Biržiečių klubo „Krivulė“ vadovas Arvydas Kregžė A. Pladytę pažino nuo vaikystės. Jiedu kartu mokėsi Biržų antrojoje vidurinėje mokykloje. „Ji buvo principinga, darbšti, intelektuali, išdidi. Tos savybės ją lydėjo visą gyvenimą“, - kalbėjo A. Kregždė.
Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“ yra rašęs, kad Pladžių giminė yra kilusi iš Joniškio krašto. Iš ten jos tėvas Kazys buvo išvežtas į lagerį Karelijoje, tačiau nepateikus konkrečių kaltinimų, buvo paleistas ir sugrįžo. Patyręs, kad savame krašte ramybės nebus, jis išvyko į Biržus.
„Pladžiai, žinodami, kad jie yra tarp tų, kuriems charakteristikas rašo saugumas, į valdišką pastogę nepretendavo. Iš tėviškės atsivežė gyvenamojo namo dalį ir Respublikos gatvėje statėsi medinuką. Apsigyveno jame nelaukdami statybų pabaigos. Iš ten Angelei nebuvo toli lankyti „Aušros“ vidurinę mokyklą“, - rašė laikraštis.
Kaip pasakojo A. Kregždė, po mokyklos A. Pladytė mokėsi Vilniuje, įgijo ekonominę specialybę, dirbo visuomeninio maitinimo įmonėse. A. Pladytė buvo viena iš 1989 metais įkurto biržiečių klubo „Krivulė“ aktyvisčių.
1991 sausio 13-ąją A. Pladytė buvo prie Televizijos bokšto. „Šalia jos buvo Loreta Asanavičiūtė, L. Asanavičiūtė, kaip žinote, žuvo. Ji irgi pakliuvo po tanku, buvo sutraiškyta viena koja“, - pasakojo A. Kregždė.
Iki šiol yra išlikusi Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka, kurioje po tanko vikšrais matosi pargriuvusios moters kojos.
Moters prisiminimai apie Sausio 13-osios naktį yra išlikę knygoje „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose:
„Mane iš namų išvarė siaubas, tankų gaudesys ir šūviai. Pro pat namus skraidė šviečiančios kulkos. Žmonės, iššokę į balkonus, šaukėsi Dievo pagalbos. Namuose likti buvo baisu. Bėgau prie bokšto, manydama, kad ten daugiau žmonių - vienas prie kito prisiglaudę išliksim. Minios juk nešaudys. Deja, apsirikau. Žmonės bėgo nuo tankų. Juos ėmė mušti. Nepajutau, kaip patekau po tanku. Buvo jausmas, kad jau pabėgau, bet jaučiu - po manim parkrito dvi mergaitės. Bandžiau išsprūsti, bet pajutau, kad kojas traiško tanko vikšrai. Girdėjau, kaip traška kaulai. Vyrai puolė prieš tanką - barėsi, keikėsi, maldavo ir rodė važiuoti atgal, o aš roviausi plaukus, kad neapalpčiau. Vyrai bandė mane ištraukti iš po tanko. Laimė, kad per jėgą netraukė, nes viena koja, pasirodo, taip sumalta, kad tik viena kraujagyslė ją temaitina, oda nebegyvybinga, atviras lūžis. Kai tankas atsitraukė ir vyrai ėmė mane nešti, apėmė toks jausmas, kad tas tankas dar mus vejasi.
Aš jau daug ko gyvenime suspėjau pamatyti, supratau, kad ir ši tragedija bus apgaubta nežinios ir melo šešėlių. Juk iki šiol nesurasti Armėnijos, Gruzijos, Ferganos tragiškų įvykių kaltininkai. Nebus kaltų ir čia. Ir stebiuosi, kaip šito žmonės nesupranta. Mane ligoninėje aplankė keletas užsienio žurnalistų, ir keisčiausia, kad, net matydami sutraiškytas mano kojas, kai kurie dar tiki šventa Gorbačiovo dvasia. Tuo tarpu net kai kurie Maskvos laikraščiai rašė, kad Vilniuje sušaudė demokratiją“.
„Krivulės“ prezidentas prisiminė kitą dieną po įvykių apsilankęs ligoninėje sostinės Tilto gatvėje, kur buvo sužeistieji.
„Medikų pirma mintis buvo jai amputuoti koją, tačiau jų užsispyrimo dėka, jos neamputavo. Po to ji nepilnus metus gydėsi Vokietijoje. Grįžus iš ten ji dalyvaudavo renginiuose, buvo užsispyrusi, stipri“, - kalbėjo A. Kregždė.
„Krivulės“ vadovas sakė negirdėjęs A. Pladytės besiskundžiant savo sunkia dalia. „Ji nemėgdavo verkšlenti, nesiskųsdavo, buvo su šypsena, savo optimizmu ir kitiems dvasią pakeldavo“, - sakė A. Kregždė.
Pasak jo, po Sausio 13-osios įvykių moteris daugiausiai laiko praleido namuose. Ją globojo brolio dukra Kristina ir jo jaunesni vaikai - Evelina ir Eduardas.
Moteris mirė šią savaitę sulaukusi 75-erių. Ji palaidota trečiadienį Biržų centrinėse kapinėse.
Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto žuvo 14 žmonių. Per 700 buvo sužalota.