Iš Lietuvos ji išvyko penkiolikos, septyniolika metų gyveno Maskvoje, ten gimė jos penki vaikai. Lietuva, į kurią grįžo po ilgo laiko, jai – tik vargana stotelė.
Šį, anot Svetlanos, vargšų kraštą ji ketina palikti, kai tik susitvarkys vaikų dokumentus. Moters žvilgsnis nukreiptas Jungtinės Karalystės pusėn. Anglijoje šiuo metu čigonės vaikų tėvas, vyresnioji šešiolikametė dukra, trys Svetlanos seserys, dvi jos vyro seserys. Iš Anglijos į Lietuvą čigonai parveža ar siunčia vienintelę žinią – bėkite iš Lietuvos kuo greičiau.
Gimė ir augo Mažeikiuose
Mažeikių nakvynės namai Svetlanai ir jos keturiems vaikams šiuo metu – laikina ir ne pati geriausia pastogė.
Svetlana gimė Mažeikiuose, baigė keturias internatinės mokyklos klases. Į Maskvą ji išvažiavo kartu su motina. „Čia mano gimtinė“, – sako ji apie Mažeikius. Būtų gal šį miestą ir čia likusius savo artimuosius aplankiusi ir anksčiau. Negalėjusi to padaryti, nes motina, kuri nusivežė Svetlaną į Rusijos sostinę, o į Mažeikius grįžo be jos, nepasirūpino dukters dokumentais.
„Ji žinojo, kad čia blogas gyvenimas, todėl tų dokumentų ir nedavė. Juos man atsiuntė mano vyresnioji sesė“, – ne kaltina, o teisina mamą duktė.
Į Lietuvą moteris grįžo norėdama sutvarkyti vaikų dokumentus. Pirmiausia juos priregistravo Mažeikiuose – ten, kur kadaise buvo priregistruota ir ji pati. Dar tikėjosi Mažeikiuose gauti būstą ir pagyventi „kaip žmonės“. Tačiau Lietuvoje jos niekas nelaukė ir čia pasirodė ne taip gerai, kaip ji tikėjosi.
„Sutvarkysiu dokumentus ir išvažiuosiu. Čia nėra ką veikti. Ir pinigų už vaikus niekas čia man neduoda. Viena pati, kaip galiu, taip ir auginu. Du šimtus litų tegavau. Mažiukei vien vaistams turėjau šimtą litų išleisti“, – sakė Svetlana.
Bendrauja telefonu
Pakeliui į Lietuvą Svetlana kartu su vaikais ir jų tėvu buvo užsukę pas vyro tėvus, kurie gyvena Latvijoje, ten susirgo ir jų jauniausioji dukrelė. Latvijoje jie pragyveno apie pusmetį. Jauniausiajai ketverių metų dukteriai Rusandai, pasak motinos, nustatytas inkstų susirgimas, prieš atvykstant į Lietuvą ji mėnesį gulėjo Rygos ligoninėje, buvo gydoma nuo plaučių uždegimo.
Kitiems dviems sūnums – šešeri ir septyneri metai.
Maskvoje ji ištekėjo septyniolikos, vyriausiajai dukteriai dabar jau šešiolika, spėjo ištekėti. Ji šiuo metu Anglijoje. Bando gyventi ten geresnį gyvenimą. Motina su dukterimi pasikalba telefonu. Dukra ten esą lanko koledžą.
Girtuokliai, smarvė ir triukšmas
Nakvynės namuose Svetlanai su keturiais vaikais nėra gerai: „Blogai. Aplink – girtuokliai, siaubingai dvokia. Vaikai tai sunkiai pakelia, nuo šito kvapo jie čia nuolat vemia. Pati matėte atėjusi. Be to, jie čia nuolat mušasi. Esu viena moteris su keturiais vaikais, o durys vos laikosi. Ir kaip man gyventi? Jokio čia gerumo, sakau jums. Man čia labai sunku“.
Priėjusi prie sieninės spintos ji atidaro duris ir rodo ten sukrautas lentynas, nežinia kokių baldų paskiras plokštes: „Naktį jomis pridengiu duris, o paskui pristumiu lovą. Bijau. Ateis naktį girtuokliai, primuš mane, o kas bus su vaikais? O vaikus aš labai myliu“.
Kaip meilės vaikams patvirtinimą rodo į plastikinį maišelį sudėtus mažajai skirtus vaistus, ligos istorijos lapelį su pediatrės įrašu: „Nemeluoju. Ji rimtai serga, o valdžia niekuo nepadeda. Buvau visur, kur tik įmanoma. Niekas nepasirūpino mumis. Daryk, ką nori. O vaikų tėvas paliko mus ir išvažiavo į Angliją. Kaip galiu, taip gyvenu. Mama truputį padeda. O dirbti tai nieko negaliu. Kur aš su tiek vaikų? Kur einu, tai ir jie su manimi. Nėra kur jų palikti. O dar mažoji susirgo, jai dieta paskirta. Nieko gero toje Lietuvoje mums“.
Tada vėl puola prie spintų, atidariusi duris rodo tvarkingai sukabintus ir sulankstytus drabužius. Tiek jų ir tėra – tamsuoja nedidelės krūvelės. Primena sovietmečio studentiškus bendrabučio laikus su pustuštėmis lentynomis: tokias vargiai įmanoma sujaukti.
Prekiavo telefonais ir kompiuteriais
Ar Maskvoje jai su vaikais buvo geriau? Dabar ten geriau Svetlanai jau nebebūtų. Maskvoje jai vaikus auginti padėjo vyras. Jiedu dirbo pasikeisdami: kol vienas eidavo prekiauti, kitas pabūdavo su vaikais. Pardavinėdavo kiniškus telefonus, planšetinius kompiuterius: „Kaip ir visi čigonai: nusiperkam pigiau, parduodam brangiau. Šitaip užsidirbdavome pinigų, gyventi buvo galima. O čia taip nebegaliu. Kad nors tos pašalpos būtų didesnės. Kaip su tais dviem šimtais litų pragyvensi?“.
Maskvoje jiedu su vaikais gyveno nuomojamame kambaryje.
Svetlanos tėvų namuose ar pas kitus čigonus Mažeikiuose jai su keturiais vaikais vietos neatsirado. Ar jos tautiečiai tokie nedraugiški?
„Kol turi pinigų, tol draugiški. Jeigu jų neturi – koks gali būti draugiškumas? O dar mano vaikai – tokie išdykėliai, išlepinti. Neduok Dieve. Ką su jais daryti? Mušti tokių vaikučių juk negalima. Taigi savi vaikai. Jie yra mano gyvenimas, mano džiaugsmas. Pirmiausia, kad jiems gerai būtų. Pirma – jie, o paskui jau aš. Aš jau kaip nors. Jeigu jau pagimdžiau juos, esu už juos atsakinga, tiesa?“ – kalbėjo Svetlana.
Iš vyrų – menka paguoda
Čigonės tėvai Mažeikiuose gyvena viename mažame kambarėlyje, kuriame motina su keturiais vaikais nepageidautina.
Su tėvu Svetlana nesutaria, nieko gero iš jo nepatyrė ir būdama maža: „Negerai jis mane augino. Mušdavo, dažnai tekdavo bėgti iš namų. Nemyli ir mano vaikų. Nenori jų nė matyti. Mama – kitokia, ji padeda man“.
Svetlanos vaikų tėvas, jos pačios teigimu, labai rūpestingas irgi nebuvo. Šiuo metu jam 46 metai, kilęs iš Jelgavos. Svetlana nėra jam pirmoji žmona – anuomet jis turėjo kitą, su ja sugyveno du vaikus, o paskui paliko. „Kol galėjau uždirbinėti, tol buvo geras, o kai atvykom čia, paliko mus. Atvyko jo sesės iš Anglijos ir susuko jam galvą, ėmė pasakoti, kad ten jam bus geriau. Jis ir išvyko. Taip išeina, kad pametė mus.“, – šitaip savo istoriją pasakoja čigonė.
Seseriai Anglijoje elgetauti netenka
Tiesa, Anglijoje ketveriukės tėvas esą pradėjęs šiek tiek uždirbti, per savaitę uždirba po du šimtus svarų, žadėjo atsiųsti pinigų – kad būtų už ką gydyti mažąją. Bet kol kas jokių pinigų iš savo vyro ji negavo. Šiek tiek pinigų jai iš Anglijos per „Western Union“ perlaidų sistemą jai atsiuntė tik vyresnioji sesuo – viena iš trijų ten apsistojusių Svetlanos seserų. Vyresniajai – 35, kitoms dviem – 31 ir 32 metai.
Viena šių seserų sėkmingai augina ten vaikus, jai nereikia nė dirbti: „Gauna geras pašalpas, labdaros paketus, leidžia vaikus į mokyklą. Kitaip ten vaikais valdžia rūpinasi. Čia tai – jei miršti, tai ir numirk. Kai baigsis vaistai, bus labai blogai. Patarė man eiti elgetauti. O ką man daryti? Vogti aš nemoku. Ir elgetauti neinu, tik žadu. Gėda man. Tokia jauna – negi eisiu elgetauti. Ir vaikus taip galima sugadinti. Ir kas man duos? Sakys: eik dirbti. Arba varys į Socialinės paramos skyrių“, – aiškino moteris.
Nakvynės namai, anot jos, nors ir nėra didelis džiaugsmas, tačiau vis šis tas.
„Nori nenori reikėjo apsistoti čia. Tačiau viskas bus gerai. Ne galvoju taip, o žinau. Nesu prapuolęs žmogus. Pasieksiu tai, ko noriu. Sieksiu ir stengsiuosi, kad mano vaikams būtų gerai. Visada gerai gyvenom. Taip sunku, kaip dabar, dar nebuvo. Nors ir dabar neturėtume skųstis: turim ne tik bulvių, mėsos, bet ir šokolado, marmelado. Čia irgi būtų gerai, jei ne tie girtuokliai“, – mosteli ranka Svetlana.
Šiuolaikiški Lietuvoje, bet ne Rusijoje
Pokalbis su manimi Svetlanai nėra labai mielas. Veidas įsitempęs – tarsi lauktų ko nemalonaus. Atsileidžia tik mintimis nuklydusi į Rusiją: „Lietuvos čigonai civilizuotesni. Ten jie vaikšto triukšmingais būriais, moterys ilgais drabužiais, su daug sijonų. Eina apsikarstę kūdikiais – vienas kaba ant pilvo, kitas – ant sprando. Kaip senais laikais. Iki šiol jiems, man regis, vadovauja baronai. Nors, tiesą sakant, gerai ir nežinau. Manau, dabar nebe tie laikai. Man labiau patinka šiuolaikiški, žmoniški drabužiai“.
Ką nors tikresnio apie Maskvos čigonus ji pasakyti negalėtų – nebendravo su jais. Nors ir išsaugoję senus papročius, tautiečiai gyvena ten, jos manymu, neblogai: „Burnos pilnos aukso. Tačiau vis tiek necivilizuoti jie“.
Gal civilizuoti Lietuvos čigonai gyvena blogiau nei Maskvoje – necivilizuoti? „Dievas žino. Čia – ubagynė. Na, kas čia gero? Nebūsiu čia ilgai. Susitvarkysiu dokumentus ir išvažiuosiu“, – kartoja.
Dar pagąsdina, kad už blogą tekstą iš čigonų sulaukčiau kažko bloga: „Juk žinot, kokie mes, čigonai“. Tiesą sakant, nežinau. Panašu, kad tokio gąsdinimo veiksmingumu nė pati nepatiki. Išeinančią pasiveja, pasikviečia į kambarį, prašo nerašyti blogai. Labai bijanti, kad neatimtų vaikų. Pasimelsianti už mane bažnyčioje.
Pažadus pasimelsti iš čigonių girdžiu nuo mažens. Ar tą patį jos žada ir Londone?
