Kaip rašo ru.DELFI.lt, Lietuvoje ši šventė oficialiai nešvenčiama, tačiau nuo pat ryto žmonės ėjo prie nežinomo kareivio kapo Antakalnio kapinėse, lankėsi kitų miestų kapinėse.
Na o šie metai įsimintini ne tik tradiciniais Rusijos ambasadoriaus žodžiais apie neleistiną istorijos falsifikavimą, bet ir buvusio judėjimo „Jedinstvo“ lyderio Valerijaus Ivanovo pasirodymu. Jis atsinešė į renginį Stalino portretą.
Atėjo su šeimomis
Žmonės rinkosi su šeimomis, atėjo visos klasės iš rusiškų mokyklų, daugelis sveikino veteranus, prie kapinių vartų gausiai prekiavo gėlėmis, vaikų orkestras grojo karo laikų dainas. Daugelis atėjo į kapines ir tam, kad susitiktų su draugais bei pažįstamais, žmonės rinkosi su šeimomis. Na o veteranams, kurių lieka vis mažiau, gegužės 9-oji jau seniai yra tradicinė susitikimo diena.
„Labai džiaugiuosi šia švente. Tokį kiekį mūsiškių (rusų – DELFI) retai čia (Vilniuje – DELFI) matau, kiek jaunų veidų“, – sakė DELFI vidutinio amžiaus verslininkas, kuris atskrido į Vilnių tarp komandiruočių.
„Kiekvienais metais dalyvauju šioje šventėje, jau apie šešerius metus. Ir savo vaikus taip auklėju. <...> Man ši šventė – didžiulė vertybė. Atminimas, svarbiausia – atminimas. Sakoma, jei žmonės užmiršta seną karą, kyla naujas. Negalima užmiršti karo“, – tvirtino mokytoja Lilijana Čiuprinnikova.
Buhalterė Liubovė sako, kad anksčiau ateidavo su vaikais, tačiau dabar ir pačiai ne visada pavyksta gegužės 9-ąją apsilankyti kapinėse: „Dėl šios šventės gyvenu. Ateinu į kapines pagal galimybes, kartais dirbu. Anksčiau su manim ateidavo vaikai, dabar kažkaip nepavyksta. Bet jie atsimena. Mano mama kariavo.“
Svečiai iš Sankt Peterburgo Michailas ir Jelena teigė, jog „Rusijoje Pergalės diena švenčiama kur kas ryškiau. Tačiau atvykti norisi čia“. „Rusijoje ši šventė labai svarbi, nes beveik kiekvienoje šeimoje yra žuvusių. Karo metais žuvo abu mano seneliai, senelė pergyveno blokadą. Daug civilių žmonių žuvo. Todėl mums tai ypatingai reikšminga šventė“, – sakė Michailas.
V. Ivanovas su Stalino plakatu: nebijau, jis – nugalėtojas
Neapsieita be incidentų. Prieš prasidedant oficialiam renginiui, kuriame dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Armėnijos, Kazachstano ambasadoriai, taip pat Lietuvos veteranų organizacijų nariai, prie kapinių įėjimo stovėjo buvęs judėjimo „Jedinstvo“ lyderis Valerijus Ivanovas. Rankose jis laikė du plakatus su tarybinių maršalų ir Josifo Stalino atvaizdais.
Vieną plakatą jis norėjo paduoti kam prie įėjimo, o su antruoju eiti prie nežinomo kareivio kapo, kur žmonės dėjo gėles, ambasadorių ir dvasininkų lyderiai nešė vainikus. Tačiau norinčio palaikyti plakato su Stalino atvaizdu nebuvo daug. Žmonės klausinėjo V. Ivanovo, kodėl jis atėjo su tokiu plakatu. O jis pasipiktinęs atsakinėjo: „Aš nebijau, jis – nugalėtojas.“
„Jei bijosime savo generolų, tai mes – ne rusai, o š...s. Aš nebijau, aš savo atsėdėjau. Ką, mes – ne rusai? Dabar net Raudonojoje aikštėje bijo jį pakabinti“, – atsakė jis į DELFI klausimą apie tai, ar žino apie gresiančią atsakomybę. Galiausiai V. Ivanovas padavė plakatą kažkokiam vyriškiui, vilkinčiam sportinius marškinėlius su užrašu „TSRS“, ir jie abu patraukė prie nežinomo kareivio kapo.
Daugelis žmonių atvirai stebėjosi jų veiksmais ir piktinosi. „Ar žinote, kiek žmonių jis sušaudė“, – paklausė V. Ivanovo viena moteris.
„Kuo čia dėti šaudymai? Užtai karą laimėjo“, – atsakė buvęs „Jedinstvo“ lyderis, paskui už akių nemandagiai išplūdo moterį.
Ambasadorių veiduose atsispindėjo sutrikimas, kai pro juos ėjo V. Ivanovas. O jis ir toliau tvirtino: „Aš nebijau. Ką, mes – ne rusai?“
Galiausiai jis atėjo prie nežinomo kareivio kapo ir stovėjo taip, kad jo plakatą matytų visi, dedantys gėlių prie Amžinosios ugnies.
Po oficialios renginio dalies policininkai pasakė DELFI, kad tokio vyriškio nepastebėjo, todėl negali pasakyti, ar prieš imtasi kokių veiksmų.
1997 m. V. Ivanovą nuteisė už žuvusiųjų 1991 m. sausio 13 d. įžeidimą. Metus laiko jis praleido Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Savo knygoje „Lietuvos kalėjimas“ jis tvirtino, kad 1991 m. sausio 13-ąją tarybinė armija nenužudė nė vieno laisvės gynėjo, o aukos – falsifikacija.