aA
Iš Londono į Palangą atsikėlusi gyventi Oksana Morar jau spėjo pamilti mūsų visų kurortą.
Oksana Morar
© Asmeninio albumo nuotrauka

„Myliu jūrą ir savo laisvę čia“, – šypteli pašnekovė. Ji neslepia esanti netradicinės seksualinės orientacijos, lesbietė. Tokiu prisipažinimu jau vargiai ką nors šiandien nustebinsi.

„Man niekad nebuvo būtinybės prisipažinti. Visi kažkaip iškart viską apie mane žinojo, ir su tuo problemų jokių niekad neturėjo. Užaugau labai mylinčioje šeimoje. Niekas niekad manęs nebandė nei keisti, nei „gydyti”. Mano tėvams ir seneliams visad pakako išminties, pagarbos ir meilės man ir mano gyvenimo partnerėms“, – „Palangos tiltui“ sakė Oksana.

– Jūs – įdomus žmogus, asmenybė, tačiau jums prisipažinus apie tai, kad esate netradicinės orientacijos, ne vienam ir ne vienai būsite „įdomi“ kaip lesbietė. Ar jus tai erzina?

– Manęs tai visiškai neerzina. Nes savo artimiausiai aplinkai ir visiems, kurie bent kažkiek mane pažįsta, aš visad būsiu įdomi visų pirma dėl kitų priežasčių. Antra vertus, man visiškai suprantama, kad kažkam mano lytinė orientacija gali būti įdomesnė nei aš pati. Kas gi tame blogo, jei tai skatina smalsumą, gal norą pasidomėti, galiausiai provokuoja diskusijai.

– Galbūt kas nors jums pasakys: „O kodėl tuomet ji nepatylėjo, užuot viešai prisipažinusi, kad yra lesbietė...“ Ką atsakytumėte į tai?

– Visų pirma tai nebuvo kažkoks „prisipažinimas”, nes tam, kad kažką „prisipažintum”, reikia kažką neigti arba jaustis kaltu. O aš savo orientacijos niekad neneigiau.

Kodėl sutikau apie tai prabilti viešai, ko gero, man priimtinesnis klausimas. Mano apsisprendimas buvo nulemtas kelių priežasčių. Aš pavargau tylėti ir kantriai laukti, kol mūsų visuomenė suvoks, kad Lietuvoje ne visi žmonės turi lygias teises. Kad per pastaruosius metus mes ne tik, kad nepasistūmėjome į priekį, veikiau užstrigome „mirties” taške.

Tarptautinės organizacijos „ILGA-Europe“ sudaromoje kasmetinėje LGBT+ žmogaus teisių apžvalgoje (LGBT – sutrumpinimas, reiškiantis lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų bendruomenę, – aut. past.), Lietuva 2016 metais užėmė 38-ąją, o 2017 metais – 39-ąją vietą iš 49 Europos valstybių. Vien dėl tos priežasties tylėti kažkaip net socialiai nusikalstama. Ir tas mano atsiskleidimas viešai bei dalyvavimas FriendlyStories (Draugiški pasakojimai) projekte, kurio iniciatoriai yra Romas Zabarauskas, žinomas kino režisierius, ir Samanta Matu, ir yra būdas „netylėti”, „būti matoma”, „provokuoti diskusijai” siekiant lygių teisių.

Mes apskritai tik dabar šiek tiek garsiau pradedame kalbėti apie pačios LGBT+ bendruomenės matomumą visuomenėje. Ta prasme, kad ne tik LGBT+ moters teisės yra pažeidžiamos, kad ji mažiau matoma ir mažiau girdima, bet kad ir pati LGBT+ bendruomenė kaip vienis yra beveik nematoma ir negirdima. Antra ir, man regis, be galo svarbu yra ne tik, kad mes taptumėm matomi, svarbu – kaip ir kodėl mes esame matomi.

Sutikite, kad su Lietuvos visuomenėje egzistuojančiu stereotipiniu įsivaizdavimu apie mus (yra du variantai: „pusnuogis povo plunksnomis pasipuošęs pyderas“ ir „amžinai nuskriausta, vyrų dėmesio nesulaukianti boba, todėl ir lezbė“) dar labai ilgai kovosime siekdami lygių teisių. Tą įvaizdį reikia keisti iš esmės. Todėl, mano kuklia nuomone, yra labai svarbios tikrų žmonių tikros atsiskleidimo istorijos.

Tiesiog visų tų, kurie gyvena, moko, gydo, kuria, šoka, dainuoja… Jų jau yra. Jų reikia daugiau. Turi pradėti rastis suvokimas, kad mes nors ir „mažuma”, esame labai svarbi visuomenės dalis, kad mūsų indėlis kultūrinėje, socialinėje, mokslo ir visose kitose srityse yra toli gražu nemažas. Tiek istoriškai, tiek ir nūdienoje. Reikia daug ir kantriai apie tai kalbėti, pasakoti, diskutuoti, iliustruoti pavyzdžiais ir t.t. Jei tai kažkam patogiau vadinti „reklama”, tebus tai reklama, kad tik tai bent kažkiek paspartintų reikiamus procesus siekiant lygių teisių, kurių mes oriai ir labai tikslingai reikalaujame „vakar”.

– Portalas Žmonės.lt neseniai paskelbė straipsnių apie jus. Jūs nepabijojote juose visai Lietuvai kalbėti viešai apie savo seksualumą. Ar sulaukėte po jų šnairų žvilgsnių ar net kandžių replikų mažoje Palangoje?

– Atvirai tariant, buvau pasiruošusi susidurti su žymiai didesne negatyvumo doze. Nieko nėra geriau už malonią nuostabą. Nė vieno. Dėmesio – nė vieno! – negatyvaus žvilgsnio ar komentaro Palangoje. Tai – nuostabu.

– Ar galite prisiminti savo vaikystę, jaunystę? Kada pajutote, kad esate „kitokia“? Tiesą pasakius, man net nesinori šio žodžio į kabutes rašyti…

– Tai gana asmeniškas klausimas. Savo vaikystę ir paauglystę prisimenu puikiai. Sudėtingiausias buvo brandos etapas. Kai realiai nelabai suvoki, kas su tavimi vyksta ir tuometinis informacijos „badas” ta tema tikrai nepalengvino paauglės gyvenimo.

– Gyvenote ne vienerius metus užsienyje, Londone. Spėju, kad ten jūsų kaimynams, bičiuliams, bendradarbiams mažiausiai buvo įdomu, kad jūs – kitokios lytinės orientacijos, ar ne?

– Gyvenau Londone. Ir savo patirtį gan išsamiai atpasakojau FriendlyStories projekte (jos mintis PT skelbia atskirai šios dienos laikraščio numeryje).

– Kaip manote, kada lietuviai nustos žmones skirstyti pagal religinę konfesiją, rasę ar lytinę orientaciją?

– Žmones skirstyti ir kategorizuoti nėra išskirtinis tik lietuvių bruožas. Žmonėms iš esmės gana būdinga tam tikra prasme „sisteminti” ir „skirstyti” asmenis į tam tikras grupes. Ir tame nieko nusikalstamo ar blogo. Žmogaus protas linkęs paprastinti reiškinius, tokiu būdu mus supantis pasaulis ir žmonės jame mums tampa labiau suprantami. Jūsų klausimo esmė, ko gero, ne KADA mes nustosime skirstyti, bet KADA pripažinsime kiekvieną grupę pilnateisiais visuomenės nariais nestigmatizuojant jų rasės, religinių, seksualinių pasirinkimų ir pan.Nežinau, kada tai atsitiks. Viliuosi, kad tai įvyks greičiau nei vėliau.

– Ar gėjų, lesbiečių, biseksualų ir translyčių žmonių padėtis Lietuvoje gerėja? Ar visuomenė tampa labiau tolerantiška šiai bendruomenei?

– Labai tikiu, kad gerėja, nors statistika teigia priešingai. Dedu viltis į jaunąją, pasaulietišką, empatišką ir tolerantišką kartą. Jie daugiau žino, todėl mažiau bijo. Viskas pasikeis visai netrukus.

– Kai kurie šaltiniai nurodo, kad apie 10 procentų žmonių yra gėjai, lesbietės ar biseksualai. Tarkime, tokių žmonių Palangoje – trečdaliu mažiau, apie 3 procentus, vadinasi, apie 400-500 mūsų kurorte. Sutikite, nemaža, tačiau tyli bendruomenė...

–Kiek mūsų čia, nežinau, bet, žinoma, yra.

– Kokius planus puoselėjate Palangoje? Ar svajojate vieną dieną čia sukurti lesbietišką šeimą?

– Daug juokiausi iš šio klausimo. Kodėl automatiškai turiu norėti sukurti „lesbietišką šeimą”? Teisinė galimybė tą padaryti yra svarbi. Mano asmeninės svajonės – ne tiek.

– Ar neketinate anksčiau ar vėliau kraustytis gyventi į didmiestį, kur lengviau minioje „paskęsti“?

– Neketinu. Ir minioje „paskęsti” niekad nebuvo tikslas, priešingai. Jau minėjau, kad nematau poreikio slapstytis, neigti, meluoti, nes nuoširdžiai nelabai suprantu, kodėl turėčiau tai daryti.

– Ar jūsų santykiai su tėvais ir draugais išliko geri, jums prisipažinus, kad esate lesbietė? Spėju, kad jie vis dar viliasi, jog jūs nustosite „kvailioti“ ir rasite vaikiną, sukursite tradicinę šeimą?

– Blogai spėjate, nes man, tam tikra prasme, labai pasisekė. Man niekad nebuvo būtinybės „prisipažinti”.Visi kažkaip iškart viską žinojo, ir su tuo problemų jokių niekad neturėjo. Beveik tobula besąlygiškos meilės iliustracija. Aš užaugau labai mylinčioje šeimoje. Nieks niekad manęs nebandė nei keisti, nei „gydyti”.

Mano tėvams ir seneliams visad pakako išminties, pagarbos ir meilės man ir mano gyvenimo partnerėms. Svarbiausias žmogus mano gyvenime – sesuo – geresnio peties, sugeriančio ašaras, nelabai laimingų „baigčių” atvejais kolkas neradau...Draugai? Patikėkite, jų nuo darželio laikų nei vieno nepraradau. Mano atsakymas – mano lytinė orientacija neturi jokios įtakos nei santykiams su šeima, nei su draugais.

–Jūs ką tik grįžote iš Vokietijos, Mannheimo, kuris yra Klaipėdos miestas partneris. Ką ten veikėte?

– Pradėsiu, ko gero, nuo to, kodėl buvau pakviesta į Mannheimą. Jame rugpjūčio 8-12 dienomis vyko su lesbiečių ir gėjų „pasididžiavimo savaite” (prideweek) susiję renginiai. Visų šių renginių pagrindinės temos ir buvo moters matomumas bei jos teisės LGBT+ bendruomenėje. Mannheimo miesto savivaldybės Lygių galimybių, LGBT+ Teisių ir tarptautinių santykių įgaliotinis SorenasLandmanas atsiuntė man oficialų pakvietimą sudalyvauti tuose renginiuose kaip „miesto partnerio” LGBT+ bendruomenės aktyvistei.

Dalyvavau FriendlyStories projekte, kurio autoriai yra Romas ir Samanta. Samantos darytomis nuotraukomis ant Klaipėdos molo visai netyčia tapau kaip ir LGBT+ bendruomenės būtent Klaipėdoje „veidu“. Taip kaip ir Rolandas Skabickas.

Dabar šiek tiek apie pačius renginius. Savaitės eigoje jų buvo daugybė.

Diskusijų forumai su lozungu „Macht. Frauen. Sichtbar.“(Darykime. Moteris. Matomomis.), LGBT+ bendruomenės moterų paradas Heidelberg’e, parodos We Are PART OfCulture atidarymas ir pristatymas su jos kuratoriumi HolgerEdmaier, oficialus miesto mero Dr. PeterKurz LGBT+ bendruomenės svečių priėmimas, kuriame man teko sakyti pranešimą ir dalyvauti diskusijoje apie jau minėtą moters matomumą LGBT+ bendruomenėje. Taip pat susitikimas su Vokietijos teisingumo ministre Dr. Katarina Barley. Visus šiuos renginius vainikavo, be abejo, paradas MannheimChristopherStreetDay. Pritraukęs virš 100 tūkst. stebėtojų ir dalyvių.

Mano pranešimo ir diskusijose išreikšta pagrindinė mintis buvo, kad mes Lietuvoje kol kas nekalbame, arba kalbame labai mažai apie moters matomumą LGBT+ bendruomenėje. Nes, kaip sakiau, mes apskritai tik dabar šiek tiek garsiau pradedame kalbėti apie pačios LGBT+ bendruomenės matomumą visuomenėje.

– Kas jums labiausiai patinka Palangoje?

– Jūra ir Pinčius, Mano laisvė dar. Taip ir parašykite...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Arūnas Milašius. Verslininke, kalbėkite ir dvigubinkite kainą, prašau

Turime kuo girtis. Juk svarbu sudėlioti žodžius taip, kad visi patikėtų, kad mes patys geriausi,...

Ketvertuką Kauno klinikose pasitikę gydytojai: tokio atvejo dar neturėjome (51)

Ketvirtadienį Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos skyriuje neeilinis įvykis – jaunai...

Prezidento posto siekiantis Juozaitis įvardijo, ko imtųsi ir kokios ministerijos valdymą perimtų (542)

Viena iš svarbiausių prezidento funkcijų – suteikti šaliai vilties, sako kandidatas į...

Metų seklys: sutriuškinta reketininkų, vagių ir narkotikų prekeivių gauja (3)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Lietuvė siūlo megztinius už 260 eurų, bet priežastis privers nubraukti ašarą (52)

Jei užsuktumėte į šiomis dienomis sostinėje vykstančią mados mugę „Fashion Bazaar“,...

Opozija džiaugiasi: parašai nenumatytam posėdžiui surinkti, Skverneliui – galimi nemalonumai

Seimo opozicijos atstovai surinko parašus dėl nenumatyto posėdžio antradienį valdančiųjų...

Krizės nuojauta jau kamuoja dalį Lietuvos verslininkų (119)

Verslo, ypač eksportuojančio, nuotaika gali gan gerai atskleisti galimus ekonominio aktyvumo...

„Žalgiris“ prieš „Fenerbahče“: rungtynės, kurių nenorėtų prisiminti ne tik Šaras, bet ir Darjušas (2)

„Halėje visada sunku, ypač man. Stengsiuosi žaisti kaip visada, o kaip seksis – velnias...

Ušackui generolas Vėtra yra didvyris: Linkevičiui siūlo patylėti (53)

Dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) partijos paramos prezidento...

16-metę biržiškę į garsiausių „Instagram“ žvaigždžių dešimtuką atvedė plaukai: populiarumo pridėjo ir garsus mylimasis (189)

Iš Biržų kilusi Viktorija Jukonytė nė nesitikėjo, kad jos 120 centimetrų ilgio plaukai taps...