Ką rodo tokie, iš pirmo žvilgsnio prieštaringi skaičiai? Ar šalyje, kuri nėra nei laisva, nei demokratiška, lyderio populiarumas išvis dar ką nors reiškia? O gal rusams išties atsibodo jau 20 metų šalį valdantis V. Putinas ir laukia neišvengiamos permainos.

Tokių klausimų sulaukę du laidos Delfi 11 pašnekovai – Vilniaus politikos analizės instituto analitikas Marius Laurinavičius ir žurnalistas, politinis pabėgėlis Jevgenijus Titovas sutiko, kad pačioje Rusijoje tikėtis pokyčių bent jau artimiausiu metu vargu ar verta. Tačiau suklusti turėtų Rusijos kaimynės.

KGB demokratijos iliuzija

Rusijoje gimęs ir užaugęs J. Titovas į Lietuvą kaip politinis pabėgėlis atvyko dar 2016-siais ir galiausiai čia jam suteiktas prieglobstis.

Lietuviškai savarankiškai ir savanoriškai išmokęs Rusijos pilietis stebi įvykius tėvynėje, kur matė V. Putino iškilimą į valdžią: nuo uždaro, nedaug kam žinomo KGB agento V. Putino karjeros kreivė žaibiškai kilo – iš pradžių iki iki darbo Sankt Peterburgo miesto administracijoje, vėliau prezidento Boriso Jelcino komandoje, vadovavimo KGB įpėdinei – Federalinei saugumo tarnybai (FST), premjero posto ir galiausiai jis tapo B. Jeclino įpėdiniu Kremliuje.

„Tais laikais, kai V. Putinas tik atėjo į valdžią, man buvo vis tiek“, – tikino J. Titovas. Jam antrinęs M. Laurinavičius priminė, kad 1999-siais, dar prieš paskyrimą į premjero postą V. Putino reitingas siekė vos 3 proc. – jo niekas nežinojo, bet jau pirmąjį darbo mėnesį naujojo ministro pirmininko populiarumas šovė iki 31 proc. ir nuo tol tik kilo – žemiau nenusileido.

Anot M. Laurinavičiaus, klysta tie, kurie mano, kad iš Sankt Peterburgo atvykęs ir draugus iš buvusios KGB į Maskvą atsiviliojęs V. Putinas pats sukūrė režimą.

„Tai yra atsitiktinis žmogus, kuris išaugo į režimo lyderį. Toje sistemoje, pagal KGB planus susijungus kartu su mafijinėmis struktūromis, Putinas yra produktas. Jis yra pasekmė to, ką KGB norėjo padaryti su Jurijaus Andropovo SSRS reformos planais.

V. Putinas ir B. Jelcinas

Pažiūrėkime į 1999 metus: kas turėjo būti Rusijos premjeras? V. Putinas, Sergejus Stepašinas ir Jevgenijus Primakovas – visi jie iš KGB“, – teigė M. Laurinavičius, priminęs, kad jei prieš Sovietų sąjungos žlugimą valdžios struktūrose buvo vos 3 proc. saugumiečių, tai atėjus Jelcinui jų padaugėjo iki 30 proc., o V. Putinui – jau iki 50 proc. Visa tai esą galėjo būti KGB plano dalis, net ir Sovietų sąjungos žlugimas galėjo būti kontroliuojamas procesas.

„Aišku, įvairių dalykų įvyko, jie nenorėjo, kad mes atsiskirtume, taptume NATO nariais, bet faktai tokie – pirmoji premjerė Prunskienė premjerė – KGB, pirmas Latvijos premjeras Godmanis – KGB, pirmas estų premjeras Edgaras Savisaaras pripažintas Rusijos agentu.

Sutapimas? Nemanau“, – teigė M. Laurinavičius, priminęs apie Kazimieros Prunskienės ir Ivaro Godmanio bendradarbiavimą su sovietų saugumo tarnybomis. Tiesa, vėliau K. Prunskienė laimėjo bylą prieš Liustracijos komisiją ir pastarosios sprendimas buvo atšauktas.

E. Savisaaras Estijos saugumo policijos dar 2010 metais pripažintas Rusijos įtakos agentu. Tuo metu pats V. Putinas, niekada neslėpęs ir nesigėdijęs savo KGB praeities, jau kelis dešimtmečius žaidžia demokratijos spektaklį.

„Kodėl jis baigęs dvi kadencijas pasirinko įpėdinį? Tam, kad išlaikytų formalią kartelę. Jis neva nepažeidinėja Konstitucijos, nėra jokios diktatūros. Pasižiūrėkite, kas per rusiškus TV kanalus kalbama: kad pas juos demokratija, suvereni ar kitokia, bet demokratija.

Ši iliuzija yra režimo įvaizdžio dalis, susijusi su technologija, kaip režimą išlaikyti, dalis gyventojų gal net ja ir tiki, o tie Vakarai esą niekuo ne geresni. Jei apklausų kreivės rodo reitingo kritimą, tai tik dar labiau parodo visuomenei, kad šalis – demokratiška.

Mes Vakaruose per daug dėmesio kreipiame į įvairiausias apklausas Rusijoje. Režimas veikia kitu ritmu. Ta KGBistinė mafijinė sistema turi savo veikimo modelį, o mes bandome pritaikyti vakarietišką demokratinį modelį Rusijai.

Tiek apklausos, tiek rinkimai sukuria demokratijos iliuziją, kurioje, kaip bebūtų paradoksalu, būtent V. Putinas demonstruojamas, kaip vienas demokratijos saugotojų. Būtent todėl, anot pašnekovo, Kremliui kol kas nelabai ir rūpi viešos apklausos – tai tėra skaičių kaita.

Pritarimas V. Putino veiklai

„Kaip vykdomos apklausos? Kai pateiki atvirą klausimą, nepateikiant pavardžių ir klausiama kuo pasitiki – 35 proc., tai skaičius mažesnis, bet kai pateikiama Putino pavardė, skaičius šoka iki beveik 70 proc. Aš nematau jokios grėsmės režimui, skaičiais manipuliuojama, ir, tiesą pasakius, netgi šiomis apklausomis tikėti pagrindo nėra.

Nebūtinai dėl klastojimo. Prisimenu Sovietų sąjunga, kai paskambina telefonu ir klausia kaip vertinate Brežnevą. Ar daug žmonių atsakys, kaip jie iš tikrųjų vertina? Autoritarinėse valstybėse tikėti apklausomis nėra pagrindo“, – tikino M. Laurinavičius.

„Jis yra tipiškas diktatorius, politinis gyvūnas, kuris jaučia politinę aplinką. Socialinės apklausos yra svarbus informacinis įrankis, įtaka visuomenei, bet Rusija vienaip ar kitaip kontroliuoja socialines apklausas ir aš jomis nelabai jomis tikiu“, – sutiko J. Titovas.

Ne apklausos rodo tikruosius skaičius

Jo nuomone ne tikrasis V. Putino palaikymo procentas yra svarbus, jei visa politinė sistema laikosi ant teisėsaugos, nes rusai turi kitą, gerokai didesnę problemą.

„Neseniai buvo surengtas socialinis eksperimentas, kai lifte pakabinta kamera ir Putino portretas. Jaunimui buvo juokinga, kiti pradėjo keiktis, jiems buvo bjauru, bet nepastebėjau nė vieno, kuris gerbtų prezidentą. Apklausos metu vieną pasakome, o tokiais atvejais kitką.

Sovietų laikais pagrindinė nuomonės reiškimo vieta buvo virtuvė, egzistavo virtuvių kultūra ir ji pamažu grįžta, nes internete jau negali laisvai parašyti – bus pradėta byla ir būsi nuteistas. Dabar virtuvėse kalbama panašiai, bet kitas dalykas, kad žmonės nemato alternatyvos“, – sakė pašnekovas.

Su juo sutikęs M. Laurinavičius taip pat reiškė įsitikinimą, kad tikrasis V. Putino reitingas gali siekti kad ir 60 proc, bet jei šalyje šiuo metu po viso to ilgamečio smegenų plovimo būtų surengti visiškai laisvi rinkimai, V. Putinas laimėtų jau pirmame ture.

„Man atrodo, kad patys daugiau prisigalvojame, kaip tas režimas neva silpnėja. Yra paprastas dalykas: 2011 metais, kai įsivaizdavome vos ne revoliuciją Maskvos gatvėse, kur išėjo 100 tūkst. žmonių, tai 1991 metų sausį Maskvoje į gatves išėjo pusė milijono žmonių ginti ne kokių nors savo teisių, o Lietuvos. Tai esminis skirtumas.

Lietuvos palaikymo mitingas Maskvoje 1991 sausio 20-ąją

Kai pamatysime panašius skaičius, va tada galėsime pradėti šnekėti apie revoliuciją, permainų troškimą. Čia ir yra esmė – kam žiūrėti į reitingus, jei nėra ne tik kritinės masės, bet ir noro tikrai keisti. Kai šnekame apie virtuvėje kalbančius žmonės, tai jie virtuvėje šnekėjo ir 80 ir 70 metais.

Ir ką? Niekas nesikeitė. Tam reikia, kad susidarytų sąlygos, kurios leistų žmonėms išdrąsėti, laisvėti ir kritinės masės nepasitenkinimo. Iki pastarojo Rusijoje – šviesmečiai“, sakė M. Laurinavičius.

Tiesa, įvykius gimtinėje atidžiai sekantis J. Titovas pripažino, kad įtampos Rusijos visuomenėje nemažai. Jei Krymo okupacijos metu išties buvo bendras pakilimas, V. Putino reitingas šovė į viršų, tai dabar Rusijoje jaučiamas nuovargis – įstrigusi ekonomika, socialinės problemos, korupcija toliau ėda Rusiją ir, tai atspindi dramatiškai smukęs palaikymas dabar jau buvusiam premjerui D. Medvedevui. Be to, Rusija vis dar įsivėlusi į ginklavimosi varžybas ir į du karus – Donbase bei Sirijoje, o visa tai daug kainuoja.

„Bet vėlgi, problema kita – nėra bendros idėjos, kuri galėtų suvienyti Rusijos visuomenę. Niekas nesupranta ir nežino, kas kitas, jei ne Putinas. Tokia padėtis be išeities.

Kokia yra Rusijos opozicijos programa? Apgailestauju, bet trūksta aiškumo, nėra geros idėjos ir man dėl to labai gaila. Andrejaus Navalno kova su korupcija negali suvienyti 140 mln. žmonių“, – sakė J. Titovas. Be to, jo manymu šiuolaikinė Kremliaus propaganda veikia sumaniau ir yra paveikesnė, nei sovietiniais laikais, todėl situacija sudėtingesnė – Kremliaus kontroliuojami kanalai TV rodo ir sako tai, ką dauguma žmonių nori matyti ir girdėti.

Putino karikatūra

„Sovietmečiu buvo daug anekdotų, o dabar Rusijoje net anekdotų nėra, viskas suvokiama rimtai. Internete yra juokelių, memų, bet tai yra labai plonas inteligencijos sluoksnis“, – Kremliaus kritikų socialiniuose tinkluose nesureikšmino J. Titovas.

Mažas pergalingas karas

„Žiūrint į tuos protestuojančius, tai jų skaičius nelabai kinta. Manau, kad jis siekia apie 10 proc. Visi kiti gali būti kažkuo nepatenkinti, bet nemano, kad reikia keisti sistemą, valdžią. O jei kas pradeda manyti, tai vėlgi, kuo dabartinė sistema nuo sovietinės skiriasi – dabartinė geriau manipuliuoja žmonių protais ir jie sugeba tai daryti įvairiausiais būdais – nuo TV kanalų iki karo – buvo Čečėnijoje, buvo Krymas, niekas nežino ar nereikės dar vieno“, – antrino M. Laurinavičius.

Kalbai pasisukus apie karą, jis pridūrė, kad Kremliaus manipuliacijų arsenale nėra jokių tabu.

„Noriu priminti, kad kai Putinas atėjo į valdžią, jo palaikymo procentas buvo 3 proc. Jis buvo niekas. Jie surengė karą, susprogdino namus su miegančiais žmonėmis ir laimėjo rinkimuose. Štai taip tos technologijos, kad ir kaip mums siaubingai atrodo, jei reikės, bus pritaikytos dar kartą“, – įspėjo analitikas. Jo nuomone, tokio karo priežastis visai nebūtinai turi būti susijusi su reitingais.

Pavyzdžiui, net jei Rusijos karinę operaciją Sirijoje būtų sunku suprasti eiliniam Vladivostoko gyventojui, o Krymo atplėšimo tas pats asmuo sveikintų, abiem atvejais Kremlius turėjo gerokai svarbesnių – strateginių priežasčių: Kryme siekta išsaugoti Sevastopolio uostą, o Sirijoje – karines bazes ir įsitvirtinti Artimuosiuose rytuose. Šiuos tikslus Rusijai aiškiai deklaravo, net jei ir dangstė papildomais motyvais, kaip rusakalbių teisių gynimu ar kova su terorizmu.

V. Putinas

O kitas neslepiamas strateginis Rusijos tikslas yra NATO išardymas. Vienas būdų suskaldyti Aljansą – sukelti konfliktą. Pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Apie tokio konflikto tikimybę ne šiaip kalba ir dauguma kitų ekspertų bei kariškių, bet ir imasi labai konkrečių veiksmų – ne veltui Baltijos šalyse dislokuotos sąjungininkų pajėgos, rengiamos karinės pratybos. Jei ne šie veiksmai, anot M. Laurinavičiaus, vaizdas galėtų būti kitoks.

„2014 metais po Krymo buvo akivaizdu, kad tos jėgos, kurios inicijavo kampaniją Ukrainoje, jau buvo pradėjusios informacinę kampaniją su pagrindimais, kodėl reikėtų prisijungti Baltijos šalis ir tada ta grėsmė buvo pakankamai didelė, nes Baltijos šalyse nebuvo kitų NATO šalių pajėgumų.

Dabar agresija tik teoriškai reali, nes turime didžiųjų NATO šalių karius, juos reikėtų mažų mažiausiai sunaikinti. Įsivaizduokite, jei čia būtų sunaikinti 800 vokiečių karių – tai karas su NATO, be jokios rimtos priežasties. Šis režimas tikrai nėra toks savižudiškas“, – ramino analitikas.

Tačiau tai, anot pašnekovo, nereiškia, kad Baltijos šalys ir NATO turėtų atsipalaiduoti – esą jei tik tai įvyktų, jei Aljanse būtų nuspręsta, kad Baltijos šalių nereikia saugoti, tai taptume pirmuoju taikiniu. Kol kas Kremlius ieško kitų galimybių, bet nepamiršta ir šios.

„Kiekvieno konflikto pagrindas – idėja. Kai gyvenau Rusijoje, ta propaganda per paskutinius 15 metus suformavo pagrindą, tie pastovūs stereotipai apie pribaltus – fašistus yra tvirti. Pagrindas naujam karui suformuotas, tad Baltijos šalims pavojus yra realus“, – nerimo neslėpė iš Rusijos į Lietuvą persikėlęs pabėgėlis.

Juo labiau, kad ir dirva Lietuvoje taip pat bent jau iš dalies palanki tiek V. Putinui, tiek jo valdomai šaliai. Pavyzdžiui, kitos, „Pew“ surengtos apklausos duomenimis, net 23 proc. Lietuvos gyventojų pasitiki V. Putino veikla ir 29 proc. palankiai vertina Rusiją.

J. Titovo nuomone, tai yra Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų skleidžiamos dezinformacijos pasekmės, o hibridinio konflikto atveju toks agresoriumi pasitikinčiu žmonių skaičius yra didelis. Bet jis yra neraminantis ir savaime, net jei jokios karinės agresijos iš Kremliaus prieš Lietuvą nebūtų.

„Tai yra baisūs skaičiai. Čia juk ne apie Rusijos žmones kalbama, čia ne rusofobija, ką mėgsta pabrėžti Kremlius, mes kalbama kas tai, kas yra dabartinė Rusija, – sakė M. Laurinavičius, priminęs Krymo okupaciją, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą ir mėginimą nunuodyti Sergejų Skripalių, cheminio ginklo atakos metu NATO šalyje, – visa ta informacija Lietuvoje pasiekė kiekvieno ausis, tai reiškia, kad beveik trečdalis nekreipia jokio dėmesio. Man sunku patikėti, kad bet koks sveikai mastantis žmogus gali sakyti, kad nu ir kas, kad žudo tuos žmones net su masinio naikinimo ginklais ne kažkur, o NATO valstybių teritorijose, o mes vertiname teigiamai“.