O šiandien per trumpą laiką prisikėlusioje iš pelenų, Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio pašventintoje, vyks pirmosios Padėkos Mišios už geradarius, aukojusius lėšas bažnyčiai atstatyti. Kaip ir Šiluvoje, vyks ir Dievo Motinai skirtieji atlaidai. Dar negaus vargonai, bet stovės altorius, prie kurio bus galima melstis, o perlaik maldos namai palengva užsipildys naujakurystės ženklais.
Labanore bažnyčia buvo ir bus
Šiuos žodžius, tarsi priesaiką tą baisią naktį, ištarė du svarbiausi atstatymo iniciatoriai – Saldutiškio, Kirdeikių ir Labanoro parapijų klebonas Jurgis Kazlauskas ir Labanoro seniūnas Vincas Jusys. Pastarasis, supratęs, kad bažnyčios išgelbėti nebepavyks, mat sukviesti gaisrininkai nuo liepsnų apsaugojo tik varpinę, paskambino klebonui į Saldutiškį: „Nelaimė, dega bažnyčia, tik nelėkite, nes kelias labai slidus, o padėti nieko nebegalėsite...“
Vingiuotu keliu atskubėjusiam klebonui prie sudegusios bažnyčios sienų smilkstančių nuodėgulių krūvos teko raminti verkiančius parapijiečius. Kai abiems su seniūnu virš jų išplaukė Marijos veidas, skendintis liepsnose, vienas kitam nedrįso prasitarti: gal tai patirto šoko padarinys...
– Niekas nevyksta be Dievo valios, – tikino kun. J. Kazlauskas, tik niekada nereikia skubėti aplenkti Aukščiausiojo planų. Tie, kas apdovanoti kantrybe, kas tiki ir jo valia pasitiki – sulaukia malonių.
Pasak dvasiškio, ši nelaimė – didelis išbandymas ir malonė jam pačiam – statyti maldos namus nedažnam kunigui tenka. Per tai teko susipažinti ir su labai žemiškais dalykais – atkurtosios Lietuvos valdininkijos klanu. Niekas nepaisė – bažnyčią ar namelį statai – leidimų statybai teko ne prašyti, o prašinėti. Kad visus juos pasisekė surinkti per 8 mėnesius, kai paprastai reikia dvejų metų, stebėjosi daugelis.
Palyginimui – per tiek mėnesių valdininkėliai išrašinėjo popierius, o tik mėnesiu ilgiau užtruko atstatę ir vidų įrengę statybininkai. Čia derėtų dar vienas palyginimas: kokiam rezidencijos remontui išleidžiami keli milijonai, o Labanoro bažnyčios sąmata – tik 3 mln. su visa bažnyčios įranga, bažnytiniais atributais, kurių dauguma – vertingi meno kūriniai, su technine įranga – apšvietimu, šildymu, aplinkos sutvarkymu pagal dabarties reikalavimus.
Vyriausybė bažnyčiai atstatyti skyrė milijoną: pusę davė, pusė liko neatiduota, todėl neatidėliotini statybos darbai vyksta iš aukotojų lėšų ir jų atlikta daugiau nei už pusantro milijono. Dėkodami už paramą statytojai premjerui draugiškai priminė: „Vieša paslaptis, jog už daug ką nepelnytai esate keikiamas, o labanoriškiai už jus tiktai meldžiasi...“
Apie aukos intenciją
Klebonas atvirauja: jam buvę baisu, kai į sąskaitą suplaukė tiek pinigų. Tai didelis įpareigojimas ir įsipareigojimas parapijiečiams, jų nuoširdžiam suvokimui, kad auka bažnyčiai – ypatinga intencija.
– Tik dvasingas žmogus suvokia vertybių amžinumą ir netikrų dalykų laikinumą,– įsitikinęs kun. J. Kazlauskas. – Aš sakau, jog Labanore išmušė valanda pasitikrinti Šveicarijos bankus. Apylinkėse įsikūrę daug turtingų žmonių – turi vilas visų didmiesčių atstovai, tačiau pinigines atveria šykščiai.
Kartais pagalvoju: prabangiame restorane juk pietūs kelis šimtus kainuoja, bet, kita vertus, gal ir nereikia tų nešvarių pinigų, kurie sukaupti išnaudojant žmones, verčiant dirbti pusvelčiui. Mane žavi paprastų parapijiečių intencijos. Pasakiau per pamokslą, jog gal vertėtų Marijos altoriui sukurti auksinę širdį – sunešė kas žiedą, kas auskarus. Per pažįstamus sužinojau apie Kryžiaus kelio stočių ciklo paveikslus. Antikvariniai, vertingi, bet reikia restauruoti, pasakiau, kiek kainuos. Išsidalijo stotis (net pritrūko jų), vienai atnaujinti šeima paaukojo, kitos – kelios šeimos susidėjusios.
Tas pats ir su vargonais. Aptikau austriškus, geros būklės, kainuosiančius 100 tūkst., naujiems tektų pakloti triskart daugiau – vėlgi lėšos. Suskaičiavome, jog vargonai turi 700 vamzdžių, jei kiekvienas nusipirktų po vieną, kiekvienam kainuotų po 150 Lt. Atskiras vamzdis skleidžia atskirą garsą – tokie suaukoti vargonai – tarsi naujosios bažnyčios savotiškas vienmintiškumo simbolis...
Visokiausių aukotojų pasitaikė, vienas verslininkas savo tėvų atminimui padovanojo bažnyčiai autentiškus kryžius, tenykščių šaknų turintis verslininkas Renaldas Goda, su vaikais atvažiavęs į talką degėsiams iškuopti ir pamatęs rieškučiomis pelenus persijojančius tėviškėnus, buvo tiek sujaudintas, jog grįžęs seniūnui atsiuntė trumpąją žinutę, jog pervedė 100 tūkst. Lt.
Tik per televizorių išgirdusi apie Labanoro nelaimę, atvažiavo visai ne parapijietė moteris ir paaukojo pinigų už tėvų parduotą žemę, nenorėjusi, kad tėvų atminimas būtų pažemintas godumu apakintų giminių rietenomis. Dar viena močiutėlė iš Dusetų paaukojo keliolika tūkstančių, dėkodama už tai, kad ją, ištremtą, nuo mirties ir žūties išgelbėjusi Marijos globa.
Menininkė, bažnytinių vėliavų siuvinėtoja Margarita Čepukienė irgi leidosi kelian į Labanorą, pasiūliusi neįprastą darbą – vietoj laikino altoriaus koplytėlėje, kurioje po gaisro visąlaik buvo aukojamos Mišios, išsiuvinėti Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Pajutęs moters dvasingumo laukus, parapijiečių prielankumą, klebonas nutarė jai leisti sukurti paveikslą didžiajam altoriui.
Žuvusysis liepsnose buvo stebuklingas, su malda širdyje sukurtas, visuotinėmis maldomis pakrautas, ypatingas bus ir naujasis. Garsus dailininkas Gintaras Gesevičius drauge su menininkais buvo surengęs labdaros vakarą, ir daugiausia paaukojusiesiems dovanojo savo paveikslų, o surinktas lėšas skyrė Labanoro bažnyčios paveikslams restauruoti.
Stovi kaip buvusi
Klebonas tikino, jog žmonių dvasinga apsuptis jį tiek pakraudavo, kad statybos rūpesčiai buvę maloniai kasdieniški. Sutariai dirba UAB „Vidista“ statybininkų kolektyvas su darbų vadovu Romu Maišėnu, kuriems tekęs išskirtinis objektas – nė per milimetrą nenukrypti nuo senojo statinio projekto. Bet buvę malonu, juk, pasak vadovo, gali per gyvenimą dešimtis namų pastatyti, o bažnyčios – nė vienos. Labanoro seniūnas V. Jusys, čia gimęs, sudegusioje bažnyčioje krikštytas, buvo įsitikinęs, jog be bažnyčios Labanoras būtų miręs. Nesvarbu, kad parapija nedidelė, todėl ir buvo dvejojama, ar verta atstatyti, bet čia kasmet prakeliauja apie tūkstantis piligrimų.
Atminimo medaliais, išlietais iš degėsiuose rasto metalo, per padėkos Mišias naujojoje bažnyčioje bus apdovanoti taurieji geradariai.
Norintieji prisiminimui galės pasiimti čerpių, kuriomis apdengta bažnyčia, skiedrelę, ant kurių užrašyta po vieną bažnyčios statybos dieną. Juos užrašė vienuolikos metų mergaitė – Urtė Pumputytė, respublikinio dailyraščio konkurso „Rašom! 2011“ laimėtoja. Ta pati mergytė, kuri bažnyčiai sudegus, Kalėdų seneliui rašė laišką, prašydama dovanoms skirtus pinigėlius paaukoti bažnyčiai. Klebonas paprašė močiučių pasimelsti už jos sėkmę konkurse, ir ji išsipildė. Tokie tie maži žemiški stebuklai, kurių pradžia – širdyje.
Labanoriškiai tiki ir dar vienu – kad lemties rūstis piktadarius padegėjus pasivys. Sakytumei apie tai primena ir gaisro nebylusis liudininkas – apanglėjusi, bet nesudegusi Jėzaus Nazariečio skulptūra.