„Ne tik Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet iš dalies ir Užsienio reikalų ministerija savarankiškos užsienio reikalų politikos paprasčiausiai neturi. Neturėdami gerų santykių su Rytų kaimynais, ekonomine prasme daug prarandame“, – interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė V. Tomaševskis.
Jo planuose – sujungti teisingumo ministro ir generalinio prokuroro pareigas į vieną pareigybę, apmokestinti bankų aktyvus, ginti gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties.
– Ar verta trečią kartą bristi į tą pačią upę, turiu mintyje tai, kad jau trečią kartą sieksite Lietuvos prezidento posto? Kodėl nutarėte dalyvauti prezidento rinkimuose ir įtemptoje rinkimų kovoje?
– Yra toks liaudies posakis: trečias kartas nemeluoja, o jį dar papildžius būtų taip: ketvirtas – garantuoja. Kaip politikas, nuolat dalyvauju rinkimuose tikrindamas rinkėjų pasitikėjimą. Tai yra ir tam tikra pareiga partijos lyderio, tuo labiau kad prieš penkerius metus vykusių Lietuvos prezidento rinkimų rezultatai buvo man palankūs. Vadinasi, daug šalies gyventojų laukia tos programos, kurią aš pateikiu.
– Pagal Konstituciją, prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Kaip pasikeistų Lietuvos užsienio politika, jei taptumėte šalies vadovu?
– Visų pirma užsienio politiką reikia apskritai turėti, kad ją būtų galima keisti.
– Norite pasakyti, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė neturi užsienio politikos?
– Ne tik prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet iš dalies ir Užsienio reikalų ministerija savarankiškos užsienio reikalų politikos neturi. Deja, mes vykdome kitų Europos Sąjungos šalių užsienio politiką – turiu mintyje Prancūzijos ir Vokietijos tandemo. Manau, kad turime turėti aiškią savo užsienio politiką, o jos pagrindinis tikslas turėtų būti mūsų gyventojų gerovė, mūsų šalies klestėjimas. Pavyzdžiui, Vokietija rūpinasi Vokietijos gerove bendradarbiaudama su visomis šalimis, tarp jų ir su Rusija, kaip pavyzdį pateikčiau „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“. Ši šalis neturi tokios, sakyčiau, karinės retorikos kaip Lietuva. Neturėdami gerų santykių su Rytų kaimynais, ekonomine prasme daug prarandame.
– Jeigu būtumėte išrinktas prezidentu, manyčiau, kad nesuklysčiau sakydama, kad pirmojo vizito vyksite į Lenkiją. Bet ar vyktumėte, pavyzdžiui, į Rusiją ar į Baltarusiją?
– Planavau savo pirmąjį vizitą į Vatikaną, kadangi tai svarbus krikščionybės centras. Bet 2017 metų rudenį buvau Vatikane, kur susitikau su kardinolu Robertu Sarah – tikybos kongregacijos pagrindiniu kardinolu, tai svarbiausias pareigas po popiežiaus Vatikane einantis asmuo. Dabar pasirinkčiau kitą šalį. Manau, tokiu atveju būtų galimi du sprendimai: vykti arba pas kaimynus, nes manau, kad turime palaikyti gerus santykius su visais kaimynais, arba galvoti apie kitą kelionę. Manyčiau, kad svarbu būtų nuvykti ir į Londoną dėl „Brexito“, tuo labiau kad gerai pažįstu Didžiosios Britanijos politikus. Europos Parlamente dirbu vienoje frakcijoje su premjerės Theresa May bendražygiais. Buvau susitikęs su buvusiu premjeru Deividu Cameronu.
– Kas vis dėlto būtų tie kaimynai, kuriuos pasirinktumėte pirmajam vizitui?
– Sakyčiau, kad reikėtų važiuoti į Minską, nes mums labai svarbus bendradarbiavimas su Baltarusija. Lietuva, bendradarbiaudama su Baltarusija, gali pasiekti daug naudos, pavyzdžiui, kalbant apie baltarusiškų prekių tranzitą per Klaipėdos uostą. Tačiau mes galime tai prarasti, jeigu ir toliau laikysimės, pasikartosiu, tokios, sakyčiau, karinės retorikos. Europos Parlamente esu europarlamentarų grupės kontaktams su Baltarusija vicepirmininkas, todėl ten buvau kelis kartus kaip europarlamentaras. Palaikau neblogus santykius, turiu daug žinių apie šią šalį ir manau, kad pirmas mano vizitas, jei būčiau išrinktas prezidentu, būtų į Minską. Tai leistų pagerinti Lietuvos ir Baltarusijos santykius, tokiu būdu per užsienio politiką galėtume prisidėti prie mūsų valstybės gerovės. Tai mūsų kaimynai, o kaimynų mes nepasirenkame. Todėl mums reikia palaikyti gerus santykius su visais kaimynais.
Taip pat manau, kad naujai išrinktam prezidentui reikėtų nuvykti į Lenkiją, Latviją ir Rusiją.
– Ar nemanote, kad ne tik Lietuvoje, bet ir ES galite likti nesuprastas dėl tokio žingsnio?
– Atsakydamas į tai pasakysiu, kad Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid balandžio 18 dieną su darbo vizitu lankysis Maskvoje. Manau, kad daug klaidų padarėme santykiuose su Baltarusija, tai labai artima mūsų kaimynė, mes daug metų buvome viena valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Galų gale manau, kad reikėtų mūsų sieną atverti, įvesti bevizį režimą su Baltarusija, pradžioje nors 50 km juostoje.
– Bet šios kaimyninės šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka laikomas diktatoriumi...
– A. Lukašenka išrinktas per rinkimus, todėl jo diktatoriumi negalima pavadinti. Kad jis yra stiprios rankos šalininkas, tai jau kitas klausimas. Todėl ta prasme „užsiciklinti“ būtų neteisinga. Tai nėra Kinija, kuri yra vienos partijos valstybė, ir kur jokie rinkimai apskritai nevyksta.
– Jei taptumėte prezidentu po rinkimų Vyriausybei grąžinus įgaliojimus ar teiktumėte Seimui svarstyti Sauliaus Skvernelio kandidatūrą į premjero postą?
– Jeigu man pavyktų patekti į antrą rinkimų ratą, tada į šį klausimą konkrečiai ir atsakyčiau.
– Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia generalinį prokurorą. Savo rinkimų programoje siūlote teisiškai sujungti teisingumo ministro ir generalinio prokuroro pareigas į vieną pareigybę. Kokia būtų nauda tokios reformos, kaip iš to išloštų teisėtvarkos sistema?
– Manau, kad galima turėti labai apčiuopiamos naudos, tai yra akivaizdu žiūrint į kitų šalių, pavyzdžiui, Lenkijos pavyzdžius. Tai suteiktų daugiau galimybių kovoti ir su korupcija, ir su šešėliu, ir su nusikalstamu pasauliu, tai leistų daugiau surinkti pinigų į biudžetą, greičiau pabaigti rezonansines bylas. Aišku, yra ir tam tikra grėsmė, kad gali būti politiškai angažuotas teisingumo ministras-generalinis prokuroras. Kadangi jam priklausytų labiau koordinavimo funkcija, nemanau, kad jis galėtų daryti įtaką visoms byloms. Operatyvumo ir kokybiškumo prasme būtų galima daug laimėti. Šiuo metu sudėtinga laimėti bylą, kai neturi pinigų, negali pasisamdyti advokato, o laimėti kažkokioje civilinėje byloje prieš turtingą verslininką apskritai beveik neįmanoma. Pastarųjų dienų įvykiai, kai buvo sulaikytas dėl galimos korupcijos būrys teisėjų, rodo, kad teismų sistema irgi galimai yra veikiama pinigais. Todėl manau, kad iš mano siūlomos reformos paprastas žmogus tik išloštų.
Per teisingumo sritį, kad ir kaip tai keistai skambėtų, galima spręsti ir ekonominius klausimus, turint mintyje pas mus esantį didelį šešėlį, kontrabandą. Pavyzdžiui, Lenkijoje sujungus teisingumo ministro ir generalinio prokuroro pareigas PVM įplaukos į biudžetą padidėjo 20 proc., o kai kurių šakų, pavyzdžiui, naftos perdirbimo įmonėse – net 50 proc. Generalinis prokuroras, turėdamas politinę paramą, gali žymiai daugiau padaryti kovoje su korupcija, o tai leis surinkti daugiau pinigų į biudžetą, kuriuos būtų galima skirti šeimoms.
Taip pat siūlau įvesti prisiekusiųjų instituciją teismuose, kad visuomenė būtų įtraukta į teismų kontrolę.
– Šalies vadovo kompetencijoje yra teikti Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą, inicijuoti nepasitikėjimą juo. Jums tapus prezidentu prognozuočiau tam tikrą konfliktą su Lietuvos banku, nes, matyt, neatsisakysite iniciatyvos apmokestinti bankus ir kitas finansines institucijas? Seimas jau yra pradėjęs svarstyti jūsų vadovaujamos LLRA-KŠS pateiktą tai numatantį įstatymo projektą.
– Mūsų atlyginimai, pajamos yra mažiausios ES, o kainos tokios, kad kartais net į užsienį vykstama apsipirkti. Manau, kad turime ieškoti kitų įplaukų į biudžetą. Paaiškėjo, kad mūsų bankai nemoka mokesčio nuo apyvartos, jie moka tik pelno mokestį, bet kartais ataskaita taip sudaroma, kad šito pelno beveik ir nėra. Bankų aktyvai apmokestinti Jungtinėje Karalystėje, kitose šalyse. Praėjusių metų duomenimis, mūsų bankų aktyvai siekia apie 23 milijardus eurų. Mes siūlome apmokestinti metiniu 0,4 proc. tarifu, tai išeitų apie 100 milijonų eurų per metus į biudžetą. Šias lėšas būtų galima skirti šeimoms. Šiuo metu bankai moka mažai arba visai nemoka mokesčių. Aišku, bankai bus nepatenkinti, jau buvo tam tikras žiniasklaidos puolimas prieš mūsų partiją, bet mes principingai tai darome ir darysime, nes tai pinigai šeimos politikai stiprinti, galimai nemokami vaistai senjorams.
– Jūsų inicijuotas negimusių vaikų apsaugos įstatymas Seime sulaukė pritarimo po pateikimo, Seimas pritarė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos siūlymui įteisinti Šeimos kortelę. Vaiko pinigų idėja irgi sulaukė palaikymo, tiesa, dalinio, nes siūlėte visiems tėvams mokėti 120 eurų per mėnesį. Jūs taip pat siūlote, kad sekmadieniais nedirbtų didieji prekybos centrai. Ar nemanote, kad bandydamas sugriauti apsipirkimo tradicijas, užtrauksite rinkėjų nemalonę, nes draudimai niekam nepatinka?
– Tai ne draudimas, į šį siūlymą reikia žiūrėti per šeimos stiprinimo viziją. Sekmadienis yra diena, kuri turi būti skirta šeimai, poilsiui. Manau, kad reikėtų šitoje vietoje verčiau kalbėti apie įsivyravusią naują vartotojiškumo kultūrą, o ne apie tradicijų laužymą. Manau, kad prekybos tinklų darbuotojai irgi turi turėti laisvą dieną. Pavyzdžiui, Vokietijoje tai sėkmingai veikia. Jeigu turi mažą parduotuvę, nesamdai darbuotojų, turi šeimos verslą, tada gali dirbti ir sekmadienį, bet negali priversti dirbti kitų. Manau, kad reikia siūlyti ir nepopuliarius sprendimus, bet su laiku įsibėgės diskusija ir darbdaviai supras, kad negali siekti pelno kitų sąskaita. Ar negalime šeštadienį apsipirkti, o sekmadienį leisti žmonėms pailsėti? Aišku, kad prekybos centrai bus nepatenkinti, tai jų verslas, bet negalima verslo daryti žmonių sąskaita. Sekmadienis yra šeimos diena, kai reikia pabūti su vaikais, pailsėti.
– Vilniaus krašto mokyklose 100 proc. vaikų lanko tikybos pamokas, tačiau Lietuvos mastu tik pusė moksleivių mokosi tikybos, kiti renkasi etiką. Siūlote įvesti privalomąsias tikybos pamokas. O ką daryti, jeigu žmogus yra netikintis?
– Mes siūlome įvesti religijos pamokas. Nors esi netikintis, bet apie religijas turi žinoti, ne tik apie krikščionių tikėjimą, apie visas. Jaunimui labai svarbus dvasinis aspektas. Jeigu mes turime privalomą matematiką, tai gal ne visi tos matematikos nori mokytis, bet ji realiai padeda gyvenime. Jeigu bus daugiau dvasinio auklėjimo, daugiau supratimo, tai visuomenė bus geresnė ir mažiau bus problemų. Toks jaunimas linkęs mažiau nusikalsti, mažiau linkęs į savižudybes. Jeigu dalis mokinių nenorės mokytis, tai tegu ir nesimoko, visada yra dvejetukininkų. Bet turime suteikti tokią galimybę, kad mes būtumėme stiprūs ne tik materialine, bet ir dvasine prasme.
– Manyčiau, kad kaip tam tikras ekspertas galite kalbėti apie švietimą, nes jūsų šviesaus atminimo tėvas Vladislavas Tomaševskis buvo ilgametis Vilniaus rajono Platiniškių pagrindinės mokyklos direktorius, o motina, Jadvyga Tomaševska, pedagoginiam darbui skyrė 50 gyvenimo metų. Kokie didžiausi iššūkiai, jūsų nuomone, šiuo metu kyla švietimo sistemai?
– Aišku yra nepakankamas finansavimas, maži mokytojų atlyginimai, būtina juos didinti, bet nemažiau svarbu kelti mokytojo profesijos prestižą. Trūksta visuomenės dėkingumo šiai profesijai ir šiam nelengvam darbui. Mano vaikystės metais pedagogai buvo gerbiami, o dabar, deja, dalis tėvų tik savo pretenzijas reiškia. Aišku, kad vaikas turi turėti teises, bet visų pirma turi turėti pareigas.
– Jūs su žmona Violeta išauginote du sūnus- 29 m. Vladislavą ir 19 m. Pavelą. Jūsų šeima viena iš tų, kuri žino, ką reiškia jau 29 metus auginti neįgalų sūnų. Ar valstybė, mūsų socialinės apsaugos sistema užtektinai skiria dėmesio ir paramos tokioms šeimoms?
– Dėmesio yra, bet jo nepakanka. Kalbu ne tik apie finansinę paramą. Dažnai fizine ir psichologine prasme tėvams, ypač mamoms, labai sunku rūpintis savo vaikais su negalia. Būtina visokeriopa pagalba, reikia suteikti galimybę nors vieną dieną per savaitę joms pailsėti. Tokią paramą gali suteikti socialiniai darbuotojai, kurių reikia žymiai daugiau negu yra. Tuo pačiu išspręstume užimtumo klausimą, ypač regionuose.
– Baigiasi 10 metų prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo era. Kaip vertinate jos prezidentavimą? Ką darytume kitaip negu D. Grybauskaitė?
– Man labai nepatogu vertinti, kadangi buvau jos konkurentas per prezidento rinkimus. 2014 metais buvau vienintelis kandidatas, kuris laimėjo prieš D. Grybauskaitę 3 savivaldybėse (200 rinkimų apylinkių iš 2000), gavęs apie 10 proc. palaikymą visos Lietuvos mastu. Turėjome skirtingas mūsų šalies vystymosi vizijas. Mano vizija daug kur laimėjo, bet prezidentė turėjo didesnį palaikymą visoje Lietuvoje.
– Kokios Lietuvos norėtume ir tikitės po D. Grybauskaitės valdymo?
– Labiau teisingos, dvasiškai stipresnės. Apie socialinį teisingumą kalba daug kas, bet reikia daryti konkrečius realius sprendimus – kovoti su šešėliu, kontrabanda, bankus apmokestinti, šeimas stiprinti. Be sprendimų bus tik tušti žodžiai. Turime siekti, kad šeimos grįžtų į Lietuvą, nors pamažu tai vyksta, neturi būti skurde gyvenančių žmonių. Vaiko pinigai turi būti 120 eurų už kiekvieną, senjorai turi gauti vaistus nemokamai. Kai ant skurdo ribos gyvena keliolika procentų žmonių, o bankai susižeria milžiniškas pajamas, tai neteisinga. Todėl norisi daugiau to teisingumo.
– LLRA-KŠS dažnai balsuodama Seime palaiko valdančiuosius „valstiečius“. Ar nemanote, kad jūs per prezidento rinkimus galite atimti dalį balsų nuo „valstiečių“ kandidato S. Skvernelio?
– Nuo niekieno balsų neatimame, nes turime savo rinkėjų balsus. Galime turėti ir daugiau, nes mūsų programa labai žemiška, rūpinamės paprastu žmogumi.
– Per 2014 m. prezidento rinkimus pasiekėte absoliučią balsų daugumą Vilniaus krašte ir apie 8 procentų paramą šalies mastu. Šių metų rinkimų startas buvo sėkmingas jums – per 10 dienų surinkote apie 30 tūkst. jūsų kandidatavimą į prezidentus remiančių parašų. Tikiuosi, kad neįsižeisite, jei pasakysiu, kad, nepaisant stabilaus jūsų elektorato palaikymo, jums neužteks rinkėjų paramos, leisiančios išeiti į antrąjį rinkimų turą. Todėl norėčiau paklausti, kas, jūsų nuomone, turi šansų patekti į antrąjį rinkimų turą?
– Turiu labai reikalingą Lietuvos žmonėms programą. Tai šansų patekti į antrą turą yra. Iš kitų kandidatų šansą patekti į antrą rinkimų turą turi tie, kuriuos praktiškai kiekvieną dieną rodo televizija. O kitiems yra sunkiau pristatyti savo programą, savo įdirbį, savo viziją, nes susidaro toks įspūdis, kad žiniasklaidai nesame įdomūs. Niekam ne paslaptis, kad 95 proc. eterio skirta trims kandidatams Gitanui Nausėdai, Ingridai Šimonytei, Sauliui Skverneliui ir dar eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis dažnai rodomas. Premjeras yra premjeras, ir jis dažniau matomas, kad premjeras. Partijų kandidatai konservatorė Ingrida Šimonytė ir socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis atstovauja partijoms, kurios valdė Lietuvą jau 30 metų, jų darbo rezultatais Lietuvos gyventojai nepatenkinti.
Bet kol neįvyko rinkimai, nenoriu prognozuoti, kas pateks į antrąjį turą, nes kiekvienas atvejis yra galimas.
– Kuris iš kandidatų į Lietuvos prezidento postą, neįskaitant jūsų, labiausiai atitinka tautinių mažumų lūkesčius, labiausiai kompetentingas spręsti tautinių mažumų problemas?
– Manau, kad daug kas gražiai kalba, bet realūs veiksmai neatitinka žodžių. Vieni kitus keičia, bet realiai nieko nesikeičia.
Tarkime, socialdemokratai gražiai kalba, bet kai turėjo absoliučią daugumą, jie nieko nepadarė, nors turėjo daug galimybių. Sunku vertinti kandidatus ir dėl to, kad jie vengia tos temos. Suprantama, kad tai ne pagrindinė šios rinkimų kampanijos tema. Kita vertus, tautinės mažumos, jų organizacijos parodė, kad net ir politikoje gali būti kitaip. Būtent tautinių mažumų organizacijos neturi jokių korupcijos skandalų, mano vadovaujama partija yra pripažinta sąžiningiausia partija Lietuvoje, žmonės mato mūsų sąžiningumą ir socialiai teisingą politiką. Taip pat pastebime tendenciją, kad vis daugiau lietuvių balsuoja už LLRA-KŠS, kadangi mato sąžiningą politiką.
– Jei jums nepavyktų patekti į antrą rinkimų turą, koks kandidatas į prezidento postą gali tikėtis jūsų palaikymo antrajame rinkimų ture?
– Mes paramos nedaliname, manau, kad žmonės patys žino, už ką balsuoti. Tokie žaidimai – remia-neremia, viena vertus, nesolidu, kita vertus – nesąžininga savo rinkėjų atžvilgiu. Negalime taip žaisti žmonėmis, mūsų rinkėjų lūkesčiai yra surašyti mūsų programoje, aš jiems atstovauju. Nemanau, kad turėčiau rodyti rinkėjams, už ką balsuoti, nes čia būtų tam tikras, sakyčiau, kandidatų piktnaudžiavimas.