Mergaitę įvaikinti galinti šeima per trejus metus neatsirado
A. Jakavonienė, komentuodama situaciją, kai žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog mergaitę iš Kauno ketinama įvaikinti Naujoje Zelandijoje gyvenančiai šeimai, tvirtina, kad šiuo atveju pasitikėti tokiais liudijimais ir subjektyvia nuomone nekorektiška.
„Įvaikinimas negalimas, nesant vaiko norui ar sutikimui. Šiuo atveju mergaitė nori būti įvaikinta į užsienio piliečių šeimą. Ji bendrauja su šia šeima, palaiko ryšius ir kitų metų pradžioje ketina susitikti, būti kartu ir kartu apsispręsti dėl tolimesnio gyvenimo kartu ar priimti kažkokius sprendimus. Be to, dėl įvaikinimo visais atvejais sprendžia Lietuvos Respublikos Teismas“, – tvirtina A. Jakavonienė.
Būtent teismas, anot pašnekovės, nusprendžia, ar buvo tinkamai įvykdyta ikiteisminė įvaikinimo procedūra, ar buvo išnaudotos visos galimybės rasti vaikui globėjų ar įtėvių šeimą Lietuvoje ir ar tikrai šeima atitinka taikomus reikalavimus.
Šiuo konkrečiu atveju, nurodo A. Jakavonienė, mergaitė galima įvaikinti nuo 2015 m., tačiau Lietuvoje neatsirado nė viena šeima, kuri norėtų, galėtų ja pasirūpinti. Buvo ieškoma tiek įtėvių, tiek galimų globėjų, tačiau tokia šeima neatsirado.
„Nuo 2015 m. visų įvaikinti galimų vaikų sąrašai su nuasmeninta informacija apie vaiką perduodami teritoriniams vaiko teisių apsaugos skyriams. Jie savo veiklos teritorijoje supažindina asmenis, kurie gali globoti ir įvaikinti konkrečius vaikus“, – nurodo pašnekovė.
Vyresnių kaip trejų metų vaikų lietuviai dažniausiai nenori
Socialdemokratų partijos pirmininkas, Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas pabrėžia, kad Lietuvoje šeimos labiau linkusios įvaikinti kuo jaunesnio amžiaus vaikus. Paprastai vyresniems kaip trejų metų vaikams susirasti įtėvius gana sudėtinga.
„Taip pat pageidautina, kad jie būtų sveiki. [...] Atleiskite, jeigu pasakysiu grubiai, bet tai daroma po techninės apžiūros, po visų ligos istorijų, po visų galimų sutrikimų, susirgimų įvertinimo, tik tada“, – tvirtina G. Paluckas.
A. Jakavonienės aiškinimu, būsimi įtėviai turi teisę pateikti lūkesčius dėl vaiko amžiaus, sveikatos būklės, vaikų skaičiaus ir vaiko socialinės kilmės, t. y. dėl to, kokie yra vaiko biologiniai tėvai.
„Išties dažniausiai lietuvių šeimos norėtų įvaikinti vaiką iki trejų metų, sveiką arba su nežymiais sveikatos sutrikimais, kurių gydymas kompensuojamas. Rečiau yra įvaikinami vaikai nuo ketverių iki šešerių metų amžiaus. [...] Taigi visi vaikai, kurie yra daugiau kaip šešerių metų amžiaus, neatitinka lietuvių šeimų lūkesčių“, – nurodo A. Jakavonieinė.
Ji priduria – užsieniečių šeimos paprastai labiau linkusios įvaikinti vyresnius vaikus, net mokyklinio amžiaus vaikus: „Tiesa yra dar ir tokia, kad globos institucijose 82 proc. augančių vaikų sudaro vaikų grupę nuo 10 metų amžiaus. Apie 94 proc. vaikų yra mokyklinio amžiaus.“
Išskirti brolius ir seseris įvaikinant galima, bet tik išskirtiniais atvejais
Seimo narys, Lietuvos centro partijos pirmininkas Naglis Puteikis teigia matantis grėsmę abiejų pašnekovų išsakytose pažiūrose. Anot jo, pasakymas, kad lietuviai įsivaikinti vaikus renkasi tik po „techninės apžiūros“ rodo, kad G. Paluckas į vaikus žiūri kaip į daiktus. Tokiu pačiu požiūriu, tvirtina Seimo narys, pasižymi ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM).
„Noriu pagrįsti Civilinio kodekso 3209 str. šešta dalimi, kuri sako, kad įvaikinti, išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais. Tie išimtiniai atvejai yra aptariami: kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu. Aš grįžtu prie ministerijos skleidžiamos informacijos – jeigu ministerija mano, kad ši Civilinio kodekso dalis yra nepažeidžiama, jie turėtų paskelbti daugiau nuasmenintos informacijos visuomenei“, – įsitikinęs N. Puteikis.
A. Jakavonienė sutinka – įstatymas išskirti brolius ir seseris iš tiesų leidžia tik išimtiniais atvejais. Dėl to kiekvieną kartą sprendžia teismas ir pirmenybė visada teikiama tam, kad vaikai būtų įvaikinti kartu. Tačiau, priduria pašnekovė, jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai yra neįmanoma, jie gali būti įvaikinti į skirtingas šeimas, jeigu toks sprendimas atitinka vaiko interesus.
„Šiuo atveju [...] yra visiškas pritarimas sesers įvaikinimui užsienyje. Šeima yra sukrėsta pasakymų, kurie neatitinka tikrovės, jog vaikai išskiriami prieš jų valią. Abi mergaitės bendrauja su šeima. Vyresnė mergaitė nenori būti įvaikinta, tačiau ji sutinka ir pritaria sesės įvaikinimui. Kita sesuo, kuri auga globėjų šeimoje, taip pat pritaria savo mažosios sesutės norui ir džiaugiasi, kad jos sesuo turės šeimą ir augs šeimoje kaip ir ji šiuo metu“, – komentuoja A. Jakavonienė.
Ji patikslina – užsienio šalių piliečiai turi teisę įvaikinti Lietuvos Respublikos nepilnamečius piliečius tik tada, kai buvo išnaudotos visos galimybės surasti vaikams šeimą – įtėvių ar globėjų – Lietuvoje. Be to, vaikai užsienio šalių piliečiams siūlomi įvaikinti tik pagal specialiųjų poreikių programą.
„Tai vaikai, kurie turi rimtų sveikatos sutrikimų. Vyresnio amžiaus vaikai, vyresni nei aštuonerių metų, ir taip pat didesnės nei trijų asmenų brolių ir seserų grupės“, – tvirtina A. Jakavonienė.
Užsieniečiai labiau pasiryžę įvaikinti neįgalius vaikus
Net 63 proc. užsienio šalių piliečių svarsto galimybę įsivaikinti vaikus, kurie turi net ir žymių sveikatos sutrikimų, atkreipia dėmesį A. Jakavonienė. Tai vaikai su dauno sindromu, vaisiaus alkoholio sindromu, su proto, psichikos ar kitokia negalia.
„Užsienio šalių piliečiai tikrai svarsto tokią galimybę, o lietuvių šeimos neretai kelia tam tikrus reikalavimus net vaiko socialinei kilmei. Net jeigu vaikas neturi sveikatos sutrikimų, šeimos neretai svarsto, ar jie tikrai nori įvaikinti vaiką, kurio tėvai, pavyzdžiui, turi priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų arba serga psichikos sveikatos ligomis“, – sako A. Jakavonienė.
G. Palucko teigimu, tokią situaciją lemia kultūriniai skirtumai ir besiskirianti pagalba šeimoms, įsivaikinusioms vaikus. Politiko teigimu, Lietuvoje ši sistema neišvystyta: „Dar kartą norėčiau akcentuoti tuos dalykus, ką gerbiamas N. Puteikis minėjo, – valdiškas požiūris į vaiką kaip į daiktą. Ne. Vis dėlto tas požiūris, ta kultūrinė tradicija ateina iš visuomenės – žiūri labai saugiai, labai konservatyviai, labai atsargiai, nes žino – paslaugos yra neprieinamos, finansinė parama silpna.“
Dėl šios priežasties, įsitikinęs G. Paluckas, Lietuvoje šeimos labiau linkusios įsivaikinti sveikus vaikus iki trejų metų – tokiam vaikui lengviau prisitaikyti prie pokyčių, nebūtina speciali vaiko priežiūra dėl turimos negalios, todėl šeimai nereikia ieškotis papildomos pagalbos: „Užsieniečiai į tuos dalykus žiūri šiek tiek paprasčiau tiek dėl savo kultūrinės tradicijos, tiek dėl išvystytų paslaugų šeimai ir vaikui sistemų.“
Pirmiau nei užsieniečiams įsivaikinti vaikus iš Lietuvos siūloma emigrantams
Pernai užsienio šeimos įvaikino 47 vaikus iš Lietuvos. Dažniausiai tai buvo šeimos iš Italijos. Anot A. Jakavonienės, tokia situacija susiklosto dėl to, kad savarankiškai kreiptis dėl įvaikinimo užsieniečiai negali. Ši procedūra atliekama per užsienio šalių centrines institucijas arba per Lietuvoje akredituotas institucijas, kurių šiuo metų yra 10. Net keturios iš jų yra Italijos organizacijos.
Anot specialistės iš minėtų 47 vaikų net 26 vaikai buvo įvaikinti Italijoje. Taip pat paprastai vaikus įvaikina Kanados, Švedijos, JAV piliečiai. Naujosios Zelandijos piliečiai įvaikino 28 vaikus per 12 organizacijos akreditavimo metų Lietuvoje.
„Tai per visą tą laikotarpį, kai yra akredituota ši organizacija. Naujosios Zelandijos piliečiai neretai įvaikina vaikų grupes, t. y. trejetukus, kas yra itin reta Lietuvos Respublikoje, bet pernai turėjome tokį atvejį, kai i ir Lietuvoje buvo įvaikintas trejetukas ir tuo tikrai labai džiaugiamės“, – sako A. Jakavonienė.
N. Puteikis sutinka – įvaikinimas užsienyje yra gerai tais atvejais, kai neatsiranda, kas vaiką į šeimą priimtų Lietuvoje: „Kai neatsiranda, kas įvaikina, išvežimas turbūt yra neišvengiamybė ir tam vaikui turbūt yra geriau, jeigu taip įvyksta, bet aš kalbu apie ministerijos elgesio strategiją.“
Anot N. Puteikio, viešojoje erdvėje pasirodė neaiški informacija, gyventojams nėra atsakoma į rūpimus klausimus: „Visa šita diskusijos eiga, ponios Jakavonienės viešas elgesys ir apskritai ministerijos viešai demonstruojama pozicija įrodo, kad Lietuva susiduria su labai rimta vertybine pozicija, yra agresyviai ginamas vaikų išvežimas. Kai žmonės sako „prekyba“, mes visi suprantame, kad žmonės sako perkeltine prasme. Ar ministerijai reikia surengti empatijos kursus, kad jie suvoktų, jog žmonėms kyla nerimas dėl to, kad vaikai išvežami pas turtingesnius užsieniečius?“
Reaguodama į tokius parlamentaro teiginius, A. Jakavonienė pabrėžia – vaikus įsivaikinti užsienio šalių piliečiams, gyvenantiems ne Lietuvoje, leidžiama tik tais atvejais, kai visos kitos galimybės išnaudotos ir šeima nebuvo surasta.
„Prieš siūlant vaikus įvaikinti užsienio šalių piliečiams, gyvenantiems užsienio šalyse, vaikai yra pasiūlomi žmonėms, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje“, – atkreipia dėmesį A. Jakavonienė.
Ji priduria – šiuo metu vaikai iš Lietuvos įvaikinami tik šešiose šalyse, nes naujų šalių pagal teisės aktus Lietuvos Respublika nepriima, nes siekiama, kad šeimos vaikams būtų surastos Lietuvoje. Organizacijos, kurios šiuo metu akredituotos Lietuvos Respublikoje, turi teisę pratęsti savo įgaliojimus veikti, tačiau naujos organizacijos įgaliojimų negauna.
Pagal LRT RADIJO laidą „LRT aktualijų studija“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.