Vis dėlto, istorikai pažymi, kad šalyje šią žydų tautos tragediją jos tyrėjai ir visuomenė suvokia skirtingai.
Savo ruožtu Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Valstybės departamento specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Ellen Germain siūlo Lietuvai į žydų istoriją žvelgti plačiau – įvairių amžiaus grupių žmonėms daugiau pasakoti ne tik apie Holokaustą, bet ir visą Lietuvos žydų istoriją.
Pakitęs požiūris į Holokaustą ir žydų istoriją
Pasak Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto istorikės, dr. Akvilės Naudžiūnienės, nuo tarpukario metų Lietuvos santykis su žydais keitėsi. Nepriklausomos tarpukario Lietuvos metais, pasakoja ji, Lietuvoje gyvenę žydai vadinti „mūsų žydais“, tuometinėse istorijos ir krašto pažinimo knygose kalbėta apie „mūsų žydų istoriją ir paveldą“.
Tuo metu sovietmečiu žydų atmintis buvo naikinama, o grįžus nepriklausomybei šios tautos istorija pradėta aiškinti visiškai naujai – pradėta kalbėti apie galimą lietuvių kolaboravimą su nacistinės Vokietijos valdžia, teigia A. Naudžiūnienė.
„Po 1990 m. istoriografija kalba apie nacistinės Vokietijos skriaudas ir ji yra tas pagrindinis su Holokaustu Lietuvoje siejamas veiksnys. Tuo tarpu po 2000 m., kalbant abstrakčiai (bet labiau tą galima sieti su stojimu į Europos Sąjungą), atsiranda kalbėjimas apie lietuvių įsitraukimą į Holokaustą. Ir istoriografijoje matome didesnį dėmesį tam pačiam lietuvių kolaboravimui“, – diskusijos dalyviams kalbėjo ekspertė.
Ji tikina, jog paskutinį dešimtmetį ryškėja tendencijos Holokaustą nagrinėti per asmeninį santykį.
„Tai ego-dokumentikos įtraukimas į Holokausto kūrėjų kontekstus – nebijoti kalbėti apie Holokaustą ne tik per sausus dokumentus, kuriuos turime ir kurie neretai mažai ką pasako, bet ir per žmonių pasakojimus – dienoraščius, memuarus ir kt. Žinoma, tai atsiranda vadovėliuose, naujausiose mokymo programose“, – kalbėjo A. Naudžiūnienė.
Visuomenėje Holokaustas matomas siauriai – trūksta dėmesio kolaboravusiems lietuviams
Kartu istorijos specialistai pažymi egzistuojančią skirtį tarp to, kaip Holokaustą mato visuomenė ir jį nagrinėjantis istorikai.
Vienas jų, Ilja Lempertas, diskusijoje teigė, kad nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos istorikai atliko milžinišką darbą Holokausto istorijai ištirti, tačiau ekspertų bendruomenės įžvalgoms pasiekti gyventojus yra sunku.
„Visiškai skirtingi keliai tarp istorikų darbų ir kolektyvinės atminties. Kad ir kaip būtų gaila, tas veikia ir istorikus“, – kalbėjo I. Lempertas.
Jis pažymėjo, kad Holokaustas Lietuvoje apibrėžiamas supaprastintai – jei ekspertai jį vadina sisteminiu, valstybės palaikomu žydų persekiojimu bei naikinimu, visuomenė linkusi holokaustą laikyti tiesiog žydų naikinimu.
Istoriko nuomone, žvelgiant taip siauriai, neakcentuojama, kad prie Holokausto prisidėjo ir su nacistinės Vokietijos valdžia kolaboravę lietuviai.
A. Naudžiūnienė, savo ruožtu tikino, jog greta pažangos, kad atsiranda asmeninis santykis su Holokausto istorija, jis iš esmės formuojamas per tragediją išgyvenusių žmonių patirtis. Istorikė pasigenda asmeninių prie tragedijos prisidėjusių lietuvių patirčių.
Vis dėlto, anot jos, istorikai pamažu pradeda tyrinėti kolaborantų ir visos tuometinės visuomenės įsitraukimo į Holokaustą istorijas, nors toks pasirinkimas neretai būna sudėtingas.
„Okupacijų muziejus po truputėlį bando šią temą įtraukti į savo pasakojimus, tas pats bandymas egzistuoja ir nuo komisijos, kuri tiria nacių ir sovietų nusikaltimus, įkūrimo. Tai yra sporadiški bandymai, bet nėra vienos linijos, kuri akcentuotų tokį poreikį. Tai jau priklauso konkrečiai nuo istoriko pasirinkimo. Šitas pasirinkimas eiti į šitą temą konkrečiai yra labai sudėtingas, nes iš karto sukelia daug kontraversijų“, – aiškino A. Naudžiūnienė.
I. Lempertas svarstė, kad norint pateikti šias Holokausto istorijos perspektyvas plačiajai visuomenei, jų tyrėjai turi ieškoti būdų, kaip teisingą ir išsamią informaciją apie Holokaustą pateikti.
„Nežinau, kaip įveikti kolektyvinę atmintį, tiesą sakant, nedaug kas žino, jei ir žino. Čia kaip tik visos medijos reikalas. Istorikai nieko padaryti negali. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti istorikai, tai išmokti parduoti savo faktus – nebūtinai žiniasklaidai. Labai seniai pažįstamiems istorikams siūliau į rašomos knygos biudžetą įrašyti viešųjų ryšių eilutę“, – teigė I. Lempertas.
JAV ekspertė: kolektyvinę atmintį galima tobulinti per švietimą
Diskusijos dalyvių pastebėjimų klausiusi JAV Valstybės departamento specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais E. Germain, kolegoms Lietuvoje patarė apie Holokaustą mokyti visų amžiaus grupių žmones, plėsti muziejus ne tik apie jį, bet ir apie žydų gyvenimo bei veiklos Lietuvoje istoriją.
„Keliant ir pabrėžiant Holokausto faktus. Faktus, kad koloboravo ir lietuviai, kad kovotojai prieš Sovietų režimą kartu prisidėjo nacių vykdyto genocido – reikia įtraukti tą kolektyvinę atmintį“, – sakė E. Germain.
„Turėtumėte plėsti muziejus, išsamiau žymėti žydams skirtus memorialus. Faktus visuomenei reikia labiau pažymėti“, – rekomendavo JAV ekspertė.
Diskusijos dalyviai sutiko, kad Lietuvoje dar trūksta sistemingo požiūrio – pirmiausia, valstybės – kaip istorinius tyrinėjimus paversti visuomenės sąmonės ir švietimo dalimi, kaip kuo labiau išsiaiškinti Lietuvos visuomenės dalyvavimo Holokauste mastą.
Kultūros ministras Simonas Kairys susitikimą reziumavo pasvarstymu, jog siekiant šių tikslų, būtina rasti ir bendruomenėms, ir sprendimų priėmėjams priimtinus sprendimus.
„Dialogas yra ta forma. Jei valstybė iš centrinės tribūnos pradės kirviu kapoti vienus ar kitus sprendimus, tas dialogas neįvyks. Gal įvyks kažkoks sprendimas, kuris dėl varnelės atrodys teisingai. Bet visuomenė dėl to nebus labiau subrendusi ar pažengusi į priekį“, – įsitikinęs S. Kairys.
