi pranešti. Kai tu praneši – ar „Barnevernet“ tyrimas pasitvirtins, ar ne – su tuo žmogumi kontaktą prarasi visam gyvenimui. Tai labai jautrus klausimas, skaudi tema. Niekas to nedaro lengva širdimi: „Barnevernet“ renka duomenis, kalbasi su kaimynais, jei situacija neatrodo kritinė, paprastai skiriama laiko problemoms išspręsti. Jei ir po to situacija nesikeičia, mokytojai, aplinka patvirtina susirūpinimą, tada vaikus atima iš šeimos. Tačiau tai daroma tik teismo sprendimu.

Švedijoje ir Danijoje situacija panaši, tarnybos veikia panašiai, kodėl nekalbama apie situaciją tose šalyse?

– Turbūt pastebite, kad Lietuvoje ir Norvegijoje skiriasi požiūris į vaiką: Lietuvoje stebimasi, kad Norvegijoje uždrausta „beržinė košė“. Lietuvoje tokie auklėjimo „metodai“ netgi laikomi tradicija. Lietuvoje baiminamasi, kad uždraudus smurtą prieš vaikus, kažkuo nepatenkinti vaikai tarnyboms ims skųsti tėvus.

– Iš savo tiesioginės darbo patirties žinau, kokių gyvenime būna įvairių situacijų. Joks vaikas lengva širdimi ir be priežasties nepasakys kitiems, svetimiems, kad jį mušė. Reikia suprasti, kad vaikai myli savo tėvus. Mes galime pateikti įvykį kaip vienkartinę ir ne taip suprastą situaciją, bet iš tiesų gyvenime tikrai būna kitaip. Kad vaikas sugalvotų tą pasakyti kitiems, konfliktas su tėvais jau turi būti susiformavęs. Net jei tai ir netiesa, yra kažkokie motyvai ir priežastys.

– Ką patys norvegai kalba apie Lietuvos žiniasklaidos pranešimus, kad atimdami lietuvių vaikus, norvegai bando pagerinti savo šalies genofondą?

– Mačiau Lietuvos spaudoje isteriškus straipsnius, kaip atėmė vaikus – jų net neskaičiau, tik permesdavau akimis. O vieną sekmadienį per norvegų žinias išgirdusi reportažą išsižiojau girdėdama, ką mąstė ir sakė Vilniuje kalbinti žmonės. Man atvipo žandikaulis: sugalvoti taip, kad norvegai nori pagerinti genofondą... Lietuvoje problemiška situacija ir kaimuose, ir miesteliuose, Lietuvos genofondas irgi žūsta ir nežinau, ar mes kažkuo galime padėti Norvegijai.

Skelbta, kad genofondas prastas dėl kraujomaišos, kad dėl to daugiau Dauno sindromą turinčių žmonių. O tai neteisinga medicininė informacija: Dauno sindromas nėra genetinė liga, tai – chromosomų mutacija. Be to, šį sindromą turintys žmonės negali turėti vaikų.

– Ar apie tai kalbėjote su kolegomis, draugais?

Gintarė Bubėnaitė
Gintarė Bubėnaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

– Norvegai vengia diskutuoti klausimais, kurie gali darbe sukelti nesutarimų. Reportažas pasiekė visuomenę, bet nenuskambėjo taip plačiai kaip Lietuvoje. Visuomenėje didelio susirūpinimo nėra. Tarp kitko, jie dabar visumoje pradėjo svarstyti „Barnevernet“ veiklą, galbūt kažką keis.

– Ar turite atsakymą, kodėl visa tai iškilo į viešumą ir tapo plačiai aptarinėjama tema?

– O kaip galime paaiškinti Garliavos fenomeną? Juk tai tam tikra prasme buvo valstybinė psichozė. Gana keista, kad netrukus vėl matome gana iškreiptą realybės suvokimą. Aš neturiu trumpo atsakymo, kodėl Lietuvoje tokie procesai kaskart iškyla. Po tuo, be abejo, glūdi labai sudėtingi procesai, faktoriai, netgi įvairūs interesai.

– Gal čia reikia kalbėti apie visuomenių skirtumus, tėvų ir vaikų santykius, dėmesio vaikui klausimus?

– Praėjusiais metais Norvegijoje kaip svarbi visuomenėje problema įvardintas vaikų apleidimas, kas reiškia, kad vaiko nepakanka pamaitinti, išleisti į mokyklą, suteikti materialinę gerovę, tai yra, aprūpinti ir pasirūpinti vaiko gyvybiniais poreikiais. Norvegai iškėlė vaiko nepriežiūros problemą – emocinį apleidimą, nesidomėjimą vaiku.

Šeimos labai sąmoningai auklėja savo vaikus: leidžia į būrelius, rūpinasi laisvalaikiu, siekia, kad vaikai būtų saugūs, turėtų draugų. Tačiau tokių šeimų mažuma Lietuvoje, juk verstis materialiai nėra lengva, žmonės daug dirba ir domėjimuisi vaiko vidiniais emociniais poreikiais, vidiniu pasauliu dažnai laiko nelieka.

Bendraudama tiek su kolegomis, tiek su draugais, taip pat pacientų pasakojimuose išgirstu, kad atvedus vaiką į darželį, visą laiką prašoma pranešti, jei šeimoje yra problemų. Nes vaiko elgesys keičiasi iškart. Štai darželio auklėtoja pasakojo: iki tol bendravęs trejų metų vaikas pradėjo vengti vaikų. Auklėtoja tėvų paklausė, kas darosi, mama pasakė, kad jai nustatytas krūties vėžys. Vaikas nežino, kad ji serga, bet ji kitaip elgiasi, sielojasi, vaiku rūpinasi, tačiau jausminė būsena įvairiais kanalais persiduoda. Mamai pasakius priežastį, darželis nusprendė vaikui skirti daugiau dėmesio, kad jis imtų jaustis saugus ir nesusiformuotų klaidingas elgesio stereotipas, kuris vėliau gali išlikti. Jei neįsikiši, vaikui paramos nesuteiksi, tai užsifiksuos jo elgesyje.

Bendravimo su vaiku pasekmių supratimas Lietuvoje ir Norvegijoje skirtingas. Tėvų problemos, vidiniai išgyvenimai paveikia vaikų elgesį, jie kažkokiu būdu supranta ir pajaučia, kad tėvai neramūs, nesaugūs. Tai persiduoda vaikams.

Lygiai taip pat Norvegijoje svarbu, kad vaikas būtų saugus ir sugebėtų turėti draugų, taip kurtų pasitikėjimo, paramos, dalijimosi ryšius sociume. Tai Lietuvoje sąmoningai formuojama turbūt mažesnėje dalyje šeimų.

Kartais stebint įvairius klinikinius atvejus man iškyla klausimų, kur anksčiu buvo vaikų psichologinė tarnyba ar „Barnevernet“. Būna, pacientai patys stebisi, kad niekas neįsikišo, jie taip ir užaugo.

Daug problemų kyla dėl šeimų nenoro bendradarbiauti su „Barnevernet“, kalbos barjero. Tai kyla iš nesaugumo: žmogus jaučiasi ne namuose. Pavyzdžiui, aš šioje šalyje jau jaučiuosi saugiai gal tik porą metų, o gyvenu jau 16. Man šioje šalyje sekėsi ir taip toliau, tačiau nesijaučiau saugi: galvojau, kad į mane žiūri kaip į užsienietę, skeptiškai, nevertina mano nuomonės, patirties...

– Buvo pasigirdę raginimų nevažiuoti į Norvegiją net atostogauti, nes gali atimti vaikus. Gąsdinama, kad Norvegijoje vaikai žino tik teises, bet ne pareigas. Ką apie tai manote?

Gintarė Bubėnaitė
Gintarė Bubėnaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

– Kalbėjausi su viena senyvo amžiaus kaimyne iš Jonavos. Ji pasakojo iš Norvegijoje dirbančio sūnaus girdėjusi, kad lietuviai bijo siųsti vaikus išnešti šiukšlių – kad tai nebūtų traktuojama kaip vaikų išnaudojimas. Taip nėra – vaikai šeimoje turi pareigas. Norvegijoje vaikai dirba – yra atvejų, kad net eidami į mokyklą, susiranda darbelius, nes nori užsidirbti pinigų. Ir niekas dėl to nepuola.

Taip, visumoje Norvegijoje daug labiau kalbama apie teises nei pareigas: tiek vaikų, tiek, pavyzdžiui, pacientų. Tačiau pareigos egzistuoja. Skirtumas tas, kad Norvegijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse daug didesnės tradicijos diskutuoti ir kalbėti, svarstyti vykstančius procesus.

Sprendimas nepriimamas staigiai – antraip vyksta kažkas negero, norima kažką prastumti, nuslėpti. Norvegijoje daugiau tradicijos, įpročio dalykus apsvarstyti. Pas mus, kaip suprantu, nėra įpročio kelti klausimus ir kalbėti, kodėl taip yra. Žmonės greitai tampa nesaugūs ir ima gintis – kaltinti, kad kiti kvailiai, nesupranta. Iškart einama į gynybinę poziciją.

– Ką galite patarti žmonėms, besiruošiantiems emigruoti į Norvegiją?

– Norvegijoje vaikams skiriama daug dėmesio, jie tikrai saugūs, nėra akivaizdaus socialinio išsisluoksniavimo. Į valstybinių tarnybų akiratį vaikai patenka išskirtiniais atvejais.

Labiausiai patarčiau nepasiduoti panikai, išlaikyti sveiką ir blaivų protą, mąstymą ir pasitikėjimą gyvenimu, savimi bei sistemomis, kuriose svarbu ieškoti dialogo, mėginti suprasti, bendradarbiauti, įsiklausyti, o ne neigti ar kaltinti. Skandinavų mentalitete būtent tai ir yra esmė – reiškinių, įvykių, įstatymų pateikimas diskutuoti. Svarbu rasti dialogą. Žinoma, tai užima daugiau laiko, o kai labai skauda, kai kelia nerimą, laukti sunku arba tiesiog nepakeliama.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (21)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (57)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Kaip sovietų gamybos „Concorde“ konkurentas virto viena didžiausių civilinės aviacijos nesėkmių (313)

Kai sovietų gamybos „ Concorde “ konkurentas 1971 metais per Paryžiaus aviacijos šou pirmą...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (4)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves Katalonijos prezidentas pareiškė, kad Ispanijos planui nepritaria (1)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont 'as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (110)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (51)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (12)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...

Vietoj emigracijos pasirinko Lietuvos kurortinį miestelį: kai jūs dirbate – mes čia ilsimės (74)

Vos keliems vasaros mėnesiams padirbėti kurorte, o po to galbūt emigruoti svarstęs šiaulietis...

Ant bangos: R. Berankis Maskvoje patiesė 29-ą pasaulio raketę ir žengė į finalą (109)

Maskvoje puikų žaidimą demonstruojantis Ričardas Berankis ( ATP -169) pateikė pačią...