Tai autentiško 1947 metų lietuvių pabėgėlių kryžiaus modelis, pagamintas vietinių meistrų. Naujojo kryžiaus statybos iniciatoriai yra Danijos nepaprastųjų situacijų valdybos agentūra (DNSVA) kartu su Thistedo muziejumi. Atidaryta šių simbolių istoriją menanti paroda. Orginalus Kryžiaus atidengime dalyvaus LR ambasadorius Danijos Sorensen, Lietuvos katalikų bažnyčios kunigas Algirdas Toliatas ir vietos literonų bažnyčios kunigai. Kviečiami ir šiuo metu daniojoje gyvenantys ar viešintys lietuviai. Ceremonijos pradžia 14 val.
Neseniai lankantis Thistede, matėme vietos meistro lietuviškos tautodailės tradicijomis pagamintą naująjį kryžių, žėrinti spalvomis. Ant jo perkelti senieji užrašai, o laukiant iškilmių, teritorija puoselėjama taip, kad pasijutome tarsi Lietuvoje esantys.
Norėtume Jums pateikti ir šių lietuviškų simbolių istoriją.
Žemiau – mažesnė metalinė plokštelė su įrašu lietuvių kalba: „Kryžius paminklas Baltijos pabėgėliams, pastatytas lietuvių tremtinių“. Kitoje kryžiaus pusėje – metalinė plokštelė su minėtu įrašu danų kalba. Prie Gedimino stulpų šviečia žodžiai „Mūsų troškimas – Tėvynės Laisvė“. Virš didžiulio, apie 20 kv. metrų dydžio Vyčio, didingsa užrašas: „LITHUANIA“. Ilgą laiką simbolius prižiūrėjo ir atnaujindavo danų šeima – Ole ir Grethe Heides. Jie taip pat išsaugojo lietuviškas originalios formos kankles su Vytimi, kuriuos Olei išvažiuodama iš Danijos padovanojo jo auklė lietuvė. Sako, čia, ant miestelio kalvos tais laikais mėgdavo susirinkti ir kartu pasibūti lietuviai, dainavo patriotines tremtinių dainas.
Apie Kryžiaus atnaujinimą pranešė Thistedo komunos laikraštis. Apie naujo kryžiaus atsiradimą, o kartu ir lietuvių pabėgėlių atvykimą į šį Danijos kampelį daug rašė vietos spauda.
Šių simbolių atsiradimo istorija man prieš gerą dešimtį metų papasakojo Thistede gyvenusi šviesios atminties lietuvė Erna Jensen (lietuviškas jos vardas Elena). Gyveno tada jiedu su vyru danu, fabriko darbininku Herlutu savo raudonų plytų namelyje. 1997 metais Erna lankėsi Suvalkijoje, tačiau šeimos ūkio jau nebeliko, kaip jis sakė, viskas atrodė sava, bet kartu ir svetima.
...Ūkininkai Kostas ir Janina Kynai gyveno Žardeikių kaime, Barzdų valsčiuje (dabar – Šakių rajonas). Turėjo 18 ha ūkį, didelį vyšnių sodą, augino tris sūnus ir tris dukteris. Atrodė, kad džiaugsmai neapleis jų trobos, tačiau atslinko 1940 metų okupacija. 1941 metų birželio 14-tą šeimai tremties pavyko išvengti, išsislapstė. Jie matė, kaip kaimynus krovė į sunkvežimius ir vežė į Sibirą. Bet tai buvo jiems ir visai Lietuvai tik nelaimių pradžia...
Vokiečiai sūnų Jurgį pagavo ir išvežė į frontą. Paskui jaunuolis pateko į rusų nelaisvę, šeima gavo žinią, kad jis žuvo. Suprato, kad sugrįžę okupantai jų nepagailės, tai išpardavė, išdalijo visą turtą kaimynams: grūdus, gyvulius, drabužius, žemės padargus, net tik ką išsiritusius viščiukus. Ir patraukė į Vakarus.
Vokiečiai jų vežimą praleido, tačiau mobilizavo aštuoniolikametį Albertą. Jis taip ir dingo be žinios. Ir šešiolikmetį Evaldą turėjo ištikti brolio likimas, bet pavyko jiems įrodyti, kad vaikas nepilnametis.
Tad tėvai su sūnumis ir dukterimis Elena (jai tuo metu buvo 26–eri), Otilija ir Ada atsidūrė Vokietijoje. 1945 metais, dar karui nesibaigus, apie 2 tūkstančius pabėgėlių iš Rytų šalių, pirmiausiai Baltijos, sutiko priglausti Danija. Tarp 600 lietuvių buvo išretėjusi Kynų šeima.
Iš Vokietijos laivais nuplukdyti į šiaurę, apgyvendino prie Thistedo esančiuose barakuose. Lietuvių buvo nedaug, gal kelios dešimtys. Kynaitės pasklido dirbti pas ūkininkus. Kaip visos lietuvaitės, mokėjo ne tik visu žemės ūkio darbus, bet gražiai dainavo, šoko. Greitai ištekėjo Elena už staliaus Herluto Jenseno, Ada už jo brolio, Otilija iškeliavo kiek toliau, į gerą ūkį, kuris turėjo savo parduotuvę. Stovykla veikė iki 1949 metų.
Beje, tada vienintelė galimybė likti Danijoje buvo vedybos su jos piliečiu. Kynaitės buvo šaunios merginas, patrauklios, geros šeimininkės... Kitiems grėsė deportacija. Deja, kiek lietuvaičių atsidūrė lageriuose ar buvo išvežti į Sibirą, duomenų nėra. Nesuradę galimybės likti Danijoje, daugiausia žmonių išvyko į Australiją, kuriai tada trūko darbo jėgos ir ji pabėgėlius įsileido. Be to, ši šalis kėlė pabaltijiečiams mažiau biurokratinių barjerų nei JAV. Iš šimtų pabėgėlių į Lietuvą grįžo 468 lietuviai.
Dauguma jų buvo klaipėdiškiai, stovykloje prikalbėti sovietinės propagandos apie „kitus gerus laikus“ Lietuvoje. Deja, nežinoma, kiek jų atsidūrė sovietiniuose lageriuose ar iškeliavo į Sibirą, nes sugrįžo namo su priešo etikete.
Taip nubėgo gyvenimas. Elena greitai tapo Erna, nes jos vardą danams buvo sunku ištarti, o šis buvo panašesnis į tikrąjį. Tėvukas mirė 1956 metais, sulaukęs 83–ejų, o motina mirė 97–erių.
Po sovietinių karo belaisvių lagerių Jurgis sugrįžo į suniokotą tėviškę Lietuvoje, bet jam po kurio laiko leido išvykti į Vokietiją. Ir Erna mirė prieš kelerius metus, turėdama virš 90-ties. Deja, Ernos, Ados ir Otilijos Kynaičių vaikai lietuviškai nemokėjo, o jau po penkiasdešimties metų gyvenimo svetur ir seserys tarp savęs pradėjo kalbėti... daniškai. Taip, sakė Erna, joms buvo lengviau, nes Thistede lietuvių bendruomenės nebuvo, jos primiršo senus žodžius, atsirado naujadarų. Miesto kapinėse yra išlikę tik keletas lietuviškų lenelių, nes nebuvo kam sumokėti už kapų priežiūrą, tad antkapiai buvo nuimami... Dabar vienodus, gyvatvorėmis apjuostus kapus prižiūri ir saugo savivaldybė. Čia nėra paminklų, o tik lentelės su vazomis gėlėms pamerkti...
Ilgą laiką Erna Kynaitė-Jenson buvo lietuviškumo židinys Danijos šiaurėje. O kai po 2004 metų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, čia pasirodė lietuviai, jie užsukdavo pakalbėti su senbuviais. Lietuviai tie turėjo svečių knygą, kurioje savo parašus paliko visi Lietuvos ambasadoriai Danijoje, pro čia keliavę tautiečiai.
Apie šios šeimos likimą buvo sukurtas didelio pasisekimo turėjęs dokumentinis filmas, rodytas Danijoje ir Lietuvoje.
Šiandien Thistede gyvena tik kelios lietuvių šeimos iš naujosios emigracijos, tačiau bendruomenės nėra, nors atskiri žmonės tarpusavyje bendrauja. Prie lietuviškų simbolių sustoja ne tik lietuviai, dažnai pagerbia ir Lietuvos ambasados Danijos Karalystėje vadovai.