Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo kunigas Ričardas Doveika, psichologas Andrius Kaluginas ir rašytojas, žmonių elgesio tyrinėtojas Giedrius Drukteinis.
Psichologas A. Kaluginas kėlė klausimą, ar tikrai kapinės yra ryšio tarp mirusiųjų ir gyvųjų vieta.
„Kvestionuočiau, kad kapinės yra tas ryšys, – mirusiųjų ir gyvųjų. Manau, kad ryšys yra širdyse. Galiu turėti ryšį širdyje, išreikšti jį mąstymu, elgesiu. Tačiau mes būtent ir kalbame, kad tai yra kapinių kultas. Žmonės ateina į kapines vedini senų, bet gražių tradicijų. Kiek pastebiu, tai vyresnės kartos tradicija. Jaunesnioji karta kremuoja savo artimuosius, tokia yra mada. Ir taip keičiasi tradicija. Duobės kapo tradicija – į kremavimą“, – Žinių radijo laidoje sakė A. Kaluginas.
Jis teigė, kad dėmesys mirusiesiems gali atsisukti visai kitu kampu, nei būtų galima tikėtis.
„Vedu prie to, kad pati tradicija yra labai graži, tautiška, suburianti daug žmonių, estetiškai graži. Bet nuo ko atitolina visa šita ceremonija, apeigos? Pažiūrėkite, kas vyksta, – ateini į kapines, viskas gražu, kapai sutvarkyti, kiek žmonių ten telkiasi. Gyveni Lietuvoje ir norisi numirti, kad tave gerbtų ir mylėtų. Mes pavydime, atperkame pavėluotą meilę“, – kalbėjo psichologas.
„Mylėkime kol esame gyvi, nesitelkime į tai, kad žmogus būtinai turi numirti, jog už kažką jam atleistum“, – sakė jis.
Kunigas R. Doveika teigė, kad tradicijos be tikėjimo yra „gyvenimo parodija“.
„Mes turime priminti, kad turi būti tikėjimas. Jeigu kapinės yra tik tradicija, tai – tragedija. Jeigu kapinės yra vien tik ryšys, kurį aš galiu turėti savo širdyje, tai – masinė psichozė, tragedija. Bet jei kiekvienas iš mūsų esame suformavę pagarbos kultūrą vienas kitam, jei aš į savo tradiciją nešu tikėjimą, kad šitas kapas yra to žmogaus gyvenimo tęstinumo vieta, tai aš atėjęs į kapines ne ryšį išlaikau, bet primenu sau, kad per visą patirtį pereisiu. (...) Tradicijos be turinio yra antižmogaus santykius formuojančios kultūros pranašai“, – laidoje sakė kunigas R. Doveika.
Kunigas R. Doveika laidoje sakė, kad ši, kaip kiti pavadintų, Vėlinių dienų psichozė pasiteisina, kai įvyksta maži dienos džiaugsmai – važiuojant link kapinių vietą užleidžia automobilis, susitinki su giminėmis, niekas nesusipyko, visi vienodi.
„Būtent šitos dienos, kurios suvienija, formuoja mūsų santykio kultūrą ir mūsų gyvųjų požiūrį, visuomet leidžia į tokią patirtį įrašyti sakinį – kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą galime padaryti neužmirštamą. Ir galbūt kartais reikia nueiti į tas kapines, nekonkuruoti, nueiti su turiniu, mes visi sakome, kad viena žvakė, gėlė, sukalbėta malda, santykis su gyvaisiais yra pakankamai. Taip formuojamas supratimas, kuris leidžia man formuoti savo gyvenimą neužmirštamą“, – kalbėjo kunigas.
G. Drukteinis tikino, kad kapinės vis dėlto suteikia niūrią nuotaiką. O ir mirusiųjų antkapiai gąsdina.
„Mane visada stebino, kodėl tie mūsų antkapiai yra komunikuojantys liūdesį?“ – klausimą kėlė jis.
„Sunku įtikėti, kad čia – neatsiejama gyvenimo dalis, gal dar net geresnė už mūsų egzistencinį gyvenimą. Visi tie užrašai atitolina“, – laidoje sakė G. Drukteinis.
Tam pritarė ir kunigas R. Doveika. Jis stebėjosi, kad visi antkapių užrašai simbolizuoja tik liūdesį, kartais, mirus garbaus amžiaus žmogui, ant antkapio iškalamas jo jaunystės atvaizdas.
„Tai yra saviapgaulė, savotiškas vaikymasis optimizmo, kuris nuvilia“, – teigė kunigas ir priminė, kad krikščionybė neša viltį.
Psichologas A. Kaluginas laidoje visus ragino aplankyti mirusiųjų kapus.
„Tik nereikia daryti ten maskarado, leiskite jiems ilsėtis, padėkite vieną žvakutę ir to tikrai užteks, pastovėkite kelias minutes, prisiminkite ir nedarykite grūsties“, – sakė psichologas.