Pirmą kartą tokie asmenys bus įspėti, antrą kartą – skiriama 10 litų bauda, trečią – 20 litų. Labai piktybiškiems asmenims gali grėsti bauda iki 2 tūkst. litų.
Draudimas prašyti išmaldos ir ją duoti netaikomas prie maldos namų, bažnyčių, vienuolynų, vykstant religinėms apeigoms ir kulto ceremonijoms, taip pat renginiuose, kuriems, suderinus su savivaldybe, yra išduotas leidimas.
Vilniaus mero Artūro Zuoko teigimu, išmaldos davimas gatvėje tik skatina elgetavimą, taip tokiems žmonėms nesudaroma galimybė atsitiesti. Pasak A. Zuoko, Vilniaus savivaldybė ir nevyriausybinės organizacijos gali pasirūpinti visais, kuriems reikalinga parama.
Daugelis iš mūsų esame gailestingi žmonės, tačiau dėl savų rūpesčių negalime pasirūpinti visais, kurie prašo išmaldos gatvėje: gal jie serga priklausomybės ligomis, gal neturi tvirto charakterio, gal jiems reikia psichologinės paramos. Todėl tiesiog duodame pinigėlį tiems, kurie mūsų akyse atrodo jo verti. Be to, mokame mokesčius ir tikimės, kad dalis jų bus skirta socialinėms tarnybos ir vargšams. Drausdama žmonėms elgetauti, o piliečiams duoti išmaldą Vilniaus valdžia užtikrina, kad jais visais galima pasirūpinti.
Rožytei gresia didelės baudos
Vis dėlto pirmiausia reikėtų pabandyti suprasti, kaip į draudimus reaguoja elgetų bendruomenė. Prie Aušros vartų pirmoji sutikta išmaldos prašytoja, kai jai pasakiau, kad gali būti nubausta, tik linksėjo galva dėkodama už įteiktą litą, tačiau vargiai gaudėsi situacijoje. Atrodė, kad Vilniaus mero inovacijos vyksta paraleliniame pasaulyje.
Prie Vilniaus stoties besisukiojantys vyrukai, taip pat pamaloninti keliais centais, visus valdininkus labai „gražiai“ pasiuntė kuo toliau. Ir pasakojo, kad iš tikrųjų kartais atvažiuoja socialinės tarnybos, juos „gaudo“, tačiau jie vėl sugrįžta čia, nes neturi kur eiti.
Nuo tarybinių laikų Gedimino prospekte jau daugiau kaip 30 metų Vilniaus centre sukasi ir stilingiausia elgeta, visų vadinama Rožyte. Ji prašo pinigėlio paskambinti, tai kavai, tai bandelei... Kai kurie žmonės per tą laiką jau spėjo susilaukti anūkų, o ji – vis dar čia, ir jai gresia nemalonumai. Iš pokalbio nepavyko suprasti, ar moteriai žinomas Vilniaus miesto tarybos potvarkis, tačiau ji sakė, kad dauguma žmonių – labai malonūs ir geri, kai kurie atsimena ją dar iš jaunystės ir litą kitą duoda nuolatos. Vis dėlto šalimais ėjusi moteriškė ėmė bumbėti: „Kam tu jai duodi? Ji turtingesnė už tave...“ Laimei, kol kas prašo išmaldos ji, o ne aš.
Žmonės – skirtingi
Vilniaus nakvynės namų direktoriaus pavaduotoja Audronė Luneckienė, teigianti, kad išmaldos prašytojai yra ir jos vadovaujamos įstaigos senbuviai, negalėjo pateikti vienareikšmės nuomonės, ar visiems varguoliams galima padėti atsitiesti. Beje, nors jų nakvynės namuose yra 60 vietų, šaltuoju metų periodu juose priglaudžiama net iki 90 benamių. Iš esmės niekam nepasakoma, kad nėra vietos – tiesiog tuomet benamiai nakvoja labiau susispaudę, tačiau išgyvena.
Pasak pašnekovės, socialinės įstaigos nuolat stengiasi padėti nakvynės namų klientams, tačiau ši veikla neduoda didesnių rezultatų, šis reiškinys neišnyksta. Paklausta, ar dirbdama šioje srityje susidarė kokią nors nuomonę apie tai, ar elgetaujantys piliečiai yra nelaimingi žmonės, atsidūrę gyvenimo užribyje, ar piktybiniai tinginiai, kurie naudojasi gailestingų žmonių naivumu, atsakė, kad žmonių yra įvairiausių.
Žinoma, tarp tokių žmonių yra nemažai priklausomų nuo alkoholio ir narkotikų, bet jie renka pinigus ne tik savo pražūtingiems polinkiams, bet ir maistui, taip pat yra žmonių, kurie negali pragyventi iš valstybės skiriamos socialinės paramos – 315 litų (iš jos vargiai kas galėtų išgyventi). Yra ir senų vienišų žmonių, neturinčių artimųjų ir gaunančių labai mažas pensijas. Viena, ką specialistė teigė žinanti aiškiai, – net naudojantis visomis socialinėmis paslaugomis atsitiesti ir sugrįžti į savarankišką gyvenimą yra nepaprastai sunku. Tam reikia didžiulių ir paties žmogaus, ir su juo dirbančių socialinių tarnybų pastangų.
Krikščioniškas požiūris
Maistininkų profsąjungos pirmininkės Gražinos Gruzdienės, dirbančios su žmonėmis, kurių padėtis nuo elgetų skiriasi ne tiek jau daug, teigimu, klausimas dėl elgetų yra daugiaprasmis, tačiau ji asmeniškai laikosi paprastos taisyklės: duok, jei turi, nes kada nors pačiam gali tekti prašyti.
Vilniaus miesto tarybos narė Violeta Podolskaitė sakė, kad lietuviai yra katalikai ir jiems iš principo sunku praeiti pro ištiestą ranką, nebent tai būtų įžūlus tipai, reketuojantys žmones kavinėse, ar pražūtingų įpročių aukos, praradusios žmogišką veidą... Tačiau draudimai, pasak jos, mažai ką pakeistų – mūsų visuomenės serga, ir jai reikėtų ieškoti kompleksinių vaistų, o ne švaistytis draudimais.
V.Podolskaitė pabrėžia, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti socialinėms tarnyboms – jos turėtų aiškinti individualius atvejus, o ne varyti žmones iš gatvių. Tačiau vargu ar šiuo metu mūsų visuomenė turi pakankamai finansinių galimybių ir dvasinių jėgų visus žmones ištempti iš liūno.
Juo labiau kad priklausomybių gydymas – ilgas ir labai sudėtingas procesas, kurio kartais neįveikia ir šeimos parama besinaudojantys žmonės. Beje, pasiūlymas eiti dirbti šiais laikais skamba beviltiškai: daugybė jaunų žmonių, ne elgetaujančių, o vegetuojančių už bedarbio ar socialinę pašalpą, jei tokią gauna, mielai tai padarytų, bet šiuo metu neturi tokių galimybių.
Maža to, nereikėtų stengtis tapti šventesniems už popiežių – elgetų yra kone visuose pasaulio miestuose, net ir tose šalyse, kur puikiai išvystyta socialinė parama, ir žmogus norėdamas tikrai galėtų atsitiesti, beje, ne iki tokio vegetacinio lygio, kaip mūsų šalyje, o iš tikrųjų.
Elgetų buvo visuomet
Viena didžiausių sostinės nevyriausybinių organizacijų nepritaria neseniai Vilniaus miesto valdžios priimtam draudimui prašyti išmaldos ir ją duoti viešosiose vietose. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuomone, draudimas elgetauti paslepia skurstančiųjų problemas, tačiau iš esmės jų nesprendžia ir nepasiūlo tinkamų alternatyvų žmonėms, kuriems išmalda – vienintelis pragyvenimo šaltinis.
Abejoti šio savivaldybės sprendimo naudingumu verčia ir daugybė neatsakytų klausimų: ar draudimas elgetauti nepaskatins plėšimų ir vagysčių bangos? Kas atsitiks tiems, kurie nėra pajėgūs kitaip užsidirbti, yra neįgalūs ar vyresnio amžiaus? Kas padės atskirti tikruosius elgetas nuo gatvės muzikantų ar kitų menininkų, renkančių pinigus? Ar už padovanotą bandelę žmogus bus baudžiamas?
Pasaulyje, ko gero, yra labai mažai miestų, kuriuose nebūtų elgetų (totalitarinės valstybės), visgi Vilnius – ne vienintelis miestas, kuriame imtasi priemonių prieš elgetavimą. Vengrijoje neseniai taip pat buvo priimtas įstatymas, pagal kurį benamiai žmonės bus baudžiami maždaug 1,5 tūkst. litų bauda arba kalėjimu, informuoja BBC. Parlamentarai iš valdančiosios konservatyvios partijos pasiūlė tokį įstatymą motyvuodami tuo, kad Budapešte – per daug gatvėse gyvenančių žmonių.
Labdaringos organizacijos ir nepritariantieji įstatymui aiškina, kad toks teisės aktas – neįgyvendinamas, o nakvynės namuose trūksta vietų. Vengrijos sostinėje apie 10 tūkst. žmonių neturi namų.
Lapkritį Vengrijos parlamente buvo pritarta vyriausybės įstatymo pataisai, pagal kurią miegantys gatvėse asmenys bus įspėjami. Vėliau juos gali uždaryti į kalėjimą arba skirti baudą. Šią pataisą gausiai kritikavo įvairios institucijos, taip pat ir Vengrijos žmogaus teisių ombudsmenas.
Vengrijos Maltos labdaringos organizacijos vadovo pavaduotojo Miklosos Vecsei teigimu, priimant įstatymą nebuvo vadovaujamasi rasiniais ar kitais kriterijais, tiesiog žmonėms pabodo benamiai. Tiesa, jis pridūrė, kad skurdo problema turi būti sprendžiama, o ne baudžiama už jį.
Minėto įstatymo iniciatorius – valdančiosios partijos „Fidesz“ narys, vieno Budapešto rajono meras Matė Kocsis. Jo šalininkai teigia, kad savivaldybės turi spręsti benamių problemą, ir nurodo, jog yra pastatyta naujų nakvynės namų benamiams.
Benamius globojančių labdaringų organizacijų atstovų teigimu, 1 000–3 000 benamių vis tiek neturės prieglobsčio. Prieš naująjį įstatymą ketinama rengti protesto akcijas.
Beje, net gimtajame šv. Pranciškaus mieste – Asyžiuje – uždrausta prašyti išmaldos. Dešiniųjų pažiūrų meras Klaudijus Ričis uždraudė žmonėms prašyti labdaros gulint ar sėdint ant žemės 500 m spinduliu aplink miesto bažnyčias, kitas garbinimo vietas, aikštes ir visuomeninius pastatus, pranešė „La Repubblica“.
„Šv. Pranciškus yra neturtingųjų šventasis, o jo mokymas – vis dar aktualus. Kaip krikščionis aš to nesuprantu“, – šį sprendimą komentavo Vatikano Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, kardinolas Renatas Martinas.
Minėto Šiaurės Italijoje esančio miesto meras laikraščiui teigė, kad minimu draudimu siekiama „išsaugoti šventą Asyžiaus pobūdį, nepakenkiant jo vaišingumui“.
Tačiau protestų buvo. „Išmaldos prašymas nėra nusikaltimas, – pabrėžė monsinjoras R. Martinas. – Nesuprantu, kodėl reikia tai drausti įstatymu. Net jeigu kai kurie žmonės tuo naudojasi, pagalba tiems, kuriems to reikia, visada yra geras dalykas.“
Asyžiaus pranciškonų konventualų vienuolyno atstovas Vinčencas Kolis italų naujienų agentūrai ANSA sakė, kad XII–XIII amžiuje gyvenęs šv. Pranciškus „rekomendavo elgetavimo imtis tik tada, kai neįmanoma prasimaitinti dirbant“.
Šv. Pranciškus dievobaimingą gyvenimą pradėjo po trumpos karinės patirties, dėl kurios buvo atsidūręs kalėjime ir susirgo.
Išmalda reikalinga duodančiajam
Pasak psichologo Danieliaus Paukštelio, krikščioniška prasme išmaldos davimas yra reikalingas ir ją priimančiajam, ir duodančiajam. Aišku, tobulėjant valstybėms, mes socialinę paramą „numetėme“ atitinkamoms institucijoms, tikėdamiesi, kad jos pasirūpins vargšais. Popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad net ir pačiose teisingiausiose visuomenėse visada bus meilės tarnystės poreikis, kad kiekvienos kultūros matas – susitapatinimo su vargstančiaisiais ir apleistaisiais lygis.
Vis dėlto svarbu ir asmeniškas santykis su išmaldos prašytoju, kai pinigėlis keliauja iš rankos į ranką, nes tai – tarsi akistata su skurdu, t. y. viena vertus, tai – tarsi priminimas, kad kiekvienam gali taip atsitikti, kita vertus, tai – vadinamoji tarnystė vargšams, tarsi susilyginimas su jais...