Dabar, džiaugiasi pašnekovė, ji sėkmingai užsiima paveikslų kūryba. Grįžusi į Lietuvą menininkė nepatikėjo – jos laukė pokyčiais ir besivystančiu modernumu stebinantis Vilnius.
Darbo kultūra Anglijoje
Jaunos merginos pasirinkimą emigruoti, kaip ji pati sako, lėmė studijų galimybės užsienyje, Londono laisvė ir įvairovė.
„Londone praleidau šešerius metus, o 2017-2018 m. gyvenau tarp Berlyno, Vienos ir Ciuricho. Palikau Lietuvą tik pabaigus mokyklą ir išvykau studijuoti. Nusprendžiau studijuoti meną, tačiau tokio, kokį aš jį įsivaizdavau, Lietuvoje nemačiau. Tradicijos buvo griežtos, pasenusios ir ten nebuvo vietos ar rinkos šiuolaikiškumui“, – prisimena mergina.
Pasak J. Jankelaitytės, įsitvirtinti užsienyje nebuvo labai sunku. Vos atvykusi į Londoną pradėjo studijuoti ir gana lengvai susirado padavėjos darbą, kuris per kelis metus, pasakoja ji, išaugo iki vadovės pozicijos.
„Didelį krūvį bei ilgas darbo valandas atpirko smagi komanda, vadovų pagarba bei puiki darbo etika. Sąlygos dirbti buvo geros, ypač vertinama kaip darbuotojai jaučiasi, nebuvo problemų gauti laisvų dienų. Visų tipų darbams yra skirti mokymai ir galimybės greitai tobulėti. Procesai aiškūs ir tikslingi, kaip ir mokesčių bei bankų sistema. Taip pat į moteris kaip darbuotojas yra žiūrima daug pagarbiau nei Lietuvoje“, – atvirauja J. Jankelaitytė
Mergina neslepia, kad pradžioje atlyginimas buvo minimalus, tačiau arbatpinigiai kompensuodavo gaunamą nedidelį užmokestį. Tapus vadove alga vis augo, taip pat buvo priskirtas apgyvendinimas.
Pastebėjo vietinių nepasitenkinimą dėl imigrantų
J. Jankelaitytė tvirtina sąmoningų pastangų bendrauti ir palaikyti ryšius su lietuviais nedėjusi. Anglijoje gyvenančius lietuvius sutikdavo ir susipažindavo studijose arba darbe, tačiau jai esą įdomiau buvo pažinti kitas kultūras.
„Norėjau kiek galiu daugiau perprasti anglų kultūrą bei ypatumus, o barų bei restoranų sritis tam buvo ideali. Anglų kalbą puikiai mokėjau nuo vaikystės, liko tik perprasti įvairius akcentus. Visada domėjausi vakarietiška kultūra, tad integruotis nebuvo sunku. Svarbiausia buvo neužsisklęsti vienoje iš lietuvių bendruomenių, kaip daugelis išvykusiųjų, ir nepropaguoti mažosios Lietuvos vystymo užsienyje“, – savo sprendimą aiškina J. Jankelaitytė.
Buvusi emigrantė prisimena, kad sunkiausia buvo priprasti prie didelių atstumų, miesto dydžio, žmonių įvairovės ir gausos, tačiau laikui bėgant šios detalės tapo įprastomis.
„Iš pradžių labiausiai trūko šeimos ir saugios, žinomos rutinos, šalia esančios pagalbos nelaimės atveju. Pasitaikydavo situacijų, kai pastebėdavau ir vietinių gyventojų pasipiktinimą dėl manęs kaip imigrantės“, – su liūdesiu prisimena buvusi emigrantė.
Į Lietuvą grįžo su savo amerikiečiu vaikinu
Į Lietuvą mergina nusprendė grįžti prieš metus, tačiau, pripažįsta, bijojo gimtinėje esančios stagnacijos bei galimybių trūkumo, siauro visuomenės mentaliteto. Pamynusi savo baimes menininkė impulsyviai nusprendė patyrinėti savarankišką gyvenimą Lietuvoje ir pažinti jai neatrastą Vilniaus miestą.
„Praėjus tiek laiko nuo išvykimo į Angliją, Vilnius viliojo savo pokyčiais ir besivystančiu modernumu. Taip pat buvau labai pasiilgus galimybės lengvai ir greitai patekti į gamtą, aplankyti šeimą.
Grįžau į Lietuvą su vaikinu amerikiečiu, kuris čia gyveno 6 mėnesius. Jo patirtis Lietuvoje buvo labai pozityvi, kadangi jį sužavėjo kultūra, nuostabūs kraštovaizdžiai bei Vilniaus gyvenimo tempas. Tikrai nejautėme aplinkinių nepasitenkinimo ar perdėto dėmesio. Vilniečiai puikiai bendrauja anglų kalba ir yra atviri užsieniečių pažintims. Vienintelė kliūtis buvo imigracijos struktūra ir komplikuoti procesai, norint kurti ir vystyti verslą“, – pasakoja mergina.
Šiuo metu J. Jankelaitytė sėkmingai užsiima paveikslų kūryba. Daugiausiai jos kūrinių esą keliauja į užsienio rinkas, o maža dalis lieka Lietuvoje. Julija taip pat dirba papildomą darbą pardavimų srityje lietuviškoje įmonėje.
„Darbo paieškos buvo trumpos ir be didesnių nesklandumų – pirmas pasiūlymas pavaduoti būsimą kolegą atostogų metu virto darbu pilnu etatu. Tikrai negrįžau į savo buvusį gyvenimą, tai būtų regresyvu. Visada stengiuosi judėti į priekį, Lietuva man taip pat, kaip ir bet kokia užsienio šalis, yra naujas atradimas šiuo metu, su tiek pat iššūkių ir galimybių tobulėti. Na, o įsilieti sunku nebuvo – Lietuvos visuomenė nėra perdėtai griežta ar užsisklendusi, tad savo socialinių įgūdžių paaštrinti ar pakeisti nereikėjo“, – savo patirtį prisimena J. Jankelaitytė.
Ragina nesusivilioti trumpalaikiu atlygiu
Menininkė teigia esanti patenkinta savo sprendimu grįžti į Lietuvą. Ją, teigia pašnekovė, džiugina galimybė būti arti savo šeimos, matomas progresas, pokyčiai šalyje ir kultūroje.
„Užsienyje, taip pat kaip ir gimtojoje šalyje, yra galimybių. Reikia pasverti savo motyvacijas ir tikslus, nes dažnai jie gali būti įgyvendinami ir Lietuvoje. Emigruoti labiau patarčiau tiems, kurie iš tikrųjų nori artimai pažinti kitokią kultūrą, ugdyti save, yra pasirengę integruotis ir tobulėti. Svarbiausia nesusivilioti trumpalaikiu atlygiu. Emigracija vien dėl lengvai pasiekiamos gerovės, mano manymu, yra parazitizmas, net jeigu mokate mokesčius“, – įsitikinusi J. Jankelaitytė.