Pirmadienį Kazlų Rūdos poligone prasidėjo penkių dienų lauko taktinės pratybos „PAG-15 iššūkis“, kurių metu bus įvertintas Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės 15-os Lietuvos karių pamainos (PAG-15) ir Lietuvos vadovaujamos Policijos operacinės mokymo ir sąveikos grupės ketvirtosios pamainos (POMSG-4) pasirengimas dalyvauti tarptautinėje misijoje Afganistane.
Be R. Gaižutytės PAG-15 misijoje bus ir viena moteris medikė, tačiau kapitonė – šioje misijoje bus vienintelė Lietuvos karė.
Į Afganistaną – jau antrą kartą
Tačiau pirmas įspūdis – visiškai klaidingas, o tvirtai rankose laikanti automatą mergina nušluostytų nosį didžiajai daugumai vyrų. Vienas iš pavyzdžių kalba pats už save - R. Gaižutytė pernai Nidoje vykusiame ultramaratone 100 kilometrų atstumą įveikė per 11 val. 40 min.
Prieš kelerius metus R. Gaižutytė jau buvo misijoje Afganistane. Pernai mergina vėl sulaukė pasiūlymo vykti į pusmečio trukmės misiją ir nedvejodama sutiko.
„Visų pirma ir tai yra svarbiausia – pareiga. Atėjau tarnauti į kariuomenę ir žinojau, kad gali laukti visokie iššūkiai. Kada pasiūlo važiuoti, kada pasako, kad reikia – net nedvejoji. Tik vėliau pradedi galvoti „o kas jeigu...“, ilgas laikas ir panašiai. Bet pati pirma mintis - aš turiu tai padaryti, nes tarnauju Lietuvos kariuomenėje, nes tarnauju Lietuvos valstybei ir tai mano, kaip ir kiekvieno kario, pareiga“, - DELFI tikina R. Gaižutytė.
Dėmesys Afganistane – neišvengiamas
R. Gaižutytė tikina, kad jokių privilegijų ar išskirtinių nuolaidų moterys kariuomenėje nesulaukia.
„Mes ten nesielgiame kaip moterys – mes bendraujame kaip kariai ir stengiamės išlaikyti kario statusą“, - sako R. Gaižutytė.
Visgi moteris neslepia, kad vyrai moterų draugijoje elgiasi kiek kitaip, nei vyriškoje kompanijoje.
„Vis tiek, moterys yra moterys (...). Manau, kad moterys įneša į kolektyvą pasitempimo. Tai yra natūralu. Kitaip į mus nežiūri, kitaip nesielgia – mes esame kariai, visiems sąlygos vienodos, bet vis tiek žmogiškumo instinktas išlieka ir moterys įneša pasitempimo“, - DELFI sako R. Gaižutytė.
Moteris teigia, kad ir išvykusios į Afganistaną karės nepamiršta savo išvaizdos.
„Prisimenu, kad pirmą kartą vykdama į Afganistaną ilgai svarsčiau – imti džinsus ir suknelę ar ne. Galiausiai nepasiėmiau ir labai gailėjausi – laisvą dieną taip norėjosi „iššokti“ iš kareiviškų rūbų. Teko skolintis rūbų iš kolegių“, - šypsosi R. Gaižutytė.
Šviesiaplaukė mergina taip pat neslepia, kad Afganistane išvengti vietinių gyventojų dėmesio tiesiog neįmanoma. Per pirmąją misiją afganai lietuvei sukrovė kone visą kraitį – mergina sulaukė dovanų pradedant pienu ir baigiant suknelėmis.
„Kiti kariai ieškojo suvenyrų, o man nieko ieškoti nereikėjo“, - juokiasi R. Gaižutytė, kuri Afganistane daugiausiai dirba su vietinėmis moterimis.
Ilgesys – neišvengiamas
Kariai į Afganistaną išvyksta pusmečiui. Per šį laiką kai kurių karių šeimose gimsta vaikai, o atžalos ar jų pirmieji žingsniai pirmą kartą išvystami kompiuterio ekranuose. Apie 80 proc. į misiją išvykstančių karių yra sukūrę šeimas.
Ilgesys – neišvengiama misijų dalis. Nors kariams sudarytos visos sąlygos su artimaisiais bendrauti internetu, „gyvo“ bendravimo tai negali pakeisti.
Tai pripažįsta ir R. Gaižutytė. Taip pat mergina įsitikinusi, kad kur kas sunkiau yra ne patiems kariams, o namuose likusiems jų šeimos nariams ir draugams.
„Pati misija yra sunkesnė ne mums, kariams, o mūsų artimiesiems. Jiems tai yra dukart sudėtingesnė misija. O mes žinome, ką turime atlikti. Mes žinome, kad esame profesionalai ir dirbame kaip komanda, dirbame savimi pasitikėdami, o jie (artimieji – DELFI) gyvena nežinomybėje. Manau, kad sudėtingiausias dalykas kalbant apie namų ilgesį yra artimieji – kaip jiems sekasi, ar jiems viskas gerai“, - sako R. Gaižutytė.