Homoseksualai švenčia: 20 metų, kai už vyro lytinį santykiavimą su vyru nebaudžiama

Sovietinėje Lietuvoje galioję teisės aktai draudė savanoriškus vyrų lytinius santykius su vyrais – už tai grėsė kalėjimas iki trejų metų. Lygiai prieš 20 metų, liepos 2-ąją, vyrams mylėtis su vyrais tapo legalu. Lietuva homoseksualumą dekriminalizavo paskutinė iš Baltijos šalių ir tik spaudžiama tarptautinės bendruomenės.

1961 m. priimto Baudžiamojo kodekso (BK) 122 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už vyro lytinį santykiavimą su vyru. Už neprievartinį vyro santykiavimą su vyru baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta iki 1993 m. birželio 10 d., pataisa įsigaliojo liepos 2-ąją.

Pagal šio straipsnio 1-ąją dalį, už vyro lytinį santykiavimą su vyru buvo baudžiama laisvės atėmimu iki trejų metų.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pagal šį straipsnį nuteistų asmenų Lietuvoje nėra.

2-a minėto straipsnio dalis numatė, kad ta pati veika, padaryta pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus arba pasinaudojant nukentėjusiojo priklausoma padėtimi ar bejėgiškumu, taip pat padaryta nepilnamečio atžvilgiu, buvo baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų. Registro duomenimis, pagal šį straipsnį buvo nuteisti 29 asmenys.

Dėl homoseksualų teisių raudonavo ir A. Brazauskas

„Reikia priminti, kad Lietuva buvo paskutinė iš trijų Baltijos šalių, kuri panaikino šį gėdingą straipsnį. Estai tai panaikino 1991 m., latviai 1992, o Lietuva, būdama nepriklausoma jau trejus metus, nesugebėjo greitai pakeisti šio įstatymo. Kaip matome, tai atspindi tam tikrą mūsų gyventojų nepakantumą ir šis atsilikimas jaučiasi iki šiol“, – įsitikinęs Lietuvos gėjų lygos (LGL) valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko.

Jo tvirtinimu, nors homoseksualūs santykiai tarp vyrų buvo dekriminalizuoti, žmonės apie tai ilgai nežinojo, apie tai visuomenėje trūko diskusijų.

V. Simonko prisimena, kad šį „gėdingą“ straipsnį reikalauta panaikinti Lietuvai stojantį į Europos Tarybą (ET).

„Kai prieš stojant į ET amžiną atilsį Algirdas Brazauskas važiavo į Strasbūrą, jam buvo užduotas klausimas apie homoseksualų teises Lietuvoje. Vienas ET parlamentaras iš Anglijos uždavė šį klausimą, kiek pamenu, A. Brazauskas atsakė, kad „tai ne didžiausia problema šiuo metu“, – pasakojo LGL valdybos pirmininkas.

Jis prisimena, kai iš ET grįžtančio A. Brazausko laikraščio „Tiesa“ žurnalistė paklausė, kas jam vizito metu labiausiai nepatiko, buvo įsimintiniausia. „Ponas A. Brazauskas atvirai atsakė, kad jam labiausiai nepatikęs klausimas buvo apie homoseksualių žmonių teises. Tai išliko istorijoje. Panaikinus šį straipsnį, iš esmės prie žmogaus teisių gynimo pereita nebuvo. De jure situacija pasikeitė, tačiau de facto ši nepakantumo atmosfera ir diskriminacija išliko nepriklausomai nuo to, kad įstatymas buvo pakeistas“, – mano V. Simonko.

Homoseksualumo dekriminalizavimo 20-metį lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenė paminės liepos pabaigoje Vilniuje planuojamose eitynėse „Baltic Pride“.

B. Sabatauskaitė: tai lakmuso popierėlis, parodantis kitų grupių padėtį

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė irgi aiškina, kad Lietuva dekriminalizavo homoseksualumą norėdama tapti ET nare. Tai buvo numatyta reikalavimuose dėl žmogaus teisių apsaugos. Taip pat šalis sulaukė tarptautinių seksualinėms mažumoms atstovaujančių organizacijų spaudimo.

„Ką reiškė homoseksualių santykių dekriminalizavimas Lietuvai? Manau, įvertinti žiūrint tik į homoseksualių santykių dekriminalizavimą, sunku. Pagarba homoseksualiems asmenims nebūtinai parodo tik jų padėtį valstybėje, nuomonę LGBT asmenų atžvilgiu. Tai gali būti tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kokia yra ir kitų grupių reali padėtis valstybėje, ar labai daug dėmesio skiriama socialiai pažeidžiamoms grupėms, mažiau turtingiems asmenims, žmonėms su negalia, skirtingų tikėjimų, įvairių tautybių asmenims, ar viskas daroma paviršutiniškai? Ar egzistuoja iš tiesų žodžio laisvė, teisė į ugdymą visiems ir panašiai“, – svarsto B. Sabatauskaitė.

Jos tvirtinimu, homoseksualumo dekriminalizavimas galbūt yra vienas iš pirmųjų žingsnių, kad žmonės nesislėpdami tiesiog galėtų gyventi įprastą gyvenimą. Pasak B. Sabatauskaitės, tuo pačiu gyvendami įprastą gyvenimą, nesislapstydami, homoseksualai yra daug stipresni ir gali visapusiškiau prisidėti prie bendros gerovės valstybėje kūrimo.

Beje, dviejų moterų lytiniai santykiai sovietmečiu apskritai neturėjo jokios teisinės vietos – už juos nebuvo baudžiama.

Homoseksualus diskriminavusi nuostata buvo panaikinta tik 2000 m.

Teisininkės teigimu, kaip ir daugelis kitų BK nuostatų, ši nuostata buvo perkelta iš sovietinio teisyno. B. Sabatauskaitės tvirtinimu, 1993 m. birželio 11 d. minėta nuostata buvo išbraukta be jokio viešumo ar konsultacijos su homoseksualių asmenų bendruomene, tačiau iš esmės diskriminacinė norma baudžiamajame kodekse liko dar keletui metų.

Teisininkė atkreipia dėmesį, kad 122 str. 2 dalis liko galioti: ji numatė 8 m. kalėjimo už vyrų santykius su vyrais naudojant smurtą ar grasinimus, arba atliktus nepilnamečio atžvilgiu.

„Atrodo, lyg ir reikalinga apsauga, nes apsaugo asmenis nuo prievartinių lytinių santykių ir pasinaudojimo nepilnamečiais asmenimis. Bet kyla klausimas, kodėl tam negali būti taikoma bendra norma, nenurodant asmenų seksualinės orientacijos ir/ar lyties.

Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu 18-metis vaikinas būtų lytiškai santykiavęs su 17-mete mergina abiejų sutikimu, jam baudžiamasis persekiojimas negrėstų, nes abu asmenys būtų laikomi lytiškai subrendusiais, o jų santykiai savanorišku lytinės aistros tenkinimu. Taigi brandos amžiaus riba skyrėsi homoseksualiems vyrams ir heteroseksualiems asmenims“, – aiškina teisininkė.

Jos tvirtinimu, minėta diskriminacinė nuostata buvo panaikinta 2000 m. rugsėjo 26 d. Seimui priėmus naująjį BK, kuris iš esmės įsigaliojo tik 2003 m. gegužės 1 d.