Stovyklautojų skaičius kasmet auga, o šiemet jaunimo būryje buvo girdėti ir slavų kalba
Pasiteiravome, kokios priežastys jaunuolius paskatino pasirinkti ne įprastą, bet sukarintą jaunųjų šaulių stovyklą.
Paulius Kadžiulis iš Kauno, šešiolikos metų: „Mano kelias – kario kelias, noriu mokytis Karo akademijoje. Esu patriotas, todėl noriu tarnauti Lietuvai. Ši stovykla suteikia būtinų žinių. Man patinka ginklai, kariška veikla ir tvarka, kario uniforma. Mėgstu būti lyderiu, tikiuosi tapti vadu.“
Penkiolikmetė Karolina Beigaitė iš Girkalnio (Raseinių raj.): „Į šaulių gretas įstoti paskatino patriotiškumas. Visada galvoju ne apie tai, ką Tėvynė gali duoti man, bet kuo aš jai galiu būti naudinga. Stengiuosi būti gera būrio vadė, padedu kitiems įveikti užduotis, noriu įgyti daugiau žinių. Savo ateitį sieju su savanoryste ir kariuomene. Pabaigusi mokyklą žadu eiti savanoriauti, paskui stosiu į Karo akademiją. Tėvai iš pradžių jaudinosi dėl manęs, bet, pamatę, kad neperkalbės, dabar jau labai palaiko. Mokykloje stengiuosi būti aktyvi – dalyvauju beveik visuose būreliuose, kitose veiklose, tad ir jaunuosius šaulius bandau uždegti savo pavyzdžiu.“
Tik ką tikru jaunuoju šauliu tapęs Kristupas Karoblis (tądien kai kalbinome, jam suėjo 11 metų) iš Jonavos: „Labai laukiau šito gimtadienio, kad tapčiau visaverčiu ir pilnateisiu šauliu. Abu mano tėvai yra šauliai. Turbūt dėl tėvų rinktinės vadas padarė man išimtį ir leido į šią stovyklą. Palapinėje miegame aštuoniese. Vadai labai geri. Valgyti einame į kavinę – pusryčiai, pietūs, vakarienė, dar duoda sūrelių. Į kišenes tai jau nieko nesidedu – mes juk kariškiai.“
Septyniolimetis Juozas Žumbakys jaunuoju šauliu tapo vasarį: „Apie šią organizaciją informacijos radau internete. Esu Lietuvos patriotas, baigęs mokyklą noriu tarnauti kariuomenėje. Stovykloje daug įdomios fizinės veiklos: žygiai, rytais mankšta ir, žinoma, kariška tvarka – kad per daug nepasileistume.“
Atvyko ukrainiečiai
Jaunųjų šaulių stovyklos Ariogalos Dubysos slėnyje pradėtos rengti 2012 metais, o jų iniciatoriai – Šaulių ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos. Turbūt dėl to šauliukai stovyklauti Ariogaloje kviečiami tuo metu, kai vyksta Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis.
Apie šiųmetės stovyklos išskirtinumą, svečius iš Ukrainos, stovyklautojų nuotaikas, maistą, miegą paprašėme papasakoti Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo rinktinės Ariogalos 209 kuopos vadą Andrių Bautronį.
– Ar daug yra norinčių dalyvauti tokiose stovyklose?
– Pirmoje stovykloje buvo 100 vaikų, šioje – 136. Vadinasi, per dvi savaites stovykloje pabuvojo per 230 jaunųjų šaulių. Tik ne visiems norintiems pavyko pakliūti, mes paprasčiausiai nepajėgiame visų čia įkurdinti.
Ir čia vaikai tik iš Kauno apskrities. Tai, ką mes darome – tik dešimtadalis milžiniškos stovyklos, apjungiančios visos Lietuvos jaunimą.
– Ką veikia jaunieji šauliai šioje stovykloje ir kas juos čia vilioja?
– Šauliukai mokosi pagal šios stovyklos programą – siekia pirmos pakopos (iš viso jų yra keturios), turės teisę nešioti pakopą žyminčius ženkliukus. Bet apskritai šitie vaikai – labai motyvuoti. Tai ypatingai patriotiški ir pilietiški jaunosios kartos atstovai.
– Vienoje palapinėje girdisi slavų kalba. Turite svečių?
– Šiemet pirmąkart į mūsų stovyklą atvyko grupė iš Ukrainos. Tai aštuoni vaikai iš paprastų šeimų, gyvenančių pafrontėje, kur vyksta karas. Kai kurių tėvai žuvę. Vadovė sakė, kad panašaus pobūdžio organizacijų, ugdančių vaikų, jaunimo patriotiškumą, kol kas Ukrainoje nėra, todėl labai norėjome parodyti tai, ką sukūrėme čia.
– Ukrainos ir Lietuvos istorijos keliai ne kartą ėjo lygiagrečiai, kartais persipindavo. Turbūt svečiams parodėte istoriškai įdomių vietų?
– Vežėme į ekskursijas: parodėme Kryžių kalną, aplankėme Šiluvą, Minaičius. Džiaugsmo ir balto pavydo jausmas atsispindėjo vaikų akyse – čia nešaudo, negriaudi, nėra patrankų, čia miegame ramiai. Ypač didžiulis jaudulys buvo pamačius Kryžių kalne keletą kryžių su Ukrainos vėliavomis. Ne vienas nubraukė ašarą. O Minaičių bunkeryje vyko karštos diskusijos apie bendrą istoriją, bendrą priešą, panašų tautų likimą. Pagavūs ir jautrūs buvo tyliai išsakyti paauglių žodžiai: „Tik jūs sugebėjote iš to išsivaduoti anksčiau.“
Pafrontės patirtis
Visi kalbinti jaunieji lietuviai buvo drąsūs ir šnekūs, o su ukrainiečiais buvo kiek kitaip – vaikinai atrodė drovūs, kalbėti nedrįso, užtat merginos, paprašytos papasakoti apie save, savo šeimas, gimtąsias vietas, veiklą namuose, čiauškėjo nesustodamos.
Trylikametė Darja: „Vienų mūsų tėvai – savanoriai, kitų – kariškiai. Gyvename už dvidešimt metrų nuo karo linijos. Kai buvo šalta, nešdavome kareiviams maisto, drabužių, visko, ko jiems prireikdavo, žodžiu, padėjome, kiek galėjome.“
Penkiolikmetė Karina: „Mano tėtis iš karo lauko vežė sužeistuosius, jis gavo medalį ir padėką iš Ukrainos Gynybos ministerijos. Turiu daug draugų, pažįstamų, kurie dalyvauja kare, tarp jų yra ir savanorių, ir kariškių. Pačiame Mariupolio mieste, kur gyvename, ramu, mokyklą lankome, bet aplinkui nuolat girdisi šūviai. Tėtis norėjo eiti į armiją, bet mama perkalbėjo – juk trys vaikai. Vargu, ar būtų grįžęs.“