aA
„Laikas atviram dialogui apie mus, LGBT“, – sako teisininkė, žmogaus teisių aktyvistė, mokslinių straipsnių autorė Laima Vaigė. Atvirame interviu DELFI ji papasakojo apie savo ilgą kelią, vingiavusį nuo santuokos su vyru iki partnerystės su moterimi.
Laima Vaigė
Laima Vaigė
© DELFI / Karolina Pansevič

Dešimtmetį Mykolo Romerio universitete dėsčiusi L. Vaigė šiuo metu Upsalos universitete Švedijoje rašo antrąją disertaciją. Kartu su dukra ir partnere ji kuriam laikui keliasi gyventi į Švediją ir tikisi, kad po kelerių metų Lietuva bus pasiruošusi užtikrinti LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, ir translyčių asmenų) teises.

– Vilniuje praūžė trečiosios eitynės „Už lygybę“. Kokius įspūdžius jos Jums paliko?

– Eitynės buvo visai kitokios nei pirmosios, tačiau abejose jaučiau stiprų lūžio jausmą. Šiose eitynėse lūžis buvo tai, kad išdrįso ateiti tie, kurie anksčiau nedrįsdavo. Be to, daug heteroseksualių žmonių, jaunų šeimų, vyresnio amžiaus žmonių atėjo mūsų palaikyti. Dalyvaudama pirmą kartą nejaučiau jokio palaikymo. Dauguma draugų nežinojo, ko ten veržiuosi, kai kurie atkalbinėjo, perspėjo apie grėsmes: užpuls, gal net sumuš, susigadinsi reputaciją, kaip į tai pažiūrės darbe... Tačiau jaučiau, kad atėjo laikas.

Jei negali paeiti kelių šimtų metrų gatve kaip LGBT (lesbietė, gėjus, biseksualus ar translytis asmuo), jei net tai yra per daug, tai reiškia, kad būti savimi visuomenėje apskritai mažai galimybių. Gali gyventi tik slapstantis rūsiuose, kaip daugelis ir siūlo. Tačiau nepadariau nieko blogo ir niekam nekenkiu, tad nėra priežasčių, kodėl turėčiau slėptis kaip nusikaltėlė. Daugiau nebenorėjau su tuo taikstytis. Galima susigalvoti daug protingų priežasčių, kodėl neverta būti atviram, tačiau galiausiai viskas yra gana paprasta. Neatvirumas, nesąžiningumas, korupcija, intrigos ir melas – niekada neapsimoka, žvelgiant į ateitį, kad ir kokią tariamą naudą tai krautų šiandieną. Tai yra vidinis užterštumas.

Paradoksalu, kad vis pasiūloma kelti diskusijas, ar nereikėtų uždrausti būtent šių eitynių. O juk susirinkimų laisvė (eitynės) – pirmas žingsnis, parodantis, kad tam tikra žmonių grupė egzistuoja, ir sukelti diskusijas. Pernelyg ilgai buvo gniaužiamas atviras dialogas apie mus, LGBT asmenis. Jis vis dar ribojamas, nes draudžiama netgi diskutuoti apie netradicines šeimų formas, kad nepakenktų nepilnamečiams. Įdomus paradoksas, kad esu teisininkė, tačiau teisė kol kas neužtikrina LGBT interesų apsaugos. Esame traktuojami kaip II rūšies žmonės. Todėl eitynės man yra svarbios tiek kaip LGBT žmogui, tiek kaip teisininkei.

– Projekte „Išgirsti“ pasakojate, kad jums pačiai 17 metų prireikė suvokti savo tapatybę. Papasakokite savo istoriją.

– Savo istoriją jau papasakojau „Išgirsti“ video ir nenoriu labai plėstis, tačiau pasakysiu tiek, kad tai yra pavyzdys, kad orientacijos nepakeisi, kad ir kaip stengtumeisi.

Paauglystėje nuo savo jausmų pabėgau, studijuodama susituokiau su vyru, susilaukėme vaiko, tačiau po kurio laiko supratau, kad tie ankstyvi jausmai nebuvo atsitiktinumas. Buvo kai kas daugiau, ko ilgai nenorėjau matyti, manydama, kad galiu save kurti taip, kaip noriu, puoselėti tokius santykius, kokius geriausia ar priimtiniausia puoselėti.

Pernelyg ilgai buvo gniaužiamas atviras dialogas apie mus, LGBT asmenis. Jis vis dar ribojamas, nes draudžiama netgi diskutuoti apie netradicines šeimų formas, kad nepakenktų nepilnamečiams. Įdomus paradoksas, kad esu teisininkė, tačiau teisė kol kas neužtikrina LGBT interesų apsaugos. Esame traktuojami kaip II rūšies žmonės.
Laima Vaigė

Galiausiai supratau, kad gyvenimas spintoje – kenksmingas visiems: tiek pačiam besislepiančiam LGBT asmeniui, tiek jį sutinkantiems heteroseksualams. Negalime gyventi tik remdamiesi protu, reikia atsižvelgti ir į jausmus. Išdrįsti jų klausytis, o išgirdus – išdrįsti jais sekti, kad ir kaip beatodairiška tai atrodytų.

Su buvusiu vyru mus siejo kažkas svarbaus, palaikėme vienas kitą, tačiau santykiai nesiklostė. Bandėme eiti į šeimos terapiją, kalbėjomės, tačiau galiausiai nutarėme pagyventi atskirai. Tik tada ir supratau, kas buvo ne taip, ir visi „atsitiktinumai“ susidėliojo į nuoseklumus. Iki to laiko galvojau, kad mano tapatybė yra taki ir nepastovi, tad ir tas nuolatinis tekėjimas moterų link ne ką tereiškia. Tačiau supratau, kad takume yra ir tvirtybės, pastovumo. Tai kaip upė, kurią kreipiau viena linkme, nors ji tekėjo kita. Kai į tai žiūri brandesnio žmogaus akimis, nebesupranti, kam tokių pastangų reikia.

– Jei Lietuvoje anksčiau būtų buvę atvirai kalbama apie homoseksualumą, ar, manote, situacija būtų buvusi kitokia?

– Manau, kad taip. Jau vaikystėje vaikai galvoja ir kalba apie savo būsimus gyvenimus. Pavyzdžiui, aš paišydavau moteris (moterį jūrą, moterį žiemą, moterį laisvę, moterį rytą, ir pan.), ir pasakodavau mamai, kaip užaugusi gyvensiu su drauge ir viską darysime kartu. Kai esi vaikas, šneki apie tai atvirai, kol dar nesupranti, kad tai yra tabu. Tačiau kai suaugę dėl tokių tavo šnekų susirūpina, išmoksti keisti savo kalbą.

Tada jau sakai – „na gerai, aš susituoksiu, tačiau mano vyras gyvens toli arba numirs, ir tada gyvensiu su drauge“. Jie vis dar žiūri susirūpinę – ir vėl tenka juos raminti. Tokia buvo mano vaikystė. Jei būtų buvę kiek daugiau ramybės ir vidinio saugumo aplinkoje, tai ir jausmai mergaitei nebūtų buvęs suvokti kaip atsitiktinumas ar susipainiojimas, kurį reikia pamiršti. Ypač gaila, kad paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje nebuvo jokių gerų pavyzdžių. Kažkokių pavyzdžių buvo, bet pašnibždomis, kaip apie baisų dalyką. Ir tada giliai viduje patiki, kad esi baisus dalykas. O paviršiuje elgiesi kaip įmanoma nepanašiau į tai, kas paslėpta. Nieko keisto, kad LGBT paaugliai dažniau linkę į savidestrukcinį elgesį. Jiems reikia pagalbos save suvokiant ir priimant, o ne keičiant ar imituojant pokytį, kad suaugusiems būtų ramiau.

– Kaip aplinkiniai reagavo į jūsų skyrybas, atsiskleidimą? Kokia buvo sutuoktinio reakcija?

– Daug kam vis dar sunku suprasti, ką aš darau su savo gyvenimu, bet aš stengiuosi tam būti tolerantiška. Jei man pačiai tai užtruko labai ilgai, nors ir gyvenant savo kailyje, tai nieko keisto, jei žmonėms, apie tai žinantiems tik iš žiniasklaidos ar gandų, sunku suvokti. Jie net nepagalvoja, kad šalia gyvena daugybė homoseksualių žmonių, kai kurie jų augina vaikus.

Buvęs sutuoktinis, su kuriuo tuo metu gyvenome atskirai, reagavo gerai. Tam turėjo daug įtakos ir aplinkybės, ir mūsų draugiškas ir palaikantis santykis. Viskas galėjo būti kitaip, jei tai būtų išaiškėję per neištikimybę, ir jei nebūtume nusiteikę vertinti tų santykių, kuriuos turėjome. Supratome, kad turime toliau palaikyti vienas kitą ir nekenkti savo vaikui. Negaliu sakyti, kad nebuvo skaudu, tiek man, tiek jam, tačiau galiausiai skyrybos – tik į gera, nes jis galėjo kurti santykius, kurie visapusiškai jam tiktų, o ir aš taip pat. Dabar jis susituokęs antrą kartą, o aš turiu partnerę. Dukra liko gyventi su manimi.

– Kaip dviem moterims Lietuvoje sekasi auginti vaiką, kokių reakcijų sulaukiate?

– Apie dukrą daugiausiai galvoju, tačiau mažiausiai norėčiau pasakoti. Norėčiau laikyti ją nuošalyje. Kad ji pamatytų ir kitokią aplinką, nutariau tęsti darbus Švedijoje. Kai sau atsiskleidžiau, perskaičiau visas pasiekiamas knygas ir tyrimus apie LGBT šeimose augančius vaikus, tad žinau, kad visi tie nuogąstavimai apie vaikų patiriamus pavojus yra laužti iš piršto. Mano partnerė, kuri yra psichologė ir mokslų daktarė, nėra prastesnė už jokius vyrus. Todėl man nesuprantama, kodėl valstybė tuoj pat patvirtintų mano santuoką, jei sugalvočiau susituokti su vyru – net jei jis būtų nusikaltėlis ir net vaikų išnaudotojas – tačiau apie mudviejų santykių įteisinimą negalima net diskutuoti.

Liūdna ir tai, kad apie mano dukros interesus niekas nenori net pagalvoti – Lietuvoje tiesiog norima, kad tokių vaikų nebūtų. Visuomenė nepasiruošusi. Nors LGBT žmonės gimsta kiekvienoje kartoje ir patys turi vaikų. Pavyzdžiui, net senovės Graikijos poetė ir lesbietė Sapfo turėjo sūnų. Per kelis tūkstantmečius metų gal jau buvo galima pasiruošti.

Mano partnerė, kuri yra psichologė ir mokslų daktarė, nėra prastesnė už jokius vyrus. Todėl man nesuprantama, kodėl valstybė tuoj pat patvirtintų mano santuoką, jei sugalvočiau susituokti su vyru – net jei jis būtų nusikaltėlis ir net vaikų išnaudotojas – tačiau apie mudviejų santykių įteisinimą negalima net diskutuoti.
Laima Vaigė

Daugelis pažįstamų lesbiečių Lietuvoje vaikų susilaukė kartu, pasinaudodamos privataus donoro arba spermos banko paslaugomis. Viskas gerai tik tol, kol nėra konflikto ar nelaimingo atsitikimo. Tokioms poroms yra labai svarbu, kad antroji mama galėtų įsivaikinti kartu auginamą vaiką. Visame pasaulyje didelė dalis homoseksualų įsivaikinimų, kurių taip bijoma, yra kartu jau auginamų vaikų įsivaikinimai. Mes turime pradėti atvirai apie tai kalbėti, tačiau tam, kad LGBT šeimos galėtų kalbėti, turi jaustis saugiai. Problema ta, kad valstybiniu lygmeniu jos nejaučia saugumo užtikrinimo.

– Kaip dabar atrodo jūsų gyvenimas? Gal galite palyginti, kuo skiriasi LGBT žmonių gyvenimas Švedijoje ir Lietuvoje?

– Mes dar per trumpai esame Švedijoje, kad būtų galima lyginti. Tačiau iškalbingas tas faktas, kad duodu šį interviu dabar, kai išvykstame. Labai myliu Lietuvą, tačiau tiesa yra tokia, kad dažnai nesijautėme saugios. Turėjome savo saugumo nišas, tačiau jautėme ir stiprią homofobiją. Kaip jaustis saugiai, kai Seimo nariai kursto neapykantą, užgniaužiamos knygos (kalbu apie teismo procesą dėl „Gintarinės širdies“ cenzūros), neleidžiamos reklamos (LGL reklama, kurioje šmėkšteli vaikinas su marškinėliais „Už šeimų įvairovę“)? Kai du homokseksualai, Pijus ir Mangirdas, asmeninėje feisbuko paskyroje paviešino savo besibučiuojančių nuotrauką ir sulaukė patyčių bangos, nei prokurorai, nei teismai nematė reikalo inicijuoti tyrimo dėl atvirų kvietimų žudyti. Kitaip tariant, mes esame traktuojami kaip provokacija, į kurią galima atsakyti siūlymais susidoroti. Nes tariamai patys to prašome vien savo egzistavimu viešoje erdvėje, visuomenėje.

Laima Vaigė
Laima Vaigė
© DELFI / Karolina Pansevič

Ten, kur stipri homofobija, kad būtų atsvara, turi būti ir stipri valstybės apsauga. Lietuvoje valstybės atstovai kol kas slepiasi nuo šios temos arba eskaluoja neapykantą, o už mūsų valstybės galvas darbus bando dirbti užsieniečiai. Pirmosios „Baltic Pride“ eitynės buvo saugios ir dėl to, kad jose dalyvavo Švedijos ministrė Birgitta Ohlsson. Paskutinėse „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje žygiavo net dvi Švedijos ministrės – Alice Bah Kuhnke ir Ann Linde. Vis dar nė vieno ministro iš Lietuvos.

Švedijoje man patinka tai, kad diskusijoje visų pirma išklausoma suinteresuota grupė – ar tai būtų LGBT, ar pabėgėliai, ar kita grupė. Lietuvoje vyksta kalbos „apie juos“, o tai kol kas neatskleidžia nei LGBT gyvenimo tikrovės, nei įvairovės. Neretai tokia kalba tiesiog nužmogina ir mistifikuoja. Tie „jie“ suvokiami kaip keistuoliai. Esminis klausimas tada tampa „ką gi mums daryti su jais?“, o gal geriau būtų klausti „Kaip gi mums visiems kartu sugyventi, kad Lietuva būtų pakankamai gerais namais?”

– Ar jūsų gyvenime pasireiškia homofobija? Kaip? Kaip į homoseksualumą žiūri akademinė bendruomenė?

– Subtili homofobija pasireiškia net labai privilegijuotų LGBT žmonių gyvenimuose. Save laikau gana privilegijuota ir manau, kad mano patirtis nebūtinai atspindi kitų LGBT asmenų patirtis. Kitas dalykas – žmonės nenoriai prisimena negatyvias patirtis ir traumas. Nesinori prisiminti kreivų žvilgsnių, burbėjimų ar nesusipratimų. Esu patyrusi jų į valias, tačiau žinau, kad yra smurtą patyrusių LGBT. Nors vienas atvejis, kai valstybė būtų apsaugojusi nuo grasinimų susidoroti ar smurtautojas būtų nuteistas? Tokių atvejų nežinau. Tiesa, dažniausiai į policiją ir nėra kreipiamasi. Trūksta pasitikėjimo, kad padės.

Laima Vaigė
Laima Vaigė
© DELFI / Karolina Pansevič

Akademinė bendruomenė yra gera erdvė LGBT asmenims, kadangi joje gali suderėti labai skirtingos nuomonės ir leidžiama pagrįstų argumentų įvairovė. Tačiau nesant aiškaus draudimo diskriminuoti ir universitetinės LGBT bei juos palaikančiųjų draugijos, viskas priklauso nuo mikroaplinkų. Dažniausiai yra taikoma „neklausk ir nesakyk“ politika. Žinau, kad kai kuriuose paskaitose yra pasakoma ir užgaulių dalykų, kad LGBT studentai kartais būna įskaudinti, o juos palaikantys – pasipiktinę. Pati esu patyrusi smulkių nemalonių momentų, kai pašnekovas tarsteli, kad tokio reiškinio kaip homoseksualai su vaikais Lietuvoje niekada nenorėtų. O aš sėdžiu ir galvoju, kad aš ir esu tas žmogus, taigi sorry, kad egzistuoju. Galima tokiais momentais ir atsiskleisti, bet tikrai ne visada kiekvienam norisi atsiskleidinėti. Juolab tokiomis aplinkybėmis.

– Seimas vėl laužo ietis dėl to, kas yra šeima. Kaip vertinate vis iškylančias tokias iniciatyvas?

– Man kelia nerimą pasiūlyta LR Konstitucijos 38 straipsnio pataisa, kuri apibrėžia šeimą per santuoką ir tėvystę/motinystę, ir dar daugelis kitų žmogaus teisių gniaužimo atvejų, kuriuos trumpai paminėjau. Nors LGBT žmonės Lietuvoje ir taip yra teisės užribyje, po konstitucinės pataisos ten atsirastų ir heteroseksualios nesusituokusios poros, ir kitos šeimos. Tai būtų didelis žingsnis atgal.

Manau, kad ne tik LGBT, bet visiems turėtų būti neramu dėl to, kad Lietuva šiuo metu Vakarų žiniasklaidoje pateikiama kaip viena iš 10 pasaulio valstybių, į kurias nerekomenduojama vykti LGBT turistams, studentams ir juos palaikantiems. Tai absurdas, nes Lietuvoje situacija tikrai geresnė nei Sudane, Ugandoje ar Rusijoje. Net lyginti sunku! Tačiau kartu turime suprasti, kad drausdami dialogą ir atmesdami tarptautinės bendruomenės ir ES siūlomą kryptį (kurią rinkomės ir patys, kol nebuvo padėta kampanija prieš europines vertybes), mes rodomės pasauliui kaip mažoji Rusija.

Manau, kad ne tik LGBT, bet visiems turėtų būti neramu dėl to, kad Lietuva šiuo metu Vakarų žiniasklaidoje pateikiama kaip viena iš 10 pasaulio valstybių, į kurias nerekomenduojama vykti LGBT turistams, studentams ir juos palaikantiems. Tai absurdas, nes Lietuvoje situacija tikrai geresnė nei Sudane, Ugandoje ar Rusijoje. Net lyginti sunku!
Laima Vaigė

Tai politiškai nenaudinga ir net nesaugu. Valstybingumą kuria ir gebėjimas prisiimti bei vykdyti tarptautines sutartis, tarp jų ir Europos žmogaus teisių konvenciją. Deja, mes vis dar negalime priimti daugybės įstatymų, kurie atitiktų tarptautinius įsipareigojimus, o, svarbiausia, būtų naudingi Lietuvos žmonėms. Nei partnerystės, nei reprodukcinės sveikatos, nei gero pagalbinio apvaisinimo įstatymo, nei transseksualų teises įgyvendinančio įstatymo. Net vaikus mušti vis dar nėra aiškiai uždrausta, nors tai buvo siūlyta prieš gerą dešimtmetį. Gal dabar neprisimename, bet prieš dešimtmetį teisininkai diskutavo, kad greitai turėtų būti įteisintos ir vienalytės santuokos.

– Su kuo tai siejate ir kokias ateities perspektyvas matote?

– Atrodo, kad įstrigome. Aš tą sieju su nepalankia geopolitine situacija – Lietuvai daro įtaką tiek Rusijos politika, tiek Romos katalikų bažnyčia, tiksliau, jos Rytų Europos flangas, kuris pasižymi politine katalikybe. Girdisi ir balsų, siūlančių katalikišką fundamentalizmą. Esame šių įtakų sankryžoje. Nežinau, kaip išvengti Rusijos įtakos, nes ji veik nepastebima. Tačiau atsisakyti politinės katalikybės vertėtų. Jeigu Maltos prezidentė išdrįso pasakyti, kad Vyriausybė neleis daugiau kištis į politiką Romos katalikų bažnyčiai, nors ši atstovauja oficialiai valstybės religijai, tai kodėl Lietuvoje tai negalėtų būti pasakyta? Tikėjimą ir tikinčiuosius reikia gerbti, tačiau fundamentalizmas yra nuodai, nesvarbu, po kokiu skėčiu ar simboliu.

Noriu tikėtis geriausio. Žmonių galvos ir širdys po truputį valosi nuo kultūrinių traumų, didelių skriaudų neigimo, korupcijos, melų, ir kitų užterštumų. Reikia tikėti, kad lūžis įvyks ir valstybės politikoje.

Aš manau, kad mes neišvykstame visam laikui ir po poros metų, visų mūsų bendromis pastangomis, Lietuvoje bus sukurta saugesnė aplinka visiems.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(18 žmonių įvertino)
2.6667

Top naujienos

Mitalas: dabar yra migrantai, ateityje gali būti ir pavojingesni dalykai (159)

Laisvės partijos narys, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas sako, kad Lietuva, susidūrusi su...

Aistė Žebrauskienė | D+

Vilnietis sužinojo įspūdingą savo buto vertės šuolį: pavyzdžiai, kaip per metus pakito kainos (3)

Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) kainoms išaugus bene labiausiai Europoje, prieš metus butus...

Prezidentūra paaiškino, kodėl apie Nausėdos vizitą Dieveniškėse nebuvo skelbta (7)

Trečiadienį prezidentas Gitanas Nausėda apsilankė Šalčininkų rajone, Dieveniškėse...

Už rekordinę sumą parduodamas Stasio Povilaičio namas Palangoje: jį įsigijusiems dirbti daugiau niekada nebereikės (93)

Vaikštinėjant Palangoje visai netoli Basanavičiaus gatvės, ne vienam poilsiautojui į akis krenta...

Dalies sovietmečio daugiabučių stogai – apverktinos būklės: gali nepadėti ir renovacija (1)

Vien sostinėje suskaičiuojama daugiau kaip 6 tūkst. sovietmečiu statytų daugiabučių namų....

Galingai finišavęs Griškonis pateko į finalą ir kovos dėl olimpinio medalio – jaučiasi džiugiai specialiai Delfi iš Tokijo (6)

Jūros miško keliu pavadintame Tokijo olimpiniame irklavimo kanale vienintelis iš lietuvių likęs...

Netoli turistų mėgiamo Turkijos kurorto – didelis gaisras, hospitalizuota dešimtys žmonių

Turkijos pietuose dešimtys žmonių trečiadienį buvo hospitalizuoti dėl apsinuodijimo dūmais arba...

Arūnas Spraunius | D+

Po Šaltojo karo stojusi pauzė baigėsi: pasaulis stebi Putino neadekvatumą ir ginkluojasi

Rusijos prezidentas „tiesioginėje linijoje“ su Rusijos liaudimi birželio 30-ąją pareiškė,...

Roma Macijauskaitė | D+

Rankines iš atliekų kurianti Gabrielė: kiekvienas mano gaminys yra vienetinis ir ilgaamžis

Ką galima gauti sujungus į vieną kūrybiškumą, aistrą madai ir meilę Žemei? Kopenhagoje...