Tokios niūrios prognozės skamba ne šiaip iš Kremliaus propagandistų ar jų žodžius atkartojančių vietinių veikėjų Lietuvoje, bet ir aukštų JAV generolų bei ekspertų. Ar tokie nerimo signalai pagrįsti?
Tai, jog Kremliaus propagandistai mėgdavo pūstis, kaip Rusija galėtų per kelias minutes, valandas ar dienas užimti Baltijos šalis su vienu desantininkų pulku nieko jau nebestebina. Tokios teorijos į viešąją erdvę buvo išmetamos ne tik prieš Baltijos šalių narystę NATO, bet ir pastarąjį dešimtmetį.
Laikotarpis, kai kitų NATO vadovai, aukšti pareigūnai ar karininkai į Baltijos šalis atvykdavo su jau mintinai iškaltais atsakymais į, regis, neišvengiamą klausimą „ ar NATO mus gintų?“ taip pat praėjo. Dabar madinga kalbėti ne, ar gintų, o kaip ir su kokiais iššūkiais susidurtų Aljansas, siekdamas išsaugoti vienybę bei Baltijos šalių nepriklausomybę.
Todėl neatsitiktinai pastaruoju metu gali susidaryti įspūdis, kad JAV pajėgų Europoje vadas, generolas leitenantas Benas Hodgesas kone kiekviena proga stengiasi pabrėžti: Baltijos šalys nėra saugios nuo galimos Rusijos agresijos.
Neatsilieka ir jo tautietis, NATO vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, generolas Philipas Breedlove‘as, kuris, nors ir viešai ramina sąjungininkes, kad Baltijos šalys yra saugios nuo bet kokio užpuolimo, privačiai taip pat perspėja: Rusija rimtai pasistūmėjo į priekį, modernizuoja savo pajėgas, telkia pajėgumus, o NATO, net ir būdama technologiškai pažangesnė, turi rimtų trūkumų.
Abu amerikiečių generolai kaip užkeikimą kartoją terminą, kuris pastaruoju metu tapo bene populiariausiu Aljanso koridoriuose bei politikų ir kariškių pokalbiuose - A2/AD.
Po šia santrumpa slepiasi ne naujojo droido iš „Žvaigždžių karų“ pavadinimas, o pajėgumas, taikytas dar viduramžiais, per pastarąjį pusšimtį metų labai gerai pažįstamas civiliams, tačiau su moderniomis priemonėmis pavojingas ir galingiausiam pasaulyje kariniam aljansui – NATO.
Nuo nusmailintų rąstgalių iki raketų
A2AD (angl. anti-access and area denial) – tai atgrasymo priemonė prieš priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti savo pajėgas vietovėje, kurią gina.
Viduramžiais tokie A2AD ginklai buvo paprasčiausi nutašyti ir nusmailinti rąstgaliai, kuriuos įkasus į žemę buvo užkertamas kelias priešininko kavalerijai.
Ant žemės išmėtyti spygliai galėjo sužaloti pėstininkus – tokia viduramžių taktika buvo efektyviai taikyta net Korėjos karo metais, kai tūkstančius kinų karių sužalojo metaliniai spygliai – daugelis kinų paprasčiausiai neturėjo tvirtapadžių batų.
Šiuolaikinėje karyboje bene garsiausi ir civiliams iki skausmo (tiesiogine šių žodžių prasme) pažįstami A2AD ginklai yra minos.
Užminuotas laukas jau yra kliūtis, kurią reikia įveikti arba apeiti, o taip eikvojami ištekliai, laikas ir rizikuojama trypčiojant vietoje.
Be to, minos, išskyrus sunkiąsias, sukurtos stabdyti šarvuotąją techniką, dažniau skirtos ne nukauti priešininką, o jį sužaloti. Taip sužaloto priešininko draugai turi eikvoti išteklius jo išgabenimui iš mūšio lauko, gydymui, be to, tai paveikia moralę – sumaitoto žmogaus vaizdas gali pakirsti pasitikėjimą savimi, priversti suabejoti karo būtinybe.
Tačiau dar Šaltojo karo laikais sukurtas ir vėliau išplėtotas naujas A2AD pajėgumas leidžia šių gerokai išplėsti šių ginklų aprėptį ir naudoti, kaip atgrasymo priemonę – tiek gynybiniais, tiek puolamaisiais tikslais.
Būtent apie tokį modernųjį A2AD pajėgumą – priešlaivines bei priešlėktuvines raketas ir kalbėjo abu JAV generolai. Didelio nuotolio raketos, paleistos iš saugaus atstumo gali pažeisti ar sunaikinti šimtus milijonų eurų kainuojantį laivą arba orlaivį, kurį pakeisti nėra lengva. Tuo tarpu raketas pakeisti gerokai paprasčiau.
NATO rytinis sparnas pažeidžiamas, bet ne bejėgis
Arlingtone, JAV Gynybos institucijų, kitų federalinių įstaigų bei susijusių bendrovių apsuptyje įsikūrusio Lexingtono instituto vienas įkūrėjų, Džordžtauno universiteto profesorius Lorenas Thompsonas daug metų rašo gynybos temomis į leidinį „Forbes“.
Paskutiniajame savo straipsnyje profesorius perspėjo, kad po pokalbių su aukštais Pentagono pareigūnais jam susidarė įspūdis, jog šiuo metu vyrauja pesimistinis požiūris.
„Didžiausias rūpestis yra tas, kad Rusija puls tris Baltijos šalis – Estiją, Latviją ir Lietuvą - NATO šalis, kurias kitos Aljanso narės įsipareigojusios ginti. Pentagone vertinama, kad Rusijos pajėgos galėtų okupuoti Baltijos šalis per 2-3 dienas, o NATO nespėtų organizuoti nuoseklaus atsako”, - perspėjo ekspertas.
Jo nuomone, nuo pat 2014-ųjų pradžios, kai Rusija atplėšė Krymą nuo Ukrainos, Pentagono planuotojai ėmė svarstyti, kokių veiksmų būtų galima imtis, jei Maskva nuspręstų imtis panašių žygių, atplėšiant teritorijas.
Ne vienus metus ramiai snaudę Vakarų šalių kariniai planuotojai dabar esą pasimetę: nežinia, ką toliau darys Vladimiras Putinas, jo provokacinių veiksmų nebeįmanoma prognozuoti.
Būtent todėl, anot analitiko, sausumos karas Europoje – pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos vėl atrodo kaip realybė. O susidūrus su šia realybe, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, didžiausią naštą tektų nešti būtent JAV. Išdavusios Aljansą, jo sąjungininkus, JAV paprasčiausiai prarastų pasitikėjimą visame pasaulyje, todėl neturi prabangos nieko nedaryti.
Vis dėlto, L. Thompsono teigimu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Rusija galėtų įveikti NATO, net jei Aljansas ir priešintųsi. Kaip pagrindines priežastis, leidžiančias kelti tokias niūrias prognozes, analitikas įvardija keturis esminius punktus.
Pirmoji aplinkybė, anot L. Thompsono yra akivaizdi: 15 metų trukusios JAV kovos prieš teroristus, sukilėlius ir kitas panašias nekonvencines priemones taikančias grupuotes užgrūdino amerikiečius būtent tokio tipo karuose.
„Tačiau mes esame mažiau pasiruošę kariauti su priešininkų, kuris turi tankus, artileriją ir atakos lėktuvus“, - pabrėžė ekspertas.
Jo teigimu, dabartinės JAV karinės struktūros stuburas – kovinių brigadų grupių skaičius smuko nuo 45 iki 32, o vos ketvirtis jų turi sunkiai šarvuotus (turinčius tankus bei pėstininkų kovines mašinas) dalinius, kurie galėtų atmušti Rusijos mechanizuotųjų pajėgų puolimą.
Reguliariosios pajėgos taip pat neteko ketvirčio turėtų sraigtasparnių ir tik nedidelė dalis lėšų skiriama esamų pajėgumų modernizavimui arba naujų kūrimui.
Tuo tarpu Europoje liko vos dvi JAV lengvųjų pėstininkų brigados – per silpnai šarvuotos bei ginkluotos ir jų tiesiog yra per mažai, kad būtų galima stabdyti rusų puolimą.
Antroji priežastis – geografinė. Rusija istoriškai galėjo ir gali dislokuoti didelius pajėgumus prie rytinių NATO sienų. Be to, čia nuolat rengiamos didelio masto ir iš anksto neskelbiamos pratybos, kurios bet kurią akimirką galėtų virsti realia invazija.
Rusijos karinės apygarda yra didžiausia ir pajėgiausia šios šalies ginkluotose pajėgose, gaunanti naujausią bei modernizuotą ginkluotę, kurios galimybes NATO kariniai planuotojai žino tik teoriškai. Be to, rusams esą palanku ir tai, kad užimti Baltijos šalis pernelyg netrukdo natūralios gamtinės kliūtys. Pastarąsias įveikusios Rusijos pajėgos galėtų įsitvirtinti greičiau, nei atvyktų pagalba anapus Atlanto.
Bet net jei ši JAV pagalba kartu su visais NATO pajėgumais atvyktų ir būtų sutelkta Baltijos šalių atkovojimui, anot L. Thompsono yra trečioji Rusijai palanki sąlyga: būtent A2/AD faktorius ir atvirkščiai – NATO oro pajėgumų trūkumas.
Šaltojo karo laikais, ypač jo pabaigoje, NATO mėgavosi technologiniu pranašumu, ypač ore. Aviacijos pranašumą JAV pademonstravo Pirmojo Persijos įlankos karo metu, kai itin gerai ir gausiai ginkluotas Irako pajėgas, 4-ąją pagal dydį pasaulio kariuomenę, ištaškė į šipulius per 100 dienų trukusius antskrydžius ir vėliau 100 valandų trukusią sausumos kampaniją.
Panašios antskrydžių kampanijos JAV bei sąjungininkams sėkmingai baigėsi visuose kituose konfliktuose.
Tačiau sovietmečiu išvystyti ir pastaraisiais metais stiprinami Rusijos priešlėktuvinės bei priešlaivinės gynybos pajėgumai reikalauja didesnio dėmesio, nei rodo NATO. Integruotą ir daugiasluoksnę Rusijos priešlėktuvinę gynybą įveikti būtų nelengva net JAV orlaiviams, turintiems „Stealth“ technologiją, tačiau tokių lėktuvų Europoje amerikiečiai nėra dislokavę.
Šiemet į Europą atskridę ir, pavyzdžiui, Estijoje nusileidę JAV naikintuvai F-22 čia neužsiliko, tuo tarpu NATO vidiniuose sluoksniuose jau kurį laiką kalbama, kad Aljansui tiesiog chroniškai trūksta Europoje dislokuotų orlaivių.
Net jeigu tektų palaužti Kaliningrade dislokuotus Rusijos pajėgumus, NATO susidurtų su rimtomis problemomis. Tai yra ketvirtoji ir svarbiausioji Rusijos sąlyga.
A2/AD pajėgumus ne tik Sirijoje, Kryme, bet ir Kaliningrado srityje dislokavusi Rusija sukūrė problemą, dėl kurios galvas laužo aukšti JAV generolai. Iš pirmo žvilgsnio karinė Rusijos grupuotė atrodo, kaip savo paties šešėlis.
Jei Šaltojo karo pabaigoje šiame eksklave buvo laikomi šimtai tankų, virš tūkstančio šarvuočių, dešimtys tūkstančių karių, tai dabar Kaliningrade tėra likę per 10 tūkst. karių. Tiesa, amunicijos ir ginklų čia vis dar tebėra trims seno pavyzdžio motošaulių divizijoms.
Iš sausumos pajėgų Kaliningrade Rusija teturi dvi brigadas – vieną motošaulių ir vieną jūrų pėstininkų, bei vieną atskirą pulką. Vien pasienyje su Kaliningradu Lenkija yra dislokavusi visą 16-ąją Pomeranijos diviziją, kurioje – dvi mechanizuotosios ir viena šarvuotoji brigada.
Tiesa, jos ginkluotos sena technika, tačiau Lenkijos karinių pajėgų modernizacijai įsibėgėjant galima tikėtis, kad lenkai greitai turės realų konvencinį pranašumą prieš Rusijos pajėgas Kaliningrade. Juo labiau, kad pasienyje Lenkija turi dar po artilerijos bei oro gynybos pulką.
Tačiau tikrasis rusų pajėgumas Kaliningrade slypi ne sausumos pajėgose. Raketinės pajėgos – mažojo nuotolio balistinių raketų kompleksai „Točka – U”, „Iskander-M” o gal ir Vidutinio nuotolio raketų sutartį pažeidžiantys „Iskander’-K”, karo laivuose esančios priešlaivinės bei sparnuotosios raketos bei mobilūs priešlėktuviniai kompleksai S-300 ir S-400.
Pastarieji yra A2/AD pajėgumai, keliantys didžiausią nerimą NATO. S-400 dengia visą Lietuvos teritoriją ir gali numušti bet kurį Aljanso orlaivį. Norint neutralizuoti tokią grėsmę NATO reikėtų nemažai aviacijos pajėgumų, kurių, kaip minėta, Europoje trūksta.
Be to, žaibiškos Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis atveju NATO aviacijai reikėtų nemažo skaičiaus elektroninės kovos priemonių – slopintuvų, sparnuotųjų, antiradarinių raketų. Taip pat laivų, kuriais, blokavus Suvalkų koridorių – siaurą ruožą tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos – būtų galima tiekti pagalbą Baltijos šalims.
Savo ruožtu Rusija sparčiai tobulina elektroninės kovos bei žvalgybos priemones ir turi galimybę dislokuoti jas greitai, be išankstinio perspėjimo.
Sirijos kare Rusija pademonstravo, kad net ir nedideli jos laivai – tiek fregatos bei korvetės, tiek nedideli dyzeliniai „Kilo“ klasės povandeniniai laivai – gali iš didelio nuotolio leisti sparnuotąsias raketas. Būtent tokios priemonės, kuriomis Rusija gali neprileisti NATO pajėgų neramina JAV generolus.
Kita vertus, pastarųjų viešas nerimo reiškimas neturėtų būti suprastas, kaip panikos ar beviltiškumo jausmo kėlimas. Priešingai, tokie perspėjimai yra savotiškas raginimas imtis veiksmų, mat JAV ir visa NATO karinė mašina nėra bejėgės.
Antai L. Thomspono kolega, Lexingtono instituto viceprezidentas Danielis Goure pabrėžė, jog 20 kartų pagal BVP Rusiją lenkiančių NATO šalių aljansas gali ir turi atsakyti Rusijai asimetriniais būdais.
„Būtina dislokuoti pažangias gynybines sistemas. Ypač svarbu investuoti į papildomas priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą. Rusijos karinė vadovybė žino, kad negalėdami suduoti triuškinančio konvencinio pirmojo smūgio jie pralaimėtų NATO. Todėl Aljansui būtų nelogiška dislokuoti pajėgas bei pajėgumus Rytų Europoje, jei šie būtų pažeidžiami pirmojo smūgio metu“, - dėstė analitikas.
Jo nuomone, būtina spartinti NATO priešraketinės gynybos pajėgumus ir juos išplėsti. Jau kitais metais numatytos dvi priešraketinės gynybos vietos.
„Reikėtų bent tuzino ar daugiau tokių vietų, kurios sujungtų „Aegis/ SM3” sistemas ir THAAD baterijas. Be to, NATO turėtų investuoti į gynybą nuo sparnuotųjų raketų visoje Europoje“, - rekomendavo D. Goure.