Išliaupsintą mecenavimo įstatymą marina Vyriausybė

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) garsiųjų 200 darbų galerijoje „Tęsiamųjų darbų“ dalyje kabo ir nuopelnas kultūrai. Aprašas skelbia: „Sukurtos paskatos kultūrai remti – Kultūros mecenavimo įstatymas“. Deja, šis pernai spalį įregistruotas, kultūros ministro palaimintas, Seimo po pateikimo priimtas projektas šiandien miršta Vyriausybėje.

Kultūros mecenavimo įstatymas turėtų skatinti ir plėsti privataus verslo investicijas į kultūros sritį. Šis tikslas, anot akto rengėjų, būtų pasiektas palengvinant mokestinę naštą fiziniams ir juridiniams asmenims, investuojantiems į menus ir menininkus, t.y. skiriantiems dalį savo lėšų kultūrai paremti. Įstatymo projekte nurodoma, kad paramą gauti gali ne tik juridiniai, bet ir pavieniai fiziniai asmenys. Tai reiškia, kad konkretaus menininko rėmimas galėtų vykti nuo pat pirmųjų kūrybinių dienų: įstatymo iniciatorius, Seimo narys Mantas Adomėnas teigia, jog mecenatai galėtų remti ne tik kultūros įstaigas, bet ir meno krypties studijų studentus.

Tačiau menininkai per anksti pradėjo svajoti apie būsimus rėmėjus, o mecenatai – apie valstybės paskatą tauriai partnerystei. Nors pavasarį Seime įstatymo projektas buvo pateiktas be didelių trukdžių ir įvertintas teigiamai, kelią į europietišką kultūros paramos modelį pastojo rūsti Vyriausybė. Nuostabiausia, kad dar žiemą, duodamas interviu „Atgimimui“, kultūros ministras Arūnas Gelūnas neslėpė džiaugsmo, sulaukęs tokio teisės akto.

„Iš karto, vos tik gavome Seimo nario M.Adomėno ir Dailės akademijos absolventės Aistės Laurinavičiūtės bendrą įstatymo projektą dėl mecenavimo, jis mums labai patiko ir aš labai tikiuosi, kad ir Seimo nariai jį įvertins palankiai“, – „Atgimimui“ kalbėjo kultūros ministras. Anot jo, net ir labai turtingose šalyse visa kultūros finansavimo našta neužkraunama vien ant valstybės pečių, kaip yra Lietuvoje. Deja, šiandien Vyriausybėje A.Gelūnas nekovoja už taip patikusio jam įstatymo gyvybę, palieka jį mirti ant šaltų kitų sričių ministrų rankų.

Vietoj ministro gedulingas giesmes prie mirštančiojo gieda Kultūros ministerijos vyriausioji specialistė Janina Krušinskaitė. Pasak jos, įstatymo projektui nepritarus, kultūra nuo to nenukentės, mat, užuot priėmus naują teisės aktą, projekte numatytais dalykais galima papildyti Labdaros ir paramos įstatymą. Tiesa, specialistė čia pat pridūrė, kad „abu šie būdai – ir atskiras, ir papildytas įstatymas – yra vienodai geri ir vienodai galimi.“ Kodėl tada Vyriausybė, besivadovaujanti Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, pasirinko kultūros mecenavimo menkinimo kelią? Kai aiškių atsakymų nėra, lieka tik nepatikrinti duomenys, kad visas ministrų kabinetas (beje, dažniausiai klausimus sprendžiantis bendru sutarimu) paprasčiausiai buvo užhipnotizuotas Finansų ministerijos perspėjimo, jog gali atsirasti blogųjų mecenatų, kurie sugalvos per kokį teatriuką plauti savo nešvarius pinigus. Dėl šios neįtikėtinos versijos autentiškumo negarantuojame, tačiau faktu, kad Kultūros mecenavimo įstatymui į paširdžius smūgiavo kietas finansininkų kumštis, beveik neabejojame.

Įstatymo autorė, Vilniaus Dailės akademijos magistrė Aistė Laurinavičiūtė pabrėžia, kad, pirmiausia, mūsų šalyje derėtų pradėti puoselėti mecenavimo tradicijas. Anot jos, kultūra ir parama kultūrai, t.y. mecenavimas, turi būti atskirtos nuo kitų visuomenei naudingų sričių. „Labai svarbu išryškinti, kad parama ir mecenavimas nėra tie patys dalykai. Turi būti sudarytos vienodos sąlygos tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims mecenatams naudotis mokestinėmis lengvatomis, nes mecenatais dažnai tampa būtent fiziniai asmenys. Taip pat nevalia pamiršti svarbiausio kultūros srities elemento – menininko, kuris šiuo metu negali tiesiogiai gauti paramos nei iš fizinių, nei iš juridinių asmenų. Visi šie pokyčiai numatyti parengtame įstatyme“, – kantriai aiškina A.Laurinavičiūtė.

Mecenuojamuoju norintis tapti Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis po įstatymo įregistravimo Seime vykusioje spaudos konferencijoje vylėsi, kad naujasis įstatymas pagaliau leis fiziniams asmenims remti fizinius asmenis.

„Atgimimo“ žiniomis, Seime bus mėginama reanimuoti Kultūros mecenavimo įstatymą, ypač atkakliai tai daryti turėtų TS-LKD nariai, kad jiems netektų kurti dar vienos rinkiminės darbų galerijos „Pasistengėme, bet Finansų ministerija neleido“.

Seimo narys, Kultūros mecenavimo įstatymo iniciatorius Mantas Adomėnas:

„Tai, kad Vyriausybė nusprendė iš esmės nepritarti pačiam įstatymo projektui, vertinu vienareikšmiškai blogai. Mes siūlėme tikrai konservatyvų projektą – skatinti privataus kultūros mecenavimo kūrimąsi, sudaryti prielaidas kultūrai būti mažiau priklausomai nuo valstybės finansavimo. Tačiau, nė nepasistengus įsigilinti, į šį siūlymą pažvelgta paviršutinišku technokratiniu žvilgsniu. Norimas plėsti Labdaros ir paramos įstatymas garantuoja lengvatas, jei menininkus remia tik juridiniai asmenys, o fiziniai, deja, ir toliau nebūtų skatinami remti kultūros – tuo tarpu būtent asmenys, o ne organizacijos, būna kultūros mėgėjai ir žinovai. Negalime leisti, kad kultūra būtų marginalizuojama. Tai – viena iš svarbiausių valstybės politikos sričių, ir turime sudaryti jai kuo palankesnes sąlygas. Fiskalinė politika turi tarnauti valstybės poreikiams, o ne ją valdyti.“

Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“, Vyriausybės strateginio planavimo dokumento, nuostatos:

„Lietuvos piliečių kultūros, mąstymo, elgsenos pokyčiai ir visuomenės vertybės lems sėkmingą šalies raidą ir padės pasirengti drąsiai priimti globalios konkurencijos iššūkius. Todėl šia strategija siekiama paskatinti esminius visuomenės pokyčius ir sudaryti sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai asmenybei.
Kultūra kiekvieno visuomenės nario gyvenime užima ypač svarbią vietą. Ji suprantama ne tik kaip muziejų, parodų ar teatrų lankymas, bet ir daug plačiau – kaip visuomenės savivokos ir saviraiškos kultūra, kurianti pridėtinę vertę įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Bendruomenėms ir nevyriausybinėms organizacijoms suteiktos galios remiantis subsidiarumo principu pačioms spręsti daugumą su jomis susijusių klausimų.
Sieksime:
Plėtoti aukštos kokybės kultūros paslaugas visoje šalyje, siekiant užtikrinti kultūros įvairovę ir jos prieinamumą. Skatinti kultūros ir įvairių gyvenimo sričių partnerystę, panaudojant kūrybos produktus ir kultūros paslaugas.
Formuoti turtingą kultūrinę terpę, investuojant į viešųjų kultūros institucijų plėtrą ir jų integraciją, skatinant visuomenės dalyvavimą kultūros procesuose. Sudaryti sąlygas kultūros dinamiškumui, ypač skatinant tarptautinius kultūrinius mainus ir tarptautinį kūrėjų judumą. Didinti kultūros sklaidą Lietuvoje ir užsienio valstybėse, ypatingą dėmesį skiriant kultūros paveldo ir šiuolaikinio kultūros turinio skaitmeninimui.“