Išplatino naujausią tyrimą apie Generolą Vėtrą: pats prisidėjo prie žydų gelbėjimo

Tyrimų centro pažymoje teigiama, kad Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti istoriografijoje nežinomi kunigo Jono Borevičiaus liudijimai parodo visai kitą šios istorinės figūros pusę, tyrimų centras iš surinktų duomenų daro 4 išvadas.

„Jonas Noreika, nacių okupacijos laikotarpiu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu metu vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikia pagrindo daryti šias išvadas:

1. Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo;

2. J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios;

3. Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų;

4. Jonas Noreika–Generolas Vėtra KGB užsakymu buvo kompromituojamas dar sovietmečiu“, – rašoma pažymoje.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą kun. Jonas Borevičius yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2017 m.), jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta (2019 m.).

© DELFI / Karolina Pansevič

Kaip rašoma pažymoje, K. Borevičius liudijimus pateikė 1986 metais, prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje.

Pažymoje pateikiama tokia surinkta informacija.

„Apklausos metu Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kun. Jonas Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. „Koks buvo to vado vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių srities.“ „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams“, – rašoma pažymoje.

Dokumente rašoma, kad kunigo J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo kitų Šiaulių žydų gelbėtojų liudijimai.

Jono Noreikos nuotrauka iš baudžiamosios bylos 1946 m. (Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.)

Kun. J. Borevičius liudija, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“. Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose.

Nukabino R. Šimašiaus sprendimu

DELFI primena, kad Generolo Vėtros klausimas visuomenėje balandžio mėnesį, kai Stanislovas Tomas, savo poelgį transliuodamas feisbuke, savavališkai kūju sudaužė lentą. Tuomet „Grindos“ darbuotojai suklijuotą lentą grąžino ant bibliotekos sienos, o savivaldybės atstovai žadėjo tolesnį atminimo ženklo likimą spręsti konsultuodamiesi su istorikais.

Minia susirinko prie sienos, kur kabėjo Jono Noreikos atminimo lenta

© DELFI

Ant bibliotekos sienos buvusi lenta J. Noreikai nuimta buvo liepos pabaigoje sostinės mero R. Šimašiaus sprendimu. R. Šimašius teigė tai padaryti nusprendęs, nes J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą.

Rugsėjo mėnesio pradžioje J. Noreikos palaikytojai patys pakabino atminimo lentą, Vilniaus miesto meras tokį poelgį sukritikavo, bet lenta tebekaba – laukiama įvertinimų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku, J. Noreika pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

Tačiau 1943 metų vasarį gestapo jis buvo suimtas, daugiau kaip dvejus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje. Užėmus Štuthofą, J. Noreika buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, tarnavo eiliniu. 1945 metų lapkritį jis grįžo į Vilnių, įsidarbino Mokslų akademijoje juriskonsultu, pradėjo ieškoti ryšių su antisovietiniu pogrindžiu, 1946 metų pradžioje su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą ir pradėjo ruoštis sukilimui, kurį ketino pradėti sulaukus Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių karo.

Kapitonas Jonas Noreika-Generolas Vėtra su būsima žmona Antanina Karpavičiūte. Apie 1936 m., Palanga, LGGRTC nuotr.

Tų pačių metų kovą J. Noreika ir kiti buvo suimti, lapkritį nuteistas mirties bausme. Nuosprendis J. Noreikai įvykdytas 1947 metų vasarį.

1997 metais J. Noreika–Generolas Vėtra apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1–ojo laipsnio ordinu po mirties.