aA
Į iškvietimus dėl smurto prieš vaikus vakarais ir naktimis vykstantis Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtojas Vilius Ščerbickas turi žinią visiems, kas kovoja prieš dabartinį vaiko teisių apsaugos įstatymą. Pasak jo, žmonės dažnai nemato toliau savo nosies ir nesupranta, kad Lietuvoje yra vaikų, kurie gyvena tikrai baisiomis sąlygomis.
© DELFI / Andrius Ufartas

Apie savo darbą ir ką tenka pamatyti, nuvykus į iškvietimą, Vilius sutiko papasakoti naujienų portalui DELFI.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte šiame darbe ir kodėl tokį darbą pasirinkote?

– Baigiau tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą ir ėmiau ieškoti darbo pagal specialybę, tačiau mokyklose jį rasti buvo sunku. Tuo metu buvau šokėjas, tad pasiūliau šokių būrelio paslaugas Vėliučionių berniukų socializacijos centrui. Priėmė ir dar pasiūlė dirbti auklėtoju – kuruoti 8 jaunuolių, linkusių nusikalsti, grupę. Jie visi buvo nuo 16 iki 18 metų amžiaus. Centre dirbau trejus metus. Vėliau dirbau Vaikų globos namuose Nemenčinėje, o nuo šių metų rugpjūčio prisijungiau prie Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų komandos, dirbu naktiniu budėtoju.

– Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Atvykstame į darbą 17 valandą, savaitgaliais, šventinėmis dienomis dirbame visą parą. Budime laukdami policijos skambučio į tarnybinį telefoną, kurio numerį turi tik policija. Sulaukę iškvietimo vykstame į įvykio vietą. Skambučiai dažniausiai būna nakties metu, nuo 22 val. iki 4 val. ryto. Gavusi pranešimą, į įvykio vietą pirma nuvyksta policija, ir tik įvertinusi, kad yra grėsmė ten esantiems vaikams, skambina ir kviečiasi mus – vaiko teisių apsaugos specialistus.

Mes dirbame Vilniaus apskrityje, tad esame atsakingi už situaciją 7 rajonuose: Vilniaus, Trakų, Elektrėnų, Ukmergės, Švenčionių, Širvintų ir Šalčininkų. Atstumai nemaži, pasitaiko, kad viename ar kitame įvykyje viso užtrunkame 4–5 valandas. Dienos metu lygiai tas pačias funkcijas atlieka Skyriaus darbuotojai, dirbantys nuo 8 val. iki 17 valandos.

– Kiek Jūsų tokių budėtojų dirba vienu metu? Jeigu tenka tiek užtrukti, ar viską spėjate?

– Vienu metu budime dviese. Abu ir vykstame į iškvietimą. Jeigu paskambina policijos pareigūnai, o mes esame kitame iškvietime ir matome, kad nespėsime, paprašome pareigūnų palaukti, pabudėti šeimoje. Jeigu jie negali laukti, sprendžiame situaciją telefonu pagal policijos turimus duomenis (pavyzdžiui, kad vaikas laikinai galėtų saugiai likti su kaimynais).

– Kalbant apie skambučius, kiek Jūs jų sulaukiate per vieną budėjimą? Galbūt kažkuriuo metu jie suintensyvėja?

– Kuomet žmonės gauna atlyginimą arba pašalpas, dažniausiai būna „įvykių“ bumas. Maždaug kalendorinėmis 10–15 mėnesio dienomis. Būna naktų, kad mūsų ir nekviečia, o kartais policijos pareigūnai patys išsprendžia situaciją. Bet net ir tokiu atveju mes arba dieną dirbantys darbuotojai gauname pavedimą nuvažiuoti patikrinti situaciją šeimoje šiek tiek vėliau, po keleto valandų ar kitos dienos rytą.

– Ką dažniausiai matote atvykęs į vietą? Koks galbūt pasikartojantis dalykas krenta į akis?

– Pasikartojantis yra alkoholio vartojimas. Būna, kad pradeda rėkti, visokiais žodžiais plūsti (…) Tokia mūsų darbo specifika – dažniausiai važiuojame ten, kur yra vartojamas alkoholis, o labai dažnai – ir smurtas prieš vaikus.

Pasikartojantis yra alkoholio vartojimas. Būna, kad pradeda rėkti, visokiais žodžiais plūsti (…) Tokia mūsų darbo specifika – dažniausiai važiuojame ten, kur yra vartojamas alkoholis, o labai dažnai – ir smurtas prieš vaikus.

– Ar yra buvę konkrečių atvejų, kurie Jus asmeniškai sukrėtė?

– Buvo. Važiavome į įvykį viename rajone. Tos pačios šeimos vaikai gyveno skirtingose vietose. Vyriausias vaikas tuo metu gyveno pas savo draugės tėvus, jie buvo jį priėmę vien dėl to, kad žinojo, jog patėvis smurtauja.

– Ir tas vaikas išėjo iš namų, gyveno pas draugės tėvus... Niekas niekam nepranešė?

– Būtent – niekas niekam nepranešė. Kalbėjau su kaimynų vaiką priėmusiais žmonėmis, padėkojau jiems, kad priglaudė, bet paprašiau, kad kitą kartą būtinai mus informuotų.

Iš jų vaiką paėmėme, po to važiavome pas kitus du vaikus. Įdomiausia tai, kad vyriausias iš vaikų, vos 11 metų, puikiai žinojo mūsų darbo specifiką. Bevažiuojant pasiteiravau: ar žinai, kas dabar bus? Vaikas sako: taip, aš žinau, mano draugą jau vežė. Tik turiu klausimą: ar bus mano sesutės kartu? Patvirtinau, kad bus. Tada vaikas sako: gerai, ir nurimo. Ramiai laukė, kol nuvažiuosime iki ligoninės, nes viena sesutė buvo maža. Vaikas paguodė savo sesutes, ramino, kad viskas bus gerai. Tąkart nuvažiavome į vaikų globos namus, nes giminaičių, galinčių priglausti, neatsirado, o palikti pas kaimynus, kurie gyvena šalia tėvų, negalėjome dėl tam tikrų aplinkybių .

– Jus nustebino tai, kad tam vaikui tai atrodė įprastas dalykas?

– Nustebino tai, kad vaikas džiaugėsi, jog buvo paimtas iš namų. Nes patėvis tą pačią dieną jo kuprinę išmetė pro langą, leisdamas suprasti: eik tu kur nori.

– O kur buvo tų vaikų mama?

– Mama buvo šalia, bet nuolat pritarė tam, ką sakė patėvis. Ji, deja, neužstojo savo vaiko. O svarbiausia šioje istorijoje tai, kad tas vaikas kalbėjo su institucijų atstovais: rajono ar mokyklos socialine darbuotoja, bet ji nesiėmė jokių veiksmų. Šį faktą patvirtino ir pareigūnai.

– Kokios dar pamatytos istorijos Jus asmeniškai sukrėtė?

– Gavome iškvietimą į įvykį, kuriame radome nė trejų neturintį mažylį. Vaikas akivaizdžiai sulysęs, smulkus ne pagal amžių. Jo motina ne tik neblaivi, bet ir – nėščia. Man tai buvo šokas.

Buvo kitas atvejis, kur mama, dar būdama nėščia, rūkė, gėrė alkoholį, galimai net vartojo narkotikus. Mama, deja, į kritiką ir aplinkinių pastabas visiškai nereagavo: ką noriu, tą darau, mano vaikas, mano kūnas ir t. t. Pagimdė, tačiau dar bemaitindama „atkrito“ – vėl prasidėjo rūkymas, alkoholis, galbūt narkotikai. Mūsų kolegos vaiką iš tos aplinkos paėmė. Po kiek laiko pastebėjau tarp komentarų viešojoje erdvėje jos žodžius: „Man padarė lygiai taip pat, padėkite man, aš super gera mamytė“. O aš skaitau ir viską puikiai žinau. Matau moterį – mamą, kurią mačiau iki gimdymo...

– Gal galėtumėte papasakoti, kas nutinka, kai vaikas paimamas iš namų, šeimos? Kur jis vėliau atsiduria?

– Visų pirma, mes stengiamės atrasti giminaičius. Bet pasitaiko, kad giminaičiai nenori turėti jokių ryšių. Jeigu vaikus priima – nuvažiuojame pas močiutę, pas tetą, pas pusseserę, pas brolį ar pas sesę, jie pasirašo mums pasižadėjimą, kad užtikrins vaiko saugumą tam tikrą laiką.

Jeigu tėvai yra suinteresuoti viską susitvarkyti, jie tai gali padaryti kitą darbo dieną: pasirašyti siūlomą planą, kaip spręsti susiklosčiusią situaciją, paaiškinti, kodėl taip įvyko, galų gale pasižadėti, kad daugiau situacija nepasikartos. Deja, tėvai dažniausiai praranda vaikus tik dėl to, kad patys slapstosi, nerodo jokio noro susigrąžinti vaiką.

– Iš Jūsų patirties dažniau būna tas atvejis, kad tėvai nenori bendradarbiauti?

– Taip. Bendradarbiauti nenori su mumis būtent tą pačią naktį. Kitą dieną – negaliu patvirtinti, kokia dalis tėvų nesidomi, kur vaikai – tą geriau žino mano kolegos. Bet, manau, atsitinka ir taip.

Jeigu tėvai yra suinteresuoti viską susitvarkyti, jie tai gali padaryti kitą darbo dieną: pasirašyti siūlomą planą, kaip spręsti susiklosčiusią situaciją, paaiškinti, kodėl taip įvyko, galų gale pasižadėti, kad daugiau situacija nepasikartos. Deja, tėvai dažniausiai praranda vaikus tik dėl to, kad patys slapstosi, nerodo jokio noro susigrąžinti vaiką.

– Grįžtant prie Jūsų papasakotos istorijos apie vaiką, kurį skriaudė patėvis. Jūs minėjote, kad to vaiko draugės tėvai nesikreipė į tarnybas. Gal jie paaiškino, kodėl?

– Dėl to, kad tai yra mažas miestelis, visi viską puikiai žino. Klausiau: ar dažnai tėvai geria? Tyla... Sakau: juk gyvenate šalia vieni kitų, vaikas gyvena pas jus, tikrai turėtumėte kažką žinoti. Tvirtina, kad nežino. Kaip nežinosi, jeigu kitoje laiptinėje gyvena ir kiekvieną dieną matai? Tiesiog meluoja, vengia arba nenori sakyti, nes bijo.

– Gal iš dalies tai yra susiję su nepasitikėjimu tarnybomis? Juk platinamos žinutės, kad tarnybos už pliaukštelėjimą atiminėja vaikus. Tai ar būna taip, kad už pliaukštelėjimą atima vaiką?

– Negaliu tvirtinti už visus darbuotojus, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad niekada taip nėra buvę. Už pliaukštelėjimą – jokiais būdais. Mes netgi turėjome tokį atvejį, kai važiavome į tikrai skurdžią aplinką, kurioje nėra elektros, nėra šildymo, bet tuo metu buvo vasaros sezonas ir patalpos buvo šiltos, tad neturėjome pagrindo paimti vaiko. Nes skurdas nėra pagrindas paimti vaiką.

Bet kokiu atveju, jeigu įtariama, kad buvo naudojamas smurtas, vaikas vežamas į ligoninę – medikai patvirtina smurto atvejį arba paneigia. Mėlynė, sumušimas, smūgis skiriasi nuo eilinio nusibrozdinimo pargriuvus.

Į iškvietimus važiuojantis vaiko teisių budėtojas apie savo darbo realybę: kai kurie pamatyti vaizdai sukrečia
© DELFI / Andrius Ufartas

– Žmonės būtent ir bijo, kad vaikas pargrius, atsiras mėlynė ir tą vaiką atims. Ar turi pagrindo šita baimė?

– Ne. Tikrai žaizdos skiriasi. Matosi, kada vaikas būna kritęs pats, kelias jo nubrozdintas ar alkūnė. Gydytojai puikiai atskiria, kada patirtas suaugusiojo smūgis, o kada pats vaikas nukritęs.

Mes, vaikų teisių apsaugos specialistai, įtardami smurtą prieš vaiką, galime paprašyti vaiko motinos kartu vykti į ligoninę pasitikrinti. Jeigu ji visiškai rami, pasakys: gerai, važiuojame.

– O važiuoja mamos?

– Yra tokių atvejų, kad motinos važiuoja. Ir neblaivios važiuoja. Bet ne visada ir ne visos.

– O kiek yra buvę tokių atvejų, kai nuvežate vaiką pas medikus ir jie sako: ne, čia nebuvo smurto. Kas tada nutinka, vaikas grąžinimas?

– Kol dirbu, dar nėra buvę. Esame vežę kūdikėlius, jie, aišku, yra apžiūrimi. O juos vežame, nes, pavyzdžiui, motina, maitinanti krūtimi, turi važiuoti į policijos komisariatą nakties metu, nes konfliktavo su vyru ir yra kaltininkė. Ir nėra kam pamaitinti, nes, tarkime, tas vyras nėra vaiko tėvas, jis jo nepripažįsta, jam jo nereikia. Tuomet tenka vežti į ligoninę.

Prieš tai būtinai prašome, kad vaiko motina duotų giminaičių ar draugų kontaktus. Deja, dažnai iš pačios išgirstame: eikit jūs...

– Iš to, ką Jūs sakote, jaučiasi skirtumas tarp viešo diskurso, kad tie tėvai taip mušasi į krūtinę, kovoja dėl vaikų, bet kaip suprantu, tokių yra mažuma?

– Kai atvažiuojame, tikrai kovoja, bet faktai iškalbingi – dažnai iš tokios šeimos jau yra atimtas vaikas ir finalas toks, kad motina nebeturi jau ir kito vaiko, nes buvo pasižadėjusi taisytis, keistis, bet nieko nevykdė.

(…) Jeigu vežame vaiką pas giminaičius, situacija namuose greitai nurimsta. Ir tas pasipriešinimas jei būna, tai vangokas. Tėvai nurimsta, kai patvirtiname, kad vežame tikrai pas giminaičius ar, dar geriau, kai tas pats giminaitis atvyksta, ir važiuojame kartu. O jeigu patys artimųjų nesuranda, ir mes tokių asmenų nerandame, tada taip – kovoja iš pradžių žodžiais, bet būna, kad puola net policijos pareigūnus. Ir vaikas viską mato...

– Dar vienas sklandantis dalykas yra toks, kad visi visus masiškai skundžia. Kad kaimynas gali paskambinti, įskųsti, ir atims vaiką. Kiek sulaukiate tokių skundų, kurie nepasitvirtina?

– Už kiekvieno žmogaus moralę aš negaliu atsakyti. Jeigu žmogaus pasąmonė ir logika yra tokia, kad jis keršija per vaiką, tai kas kaltas? Manau, tas, kuris skambina. Kiek mes anoniminių skambučių esame gavę, faktai kalba, kad didžioji dalis jų pasitvirtina.

Bet būna ir kitaip. Pavyzdys iš anoniminio skambučio: nėra motinos, vaiką prižiūri giminaičiai, nesutvarkyti laikinosios globos dokumentai. Mes nuvažiuojame – pasitvirtina, kad taip ir yra. Bet mes ne žvėrys, matome, kad vaikas sveikas, linksmas, močiutė prižiūri, prosenelė šalia, namai kvepia, jaukūs. Klausiame: kodėl nesusitvarkėte dokumentų? Sako: nespėjome. Tada įpareigojome per dvi savaites pasirašytinai susitvarkyti, nes tai yra dėl vaiko gerovės – kai nėra įstatyminio atstovo, o, neduok Dieve, vaikas susižeis ir reikės medikų pagalbos.

– O kaip reaguoja patys vaikai, kokių reakcijų sulaukiate?

– Jeigu vaikas jaučiasi smarkiai nuskriaustas ir nepriima savo socialinės aplinkos „už normą“, tiesia rankas į mus – tik greičiau paimkite. Nesvarbu, ar moka kalbėti, ar dar ne, bet slepiasi už mūsų. Būna ir tokių atvejų. O būna ir taip, kad vaikai pripratę taip gyventi tuomet nenori atsitraukti nuo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų.

– Kiek tokių atvejų būna, kad nuvažiuojate ir pamatote, kad gal ten kažką reikia sutvarkyti, bet viskas kaip ir gerai, ir tas vaikas paliekamas?

– Matyčiau, apie 60-70 procentų yra iškvietimai, kurių metu situacija šeimoje patikrinama, ir, neįžvelgę grėsmės vaikui, atsisveikiname ir išvažiuojame. Didžiajai daliai likusių yra pakeičiama gyvenamoji vieta – laikinai apgyvendinami pas giminaičius, draugus.

Jeigu tėvai bendradarbiauja, tai būna situacijų, kai ir kitą dieną gali pasiimti pas save vaikus. O ar vaikas bus paimtas iš šeimos ilgam laikui – sprendžia teismas. Jeigu žmogus nuolat geria, tai faktas, kad teismas į tai reaguos, matys, kad asmuo negali pasirūpinti savo vaiku.

– Iš šalies stebint Jūsų darbas yra labai sunkus, nes atsiduriate tarp dviejų ugnių – viena vertus, labai baisu padaryti klaidą ir nepaimti to vaiko, atvejis baigiasi tragedija ir tada Jūs kalti, kad nieko nedarėte. Iš kitos pusės, baisu paimti vaiką ir po to sulaukti skandalo, kur tėvai gali pasakoti ką tik nori, o tarnyba negali atskleisti asmens duomenų. Kaip Jums pavyksta laviruoti?

– Labai paprastas dalykas – esu iš provincijos, nedidelio miestelio, gimiau 1991 metais, iš naujo kūrėsi valstybė .

Asocialių žmonių tuo metu buvo labai daug, ypač provincijoje, klestėjo nedarbas, žmonės piknaudžiavo alkoholiu. Mačiau ir mokykloje, ir savo draugų rate, kad tėvai girtauja. Pas draugą užėjęs į svečius matydavau, kaip žmonės gyvena. Dabar man 27 metai, ir aš tuos žmones pažįstu – jie man primena ano laikmečio socialinės aplinkos rezultatą, kurį kadaise mačiau. Nuvažiuoju į įvykį ir matau tokį pat vaizdą, kaip prieš 14 metų. Suprantu, kad tai nėra gerai vaikui. Ilgiau pabuvęs tokioje aplinkoje, tampi jos dalimi. Vaikai yra mūsų atspindys.

– Iš savo patirties pasakykite, ką šitoje sistemoje dar būtų galima patobulinti? Galbūt kažko trūksta? Gal reikėtų daugiau kalbėti apie tai, kaip viskas vyksta, nes akivaizdu, kad visuomenėje trūksta pasitikėjimo...

– Aš, kaip specialistas, domėjausi ir mūsų darbuotojų puse, ir tų žmonių, kurie mus kritikuoja. Dalyvavau diskusijose vienoje iš gan populiarių „Facebook“ grupių. Prisistačiau, kas esu. Tarkime, žmogus parašo apie vaikų teisių apsaugos specialistus, kad jie tokie ir anokie, daro tą ir aną. O aš tiesiog paklausiu: o Jūs pats susidūrėte su tuo, kad taip teigiate? Tada atsako: aš išgyvenu Kauno atvejį ir labai jautriai. Tai sakau, palaukite, tai gal Jūs kartu gyvenate? Komentarų daugiau nebesulaukiu. Arba sulaukiu dar baisesnių: šitas padaras yra toks ir anoks. Esmė tokia, kad žmogui sakai: gal pasiskaityk, pasidomėk. Tačiau tokių komentarų niekas nenori matyti. Būna, kad atsiunti nuorodą į Tarnybos puslapį, kur viskas surašyta – vis tiek neskaito.

– Yra vienos pusės filosofija, kad šeima, namai, turi būti neliečiami. Ar Jūs galite iš savo patirties pasakyti, kad smurtas artimoje aplinkoje vis dar yra didžiulė Lietuvos problema, ar tai yra išpūstas reikalas? Kaip yra realybėje?

– Tai buvo ir yra didelė problema. Taip pat kaip žmonės neatsisako alkoholio kultūros, tai lygiai taip pat ir smurto prieš vaikus. Nes kitaip nesugeba ugdyti, bando vaikus auklėti jiems įvarydami baimę (…) Būdamas vaikas ir paauglys žinojau, kad kiekvienas vaikas kieme buvo „luptas“. Netgi žmonės sako: pats augau „ant diržo“ ir nematau nieko blogo, kad mano vaikai taip auga.

Žmonės muša vaikus. Neteigiu, kad visa Lietuva, bet taip yra. Ir žmonės baiminasi šito įstatymo todėl, nes supranta, jog viskas, jų rankos surištos ir dabar jau reikės iš peties padirbėti: su vaiku šnekėtis, skirti laiko, dėmesio. Kodėl vaikas paauglystėje atitrūksta nuo tėvų? Nes nėra užmegzto ryšio.

Yra pažįstamų žmonių, kurie tikrai gražiai augina vaikus. Aišku, konfliktų visur būna ir visada bus, bet jie patys nuėjo į pozityvios tėvystės kursus – jie netgi nemokami. Ir sako: oi, būčiau žinojęs, būčiau anksčiau nuėjęs. Jeigu mokykloje motina arba tėvas gauna pasiūlymą nueiti į tėvystės kursus, jie net įsižeidžia, įsivaizduoja, kad tai yra pats blogiausias dalykas: negi aš nemoku savo vaiko auginti? O juk kursai – tai geranoriškų patarimų eilė. Tai žinios, kuriomis tu gali pasinaudoti kasdien, augindamas savo vaikus.

– Bet turbūt tam pirmiausiai reikėtų suvokti, kad tu kažkokių klaidų visgi darai?

– Žmonės dažnai nepripažįsta klaidų. Kai kurie neįsisąmonina, kad smurtaudamas nieko nepasieksi. Skaičiau straipsnį, kad smurtautojas, kuris aršiai kovoja, tarkime, prieš šį įstatymą, jis tą daro dėl to, kad tai yra maža erdvė, kurioje jis jaučiasi karalius. Ir jis gali namuose visus „austi“ – nesvarbu, ar tai vaikas, žmona, mama. Tokių atvejų būna. Ir būtent, kai tu jau lendi į jo mažą teritoriją, „karalystę“, viskas, tu jį pažeidi. Tada jis „ragais ir nagais“ darys viską, įbaugins ir namiškius.

– Tie žmonės, kurie ėjo prie Seimo protestuoti prieš „vaikų atiminėjimą“, bent dalis jų pabrėžė, kad jie yra prieš smurtą, tačiau jie bijo tarnybų, kad atims dėl nieko vaikus. Ką tokiems žmonėms galėtumėte pasakyti?

– Labai yra paprasta šnekėti, kuomet tavo vaikas yra šiltai paguldytas, paglostytas, pabučiuotas ir užmigdytas. Reikia atsiminti, kad Lietuvoje yra tokių vaikų, kurie yra mušami, naktį miega šaltoje lovoje arba net ne lovoje. Ir nereikia būti egoistais, nes tavo vaikas galbūt sotus ir linksmas, tačiau užtenka apsidairyti – nueiti į klasę ir joje pamatysi bent vieną liūdną vaiką. Galbūt niekas prie jo neprieina, niekas neklausia: kodėl tu liūdnas, kas nutiko?

Deja, žmonės dažnai yra egoistai ir žiūri tik į savo aplinką, nemato, kad yra ir nuskriaustų vaikų. Mokyklose pasimato visi šeimų skirtumai. Pirma, reikėtų pradėti nuo savo mokyklos, savo vaiko klasės draugų, ar į darželio grupės vaikus atidžiau pasižiūrėti...

Deja, žmonės dažnai yra egoistai ir žiūri tik į savo aplinką, nemato, kad yra ir nuskriaustų vaikų. Mokyklose pasimato visi šeimų skirtumai. Pirma, reikėtų pradėti nuo savo mokyklos, savo vaiko klasės draugų, ar į darželio grupės vaikus atidžiau pasižiūrėti...

Jeigu viskas gerai tavo šeimoje – nėra ko bijoti. Su šiuo įstatymu gali kaip tik padėti kitiems. Juo nesiekiama atplėšti vaikus – valstybė teikia kompleksinę pagalbą. Ir netgi be jokio įvykio patys tėvai gali kreiptis pagalbos.

– Pastaruoju metu buvo nuskambėjusios kelios istorijos apie atimtus vaikus, kur tėvai pasakojo, kad tie vaikai buvo paimti „už nieką“ ir neatiduodami pusę metų ar ilgiau. Tarnyba negali daug sakyti dėl duomenų apsaugos. Tai kaip žmonėms nepasimesti, kur yra tikroji tiesa?

– Yra ir kitų pavyzdžių, tarkime, žmonės, kurie netekę vaiko prieš 3 metus. Kad vaiko trejus metus nematytum, turėtum visiškai nieko nedaryti. Specialistai stengiasi padaryti viską, kad vaikas augtų saugus savo šeimoje, todėl dirba mobilios komandos, organizuojama atvejo vadyba, siūlomos paslaugos šeimai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Malinauskas prisipažįsta: premjero komanda rūpinosi Skvernelio prezidentinės kampanijos pradžia (560)

Apie dalyvavimą Prezidento rinkimuose dabartinis šalies premjeras Saulius Skvernelis paskelbė...

Specialistai apie Žiežmarių gimnazijos skandalą: tu sėdi įtampoje ir nežinai, kada tave užgrius ši lavina (640)

Savaitgalį socialiniuose tinkluose pasklido įrašas, kuriame girdėti, kaip Žiežmarių gimnazijos...

Didžiulį pranašumą išbarstęs „Rytas“ paskutinę sekundę pralaimėjo Berlyne (487)

Europos taurės „Top-16“ rungtynėse antradienį Vilniaus „Ryto“ (1-3) krepšininkai išvykoje...

Orai: spiginanti saulė šalčio nesumažins (1)

Trečiadienį virš Lietuvos savo pozicijas stiprins anticiklonas, kuris vaikys debesis ir leis...

Javtokas – apie tris prasčiausius baudų metimus karjeroje, pirmą prašymą po avarijos ir ryklio tatuiruotę (53)

Eurolygos tinklalaidėje „The Crossover“ Joe Arlauckas pakalbino Kauno „Žalgirio“ sporto...

Audringos reakcijos po „Pravieniškių mafijos” filmo: emocijos pritrenkiančios (28)

Visą Lietuvą sudrebinusios ir kalėjimų sistemos tamsiąją pusę atskleidusios knygos „...

Eva Tombak. Aš turiu alergiją dvasingumui (223)

Jeigu kažkas sako – „esu dvasingas“, jau žinau, kad mums ne pakeliui. Neprisimenu, kas...

Neteisėtais būdais pralobusiems valdžia ruošia naujus spąstus (38)

Neteisėtais būdais pralobusiems valdininkams ir verslininkams valdžia ruošia naujus spąstus....

Klaipėdietės pergalė: pardavėjas privalės atlyginti už ką tik įsigytą ir pakeliui sugedusią transporto priemonę (491)

Sėkminga byla suformavo precedentą: dabar automobilių pardavėjams reikia būti atidesniems.

Unikauskas įvardijo tikslų laiką, kada reikėtų eiti miegoti: tik taip kokybiškai pailsėsite (36)

Raumuo, kuris dieną gavo fizinio krūvio, paauga tik naktį, kai užmiegate giliu miegu ir pasiekiate...