Laidoje – Vyriausybės vicekancleris Lukas Savickas, „Investuok Lietuvoje" generalinis direktorius Mantas Katinas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.
– Pone Dargi, tokie fondai, apie kurį kalbame, veikia daugelyje Europos ir pasaulio valstybių. Kaip žinome, bankai iš Lietuvos nuosekliai išeidinėja, liko iš esmės tik du, kurie, panašu, nemato didelės prasmės vykdyti esmingą plėtrą. Ar toks fondas, jūsų nuomone, reikalingas?
R. Dargis: Be abejo. Kalbos apie tokio fondo būtinybę prasidėjo ne dėl koronakrizės. Mes jau dvejus metus kalbamės su finansų ministru apie tai, kad jei sukurtume tokį fondą, jis padėtų vystyti visų pirma pramonę, valstybė padėtų investuoti į jos kapitalą ir iš esmės mes galėtume atsverti tą besitraukiantį finansinių rinkų dalyvavimą mūsų plėtroje.
Kai prieš kelerius metus vienas po kito iš Lietuvos pradėjo trauktis bankai, aiškiai pamatėme, kad dėl įvairių priežasčių finansinių rinkų žaidėjų skaičius mažėja, fondų dalyvavimas plėtroje kol kas yra labai menkas. Valstybė toje vietoje turėtų katalizuoti procesą, jei norime kalbėti apie mūsų ekonomikos ilgalaikę ateitį. Dėl to ir prasidėjo kalbos.
Aišku, dabar laikas yra labai sudėtingas. Suprantame, kad krizė, kad šiandien reikia veikti labai greitai. Kol kas supratimas yra ir Vyriausybėje, ir Lietuvos banke, kuris ėmėsi konstruoti tokio fondo metmenis. Jau galbūt apie birželio pradžią pamatysime, kaip jis atrodys. Iš principo šiandien yra daug diskusijų, kokio lygio tos investicijos galėtų būti, per kokius instrumentus jos galėtų ateiti. Aš tikiu, kad jei viskas gerai gausis, galbūt jis pradės veikti vasaros viduryje ar pabaigoje.
Tokio fondo buvimas leistų šiek tiek nusiraminti didesnėms įmonėms, kurios šiandien turi tikrai nemažai problemų, susijusių su krize. Be abejonės, jų dar turės, nes krizės pasekmes ekonomikai jausime dar ilgai. Šiandien reikia tokių instrumentų, kurie padėtų įmonėms susitvarkyti finansus – ar išpirktų įmonių obligacijas, ar teiktų subordinuotas paskolas, ar pagaliau ateitų į įmonių kapitalą – manau, tai yra labai reikalinga, nors gaila, kad jį kuriame tokiomis ekstra sąlygomis, kai tikrai kiekviena diena mums yra labai svarbi.
– Pacituosiu dokumentus, aiškinamuosius raštus: fondo turtas galėtų būti investuojamas į juridinių asmenų išleistus skolos vertybinius popierius, populiariai tariant – obligacijas, paskolas ar subordinuotas paskolas juridiniams asmenims ir juridinių asmenų išleistus vertybinius popierius – akcijas. Pone Savickai, valstybė į fondą investuos šimtą milijonų, bet tuose minėtuose raštuose kalbate apie milijardą, dešimtkart didesnę sumą. Suprantu, kad tikite, jog privatūs Lietuvos ir tarptautiniai investuotojai šia valstybės iniciatyva patikės ir investuos į Lietuvos valstybės kuriamą investuojantį fondą?
L. Savickas: Taip. Norėčiau padėkoti ir Robertui Dargiui, kad ši iniciatyva jau seniai diskutuojama su verslo bendruomene, ekspertais. Šiuo momentu iš tiesų yra pagavusi didelį pagreitį, baigiame ir tikimės Europos Komisijos galutinio suderinimo dėl valstybės pagalbos, palankių Seimo sprendimų ir vasarą tikimės jau pradėsiančio veikti fondo.
Sumos yra tokios, kaip ir įvardijote. Vyriausybė pradeda nuo savo pirmojo įnašo – 100 mln. eurų ir tikime, kad šis modelis pademonstruos pirmaisiais savo sprendimais aukščiausius tarptautinius standartus atitinkantį valdymo modelį, kuris yra numatytas, į valdyseną pritraukiant ir tikrai didelę patirtį turinčius ekspertus. Tikime, kad tai bus vienas iš tikrai patrauklių modelių, galinčių pritraukti tiek privačius investuotojus, galbūt pensijų fondų investuotojus ir kitus asmenis, norinčius dalyvauti tokiame modelyje, kuris mūsų rinkoje užpildys labai svarbią nišą, kai norėsime kalbėti apie stambių, svarbių mūsų šalyje veikiančių verslų reikiamą finansinę pagalbą per paskolas.
– Pone Savickai, aišku, valstybės dalyvavimas yra svarbus, valstybės garantijos ir investicijos – taip pat, bet ne mažiau svarbu yra žmonės ir vardai. Tokiais fondais investuotojai pasitikės, jei jiems vadovaus iš tikrųjų nepriklausomi profesionalai. Turiu omeny tiek valdybą, tiek vadovą. Ar galite paminėti žmonių pavardes, su kuriais yra kalbama, kurie galėtų stoti prie tokio investicinio fondo vairo?
L. Savickas: Galiu tik patikinti, kad tai, ką jūs pasakėte, yra didysis mūsų rūpestis ir tikslas – užtikrinti tokią valdymo struktūrą, kuri leistų pritraukti tokius vardus. Tačiau šiandien tikrai negalėčiau atskleisti, su kuo kalbamasi.
– Pone Katinai, situacija keičiasi, prognozuojama, kad dalis gamybos iš Azijos bet kuriuo atveju grįš į Europą. Kokių priemonių, jūsų nuomone, reikia, kad Lietuva būtų konkurencingesnė kovoje dėl investicijų?
M. Katinas: Viena iš sunkesniųjų dalių, pakeičiamų per trumpą laiką – būtent mūsų inžinerinių talentų švietimo infrastruktūra. Mūsų kelerių metų analizė rodo, kad be Vilniaus ir Kauno visi kiti regionai yra smarkiai nukraujavę ir ten šių žmonių rengimas iš esmės beveik neegzistuoja didesniais skaičiais. Tad per trumpą laiką sunku kažką nuveikti, bet jei kalbame apie investiciją ne tik į Vilnių ir Kauną, ten sunkioji dalis – būtent švietimo reformos pokyčiai, kurie taip greit nevyksta, bet jie – būtini.
Antroji dalis – reikalinga infrastruktūra. Mes ją turime vidutinio dydžio gamybai, bet neturime labai stambių gamybinių investuotojų sklypų. Kalba eina apie 20-50 hektarų sklypus, kurie galėtų būti pasiūlyti. Kai kurios valstybės investuoja netgi į gamybinius pastatus, kad investuotojai taupytų laiką, kas yra labai svarbu tarptautinėms korporacijoms. Yra viena iš airiško modelio galimybių, kai mes savo pramonės parkuose, valstybės subsidijos būdu netgi į gamybinius pastatus galime investuoti.
– Kitaip tariant, investuotojas gautų ne tik privažiavimą, elektros energiją ir t.t., bet ir angarą, kuriame galėtų patalpinti savo įrangą, ar ne?
M. Katinas: Taip. Jis negautų už dyką – pirktų ar nuomotų. Bet jam, kaip verslui, labai svarbus yra laikas. O jau stovintis angaras sutaupo beveik metus laiko, tai – labai svarbus laikotarpis stambaus verslo sprendimo priėmimui.
– Pone Dargi, du dalykai: pagalba esančioms ir veikiančioms įmonėms, ypač toms, kurios eksportuoja, įdarbina šimtus darbuotojų, ir siekis pritraukti naujas. Jūsų nuomone, kokios priemonės būtų efektyviausios?
R. Dargis: Kaip Mantas pasakė, svarbus švietimas, apie kurį aš labai daug kalbu. Tinkamų profesionalų tokioms įmonėms buvimas Lietuvos teritorijoje yra turbūt pirmasis iš itin svarbių dalykų. Po to – biurokratiniai dalykai. Ką mes pamatėme per šią krizę – pamatėme, kad mūsų viešasis sektorius yra nustekentas, labai sudėtingai priiminėja sprendimus, iš esmės elgiasi labai atsargiai ir patys bijo prisiimti atsakomybę už sprendimus, nes politikai išmokė juos geriau nepriiminėti sprendimų. Manau, kad biurokratinę sistemą mums reikia „persidaryti", o galimybės yra tikrai didžiulės.
Dabartinė koronasituacija parodė, kad skaitmenizacija, kuri iš esmės visai neblogai veikia pramonės įmonėse, šiandien labai sudėtingai veikia mūsų viešajame sektoriuje. Tad turbūt vienas iš tų dalykų – kad greičiau vyktų derinimo procesai, jei norime ką nors prisitraukti.
Kitas dalykas – be abejo, reikėtų pasižiūrėti, kokia yra mūsų ekosistema, kokie galimi mūsų subrangovai galėtų padėti tokioms įmonėms veikti. Paprastai atėjęs toks didelis investuotojas aplink save sukuria visą ekosistemą mažų paslaugų, produktų gamybos ir t.t. Tad iš to iškart reikėtų daryti išvadas, kaip tikslingai ką prisitraukti: jei turime augančią ir stiprėjančią inžinerinę pramonę, jei turime automobilių pramonės komponenčių gamintojų – natūralu, turbūt reikia darbuotis, kad tokių investuotojų būtų daugiau.
Jei kalbame apie kitas galimybes, mūsų biotechnologijų sritį, čia prisitraukti tinkamus investuotojus taip pat labai svarbu. Reikia žiūrėti, kur esame pažengę. Jei pradėtume medžioti, ką ir daro „Investuok Lietuvoje" – noriu juos pagirti, – tikrai galėtume būti ne paskutinieji ant suolelio, laukdami grįžtančių investicijų. Čia reikia peržiūrėti visą pramonės spektrą: tiek tekstilę, tiek baldų gamintojus ir pan. Nors pastaroji atrodo tradicinė, klasikinė pramonė, bet ji irgi turi erdvės plėtotis. Nekalbu jau apie high-tech, kurį mums reikia labai rimtai vystyti, jei norime neatsilikti su ekonomikos augimu.
– Pone Savickai, nors nedarbas auga, bet akivaizdu, kad tarp naujųjų bedarbių – mažuma tų, kurie dirbo pramonės įmonėse. Bet kuriuo atveju, ar Lietuva gali sau kelti ambiciją artimiausiu metu pritraukti dideles gamyklas, kad ir automobilių, kurios dažniausiai sukuria nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių darbo vietų? Pirma, ar yra, kas jose dirbtų? Antra, ar yra kompetentingi ir efektyviai dirbantys žmonės, kurie galėtų jas kviesti? Ar Lietuva turi žmonių, kad sudarytų derybines grupes, žinios nešėjus, kurie keliautų po tokias įmones, siūlytų jiems savo valstybę?
L. Savickas: Be abejonės. Ne tik turėtų, bet gali ir daro. Vienas iš strateginių tikslų nuo pat šios Vyriausybės veiklos pradžios buvo užtikrinti, kad mūsų verslo aplinka būtų konkurencingiausia regione. Kiek galėjome, tai padarėme, ir nuosekliai toliau tai darome. Šiuo metu Seimui Vyriausybė yra pateikusi esminį projektą, kuris turėtų tai įgalinti dar labiau. Tai yra stambių investuotojų, apie kuriuos kalbame, procedūrų, ženklų supaprastinimas visomis prasmėmis, kas yra susiję su naujos gamyklos įsteigimu, taip pat užtikrinimas, kad bet kurioje Lietuvos teritorijoje būtų sudaromos galimybės iš esmės gauti lygiai tokias pačias mokestines lengvatas. Tai būtų galima gauti mūsų Laisvosiose ekonominėse zonose. Tai yra esminis konkurencingumo paketas, kuris leidžia kalbėti tiek procedūrų prasme, tiek mokestine prasme sukurti paskatas.
Didysis iššūkis visuomet buvo ir išlieka užtikrinti, kad turėtume pajėgumus aprūpinti reikiamais darbuotojais ir kompetencijomis, tam yra daromi sprendimai, bet tie sprendimai rezultato neduoda ypatingai greitai. Dėl to perkvalifikavimo priemonės yra dar vienas iššūkis. Dėl to buvo sudarytos galimybės į Lietuvą atvykti trūkstamų profesijų specialistams sparčiau ir greičiau. Toks paketas leidžia mums, kaip šaliai, pozicionuoti save kaip vieną iš šalių, siekiančių pritraukti tokias stambias investicijas. Tai yra vienas iš strateginių uždavinių, suformuluotų tam dedikuotai agentūrai „Investuok Lietuvoje".
– Pone Katinai, kaip jūs matote padėtį? Ar iš tikrųjų galima galvoti, kad Lietuvoje galėtų rastis investuotojas, kuris kurtų gamyklą su keliais tūkstančiais darbuotojų? Turbūt čia nereikia minėti daugybės įmonių pavyzdžių, kurios vežasi darbuotojus keliasdešimt kilometrų ir daugiau į dabar atidaromas įmones, nes tiesiog fiziškai regione trūksta darbuotojų. Viena net geležinkelio liniją nusitiesė iki savo įmonės, kad iš Šiaulių rytais galėtų vežti darbuotojus ir žaliavas.
M. Katinas: Laikai šiek tiek pasikeitė. Dabar darbuotojų, ypač – žemos kvalifikacijos, tikrai pakanka. Didesnės problemos yra ruošiant inžinierius, nes geriausi, didžiausi Lietuvos universitetai per metus paruošia po kelis šimtus elektronikos inžinierių, kai tokio dydžio gamyklai jų reikėtų kelių tūkstančių. Tad švietimas tikrai yra Lietuvos butelio kaklelis.
– Pone Dargi, kaip jūs matote situaciją? Ar čia verta svajoti apie kokias „Volkswagen" gamyklas su 15 tūkst. darbuotojų, kas pakeistų visą regiono gyvenimą, ar vis tik labiau koncentruotis į arčiau žemės esančius dalykus?
R. Dargis: Svajoti visada reikia, nes jei neturėsime svajonių, nebebus dėl ko gyventi. Šioje vietoje jei ištiktų tokia „nelaimė", kad reikėtų pastatyti gamyklą 5 tūkst. darbuotojų, reikėtų labai rimtai pasukti galvą, kas ir kaip, iš kur galėtų atvažiuoti dirbti. Nes turime problemą ir negalime aprūpinti šiandien veikiančių mūsų įmonių tinkamu inžineriniu personalu. Bet sprendimų visuomet galime ieškoti.
Potencialą matyčiau ir mūsų bendradarbiavime su mūsų kaimynais. Visų pirma mintyje turiu Baltarusiją. Šalia yra visai didelė šalis, kuri turi žmonių. Jei turėtume gerą susisiekimą, pakankamai greitą, galėtume pasitelkti žmones iš ten, apmokyti, galėtume čia organizuoti tokias gamybas. Bet tikėtis, kad kažkas iškart investuos į gamyklą su 15 tūkst. žmonių, manau, būtų per didelė svajonė. Manyčiau, reikėtų pradėti nuo mažesnių, ir kuriant klasterius galima tikėtis pritraukti didesnį.
Visada prisimenu vieną pavyzdį – „SAAB" gamyklą Švedijoje. Ji aplink save buvo sukūrusi pusantro tūkstančio įmonių tinklą, kurios veikė ir gamino komponentes jai. Tad tokio giganto pritraukimas iškart aplink save sukurtų didžiulę ekosistemą. Bet švietimas čia yra vienas svarbiausių dalykų. Turbūt reikia kalbėti ir apie dar vieną dalyką – profesinį orientavimą. Reikia jį pradėti daryti anksčiau, reikia labiau nukreipti mąstyti žmones apie tai, ką jie veiks ir iš ko gyvens. Jei ankstyvoje stadijoje vaikus pradėsime orientuoti į tą pačią robotiką, inžinerinį mąstymą, manau, kad po kiek laiko tai tikrai duotų rezultatą ir galėtume tikėtis tikrai daugiau kvalifikuotų žmonių inžinerinėje pramonėje.
Tas pats su statyba – šiandien yra labai mažai stojančių, norinčių krimsti tuos sunkius inžinerinius mokslus. Medžiagų atsparume yra dėsnis, kuris nurodo, kad metalas trūksta lengviausiu pasipriešinimo keliu. Čia iš esmės mes atpalaiduodami nuo sunkumo mokslus, nuėjome tuo keliu, kad šiandien nebesugebėsime būti konkurencingi taip greitai besikeičiančioje pramonėje.
– Pone Savickai, grįžkime prie fondo. Ar jis veiks kaip rizikos kapitalo fondas, kuris investuos į startuolius, įmones, kurios nežinia, ką pasieks? Ar tai vis dėlto, jūsų įsivaizdavimu – aišku, turbūt viską spręs valdyba, administracija – bet ar jūsų, kaip kūrėjų, nuomone, tai bus labiau orientuota į pramonės įmones, kitokias įmones, kurios kuria produktus jau dabar ir joms reikia apyvartinių lėšų, kreditų ir t.t.?
L. Savickas: Iš tiesų reikia brėžti aiškią liniją, kas yra kas. Nes abu dalykai yra reikalingi, tačiau jie sprendžiami skirtingomis priemonėmis. Dabar kalbame apie finansinį instrumentą, kuris yra skirtas didelėms įmonėms, paveiktoms COVID pandemijos situacijos, kurios negali iš dabartinių finansinių institucijų gauti paskolų ir tokiu būdu susiduria su sunkumais. Per šį finansinį instrumentą, fondą, šios įmonės galėtų sulaukti reikiamos pagalbos ir iš tų sunkumų, tikimės, išeiti.
Atskiras klausimas, kurį planuojame pristatyti artimiausiu metu ilgalaikėje pusantrų metų perspektyvoje, siekiant atgaivinti, restruktūrizuoti mūsų ekonomiką – ten yra tikslas numatyti papildomus instrumentus, mažesnius fondus, kurie investuotų į strategiškai svarbias sritis. Mes matome, kad ES nori susigrąžinti gyvybės mokslų pramonę arčiau savęs, įmonės nori trumpinti savo tiekimo grandines, jas prisiartinant arčiau. Tokiu būdu galėsime pagelbėti per rizikos kapitalo fondus, papildomai toms įmonėms, kurios galėtų užtikrinti tolesnį mūsų ekonomikos augimą ir atsigavimą.
– Dėl rizikų, pone Savickai, jau nekalbu apie akivaizdžias korupcines situacijas, kaip susisiekimo ministro „atkatais" iš statybininko už laimėtus konkursus renovuojant jo namą, bet bet koks šešėlis, kad valstybinis investicinis fondas nupirko dalį akcijų iš įmonės, kuri susijusi su kokiu nors politiku, arba kad ir obligacijų išpirkimas iš įmonės, kuri su kažkuo kaip nors susijusi... Tai iškart sukompromituotų visą investicinio fondo idėją. Valdžia tai supranta?
L. Savickas: Galiu labai atsakingai pasakyti, kad formuojant valdymo mechanizmą buvo konsultuojamasi su tarptautiniais ekspertais, perimta visa geroji tokių fondų valdymo struktūra, kad tokiems variantams būtų maksimaliai minimalizuota rizika.
– Pone Katinai, kaip manote, tokio fondo veikimas iš esmės keičia investicinę aplinką Lietuvoje? Žinojimas, kad yra toks valstybinis investicinis fondas?
M. Katinas: Man atrodo, kad yra nedidelis suklydimas interpretuojant tokio fondo veiklą. Kiek aš žinau, jis bus skirtas tik sunkumus patiriančioms įmonėms. Tai reiškia, kad jis bus prieinamas tik toms įmonėms, kurios turi apribojimą, negali pasiskolinti mūsų didžiuosiuose bankuose. O apie ką gerbiamas Robertas kalba, kas turbūt ir man aktualu – kad Lietuvoje būtų toks fondas, kur valstybė gali investuoti ir į plėtros potencialą. Jei įmonė neturi problemų, bet turi labai didelę galimybę augti, bet bankai jai neskolina, klausimas, kas gali tai padaryti. Tad tokio instrumento reikalingumą tikrai matyčiau. Tik šiuo metu, man atrodo, apie jį labai rimtai dar nėra diskutuojama.
– Pone Katinai, turbūt toks instrumentas galėtų būti ne tik pritraukiant naujus investuotojus ar imantis naujų veiklų dabar veikiančioms įmonėms, bet ir keičiantis profiliui, nebūtinai su sunkumais susiduriančių įmonių? Jei kažkokia įmonė nutartų pradėti kitą veiklą, kuri galbūt nefinansuojama bankų, toks fondas galėtų prisidėti, bet jo nėra, ar ne?
M. Katinas: Taip. Lietuva vis dėlto vis dar seka senąjį liberalųjį valstybės modelį – nesikiša į ekonomiką, nors, kiek tyrinėjau didžiausią proveržį padariusių valstybių sritis, ten visada yra valstybės intervencija. Jei Lietuvos verslai, kaip „SBA", kurie investuoja 50 mln. į modulinių namų statybą, arba elektriniai autobusai Klaipėdoje, kažkas nori tai stambiai vystyti, valstybės galimybė paremti tokio verslo plėtrą būtų tikrai labai svarbus instrumentas.
Mes šiuo metu turime labai stambaus investuotojo užklausą, kuris lygiai taip pat klausia, ar Lietuva kaip valstybė prisidėtų investuodama į akcinį kapitalą. Aš manau, kad ypatingai transformuojant Lietuvos ekonomiką į aukštos pridėtinės vertės, tokio fondo būtinumas yra reikalingas, nes bankai šios rizikos tikrai neprisiima.
– Pone Savickai, gal tai galėtų būti to fondo plėtros kelias, nebūtinai kuriant dar vieną valstybinį investicinį fondą?
L. Savickas: Iš tiesų tai, ką sako ponas Katinas, atitinka mūsų matymą, ką yra šiuo metu numatoma daryti. Pirma, dabartinis fondas, apie kurį iš pradžių kalbėjome, yra skirtas pagalbos suteikimui. Tačiau negalime laukti, kol šis fondas įsibėgės, susiformuos, ir tuomet galvoti apie jo kažkokius tolimesnius adaptavimo etapus. Mes numatome, kad greitai pradėsime pristatinėti papildomų plėtros priemonių sprendimus, kurie leistų valstybei kryptingai ir strategiškai investuoti į tuos sektorius, kurie per artimiausią perspektyvą bus labiausiai potencialūs ir leistų vesti mūsų ekonomiką į tolimesnį proveržį.
– Pone Dargi, turbūt įsivaizduojate galimas rizikas, Lietuvoje esant dabartinei politinei kultūrai, kad valstybė, tarkime, investuotų kelis šimtus milijonų, įgydama kokius 30 proc. akcijų kokiame nors milžiniškame investiciniame projekte, ir kokio masto tai galėtų būti pagunda kai kam?
R. Dargis: Apie tai galėtume diskutuoti kitose laidose. Bet iš esmės turime algoritmų, kaip galėtų veikti tokie fondai. Juk čia nėra naujiena. Pasaulyje tie dalykai jau išrasti seniai ir principai sudėlioti. Tik noriu pabrėžti vieną dalyką, kaip ir pradėjau kalbėti – prieš dvejus metus pradėjome kalbas apie to fondo būtinybę, visai kitoje šviesoje. Jei šiandien valstybė toje pandemijos akivaizdoje, imdamasi greitų sprendimų, kad palaikytų didesnį verslą, ėmėsi iniciatyvos kurti tą fondą, reikia neprarasti greičio ir tą fondą transformuoti į tokį, apie kurį kalbėjo Mantas Katinas. Kalbu būtent apie valstybės ateities plėtros fondą, kuris galėtų pakloti stiprų ekonominį pamatą mūsų valstybės ateičiai.
Nepamirškime, kad mūsų demografija prastėja ir prastės toliau. Mums reikės daugiau pinigų sveikatai, socialiniams dalykams, ir mūsų pramonė turės būti daug konkurencingesnė, daug produktyvesnė, o tai be didelių investicijų neįmanoma pasiekti. Tad čia ranka rankon turi dirbti tiek privatus sektorius, tiek valstybė, atidžiai sekdama ir išskirdama, kurie sektoriai turi potencialo, kuria kryptimi valstybė vystysis. O tų projektų tikrai galėtume prigalvoti, ir investuotojų čia ateitų daugiau, jei jie tai matytų ir pasitikėtų mūsų valstybe.