Panevėžyje įsikūrusi Agnė Salikienė tvirtina, kad prieš šio miesto privalumus jai nublanko ne tik gimtasis Kaunas, bet ir kultūrų sostinė Londonas.
Buvusi emigrantė pripažįsta: Panevėžys – vienas geriausių jos gyvenimo pasirinkimų.
Susikalbėti nepavyko
Prieš 18-iolika metų tuomet vos 21-erių kaunietė Agnė pakėlė sparnus į Angliją.
Viena iš priežasčių, išginusių jauną merginą į pasaulį, buvo nepigūs vadybos mokslai Kauno kolegijoje.
Pirmoji kliūtis, su kuria Agnė susidūrė Anglijoje, buvo anglų kalba.
„Išvažiuodama maniau, kad angliškai kalbu visai neblogai. Tačiau nuvykusi suvokiau, kad esu išmokyta tokios tarties, jog nei vietiniai mane supranta, nei aš jų“, – pamena A. Salikienė.
Dėl tokio kalbos barjero įsidarbinti pavyko tik padavėja bulgarų kavinėje.
Kitas Agnės darbas buvo įmonėje naktimis pakuoti pomidorus.
„Pakavome pomidorus visi atvykėliai, visi jauni, dirbome išskirtinai naktimis, po 12-a valandų. Mus prižiūrėjo italas, buvome priversti klausytis jo plūdimosi, iš jo liedavosi ir keiksmai, ir pagyros. Buvo tikrai sunku dirbti, ištverti įtampą, miego stygių“, – pasakoja Agnė.
Postūmis grįžti – dukros gimimas
Po pomidorų pakavimo lietuvei pasisekė gauti darbą ištaigingame Londono restorane. Dabar Agnė juokiasi ten išgirdusi kitokią – išsilavinusių žmonių – anglų kalbą, mat pakuojant pomidorus buvo bendraujama gatvės žargonu.
„Dirbdama dar ir mokiausi. Iš pradžių viename koledžų anglų kalbos. Puikiai išlaikiusi egzaminus, įstojau į Vestminsterio universitetą studijuoti vadybos. Studijas baigiau dirbdama“, – pasakoja atkaklioji Agnė.
Rankose jau laikydama universiteto diplomą, A. Salikienė ėmėsi darbo vadybos sektoriuje. Teko pasidarbuoti privačioje įdarbinimo agentūroje, dar vienoje bendrovėje jai buvo patikėta dirbti su darbuotojų asmeniniais duomenimis.
O perkopus 30-metį juodu su vyru pasveikino pirmagimė.
Pasak Agnės, dukrelės gimimas tapo postūmiu grįžti į Lietuvą.
Anglijoje mokamos motinystės atostogos tęsiasi, iki vaikučiui sueina devyni mėnesiai. Mažylį auginanti mama gauna tik ketvirtadalį buvusio atlyginimo.
„Pasibaigus motinystės atostogoms, vaiką tenka leisti į darželį, o jis per mėnesį kainuoja tūkstantį ir daugiau svarų sterlingų. Tvarka darželyje, sakyčiau, žiauri. Anksčiau, nei nustatyta, į įstaigą atvesto mažylio niekas nelaukia, nepriima. O jei jo pasiimti pavėluoji vos kelias minutes, moki baudą“, – pasakojo A. Salikienė.
Negana to, lietuvę šiurpino darželinukams patiekiamas maistas.
„Man net akis pradėjo trūkčioti nuo to nuolatinio bėgimo, įtampos, kad tik nepavėluočiau pasiimti dukros iš darželio, ėmė slėgti žmonių gausa, o, ko gero, paskutinis lašas svarstant grįžti į Lietuvą ar dar ne, buvo tas, jog dukra daug paprasčiau ir lengviau kalbėjo angliškai nei lietuviškai“, – sako Agnė.
Geriausias pasirinkimas
Svarstant apie grįžimą į Lietuvą, A. Salikienės akys labiausiai krypo į Vilnių. Visgi panevėžietis vyras Justinas įkalbėjo mylimąją važiuoti į Aukštaitijos sostinę.
„Tapusi panevėžiete išties pasijutau padariusi geriausią pasirinkimą. Gyvendami Vilniuje jaustumės panašiai kaip Londone – tokios pačios spūstys, automobilių kamščiai. Net ir Kaunas man jau tapo per didelis. Taip gera, kai Panevėžyje viskas arti“, – tvirtina A. Salikienė.
Ji tikina negalinti atsidžiaugti ir darželiu, kurį lanko dukrelė, ten vaikams tiekiamu sveiku maistu. O jau šį rudenį Salikų pirmagimė pradės lankyti V. Mikalausko menų gimnaziją.
Gyvenant Panevėžyje, Salikų pirmagimei gandrai atnešė sesytę. Vasarą mažajai sukaks dveji.
Abu Salikai Panevėžyje dirba vadybos srityje.
Agnė pabrėžia, kad jai labai praverčia puikiai išmokta anglų kalba, nes jos klientai – išskirtinai užsienio šalių atstovai.
Išmokė tolerancijos
Paklausta, ko išmokė emigracija, A. Salikienė patikino: „Tolerancijos.“
Pagyvenusi pasaulio katilu vadinamame Londone, paprasčiau pradėjo žvelgti į žmones, įvykius, paprasčiau visa tai vertinti.
Ji neslepia, jog gyvendama Londone pasigesdavo vietinių tolerancijos.
„Kad ir koks mokytas būtum, kad ir kokias aukštas pareigas eitum, kad ir kaip gerai uždirbtum, būdamas atvykėliu tu niekaip nepaslėpsi savo akcento. Vos prasižiojęs Londone išgirsti: „Iš kur tas mielas akcentas?“ Ir matai, kad vietiniams anglams – tu tik atvykėlis, taigi, mažiau vertas“, – sako A. Salikienė.
Lygindama savo, dabartinės 40-mečių kartos, emigraciją su išvykstančiaisiais iš Lietuvos dabar, Agnė pabrėžia, kad dabartinis jaunimas daug geriau kalba angliškai, tad gali tikėtis ir geresnių, labiau kvalifikuotų darbų.
Anot jos, jau turbūt retas jaunas lietuvis eitų dirbti į Anglijos fabriką pakuoti pomidorų ir klausytis viršininkų plūdimosi.
Agnė svarsto, jog nenustebtų, jei pilnametystės sulaukusios dukros pareikštų emigruojančios. Ji sako, jog jauniems žmonėms pamatyti pasaulio, pagyventi kitose šalyse reikia ir tam, kad labiau pamiltų Lietuvą.
Susidomėjimas auga
Ryšius su užsienyje gyvenančiais panevėžiečiais Savivaldybė stengiasi užmegzti per projektą „Globalus Panevėžys“. Jo kuratorės Loretos Kaškelienės teigimu, vis daugiau svetur išvykusių panevėžiečių galvoja apie grįžimą į savo gimtąjį miestą.
„Pastaruoju metu tikrai išaugęs susidomėjimas galimybėmis grįžti į Panevėžį iš užsienio šalių. Besidomintieji grįžimo galimybėmis įvertina, kad čia sudarytos palankios sąlygos šeimoms. Panevėžys sparčiai atsinaujina, tvarkoma infrastruktūra, viešosios erdvės, miestas tampa atviresnis verslininkams, menininkams, bendruomenėms, šeimoms, jaunimui. Panevėžyje vienas po kito įgyvendinami svarbūs investiciniai projektai“, – emigrantus pritraukiančius miesto privalumus vardija L. Kaškelienė.
Ji sako pastebinti, kad grįžusieji iš užsienio džiaugiasi gražėjančiomis erdvėmis, kamščių nebuvimu, miesto kompaktiškumu.
„Dažnai tėveliai baiminasi, kad jų atžaloms nepavyks grįžus integruotis į lietuvišką švietimo sistemą, tačiau Panevėžys yra pasirengęs iš užsienio grįžusių mokinių integracijai. Lopšelių-darželių, mokyklų vadovai, mokytojai yra puikiai susipažinę su iš užsienio grįžtančiųjų vaikų integracijos į mokyklą programa. Vytauto Žemkalnio gimnazijoje veikia išlyginamoji mobili grupė, skirta visai lietuviškai nekalbantiems vaikams“, – teigia L. Kaškelienė.
Anot jos, daugelis grįžtančiųjų iš užsienio dar būdami svetur susiranda darbą gimtojoje šalyje.
