aA
Per tūkstančius metų Lietuvos gyventojų laidojimo papročiai keitėsi kardinaliai. Kūnai būdavo laidojami į žemę, deginami, gal net skandinami ir vėl laidojami į žemę.
Žvakės, Vėlinės
Žvakės, Vėlinės
© Corbis/Scanpix
Į žemę — su didele pagarba

Su Aleksiejumi Luchtanu, Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėju, pokalbį apie būtovės laikus, atrodytų, būtų galima tęsti iki begalybės. Tačiau šį kartą mes kalbamės apie laidojimo papročius nuo pat seniausių laikų — juk netrukus Vėlinės.

Pasak A.Luchtano, pirmieji mūsų protėviai Nemuno krašte pasirodė prieš 11 tūkst. metų. O pirmosios viduriniojo akmens amžiaus kapavietės aptinkamos… trimis tūkstančiais metų vėliau. Mat pirmieji gyventojai buvo klajokliai, o ankstyviausi kapai aptinkami prie akmens amžiaus gyvenviečių. Dažniausiai — prie seklių ežerų.

Mirusieji būdavo laidojami visai netoli gyvenviečių ir labai pagarbiai. Įsukti į kailius, su kauliniais papuošalais (ypač daug būdavo dedama žvėrių ilčių bei nagų vėrinių), su savo akmeniniais įrankiais bei ginklais. Ir būtinai gausiai apibarstyti ochra — pirmaisiais natūraliais dažais.

Kūnai, beje, būdavo laidojami negiliai — vos 30-40 centimetrų gylyje. Kad mirusiųjų ramybės netrikdytų laukiniai žvėrys, žemė virš kapų būdavo suplūkiama arba kapai būdavo apdedami akmenimis. Tokie laidojimo papročiai išliko tūkstančius metų. Kol atsirado išsiskiriančių kapų. Tai būdavo kariai, kurie būdavo laidojami ne ištiesti ir ant nugaros (kaip anksčiau), o ant šono ir suriesti. Šalia, aišku, gausios įkapės ir būtinai — ginklų. Tai jau pirmasis požymis, kad iš sėslių gyventojų susiformavo judrių karių sluoksnis.

Pilkapiai – giminės kapai

Senosios bronzos amžiaus pradžioje (II tūkst. pr. Kr.) ypač populiarūs tapo pilkapiai — gana sudėtingos konstrukcijos žemės kauburiai, kurių centre, žemutiniame sluoksnyje, kažkada buvo palaidotas ir apdėtas akmenų ratu giminės pradininkas. Tai galėjo būti garsus karys ar iškilęs genties vadas. Matyt, atsiradusi gentinė hierarchija tarp gyvųjų (gyvenimas labai lėtai, bet gerėjo) persikėlė ir į mirusiųjų pasaulį.

Vėliau į tą pilkapį būdavo laidojami vis kiti giminės nariai — dešimtys, net šimtai mirusiųjų. Taip tie pilkapiai ir augdavo. Išimtinais atvejai kūnai būdavo įdedami į išskaptuotus medžių kamienus, tačiau dažniausiai tik apipilami žemėmis. Atsiradę pilkapiai, aišku, būdavo pilami visai netoli gyvenviečių. Senovės žmonių gyvenime mirusieji visada būdavo netoli gyvųjų.

Žemę keičia ugnis

II tūkst. pr. Kr. mūsų kraštą iš Vakarų pasiekė naujas laidojimo paprotys — mirusiųjų deginimas. Tokia nauja revoliucinga laidojimo forma, savo ištakomis kilusi iš Mažosios Azijos, ilgainiui tapo būdinga visai to meto Europai ir net Eurazijai. Šio naujo laidojimo būdo esmė pagrįsta tokia kardinalia idėja: per ugnį, dūmų padedama, siela ištrūksta iš kūno ir pakyla į viršų, kur susitinka su kitomis vėlėmis.

Iki šiol nesurasta nė viena deginimo vieta, bet, be abejo, šalia kiekvienos gyvenvietės tokia turėjo būti. Velioniai būdavo aprengiami gražiausiais drabužiais, padabinami vertingiausiais papuošalais ir ginklais (jei tai vyro kapas). Vėliau, apeiginiam laužui užgesus, likę kaulai, ginklų bei papuošalų likučiai būdavo rūpestingai sudedami į molinį indą. Tokią „urną“ palaidodavo arba „lygioje vietoje“, arba pilkapiuose. Pabaltijyje aptinkama pilkapių, kur laidojimo papročiai keitėsi kelis kartus.

Ypatingais laidojimo papročiais išsiskiria Obelių ežeras Ukmergės rajone. Profesorius V.Urbonavičius jo pakrantėse, po vandens sluoksniu, aptiko tokių urnų su sudegintų mirusiųjų palaikais. Tačiau iki šiol vis dar nėra iki galo aišku, ar mirusieji būdavo laidojami į vandenį, ar ežero pakrantę su čia negiliai palaidotais palaikais ilgainiui apsėmė vanduo. Nors daug kur vanduo senovės baltams būdavo šventa vieta, daugiau laidojimo vietų vandenyje neaptikta.

Beje, mūsų eros pirmaisiais amžiais būta tam tikro trumpalaikio laidojimo papročių kaitaliojimo, kai staiga ugnį vėl pakeisdavo žemė, o šią — vėl ugnis. Tai, matyt, lėmė jau prasidėjęs didysis tautų kraustymasis.

Kur palaidoti kunigaikščiai?

Visi mes esame ir skaitę, ir girdėję apie mūsų garsius protėvius, tik ar kas žinote bent vieno jų kapą? Traidenio ar Kęstučio, Vykinto ar Algirdo? Deja, sako A.Luchtanas, turime apgailestauti, bet nė vieno sudeginto ir vėliau kažkur palaidoto Lietuvos Didžiojo kunigaikščio (kaip ir gausių jų giminaičių) vieta iki šiol nėra žinoma.

Štai Algirdas buvo sudegintas (tai jau beveik nustatyta) ant vienos kalvos Maišiagalos apylinkėse, netoli kelio į Ukmergę. Ten, beje, dabar stovi trys telekomunikacijų bokštai — kaip „dėkingų“ ainių atminimo ženklas. Net Vytauto (pirmojo nesudeginto Lietuvos valdovo) kapo mes nežinome, nors jo amžinosios ramybės vieta buvo Vilniaus Katedros požemiuose. Tad faktai, kur po sudeginimo palaidoti visi pagoniškieji mūsų krašto valdovai, iki šiol tebėra didžioji Lietuvos archeologijos „baltoji dėmė“. Viena aišku: pilkapiuose diduomenė XII-XV amžiuose jau nebuvo laidojama.

Krikščionybė sugrąžino prie žemės

Nors rašytiniai šaltiniai teigia, kad pavieniai asmenys Lietuvoje ir Latvijoje būdavo deginami dar ir XV amžiuje, vis dėlto krikščionybės įtaka lėmė, kad jau nuo Vytauto laikų vėl įsigalėjo paprotys mirusiuosis laidoti žemėje.

Specialiai tam skirtų kapinių, kaip kad yra dabar, tuomet niekas nesteigė. Pirmosiomis laidojimo vietomis automatiškai tapdavo bažnyčių šventoriai. Kol miestai buvo maži, visi mirusieji šventoriuose ir tilpdavo (diduomenė būdavo laidojama bažnyčių rūsiuose). Tačiau jau XIX amžiaus pradžioje Vilniuje imta drausti laidoti šventoriuose. Tam buvo įsteigtos pirmosios miesto kapinės — Rasų ir Bernardinų. Vėliau jų atsirado ir daugiau: Saulės, Antakalnio.

Lietuvoje, katalikiškame krašte, vis dar vyrauja gana santūri nuostata dėl mirusiųjų kremavimo. Štai liuteronai latviai į tai žiūri žymiai racionaliau, ir Rygoje jau senokai veikia krematoriumas. O pas mus kremavimą įteisinantis įstatymas niekaip nepasiekia Seimo.

„Savaitė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Naujausiuose reitinguose – neįprastas valdančiųjų ir opozicinių partijų palaikymas: gyvename nenormaliais laikais (200)

Naujausios apklausos rodo toliau kylančius opozicinių socialdemokratų reitingus ir ryškėjantį...

Siūlomi alkoholio kontrolės atlaisvinimai Seimo komitete patyrė antausį: nepalaiko nei institucijos, nei ekspertai (164)

Dėl liberalų ir kitų parlamentarų pasiūlytų alkoholio kontrolės atlaisvinimų Seimo Sveikatos...

Veryga jau dabar kalba, kad kaukių neužteks: vis bandau įtikinti ministeriją, kad jie turi susiimti (509)

Buvęs sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos frakcijos Seime narys...

Į Zelenskio padėjėjo automobilį paleisti šūviai, sužeistas vairuotojas papildyta 13.29 (126)

Netoli Kijevo nežinomi užpuolikai trečiadienį apšaudė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio...

Kalbino Daiva Žeimytė, parengė Laura Tarandaitė | D+

Prieglobstį afganistaniečiams suteikusi lietuvė dėsto kraupias detales: jie nesidrovėjo rodyti fizinių sužalojimų, elektrošoko žymių (49)

Penkis Afganistano pabėgėlius savo sodyboje priglaudusi pasienio gyventoja Laura Meškauskaitė...

Šiugždinienė: mokyklose izoliuosis tik tie asmenys, kurie serga (146)

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė trečiadienį prieš Vyriausybės...

Treniravosi kaip vyras: greičiausios pasaulio moters mirtis vis dar apipinta gandais

Greičiausia pasaulio moterimi istorijoje tituluojama Florence Griffith-Joyner 1998 metų rugsėjo 21...

Saulius Čaplinskas | D+

Paaiškino, kodėl net neigiama informacija apie vakcinas privalo būti pateikta visuomenei (2)

COVID-19 (toliau C19) vakcinos yra „gyvybiškai svarbi priemonė“, padedanti kovoti su dabartine...

Armonaitė siūlys GPM lengvatą, kuria būtų skatinami sugrįžti emigrantai (50)

Siekiant susigrąžinti į Lietuvą kvalifikuotus emigrantus svarstoma idėja jiems taikyti...

Liudas Dapkus. Nemiegančiųjų gentis neskiepytus draugus kviečia į Zanzibarą (43)

Jie meluos apie tai, kad yra alergiški injekcijoms. Jie puldinės apsaugos darbuotojus ir...