Tačiau kaip pavadinti vadinamąsias „džihadistų nuotakas“ – jaunas moteris ir paaugles, kurios palieka namus, mokyklas ir išvyksta į ISIS kontroliuojamą teritoriją? Ar teroristu gali būti vadinamas asmuo, kuris susižavi „Islamo valstybe“ ir mano, kad tai vienintelė vieta, kur turi gyventi atsidavęs musulmonas?
Tradiciška, kad su terorizmu kovojančios vyriausybinės institucijos vis plečia terorizmo sąvoką, bet kairiųjų pažiūrų žmogaus teisių gynėjai ir teisininkai sukioja pirštu prie smilkinio: negali ISIS šlovinančios poezijos sutapatinti su terorizmu.
Tasnime Akunjee yra Londone dirbantis advokatas, kurio specializacija - terorizmas ir su terorizmu susiję teisės aktų pažeidimai. Tačiau iš tiesų šio teisininko veikla kur kas platesnė: 2015 m. birželį jis derėjosi dėl vienos britės paleidimo iš Al-Nusra fronto nelaisvės, vėliau atstovavo šeimoms, kurių dukros išvyko į ISIS teritoriją ir tapo „džihadistų nuotakomis“.
Iš Bangladešo kilusių tėvų palikuonis, musulmonas, advokatas ir terorizmo ekspertas tapo pagrindiniu žmogumi Jungtinėje Karalystėje, kalbančiu apie lazdos perlenkimus kovoje su terorizmu.
- Praėjusių metų vasario mėnesį trys paauglės – Shamima Begum, Kadiza Sultana ir Amira Abase – paliko savo šeimas ir prisijungė prie „Islamo valstybės“. Jūs atstovavote šių mergaičių šeimoms. Gal galiu klausti, kodėl šioms šeimoms apskritai prireikė teisininko – juk nevyko joks teismo procesas, nes merginos nėra grįžusios?
- Tai pirmas ir labai svarbus klausimas: kodėl šeimoms, kurios prarado savo vaikus, reikia advokato? Pagrindinė priežastis ta, kad Jungtinėje Karalystėje galioja plataus masto ir sudėtingi antiteroristiniai įstatymai, kurie kriminalizuoja tai, ką kiti palaikytų normalia praktika. Pavyzdžiui, jeigu merginos norėtų grįžti, bet neturėtų pinigų ir paprašytų tėvų pagalbos, tai pinigų pervedimas šioms mergaitėms būtų teisės pažeidimas savaime. Taigi šeimoms reikėjo patarimo, ką jos galėjo ir ko negalėjo daryti, kad jie patys nepatektų į bėdą ir nenusižengtų antiteroristiniams teisės aktams. Tai pirmas dalykas.
Antras dalykas tas, kad jeigu tėvai bendraudami su savo vaikais ir siekdami įgyti pasitikėjimą paremtų jų siekius, tai jiems tikrai prireiktų teisininko, kuris patartų, viską sutvarkytų, įrašinėtų, ką jie sako ar daro. Pavyzdžiui, tėvai sako: „Nesijaudink, nesvarbu, ką padarei, grįžk namo“. Bet šis pareiškimas „nesvarbu, ką padarei“ jau savaime gali būti traktuojamas kaip teroristinės veiklos skatinimas. O tai jau teisės pažeidimas. Taigi tai labai jautrūs dalykai: sielvarto akimirką, praradę vaikus žmonės turi turėti apsaugą ir tinkamai išdiskutuoti su teisininkais, ką jie gali daryti šioje situacijoje.
- Kokia naujausia informacija apie trijų merginų likimą?
- Paskutinė informacija, kurią turiu, yra praėjusių metų gruodžio 17 dienos. Taip yra dėl konkretaus tikslo. Aš sustabdžiau visą komunikaciją šiuo klausimu, išskyrus atvejus, jei tai susiję su merginų grįžimu. Taigi iš tiesų nebenoriu žinoti, kas vyksta, kol nutiks kas nors, prie ko aš galėsiu tinkamai prisidėti.
Pagrindinė priežastis, kodėl aš taip elgiuosi, yra ta, kad turint mintyse šiandieninius įvykius Sirijoje, egzistuoja tikimybė, jog kai kurios iš šių merginų gali būti negyvos. Tai reiškia, kad Jungtinėje Karalystėje gali būti vykdomas tyrimas, todėl aš nenoriu būti įtrauktas į procesą. Aš galiu tik padėti kaip teisininkas, jei jos pasirinks grįžti. Tuomet galėsime imtis teisinių veiksmų. Šiuo metu mano gebėjimai niekaip negali padėti.
- Jūs taip pat dalyvavote derybose su Al-Nusra frontu dėl britų pilietės išlaisvinimo. Gal galite papasakoti, kaip viskas vyko? Kaip suprantu, moteris buvo sučiupta Sirijoje Al-Nusros fronto teroristų. Tik gavusi galimybę pasinaudoti telefonu, ji su jumis susisiekė per programėlę „WhatsApp“. Kas vyko toliau? Kaip jūs susisiekėte su pagrobėjais?
- Moteris, kaip jūs ir minėjote, susisiekė su manim per „WhatsApp“ ir paliko labai nerimastingą žinutę apie tai, su kokiais išbandymais susidūrė. Taigi ji pasakė, kad ji yra nelaisvėje ir kad kitas su ja laikomas žmogus sugebėjo gauti mobilų telefoną. Aš nežinojau, ar tai tikra istorija, iš kur visa tai ateina. Taigi aš paprašiau jos susisiekti su šeima ir papasakoti apie situaciją: kad šeima jau susisiektų su manimi. Iš savo šaltinių sugebėjau gauti patvirtinimą, kad Sirijoje laikoma moteris, atitinkanti jos apibūdinimą. Taigi nebuvo, kad informaciją pateikė tik ji ar jos šeima, aš turėjau nepriklausomą patvirtinimą ir visa informacija sutapo.
Per savo nepriklausomus kanalus bandžiau gauti informacijos, kas iš tiesų ji buvo ir kam ji dirbo. Al-Nusra laikėsi nuostatos, kad ji galimai buvo iš ISIS. Mes sugebėjome užsitikrinti komunikaciją su A-Nusra per pagalbos agentūras, kurios turėjo žmonių, galinčių pasiekti aukštesnius Al-Nusros sluoksnius. Jiems buvo perduoti mano kvalifikaciją įrodantys dokumentai, jie tai priėmė ir mes pradėjome komunikuoti. Galiausiai, moterį paleido.
- Ką turite omenyje, kad turite nepriklausomų šaltinių Sirijoje? Skamba įdomiai. Ar apie juos žinojo britų policija ir kitos tarnybos?
- Mėginant grąžinti moterį bendrai dirbo Jungtinės Karalystės, Turkijos ir Sirijos sukilėlių vadovybė, visi buvo informuoti apie vykstančius veiksmus. Iš tiesų, kai kurie vardai buvo atskleisti ir daugiau mažiau visas procesas vyko Jungtinės Karalystės ir Turkijos institucijoms žinant arba prižiūrint. Taigi ši operacija vyko visiems suinteresuotiems veikėjams dalijantis informacija.
- Dalyvavote diskusijose Vytauto Didžiojo universitete ir esate pristatomas kaip terorizmo ekspertas. Papasakokite apie tą „Islamo valstybės“ prekės ženklo kūrimo fenomeną, kuris lemia šios teroristinės organizacijos patrauklumą. Kaip tai regima Jungtinėje Karalystėje?
- Tiesą sakant, nevadinu savęs ekspertu, šį terminą labiau vartoja kiti. Terorizmo ir ekstremizmo naratyvas susiduria su bėda, kad tai labai lankstus terminas. Kadangi į tai dažniausiai įsitraukia slaptosios tarnybos ir mes turime labai griežtus įstatymus, labai sunku rinkti ir sisteminti konkrečius duomenis ir informaciją. Pavyzdžiui, akademikams kyla bėdų renkant duomenis. Vieninteliai veikėjai, kurie disponuoja realia ir aktualia informacija, yra saugumo tarnybos, kurios niekam nieko neatskleidžia, ir teisininkai, įtraukti į konkrečių žmonių gynybą, nors mūsų patirtis irgi gana ribota. Taigi šiuo aspektu išeina, kad daugiau nėra kitų ekspertų, kurie disponuotų atitinkama informacija ir žiniomis, išskyrus panašių bylų teisininkus. Tai vyksta ne dėl to, kad mes taip norėtume, bet taip klostosi situacija.
Aš neseniai grįžau iš Islandijos, kur skaičiau paskaitą apie islamofobijos ir kovos su terorizmu naratyvo pasekmes platesnėms bendruomenėms, kuris yra skatinamas kai kurių politikų, sudedančių į vieną gretą politiką, religiją ir terorizmą.
- Minėjote, kad Jungtinė Karalystė turi labai griežtus įstatymus, susijusius su kova prieš terorizmą. Kokios iš to kyla problemos, kokios jų pasekmės? Šiek tiek paminėjote interviu pradžioje, bet šiaip atrodo lyg ir normalu, kad kovai prieš terorizmą reikia griežtų teisės aktų.
- Visuomet pagrindinis klausimas – kas yra terorizmas. 1989 m. Jungtinėje Karalystėje apibrėžimas, kas yra terorizmas, buvo labai aiškus: tai smurtas arba grasinimas smurtu dėl politinių priežasčių. Labai paprastas aiškus apibrėžimas. Kai kalbi paprastiems visuomenės nariams ir sakai „terorizmas“, dauguma žmonių galvoja apie savižudį sprogdintoją, tai yra apie konkretų smurtą. Bet nuo 2000 m. mes matome daugybę siūlymų, kurie apibrėžia terorizmą kitaip. Matome siūlymus atsiriboti nuo smurto arba grasinimo smurtu ir pereiti prie minčių apie terorizmą.
Pavyzdžiui, dabar terorizmas yra net ir knygos turėjimas, viena jauna mergina buvo sulaikyta šiuo pagrindu, nes rašė poeziją. Taigi terorizmo apibrėžimas buvo išplėstas tiek, kad apima net tai, ką kiti vadintų normalia elgsena. Universitetų tyrėjai kartais būna sulaikomi paprasčiausiai dėl to, kad tyrinėja Al-Qaedą. Taigi nors jie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet jie buvo sulaikyti. Taigi aplink šią tema formuojasi atitinkamas baimės klimatas.
Jungtinėje Karalystėje egzistuoja įstatymai, kurie nurodo pozityvią žmonių pareigą pranešti apie nusikaltimą. Tačiau ką tai reiškia? Jeigu kas nors yra susidurtų su informacija, kuri gali būti susijusi su galima teroristine veikla, tegul tai būna praeityje, ateityje ar dabartyje, pats tampa įtariamuoju vien dėl to, kad nepranešė apie turimą informaciją policijai per protingą laikotarpį. Tai skamba protingai, bet sukelia didelių problemų žurnalistams, kurie renka atitinkamą informaciją: jie apie tai turi pranešti policijai. Bet tada savo šaltiniams jie turi pasakyti apie tokią prievolę. Taigi jų šaltiniai tada tiesiog su jais nekalba ir niekad nebūna paviešinama. Šiuo atveju matomas didelio masto piktnaudžiavimas yra tik viena iš daugelio problemų, kurios susietos su terorizmu susijusiais pažeidimais. Ir tokių piktnaudžiavimų mastas yra didesnis nei reali kova su terorizmu.
- Grįžtant prie trijų merginų, kurios prisijungė prie „Islamo valstybės“. Jeigu aš turiu dukterį ir ji ima elgtis įtartinai, tai aš turėčiau pranešti savo abejones policijai?
- Tiesą sakant, aš nustebčiau, jei jūs turėtumėte 13 metų dukterį ir ji nesielgtų įtartinai. Visi paaugliai elgiasi keistai, nes patiria pokyčius, todėl jų elgesys gali atrodyti ne toks, kokio tikisi tėvai. Taigi juk nepraneši visko, ką veikia ir mąsto paauglys. Pagrindinė šių ir daugelio kitų žmonių, perėjusių šį procesą ir praradusių savo vaikus, problema, kad paprastai jie nepastebi nieko keisto: juk vyksta apmokymai, ISIS žmonės instruktuoja, kaip elgtis konkrečioje situacijoje, kaip suplanuoti išvykimą taip, kad niekas nieko nepastebėtų. Taigi paprastai tokių indikatorių, parodančių, jog žmogus kažkam ruošiasi, nėra.
- Ar turite atsakymą, kuo „Islamo valstybė“ atrodo tokia patraukli kai kuriems musulmonų bendruomenės nariams Vakarų Europoje?
- Manau, kad atsakymų gali būti daug, nes problema yra daugialypė. Tačiau nemanau, kad išvykstantiems musulmonams patrauklus pats karas Sirijoje. Juk yra žmonių ne iš musulmonų bendruomenių, kurie irgi praranda vaikus, kai šie išvyksta į Siriją kovoti prieš ISIS. Taigi tai toks pat elgesys, bet žmonės atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Bet kitos pusės niekas nepastebi.
Tačiau kartais žmonės tiesiog trokšta nuotykių, kartais tai empatijos klausimas: žmonės atsisako komforto Vakaruose ir išvyksta į karo zoną, nes savo televizorių ekranuose mato mirusius kūdikius, jie mato karą, mato pasekmes ir jie taip pat mato politinės klasės negebėjimą spręsti šios problemos. Žuvusių vaikų skaičius tik auga, o kai kuriems žmonės atrodo, kad jie turi pareigą kažko imtis, kai politikai nieko nedaro. Jie paprasčiausiai prisijungia prie bet kurios grupuotės ir taip bent iš dalies sprendžia problemą, kuri šiuo atveju yra Rusijos remiamas Basharo al-Assado režimas. Žmonės, manau, ne tiek domisi pačia ISIS savaime, kiek siekia pakenkti Assado režimui, todėl prisijungia prie bet kurios organizacijos, kuri tik aprūpina karine įranga ir kovoja prieš rusų remiamą Assadą.
- Jūs matote tokį platesnį paveikslą?
- Žinote, tas paveikslas tikrai yra platesnis. Kartais Jungtinės Karalystės institucijos teigia, kad konkretūs asmenys prisijungė prie ISIS, bet jie galėjo būti ir nepriklausomi kovotojai. Pavyzdžiui, žmogus nori grįžti, bet susiduria su įtarimu, kad buvo prisijungęs prie „Islamo valstybės“, nors gal kovojo su Laisvąja Sirijos armija, Al-Nusros frontu. Kai kurie, aišku, prisijungia prie ISIS. Bet čia priklauso, kaip mes apibrėžiame ISIS.
Pati organizacija nuo 2011 m. susiformavo iš žmonių, kurie kadaise buvo Laisvosios Sirijos armijos dalis, ir tapo „Islamo valstybe“. Taigi šiuo atveju svarbu ir konkretus laikas. Be to, žmonės migruoja per grupuotes dėl finansinių, politinių ar ideologinių priežasčių.
- Trijų mergaičių istorijoje jūs apkaltinote britų policiją, kad ši nesugebėjo perduoti informacijos apie ketvirtą toje pačioje mokykloje besimokiusią mergaitę, kuri anksčiau paliko Jungtinę Karalystę ir išvyko į Siriją. Dėl to metropoliteno policijos komisaras, seras Bernardas Hoganas-Howe netgi viešai atsiprašė. Kas ten vyko?
- Ta situacija į rodė, kad policija dirbo aplaidžiai. Iš tiesų buvo daugiau nei 4 mergaitės – dar buvo kitos 5 mergaitės vėliau, kurios norėjo išvykti, bet įsikišo teisėsaugos institucijos ir jų pasai buvo paimti: buvo įtariama, kad jos irgi norėjo prisijungti prie ISIS. Taigi tai gana nemaža grupė žmonių.
Tačiau grįžtant į 2014 m. gruodį, buvo kita jauna mergina iš tos pačios mokyklos, kuri pirmoji išvyko į ISIS. Jos mama buvo neseniai mirusi, tėvas vedė iš naujo, regis, ji nesijautė gaunanti pakankamai šeimos dėmesio ir tapo paveikiama ISIS ir karo Sirijoje naratyvo. Taigi ji tikrai paveikė žmones aplink, savo draugus, kai išvyko.
Policija apie tai žinojo: kitą dieną po jos išvykimo pareigūnai kalbėjosi su jos tėvu apie faktą, kad mergina išvyko į Siriją. Policija kreipėsi į mokyklos administraciją, pradėdami tyrinėti jos draugus mokykloje ir bandydami suprasti, kaip tai įvyko. Po dviejų mėnesių, merginos, kurios buvo apklaustos, sugebėjo pačios sukurpti išvykimo planus į Siriją policijai tiesiog po nosimi.
Be to, jos apklaustos pusėtinai legaliai, nes jų tėvai nežinojo apie tokias apklausas. Ir kai jau tapo akivaizdu, jog šeimas reikia apie tai informuoti, policija šioms merginoms perdavė laiškus, kad jos perduotų tėvams. Policija niekada nesusisiekė su tėvais tiesiogiai, nepaprašė to padaryti mokyklos administracijos – vaikai tiesiog buvo palikti su pareiga perduoti laiškus tėvams. Ir, žinoma, kadangi tos mergaitės bijojo dėl savo pačių padėties, tai toks elgesys galimai prisidėjo dėl jų sprendimo išvykti. Laiškai, akivaizdu, niekada nepasiekė tėvų.
Mums buvo visiškai aišku, kad policija turėjo pareigą pranešti tėvams, turint mintyse, kad pareigūnai jau buvo apklausę merginas. Jie to nesugebėjo padaryti du mėnesius. Taigi tėvai nieko nežinojo, kas vyksta su jų vaikais, jie buvo atskirti nuo proceso.
- Turite versiją, kodėl policija nesikreipė į tėvus tiesiogiai?
- Nes jie niekam tikę. Bet tikrai taip ir buvo, jie buvo visiškai nekompetentingi toje situacijoje ir todėl atsiprašė. Net jeigu mokaisi mokykloje ir esi pasiutęs, prisidarai kokių bėdų, mokykla paprastai turi pranešti tėvams ir pasakyti, kad jūsų vaikas sulaikytas ir bus baudžiamas. Ir juk paprastai nepasitiki, kad informaciją perduos pats bėdų prisidaręs vaikas. Tai yra paprasta normali administracinė elgsena.
- Suprantu, tai netinkama elgsena. Bet nemanote, kad tėvai, kurie nepastebi, kas darosi su jų vaikais, irgi yra iš dalies atsakingi?
- Buvo stengiamasi prastumti tokį naratyvą, bet atsakomybę turi ir mokykla. Prisiminkite, kad kiekvieni iš tėvų prarado po vieną vaiką, bet mokykla iš viso prarado keturias mokines, kitos penkios įtartos norėjusios pasekti išvykusių merginų pėdomis. Mokykla turi direktorių, pavaduotojus, mokytojus, kurie nė vienas nenutuokė, kad merginos darytų ką nors nederamo.
Taigi mintis, kad tėvai turi didesnę pareigą žinoti, ką mokiniai veikia mokykloje, kuri, pasirodo, turi ne vieną apie išvykimą mąstantį mokinį, yra šiek tiek juokinga. Policija pati sakė, kad nebuvo jokių indikacijų, jog tos merginos buvo radikalizuotos, mokykla, kurioje vaikai praleidžia didžiąją dienos dalį, irgi sutiko, kad tokių indikacijų nebuvo. Taigi man keista, kai žmonės sako, kad tėvai turėjo didesnę pareigą žinoti, kai vaikai namie praleidžia mažiau laiko nei mokykloje. Ypač, kai mokykla jau turėjo patirties su viena mergaite.
Taip, tėvai galbūt turėjo kažką pastebėti, bet jiems reikia informacijos apie tai, kas vyksta jų vaikų gyvenime, ypatingai, kai vaikai tampa paaugliais. Mokykla ir policija šiuo konkrečiu atveju elgėsi taip, kad tėvai būtų atriboti nuo informacijos. Jie žinojo mažiau nei policija ir mokyklos administracija. Tačiau, kai kurių žmonių nuomone, jų pareiga žinoti vis tiek didesnė.
- Na, nežinau. Kai aš mokykloje rūkiau, tai nepastebėjo nė vienas mokytojas, bet mama kažkodėl suuodė. Tiesiog noriu pasakyti, kad suprantu teiginį, jog vaikai namuose su tėvais praleidžia mažiau laiko nei mokykloje, tačiau tėvai savo vaikus pažįsta geriau nei eilinis mokytojas.
- Jūs paminėjote rūkymą. Gal galiu klausti, ar tas, kas skatino tai daryti, buvo susirūpinęs, kad apie tai nežinotų mokykla ar tėvai?
- Labiau rūpinomės dėl tėvų.
- Taigi panašiu principu mes turime merginas mokykloje, kuriomis rūpinosi atitinkami asmenys, suinteresuoti jų vykimu į Siriją. Jos buvo apmokytos, kaip išvengti įtarimų – tiek namie, tiek policijoje, tiek kitoje artimoje aplinkoje.
- Kas nutiks, jei prie ISIS prisijungusios paauglės nutars grįžti namo?
- Šios merginos yra išskirtinėje situacijoje, nes kai mes ištraukėme iš policijos atsiprašymą, mes taip pat derėjomės, kad jos nebūtų traukiamos baudžiamojon atsakomybėn, jei grįžtų, nebent padarytų kitų teisės pažeidimų. Taigi kadangi šiuo metu nėra jokių įrodymų, kad jos būtų atlikusios kokius nors papildomus nusižengimus būdamos Sirijoje, tai joms grįžus jos nebus persekiojamos.
- Britų spaudoje praėjusiais metais pasirodė keletas straipsnių, kuriuose jūs asmeniškai esate kaltinamas ryšiais su terorizmo apologetais. Juose teigiama, kad jūs turite ryšių su grupe „Cage“, kurią buvęs Londono meras Borisas Johnsonas buvo pavadinęs terorizmo apologetais. Kas tai per grupė ir ar jūs turite su ja ryšių?
- Apie tai buvo du straipsniai ir manau, kad ryšys, apie kurį jie kalba, yra ta, jog asmuo, kuris dirbo „Cage“, yra mano Feisbuko draugų sąraše. Bet Feisbuke aš draugauju su šimtais žmonių. Taigi toks tas ir kaltinimas.
Tiesą sakant, neturiu nieko prieš, kai mane kaltina ryšiais su ekstremistais, nes, tiesą sakant, aš ginu teroristus, toks mano darbas. Taigi manyti, kad aš visai su nieko nesusijęs, būtų kvaila. Lygiai taip pat galima kaltinti teisininkus, kad jie yra panašūs į žurnalistus, kurie padaro kriminalinį nusikaltimą (Jungtinėje Karalystėje buvo atvejų, kai žurnalistai įsilaužė į privačias žmonių laikmenas). Ne, tiesiog jie kreipiasi į atitinkamus teisininkus, kurie specializuojasi konkrečioje srityje.
Manau, kad tai islamofobiško požiūrio išraiška: jei apie kažką kalbi ir dar esi musulmonas, kaip mano atveju, esi atakuojamas spaudoje.
- Taip pat buvo kaltinimų, kad jūs raginote musulmonų bendruomenę Jungtinėje Karalystėje nebendradarbiauti su Kovos su terorizmu padaliniu. Tiesa tai?
- Ne, aš raginau musulmonų bendruomenę nepadėti ir nepritarti vyriausybės antiteroristinei strategijai, vadinamai „Prevent“. Tai tiesiog nesusipratimas. Niekada neraginau nebendradarbiauti su policija, raginau nepritarti strategijai, kuri, mano požiūriu, sukelia visiškai priešingas pasekmes nei siekiama.
- Papasakokite apie šią strategiją plačiau, kuo ji ypatinga?
- Tai vyriausybės strategija, Jungtinės Karalystės vyriausybės bandymas atbaidyti žmones nuo nesmurtinio ekstremizmo. Tai teorija. Praktinės šios strategijos pasekmės tokios, kad ištisos bendruomenės, kurios neturi jokių ryšių su teroristais ir terorizmu, buvo atstumtos ir supriešintos tarpusavyje supainiojus religiją ir terorizmą. Mūsų požiūriu, dėl šios strategijos bendruomenės patyrė kur kas didesnio lygio diskriminaciją, pasunkėjo dalyvavimas darbo rinkoje, sumenko noras integruotis. Aš labai aiškiai rekomenduoju bendruomenėms neįsitraukti į vyriausybinę strateginę „Prevent“ Jungtinėje Karalystėje, nes iš tiesų ji pati kuria ekstremistus.
- Minėjote, kad dažnai ginate žmones, kaltinamus terorizmu, teroristine veikla ar pagalba teroristams. Suprantu, kad jus riboja advokato etikos normos, bet gal galite papasakoti bent truputį, kaip jie ginasi?
- Minėjau jauną merginą, vadinamąją „lyrinę teroristę“, kuri buvo sulaikyta dėl teroristinės veiklos, mes ją gynėme. Tai buvo labai paprastas atvejis. Mūsų požiūriu, absoliučiai klaidinga kriminalizuoti poeziją arba konkrečių knygų turėjimą. Ji buvo nuteista pirmos instancijos teismo, bet Jungtinės Karalystės apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad buvo nueita pernelyg toli, ir mergina buvo paleista.
- Yra kitų pavyzdžių, kur teisiami žmonės, apkaltinti realiais teroristiniai veiksmais ar ryšiais?
- Jūs prašote sunkaus dalyko, nes paprastai visų teisiamų žmonių pozicija yra, kad jie nekalti. Taigi negaliu atsakyti.