Laidos pašnekovas teigė, jog prie savanorių prisijungė nuo pat pirmųjų dienų, kai išgirdo, kad yra kuriama stovykla.
„Aš neplanavau savanoriauti, bet kai pagalvojau apie krūvas sumišusių žmonių, atsidūrusių ne savo žemėje ir kuriuos galimai pasitiks su tokiu pačiu sumišimu, nusprendžiau, kad kažkaip noriu pradžiuginti. Gal atvežti vaisių dėžę. Parodyti gražų gestą“, – teigė savanoris.
L. Rutkauskas pasakojo, jog net ir nebūdamas vietoje sprendžia kitus klausimus telefonu.
„Aš būnu beveik kiekvieną dieną ten. Būna atvejų, kai reiškia ieškoti kažkokių vaistų, kurių nebūna jokiose vaistinėse. Kai maisto produktų, sauskelnių tam tikrų dydžių nėra vietinėse parduotuvėse. Arba telefonu, kai reikia daug dalykų aptarti su valdžia. Arba tokie niuansai kaip Biblija prancūzų kalba, ieškai, kas galėtų parūpinti ją. Tai tomis dienomis gal nebūnu pačioje stovykloje, bet aktyviai darbuojuosi telefonu“, – kalbėjo L. Rutkauskas.
„Raudonojo kryžiaus“ savanoris Žinių radijo žurnalistei teigė, jog yra įvairių poreikių.
„Net ir tas pačias Biblijas rusų kalba, kai nuvežiau – jas išgraibstė“, – teigė jis.
L. Rutkauskas teigė, jog ir vaistų poreikis didelis.
„Kadangi yra didelis kiekis žmonių, unikalių problemų: ir cukraligė, diabetas, astma. Būna, kad paduoda informacinį lapelį ir reikia iš pusės žodžio suprasti. Dažnai būna, kad žmonės dėl minimalios anglų kalbos arba minimalios mano prancūzų kalbos, nesusikalbame. Ir negali išreikšti, kokia tai liga. Taip būna, kad gestų kalba rodo vietas, kurias skauda“, – pasakojo savanoris.
Paklaustas, kokias nuotaikas jis mato, L. Rutkauskas pasakojo, jog emocijos įvairios.
„Yra daug nežinomybių, daug įtampos. Tai iš tiesų matosi žmonių veiduose, jie negali to slėpti. Ir jie yra taip lengvai pasakius sumišę. Kaip bebūtų, jie moka linksmintis – šoka, dainuoja. Kartais tai tęsiasi iki išnaktų. Aš buvau sužavėtas, kad jie tai daro blaivūs“, – įspūdžiais dalijosi savanoris.
L. Rutkauskas teigė, kad pirmas dalykas, ko jo klausia neteisėti migrantai – ar jis turi informacijos.
„Lukai, kas toliau, kas bus, kas mums gresia. Žmonės yra baimėje. Jų didžiausias nuogąstavimas yra, kad jie bus deportuoti atgal į savo šalis. Kai kuriems tai bus kaip sugrįžimas į skurdą, tačiau kiti sugrįš į persekiojimus, kiti – nuteisimą, pasmerkimą visuomenės kaip išdavikų“, – Žinių radijo laidoje „Ryto espresso“ teigė „Raudonojo kryžiaus“ savanoris.
Laidos pašnekovas tikino, jog visų neteisėtų migrantų akyse mato baimę.
„Kai aš matau baimę žmogaus akyse, aš noriu jį nuraminti, nusišypsoti, per daug nekapstant, ko jis bijo. Žinoma, tenka klausti, ar tiems, kurie turi grėsmę mirti, kiek jis pagražina situaciją teko gilintis. Tada žmonės pradeda pasakoti detaliau istorijas, ką jiems teko išgyventi. Tada jau net pačiam nesinori klausyti, tada jau būna ta riba, kai pradedu krauti ant savęs emocinę naštą“, – atviravo jis.
Savanoris teigė, jog tada stengiasi šypsotis, apkabinti.
„Kartais ta šypsena gali reikšti daug daugiau nei bilietas į Europą“, – teigė L. Rutkauskas.
Kapčiamiestyje gyvenantys neteisėti migrantai, anot savanorio, pirmomis dienomis buvo sumišę ir dėl teikiamo maisto.
„Visokių būna situaciją. Maistas, kaip ir žmonės yra įvairus, skonis irgi įvairus. Pradžioje, kai buvo teikiamas maitinimas, buvo sumišimo. Žmonės keistai žiūrėjo į avižinę košę. Ne todėl, kad ji baisiai neskani, bet todėl, kad jie nieko panašaus gyvenime nebuvo matę.
Keletas merginų apsivėmė suvalgiusios tą košę, gal skrandis atsisakė. Ir likusi dalis bijojo valgyti ją. Buvo toks blokas tada visoms košėms, kurias tiekė. Bet vos tik atsiranda tokie sumišimai, mes stengiamės tą situaciją išspręsti ir domėtis poreikiais“, – Žinių radijo laidoje „Ryto espresso“ teigė savanoris L. Rutkauskas.
