„Lapatynų“ mada

Dzūkijoje tokioms prekybvietėms prigalvota linksmų, šmaikščių pavadinimų: „skudurynas“, „labdarynas“, „babakyna“, „lapatynas“, „dolerinės", „padėvai“. Kaip šias vietas pavadinsi, taip nepagadinsi. Kad įsitinkintų ar senas tikrai gali būti pranašesnis už naują, ,, Mano Dzūkija“ aplankė Daugų miestelio turgelyje įsikūrusią prekyvietę.

Ieško, tarsi grybautų

Nenuobodus turgelio veiksmas primena grybavimą – žmonės eina, ieško, renka. Pagauna smalsumas, ko gi čia žmonės taip mikliai žingsniuodami ieško.

Šį klausimą ,,Mano Dzūkija“ pateikė keliems pirkėjams. Viena iš užkalbintųjų teigė, kad ieško drabužių kasdieniam dėvėjimui, nes tokių drabužių kaime reikia daug. Kiti sakė, kad čia ieško drabužių visoms progoms, džiaugdamiesi demonstravo įsigytus pirkinius.

Dėvėtų drabužių kaina, anot pirkėjų, kiekvienam prieinama. Ponia Veronika džiaugėsi, kad net ji, pensininkė, gali sau leisti čia apsipirkti. Laiminga pasakojo: ,,Žinote, pernai čia įsigijau vilnonį megztuką tik už 8 litus.“

Ar dažnai žmonės apsilanko turgelyje? Pensininkė Veronika pasakojo, kad gavusi pensiją, būtinai ateina į prekyvietę: „Man tai didžiausias mėnesio įvykis, teikia daug džiaugsmo.“

Kartais įsigyti drabužiai tampa ypač mieli. Viena turguje sutikta pašnekovė kaip smagiausią pirkinį įvardijo natūralaus kailio kailinukus. Ponas Jonas džiaugdamasis demonstravo švarką: ,,Šis drabužis tiesiog limpa prie kūno.“

Jonas kaip nuostabų savo pirkinį parodė ir batus, kuriais avėjo: ,,Jau dvi vasaras aviu, tačiau matau, kad dar laikys.“

O štai Veronika negalėjo atsidžiaugti striuke: ,,Labai šilta, kokybiška. Ją prieš metus už 5 litus čia pirkau“, – džiaugiasi moteris.

Sulopyti arba nuogi

Pirkėjų nuomone, dėvėtų drabužių prekyba labai reikalinga. Anot Jono, jei ne dėvėti drabužiai, tai „pusė Lietuvos vaikščiotų kaip ir per karą – sulopytomis kelnėmis“. O Veronika manė, kad be šių drabužių „pensininkai turbūt vaikščiotų nuogi“.

Dėvėtų rūbų turgus Daugų miestelyje – nepakartojamas, savotiškas, svarbus įvykis. ,,Tai smagi pramoga, nors ir kiekvieną dieną čia veiksmas vyksta“, – ,,Mano Dzūkijai“ sakė vienas pirkėjas. Klausimų neišvengė ir dėvėtų rūbų pardavėjai. Mus domino, kaipgi jiems sekasi prekiauti? Atsakė, kad sekasi vidutiniškai, tikrai galėtų būti geriau.

,,Priklauso nuo to, kur ir kokiais rūbais prekiauji. Prieš keletą metų sekėsi geriau“, – sakė pardavėja Dalia.

Anot prekiautojų, dėvėti rūbai irgi brangsta. ,,Drabužius perkame brangiau, anksčiau kilogramą rūbų nusipirkdavome už 3,60 lito, dabar kilogramas kainuoja 6 litus“, – aiškino prekeivė Dalia. Pašnekovė apgailestavo, kad dėvėtų drabužių kainos kyla, o kokybė prastėja.

Pasirodo, dėvėtų drabužių prekiautojai domisi mada, ją seka, nes dėvėtų drabužių tendencijos irgi kinta.„Mes, prekiautojos, perkame drabužių katalogus ir domimės mada. Madingi drabužiai labiau perkami, nors jie ir brangesni. Nemadingus rūbus tenka sudeginti arba nemokamai išdalyti“, – pasakojo Dalia.

„Ponai“ irgi perka

Prekeivės Vaivos nuomone, madinga tai, kas tinka žmogui. Paklaustos, ar šiais metais dėvėtų rūbų perkama daugiau nei anksčiau, prekiautojos apgailestavo, kad prekyba tikrai nedidėja. Kita vertus – ir nemažėja.

Anot prekiautojų, perkamiausi sezoniniai bei paprasti, ūkio darbams tinkami rūbai. ,,Kad ir kaip keista, daugiausia perka ,,ponai“, turguj retai pamatysi žemo socialinio sluoksnio žmogų. Vargingai gyvenantiems žmonėms kartais dalinu drabužius veltui“, – pasakojo Dalia. Kita pardavėja pridūrė, kad apdarus perka ir gydytojai, mokytojai.

Prekiautojų nuomone, dėvėtų rūbų prekyba – nepelningas verslas, iš kurio galima tik išgyventi. ,,Jau seniai praėjo tie laikai, kai iš dėvėtų rūbų prekybos galima buvo namus pasistatyti“, – sakė ponia Dalia.

Nieko geresnio prekeiviai nesitiki ir ateityje. ,,Noriu pelningesnį darbą susirasti“, – atvirai sakė ponia Vaiva. Pardavėja Dalia nerimauja: ,,Jei ir toliau dėvėtų drabužių kokybė prastės, vargu, ar žmonės pirks.“