Tačiau kol rengėmės pokalbiui, ir buvo paskelbta, kad Ina Marčiulionytė iš nepaprastosios įgaliotosios ambasadorės pareigų buvo atšaukta taupymo sumetimais, o šias pareigas pavesta eiti Lietuvos ambasadorei Prancūzijoje Jolantai Balčiūnienei. Žinoma, tai nebuvo asmeniškas sprendimas, jokių priekaištų ambasadorei niekas neišsakė.

Bent jau taip galima spėti, nes iš diplomatijos srities prasisunkia ne ką daugiau žinių nei iš, sakykim, karinių struktūrų ar slaptųjų tarnybų, juo labiau kad šias dvi pareigas – ambasadoriaus Prancūzijoje ir ambasadoriaus prie UNESCO – derina latviai, estai, slovėnai ir kitos nedidelės šalys.

Kad ir kaip ten būtų, diplomatė Ina Marčiulionytė baigė savo darbą UNESCO, praleidusi Paryžiuje, kur yra centrinė šios organizacijos būstinė, beveik septynerius metus. Ji pati komentuoja situaciją kitaip: dėl taupymo tik nėra skiriamas naujas ambasadorius. Normali ambasadoriaus kadencija 3-5 metai, ir dar prieš rinkimus su Užsienio reikalų ministerijos vadovais yra kalbėjusi, kad jei nelaimime, ji norinti grįžti, nes šioje organizacijoje jau kaip ambasadorė jaučiasi padariusi, ką galėjo.

Viena iš šešių vicepirmininkų

Atrodo, šiuos metus Prancūzijos sostinėje I. Marčiulionytė praleido ne veltui. Praėjusių metų rudenį UNESCO Vykdomosios tarybos sesijoje Lietuvos ambasadorė prie UNESCO I. Marčiulionytė buvo išrinkta šios tarybos vicepirmininke. Kartu ji tapo ir Vykdomosios tarybos biuro nare.

UNESCO Vykdomosios tarybos biure dirba dvylika narių: pirmininkas, šeši vicepirmininkai (po vieną iš kiekvienos rinkimų grupės) ir penki Vykdomosios tarybos komitetų pirmininkai.

Nuo 2003-iųjų, kai I. Marčiulionytė buvo paskirta Lietuvos nuolatine atstove prie UNESCO, mūsų šalis buvo išrinkta į Vykdomąją tarybą ir šešis organizacijos komitetus – prieš tapdama vicepirmininke, I. Marčiulionytė vadovavo įvairiems komitetams. 2007 m. ambasadorė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Neseniai Lietuvą buvo apskriejusi žinia, kad I. Marčiulionytė kandidatuos ir į visos organizacijos vadovus. Tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvos atstovas pretenduoja į tokias aukštas pareigas tarptautinėje organizacijoje. Mūsų atstovė dėl šio posto konkuravo su egiptiečiu Faruku Hosniu, buvusia eurokomisare Benita Ferero-Valdner, Bulgarijos ambasadore Prancūzijoje Irina Bokova, buvusia Ekvadoro ambasadore Ivona Baki ir dar keliais kandidatais, jos kandidatūrą parėmė visos Baltijos šalys, palankiai įvertino įtakinga Prancūzijos spauda.

Beje, praėjusių metų rudenį, kai vyko UNESCO vadovo rinkimai, kai visa Lietuvos diplomatija, kaip buvo skelbiama, vieningai ją palaikė, iš Lietuvos į Prancūziją jau sklido gandai, kad mūsų šalis gali išvis atsisakyti savo atstovo šioje organizacijoje...

Tiesa, rinkimus po kelių turų vis dėlto laimėjo Bulgarijos atstovė, tačiau I. Marčiulionytė mano, kad neturime būti kuklūs – taip ji teigė kandidatuodama į šį svarbų postą. Žinoma, taip ji kalba tik tuomet, kai už jos nugaros stovi Lietuva. Kalbai pakrypus apie jos asmenybę, I. Marčiulionytė tampa visiškai kukli ir nelaiko savo laimėjimų išskirtiniais. Jos istorija žmones, kurie mano, kad mūsų šalyje galima ko nors pasiekti tik turint ryšių ir priklausant klanams ar gavus itin prestižinį išsilavinimą, turėtų priversti bent šiek tiek pakeisti nuomonę.

Beje, šiemet Ina Marčiulionytė buvo nominuota Lietuvos metų moters rinkimuose ir iškovojo „Metų karjeros“ apdovanojimą.

Gražiausia pasaulio vieta – Tauragnai

I. Marčiulionytė yra gimusi 1963 metais Utenos rajone, Tauragnuose, čia baigė vidurinę mokyklą – jai tai iki šiol gražiausia pasaulio vieta. 1986-aisiais baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, specializavosi vertimų srityje.

Baigusi filologijos studijas, dirbo žurnaliste Šalčininkų rajono laikraštyje, dabar daugeliui egzotiškai skambančiu pavadinimu ,,Lenino priesakai“, vėliau tapo redaktoriaus pavaduotoja. Sovietiniais metais dar dirbo žurnale ,,Gimtoji kalba“ ir tik paskelbus nepriklausomybę atrado save platesniuose vandenyse.

1991–1999 metais I. Marčiulionytė dirbo Atviros Lietuvos fondo kultūros ir švietimo programų direktore, nuo 1996-ųjų buvo dar ir Atviros Lietuvos fondo namų direktore. Čia, matyt, ir buvo pastebėta – nuo 1999 metų tapo kultūros viceministre. Iš šių pareigų pateko į dar platesnius tarptautinių organizacijų vandenis.

Aukščiausias mūsų diplomatės karjeros taškas kol kas – UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininkės postas, kur ji buvo sėkmingai išrinka iš kelių valstybių atstovų. Kiekvienas suprantame, kad tai kažkas svarbaus, tačiau ką gi jie veikia?

Neromantiškas darbas

Pasak šias pareigas užėmusios Lietuvos atstovės, vicepirmininkai priklauso Vykdomosios tarybos biurui, koordinuoja savo rinkimų grupės ir Vykdomosios tarybos pirmininko ryšius, teikia siūlymus minėtos tarybos posėdžiams, daug posėdžiauja.

I. Marčiulionytė teigia, kad tuomet kaip nors ypatingai nepasijuto, nes žinojo, kad dėl papildomų pareigų bus tik daugiau atsakomybės ir darbo. „Nematuoju ir neplanuoju savo karjeros, nors darbo tikrai nebijau“, – kalbėjo mūsų diplomatė ir pridūrė, kad gyvenime svarbiausia dirbti darbą, kurį išmanai ir mėgsti.

Paklausta, kaip paaiškina savo darbą, sakykim, savo gimtųjų Tauragnų žmonėms, ji sutiko, kad diplomatinė tarnyba daugeliui neatrodo labai suprantama veikla. Posėdžiai, dokumentų rengimas, vadovavimas darbo grupėms ir komitetams – tokia yra neromantinė diplomato darbo pusė, kurios yra išties nemažai. Tačiau juk kažkas turi ginti Lietuvos interesus, kai rengiami tarptautiniai dokumentai, kurių ir mūsų valstybei teks laikytis.

Pasak pašnekovės, kur kas suprantamesnė žmonėms kita darbo pusė – įrašai į UNESCO paveldo sąrašus, geros valios ambasadorių, sporto čempionų paskelbimai. Tačiau tokios, paradinės, pusės nėra daug.

Žodžiu, didelė dalis darbo – įvairūs posėdžiai, šūsnys dokumentų ir daug kalbėjimo. O posėdžiams dar ir ruoštis reikia. Beje, diplomatės laisvalaikis taip pat buvo glaudžiai susijęs su darbu: parodos, koncertai, filmai. Kartais tai – darbo dalis (kai visa tai vyksta UNESCO), kartais – tikras laisvalaikis, kai tenka laimė išeiti į Paryžių.

Paklausta, su kokių šalių atstovais per tuos metus labiausiai susidraugavo, su kuriais junta daugiausia bendrumo, I. Marčiulionytė sakė, kad jos draugai – tarptautinės publikos atstovai, todėl jai buvo įdomu pažinti kitas kultūras, įvairius charakterius. Prancūzai, pasak jos, į Lietuvą žiūri gana pozityviai, kaip ir į kitas užsienio valstybes. Jie gana smalsūs, tačiau prancūzų, kaip ir lietuvių, yra visokių... Smalsių ir nelabai, draugiškų ir abejingų. Šiaip jai, nemažai metų praleidusiai užsienyje, visada atrodo, kad apie save mes galvojame blogiau, nei užsieniečiai galvoja apie mus.

Ar palikusi Paryžių mūsų pašnekovė pasiges kokių nors asmeniškų ryšių? Jos teigimu, be jokių abejonių, tačiau ji nuo pat vaikystės yra įpratusi geriausiais savo draugais laikyti knygas – net tėvai jai turėjo mažesnę įtaką, tad be knygų ji bet kur jaustųsi blogai.

Mokytojo vaikas

Žinoma, dirbant Šalčininkų rajono laikraštyje, pasak I. Marčiulionytės, apie UNESCO būtų galėjęs svajoti tik Ostapas Benderis. Tai negalėjo būti net svajonė, nes ji būtų per daug nereali ir fantastiška. Vis dėlto į šią organizaciją mūsų diplomatę gyvenimas kažkaip vedė ir atvedė.

Paklausta, kaip vis dėlto tapo diplomate, ji pasakojo, kad norėjo stoti į žurnalistiką, tačiau visi ją atkalbinėjo – esą tai ne profesija. Neva iš pradžių reikia įgyti profesiją, išmanyti kokią nors sritį, o tada jau galima profesionaliai ta tema rašyti. Dabar I. Marčiulionytė mano, kad tie patarėjai buvo teisūs.
Abu pašnekovės tėvai – buvę mokytojai, kaimynai – taip pat, tad ji augo mokytojiškoje aplinkoje.

„Tačiau būti mokytojo vaiku savo mokykloje – tai daugiau minusas nei pliusas. Manyčiau, kad dauguma mokytojų vaikų pasakytų tą patį“, – kalbėjo diplomatė, beje, turinti seserį Liną, kuri yra anglų kalbos dėstytoja.

Vis dėlto tokia aplinka būti mokytoja neįkvėpė – pašnekovė nemanė ir nemano, kad jai tai būtų tinkamiausias darbas. „Gyvenimas jau taip susiklosto, kad atsiduriame ten, kur turime būti, ir tiek“, – apie savo karjerą kalbėjo buvusi mūsų pasiuntinė UNESCO ir pridūrė, kad niekada nieko būtent dėl karjeros nedarė. „Tiesiog stengiausi gerai dirbti savo darbą, kad ir koks jis būtų. Nemanau, kad kur nors būčiau itin išsišokusi.“

Pasaulis kaip ant delno

Be jokios abejonės, darbas tarptautinėje organizacijoje pirmiausia susijęs su kalbų mokėjimu. I. Marčiulionytė sako mokanti anglų, rusų ir prancūzų kalbas. Be to, yra ir nemažai keliavusi – lėktuvai jos negąsdina, ji netgi juokauja, kad galėtų juose gyventi.

„Vis labiau įsitikinu, kad šiais laikais atstumai vis trumpėja, o su šiuolaikinėmis technologijomis darosi vis sunkiau apibrėžti, ar būtina gyventi ten, kur dirbi. UNESCO – 193 valstybės, tad bendravimas su visais šiais žmonėmis išmoko labai daug ko: tolerancijos, pagarbos, noro vis daugiau sužinoti. Juk dabar, kai kas nors atsitinka, pavyzdžiui, Kenijoje, man prieš akis pirmiausia iškyla žmonės, kuriuos pažįstu. Valstybės ir miestai – tai visų pirma pažįstami žmonės, draugai“, – pasakojo diplomatė.

I. Marčiulionytė nesijaučia atitrūkusi ir nuo Lietuvos – dažnai bendravo su įvairiomis institucijomis, ne taip retai į ją parskrenda. Be to, internete gali sužinoti visą informaciją, kaip ir būdama Lietuvoje.
Pašnekovė teigė nepatyrusi nei kultūrinio, nei jokio kito šoko nei atvykusi dirbti į Paryžių, nei grįžusi į Lietuvą. „Gal tiesiog toks mano charakteris – nesunkiai prisitaikau prie besikeičiančių aplinkybių“, – kalbėjo ji.

Lietuvoje I. Marčiulionytė visada sutinka Kalėdų šventes, čia ji grįžta vasaros atostogų, dar keletą kartų per metus atvažiuoja darbo reikalais. „Lietuva modernėja, bet labai trūksta gerų naujienų, kuriomis galėtume visi džiaugtis. Dar per daug nepasitikėjimo ir pavydo. Bet tikiu, kad ir tuos marškinius išaugsime“, – teigė diplomatė.

Jei nebus kam barti...

Ko gero, UNESCO vardas mums yra labiausiai įstrigęs į atmintį iš tokių situacijų, kai kas nors iš šios organizacijos, kad ir buvusi mūsų atstovė, mus nuolatos pabara už tai, jog nesaugome savo istorinio paveldo.

Tačiau, I. Marčiulionytės teigimu, į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų Lietuvos objektų UNESCO neišgelbės, jeigu jų patys nesaugosime. Žinoma, paveldo apsaugos problemos yra labai aktualios visose šalyse – juk tai verslo požiūriu itin patrauklios vietovės, kur susikerta dideli interesai ir pinigai. „Išsaugoti Lietuvos paveldo negali nei vienas ambasadorius, nei viena ministerija... Tik gerai veikiantys įstatymai, visuomenės nepakantumas paveldo naikinimui gali padėti išsaugoti visų mūsų paveldą“, – kalbėjo ji.

Pasak I. Marčiulionytės, problemų paveldo srityje turime nemažai: teismuose – daug bylų, spaudoje – nemažai straipsnių. Kaip vienas iš problemų sprendimo būdų yra siūlomas Pasaulio paveldo objektų apsaugos įstatymas, bet vien jo koncepcija sukėlė daugybę aistrų. O juk tenorima, kad atsakomybę už šių objektų tvarkymą prisiimtų ne tik savivaldybės, bet ir centrinė valdžia, kuri, beje, ir yra atsakinga už Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos įgyvendinimą. Vis dėlto, nepaisant visko, kol kas nė vienam Lietuvos objektui nekilo pavojus būti išbrauktam iš Pasaulio paveldo sąrašo – iš pradžių objektas įtraukiamas į sąrašą tų vietovių, kurioms kilo pavojus, bet kol kas to neatsitiko.

UNESCO (angl. United Nations Educational Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta 1945 metais, siekiant skatinti tautų bendradarbiavimą švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.

UNESCO priklauso 193 valstybės. Centrinė būstinė įsikūrusi Paryžiuje (Prancūzijoje), programas ir mainus vykdo 60 vietinių biurų visame pasaulyje. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos; raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros istorijos projektai; tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą bei saugoti žmogaus teises.

Svarbi UNESCO misija – palaikyti Pasaulio paveldo sąrašą. Į šį sąrašą yra įtraukti ir keli Lietuvos objektai: Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija, Vilniaus senamiestis, Struvės geodezinis lankas.