Ir nors atrodo niekas nepasikeitė, iš tikrųjų pasikeitė labai daug kas. Nors viskas vyko savo noru, Aušra giliai širdyje jaučia, tarsi iš jos buvo atimta kažkas labai brangaus. Kažkas, ko lyg ir netrūksta, bet kai supranti, kad jau neturi, pasidaro liūdna. Taip jautriai ji kalba apie lietuvišką pasą.
„Islandijos pilietybę gavome šių metų vasario 23 dieną. Kai gavau laišką [pranešantį apie pilietybės gavimą], labai nustebau ir labai apsidžiaugiau. Pašokau į orą, nes visi pasakojo, kad sunkoka gauti, kad atmeta tuos dokumentus ir panašiai“, – prisimena Aušra.
Iš tikrųjų gauti Islandijos arba kitų šalių, kur gyvena daug lietuvių, pavyzdžiui, Anglijos, Norvegijos, pilietybę nėra sunku. Jeigu gyvenate ten daug metų, sąžiningai dirbate, mokate mokesčius, tiesiog susitvarkote formalumus ir viskas – tampate tos valstybės piliečiu. Liūdna, bet visose išvardytose šalyse tokių žmonių skaičius nuolat didėja, ypač Anglijoje. O štai Lietuvoje mažėja.
Dar liūdniau – girdėti žmonių, keičiančių pilietybę, istorijas. Kad ir Aušros: tą dieną, kai vyko tokios permainos, ją apėmė dvejopi jausmai – tarsi juokas pro ašaras.
„Puolėm darytis pasus. Ir pradėjau internete skaityti įstatymus, kaip galėčiau išsaugoti [Lietuvos pasą], kokios yra kitų žmonių istorijos, bandžiau visokius variantus žiūrėti, bet nei pagal vieną įstatymą negalėjau išsaugoti. Tas ir buvo skaudžiausia“, – atskleidžia „Emigrantų“ pašnekovė.
Tol, kol Lietuva nepriima dvigubos pilietybės įstatymo, žmonės masiškai atsisako lietuviško paso ir tampa juos priglaudusių šalių piliečiais. Ne dėl to, kad nemylėtų savo gimtinės ar neplanuotų čia sugrįžti. Priimti svetimą pilietybę ir atsisakyti savos priverčia pačios įvairiausios aplinkybės. Kaip sako emigrantai, užsienio šalyje gyventi su vietiniu pasu daug lengviau, atsiveria didesnės galimybės.
„Aš jaučiuosi tarsi mane draskytų, tarsi norėtų iš manęs kažką išplėšti. Jaučiuosi kažkaip įsikabinusi į tą pasą, nenoriu jo paleisti. Bet vieną dieną jį išplėš“, – emocijų neslepia Aušra.
Žeidė, kad tenka mamos prašyti pinigų
Savo gyvenime Aušra turi nusibrėžusi liniją. Ji skiria tai, kas buvo gyvenant Lietuvoje, ir tai, kas yra dabar Islandijoje. Sako, kad situacija iš esmės pasikeitė.
„Lietuvoje savo namų neturėjom. Leisdavo kažkas į kokį kambarį pagyventi. Buvo labai sunku. Bankas paskolos nedavė“, – gyvenimą Lietuvoje prisimena emigrantė. Ji pasakoja, kad abu su vyru dirbo daug ir sąžiningai, tačiau situacija nė kiek negerėjo ir dėl to jautė didžiulę įtampą.
„Galvodavau: du jauni žmonės, stiprūs kaip velniai, gali nuversti kalnus ir vis tiek lieka atstumti, nieko neturi. Per penkerius metus darbe Lietuvoje aš iš paprastos darbuotojos buvau pakilusi į brigadininkes. Mes darėme automobiliams elektronikos laidus. Ta alga – 2000 litų, bet neužtekdavo. Mėnesio gale vis tiek pasibelsdavau pas mamą paprašyti 10 litų. Ir tai turbūt mus nužudė – tai, kad negali pratempti mėnesio ir neateiti pas mamą. Tas ir buvo blogiausia. O čia mums pavyko – mums nebereikia tų 10 litų“, – „Emigrantams“ sako Aušra.
Išvykti gyventi į užsienį Aušrai ir jos vyrui Romualdui padėjo sportinis talentas. Nuo mokyklos laikų abu profesionaliai žaidė rankinį, ir štai vieną dieną moters sutuoktinis gavo su tuo susijusį pasiūlymą.
„[Islandijoje atsidūrėme], kai vyras gavo kontraktą ir jo treneris kreipėsi į mane, nes jau turėjome sūnų. Jis paklausė, ar važiuosiu. Aš, be abejonės, pasakiau „taip“, – pasakoja moteris.
Ir užsidirba, ir jaučiasi daranti gera
Dabar Aušrai – trisdešimt šešeri, o tada, kai persikėlė gyventi į Islandiją, jai buvo dvidešimt penkeri. Jauna, mažai pasaulio mačiusi ji čia atvyko tikėdama šviesesne ateitimi, tikėjosi, kad gyvenimas pagerės, kad bus daugiau pinigų ir daugiau galimybių.
„Nebuvo jokio plano – tiesiog susidėjome daiktus į lagaminus. Du lagaminus, o visas kitas gyvenimas buvo išmestas už durų, kad žmonės išsinešiotų“, – prisimena Aušra.
Per dešimtmetį Islandijoje Aušra gal ir netapo didelės kompanijos vadove, tačiau senelių namai, kuriuose dirba, – jai daug didesnis pasiekimas. Ne tik užsidirba, bet ir kasdien jaučiasi padariusi kažką gero ne sau, o kitiems.
„Atvažiavau, apsidairiau ir man patiko tai, kad visi važinėjasi su džipais, gyvena gražiuose namuose. Aš ne tai, kad jiems pavydėjau, bet galvojau: jeigu jie visa tai turi, tai kodėl ir man neturėti. Reiškia, čia yra gerai. Aš neturėjau kontrakto ar kažkokio darbo pasiūlymo, kuris leistų tai įsigyti, bet supratau, kad galima tai pasiekti“, – sako emigrantė.
Atvykus į naują šalį, Aušros vyras iškart ėmė pinigus uždirbti rankinio aikštelėje, tačiau vien jo atlyginimo jaunai šeimai nebūtų pakakę išgyventi, tad ji taip pat privalėjo ką nors daryti.
„Iš pradžių reikėjo pasidaryti vizą, mums nepadėjo islandai, buvo visokiausių niuansų. Bet visą laiką atsirasdavo gerų žmonių, kurie ištiesdavo ranką. Man padėjo toksai vyras, vardu Dodis, ir jo draugas liliputas, jis – taksistas. Jis važiavo į Rusiją ilgintis galūnių ir ten išmoko rusų kalbos. Jis galėjo mane vežioti tvarkyti dokumentų ir mes galėjome susikalbėti rusų kalba. Tas buvo labai puiku ir jis man labai daug padėjo“, – „Emigrantams“ atskleidžia Aušra.
Taigi svetimame krašte sumišusią lietuvę ėmė globoti nepažįstamas taksistas liliputas – be jokio atlygio jis nusprendė padėti Aušrai žengti pirmus žingsnius Islandijoje: „Važiuodavau su juo ir galvojau, kad vieną dieną jis paims ir man pateiks sąskaitą kaip taksistas. To labai bijojau, nes taksi kainuoja nenormalius pinigus. Bet jis iš manęs nepaprašė nė cento.“
Senoliai lietuvę vadina mama
Kai buvo sutvarkyti visi jos dokumentai, Aušra nusprendė, kad nori dirbti visuomenei naudingą darbą. Taip ji pasirinko senelių namus ant vandenyno kranto, skirtus buvusiems jūrininkams ir jų šeimos nariams.
„Mes gyvenome šalia tų senelių namų, ten mums buvo išnuomotas butas, ir viena iš lietuvių, kuri truputį mums padėdavo, irgi ten dirbo. Tai aš jai taip gnybau į šoną ir pasakiau: ar galiu ateiti pas tave į darbą? Ji taip žiūri ir sako: na, tai ateik. Aš ir atėjau – ir gavau ten darbą. Pradėjau, aišku, nuo valytojos darbo“, – neslepia moteris.
Daug ambicijų turėjusi Aušra aiškina, kad atvykus gyventi į užsienį nėra blogo darbo. Reikia imtis bet ko, ką siūlo, ir parodyti savo vadovui, kad tau nėra neįveikiamų užduočių. Tik tokiu būdu galima skintis kelią į priekį.
„Aš buvau pati geriausia valytoja. Tuos dvejus metus, kai nekalbėjau jokia kalba, vadovai sakė – nebylė, bet viską taip gerai daro. Man draugė išvertė šituos jų žodžius. Aš ten niekaip nekalbėjau. Nes visi kalba arba islandiškai, arba angliškai, o aš niekaip nesupratau. Man negalėjo niekas išversti. Nebent draugė. Paskambini jai, ji išverčia, padedi ragelį ir kas toliau? Rodo į vieną tašką, tai padarai penkis darbus iš karto ir kažkuris bus pataikytas, ar ne? Tai tokios strategijos“, – išgyvenimo svečioje šalyje patirtimi dalijasi Aušra.
Daug metų valiusi senelių namus, dabar Aušra juose patarnauja valgykloje. Tai ne tik švaresnis, bet ir geriau mokamas darbas, kurį ji gavo įrodžiusi, kad yra talentinga ir darbšti. Savo pareigas Aušra vadina lengvomis: nėra jokio psichologinio streso ar didelio fizinio krūvio. Atėjusi dirbti ji jaučiasi taip, tarsi suktųsi savo namų virtuvėje.
Aušra prisipažįsta tapusi jautresnė. Juk kiekvieną dieną ji mato savimi vos gebančius pasirūpinti senukus, girdi jų prašymus, išklauso širdį virpinančius prisiminimus.
„Tu matai, koks jiems esi reikalingas. Islandijoje aš išmokau daugiau šypsotis ir jiems suteikti šviesos. Jie dažnai sako – „mūsų šypsena atėjo“ arba „mūsų mama atėjo“. Man juokingas pasakymas „mama“, bet jie taip sako. Aš nemanau, kad aš daug šypsausi, bet jie sako, kad mano net akys šypsosi. Kalbamės su jais visomis temomis“, – pasakoja Aušra.
„Dirbu mirties namuose“
89-erių ponia Ingibjork – viena iš tų, kurią Aušra aplanko kiekvieną dieną. Ši buvusi slaugė su savo mylima patarnautoja pamačiusi žurnalistus puolė kviesti į savo kambarį. Islandiškai senolė ėmė girtis, kad balkone turi pačią gražiausią pasaulyje gėlę, kurią privalo pamatyti televizijos žiūrovai. Močiutei net ašaros akyse suspindo, kai „Emigrantai“ nufilmavo jos gėlę.
„Damos labai prisižiūri save. Man patinka jų elegantiškumas, batelių išsirinkimas, skaručių spalvos. Mane šokiravo, kad reikia kalėdiškai puošti kambarį. Aš nemačiau, kai tai vyktų Lietuvoje“, – sako Aušra.
Kiekvienas, dirbantis senelių namuose, jaučiasi labai reikalingas. Nors aplinka čia liūdna, Aušra sako patirianti ir daug gražių emocijų: „Kai išvažiuoju vasarą, jie išlydi pas mamą ir sako: pasakyk savo mamai, kad ir mums tu reikalinga. Tai labai malonu, labai gerai jautiesi.“
Kiekvieną dieną ateidama į darbą ji žino, kad kurio nors iš senukų jau galbūt nebėra. Tačiau blogas mintis veja į šalį ir sako, kad visi čia dirbantys turi susikūrę savo filosofiją.
„Aš namuose sau susidėlioju, kad dirbu ne tik senelių namuose – aš dirbu mirties namuose. Ir turiu natūraliai juos paleisti, suprasti, kad jie visi serga, kad jie anksčiau ar vėliau visi išeis“, – atskleidžia „Emigrantų“ pašnekovė.
Islandijos pilietybę priėmė dėl sūnaus
Daug ir sąžiningai dirbusi Aušra prieš kelerius metus jau išpildė savo didžiausią svajonę – kaip buvo pažadėjusi vos atvykusi į Islandiją, su vyru jiedu įsigijo visureigį. Automobilis buvo kaip simbolis, kad bet kokie tikslai anksčiau ar vėliau gali būti pasiekti.
Pasidžiaugusi visureigiu Aušra vėliau nusprendė, kad vis dėlto jai užteks paprastesnės ir mažesnės mašinos. Jau geriau nusipirks nuosavus namus: „Tai buvo naujas rajonas, tik pastatytas visiškai naujai namas. Paskola buvo per maža, kad nusipirktume įrengtą butą, tai nusipirkome visiškai neįrengtą ir patys įsirengėme. Kiek atsiėjo, neskaičiavome, nes viską darėme pamažu.“
Aušra sako turinti viską, apie ką galėjo kada nors pasvajoti, bet prisipažįsta, kad ją vis dėlto ima liūdesys. Emigrantė piktinasi, kad dėl netobulų įstatymų iš jos nesąžiningai bandoma atimti mūsų šalies pilietybę.
„Labai noriu, kad liktų Lietuvos pilietybė. Labai noriu ir turbūt dar nepasiduosiu – rašysiu prezidentei. Mano mama gimusi per Antrąjį pasaulinį karą, ji gimė nepriklausomoje Lietuvoje, ji nebuvo ištremta, kaip tai nusako įstatymai, bet ar tai buvo lengvas laikas? Kodėl tai nenusakyta įstatymuose? Aš nesuvokiu to dalyko. Ji – tik 8 klases baigusi moterytė, man irgi buvo sunku, kai mama negalėjo raštelių rašyti ar panašiai, padėti su pamokomis. Tai aš teigiu, kad aš esu jos palikuonė. Kodėl aš negalėčiau turėti dviejų pilietybių tiesiog per ją?“ – klausia Aušra.
Šių metų pradžioje priėmusi Islandijos pilietybę, Aušra sako tai padariusi ne dėl savęs, o dėl vyresniojo – penkiolikamečio sūnaus Edvino, siekiančio profesionalaus krepšininko karjeros.
„Vaikas pradėjo sportuoti ir jam labai gerai sekasi. Jis turbūt visas mano svajones išpildė dar vaikas būdamas. Bet jis jausdavosi blogai, kai jo pasas kelionėje būdavo žalias, nes jis išsiskiria. Yra krūva pasų, pavyzdžiui, kelionėje, o jo pasas – žalias. Aš sakau – ar tu sielojiesi dėl to? Sako – na, taip, norėčiau būti islandas. Tai mes užpildėme dokumentus ir gavome Islandijos pilietybę“, – pasakoja Aušra.
Aušros vaikai užaugo Islandijoje, vietinė kalba jiems daug priimtinesnė nei lietuvių. Visi jų draugai gyvena čia, o tėvų gimtojoje Klaipėdoje pažįsta tik artimiausius gimines. Aušra sako, kad nors sunku tą pripažinti, bet jie daugiau islandai nei lietuviai, todėl savo ateitį berniukai mato būtent Islandijoje.
„Jis [vyresnysis sūnus] pateko į islandų rinktinę. Anksčiau, kai buvo mažesnis, mes dar nežiūrėjome į tai rimtai. Bet su kiekvienu kartu, kai jis vėl ir vėl pereidavo atranką... Tada tu suvoki, kad turi apsispręsti ir turi statyti pagrindus, kaip bus, kas bus“, – teigia Aušra.
Islandijos krepšinio rinktinėje gali žaisti tik pilietybę turintys žmonės, aiškina Aušra ir tai vadina pagrindine savo apsisprendimo priežastimi, bet ne vienintele: „Mes jautėmės skolingi šitai šaliai. Ji mums atvėrė dideles galimybes. Aš turbūt nebūčiau turėjusi antro vaiko, jeigu ne Islandija, nes neįmanoma su lietuviškomis algomis.“
Tačiau Aušra tikina vis tiek mylinti Lietuvą ir piktinasi gaunanti laiškų, kuriuose įvairios institucijos ją ragina savo noru parašyti prašymą anuliuoti lietuvišką pasą: „Aš turėčiau parašyti prašymą ir tiesiog grąžinti pasą Lietuvai. Bet, mano nuomone, aš savo ranka negaliu parašyti tokio prašymo.“
Dabar jau oficialiai Islandijos pilietė reiškia didžiulę meilę mūsų šaliai ir aiškina, kad viskas, dėl ko taip stengėsi, yra ne tik dėl savo šeimos gerovės, bet ir dėl tų artimų žmonių, kurie liko Klaipėdoje.
Į gimtuosius namus emigrantė grįžta kasmet, kartais net ir po kelis kartus. Aušra su savimi visada atsiskraidina ir didžiulius maišus dovanų.
Grįžti į Lietuvą visam laikui Aušra kol kas nepasiruošusi. Islandijoje jai labai gerai. Vakarais su draugėmis eina žaisti nuo paauglystės mylimo rankinio arba keliauja dairytis po beprotiškai gražias apylinkes. Atsistoja ir žiūri į tolį, sako, kad tai veikia kaip geriausi raminamieji: „Šalia yra nedidelis kalnas, lipu į tą kalną. Puikus vaizdas, oras, vėjas. Išsikraunu visiškai. Lipu ir apie nieką negalvoju. Visiškai atsipalaiduoju ir išeina ta bloga energija, jeigu jos prisikaupę.“