aA
Kaip dabar prisimena istorijos mokslų daktaras Edmundas Rimša, jam, kaip kaimo vaikui, visada patiko įvairūs pasakojimai apie krašto praeitį, kadaise Lietuvą valdžiusius didžiuosius kunigaikščius.
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

E. Rimša iki šiol mena, kaip kartais vakarais pas jo tėvus ateidavo kaimynai ir klausydavo traškančio bei visokius kitokius garsus skleidžiančio radijo aparato, rodos, „Iskra“, o paskui dar ilgai „politikuodavo“ dėl nugirsto vieno ar kito „Amerikos balso“ žodelio. Tačiau to būtų nepakakę, jei ne puikūs istorijos mokytojai: pradinėje mokykloje – Birutė Pivoriūnienė, aštuonmetėje – Alfonsas Vasiliauskas. Tik jų dėka jaunasis Edmundas pasirinko istorijos mokslų studijas.

Studijuodamas Edmundas pirmiausia susidomėjo mūsų valdovų Gediminaičių genealoginiais ryšiais ir jų įtaka valstybės augimui, net diplominį darbą apie tai norėjo rašyti. Deja, neatsirado vadovo, tad teko temą šiek tiek pakeisti ir rašyti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) susidarymą.

Tuomet dar tik kylantis vienas iš mūsų istorijos mokslo korifėjų jau bandė papildyti ir patikslinti kai kuriuos Vladimiro Pašutos, tuo metu neginčytino šios srities autoriteto, teiginius. Dabar kai kurios 1977 m. parašytos tezės mūsų pašnekovui kelia šypseną, tačiau kitomis nė kiek neabejoja.

Domėdamasis kunigaikščių genealoginiais ryšiais suprato: nieko nepavyks čia nuveikti, nes daug tų mūsų kunigaikščių nuklydo į Rytus, kur visi jų laimėjimai jau siejami tik su „vyriausiuoju broliu“. Taip studentas pasuko į kilmingųjų luomą, o čia, kol asmenys buvo įvardijami vardu ir tėvavardžiu (smulkiojoje bajorijoje – net iki XVI a. antrosios pusės), genealoginiai tyrimai be heraldikos daugeliu atvejų buvo neįmanomi. Taip pamažu heraldika užgožė genealogiją.

Žvitri KGB akis

Kai 1981 m. jau diplomuotas istorikas Istorijos institute panoro dirbti Feodalizmo istorijos skyriuje, tuometis kultūros ministras Jonas Bielinis tiesiai pasakė: „Su ta heraldika žlugdai savo karjerą.“ Iš dalies jis buvo teisus. „Surinkęs nemažai duomenų apie kilmingųjų herbus, susiruošiau vykti į Getingeną, kur tuomet buvo saugomas Karaliaučiaus slaptasis archyvas, nes norėjau papildyti savo medžiagą ankstyvojo laikotarpio herbais. Tuoj pat paskambino kažkoks Vytas iš KGB: reikia susitikti. Vėliau paaiškino: Getingene reikėtų mano paslaugų“, – pasakoja pašnekovas. Edmundas atsisakė. Todėl vėlesni bandymai išvykti į Vakarus irgi buvo nesėkmingi. „Užtat, – pabrėžia pašnekovas, – mano sąžinė – rami.“ 

Vėliau istorikas paniro į miestų heraldiką. Su miestų herbais, kurie, girdi, pagimdė proletariatą, pažangiausią darbininkų klasės dalį, buvo daug paprasčiau. Dėl to žymiausiais mūsų heraldikas visai nesigaili: surinkta miestų heraldikos medžiaga iš Lietuvos ir užsienio archyvų labai padėjo, kai jis pradėjo dirbti atgaivintoje Heraldikos komisijoje.

Kaip herbai tapo valstybių simboliais

„Herbai atsirado riterijos aplinkoje, kuriai priklausė ir valdovai, – aiškina ponas Edmundas. – Jų heraldikoje, bent senojoje Europoje, vyravo tam tikri simboliai, dažnai pasiskolinti iš gamtos. Žvėrių karalius liūtas, paukščių – erelis, augalų karalaitė lelija ėmė simbolizuoti daugelio kraštų valdančiąsias dinastijas, o paskui ir jų valdomas valstybes.“ Taip buvo Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir daugelyje kitų savas valstybes sukūrusių kraštų. 

Lietuvai po 1387 m. krikšto įsiliejus į lotyniškąją kultūrą teko viską daryti akimirksniu. Vakarų Europoje herbai atsirado XII a. antrąjį ketvirtį, o pirmieji herbai Lietuvoje – tik XIV a. pabaigoje. Iki tol naudoti tik Lietuvos valdovų portretiniai antspaudai. Gediminas save vaizdavo sėdintį soste, jo sūnus Algirdas buvo raitas, o kitas sūnus Kęstutis – pėsčias. Greitai portretinis raitelis tapo Lietuvą valdančių Algirdaičių, o pėstininkas – Trakų kunigaikščių Kęstutaičių skiriamaisiais atributais.
Galimas daiktas, kad jau Kęstutis, kai tapo Lietuvos valdovu, „užlipo ant žirgo“.

Apie 1384 m. raitelį neabejotinai perėmė Vytautas. Kadangi abi „šakos“ atsisėdo ant žirgo, prireikė papildomų skiriamųjų ženklų. 1386 m. Jogaila, kad parodytų save, į raitelio skydą „įdėjo“ dvigubą kryžių, o po kelerių metų Vytautas – stulpus (vadinamus Gediminaičių stulpais). Jogailos ir Vytauto asmeniniai herbai pamažu ėmė simbolizuoti Jogailaičius ir Kęstutaičius, be to, vėliau stulpai Lietuvoje tapo ir visos Gediminaičių dinastijos atributu. Pagal europinę tradiciją, vienas iš jų, dvigubas kryžius arba Gediminaičių stulpai, turėjo tapti Lietuvos herbu. Tačiau atsitiko kitaip. Buvo suheraldintas raito valdovo portretas. Kodėl taip atsitiko, galima tik spėlioti. Didelė tikimybė, kad buvo pasirinkta ta figūra, kurios simbolika buvo gerai žinoma ir kaimynams, nes nei ką tik atsiradęs dvigubas kryžius, nei užsieniečiams sunkiai suprantami stulpai tokios funkcijos atlikti negalėjo. O štai raito kalaviju ginkluoto valdovo portretas lotynų kultūros kraštuose nuo XII a. simbolizavo jį kaip krašto gynėją ir kartu teisėją, galintį nubausti nusikaltėlius. Tai liudija XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininko aiškinimas: Lietuvos herbas reiškia subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo Tėvynę. Ne paskutinį vaidmenį turėjo suvaidinti ir politinė padėtis. Jau porą šimtų metų vyko nuožmi kova dėl išlikimo. Joje ne tik valdovas, bet ir paprastas raitas krašto gynėjas buvo kasdienė realija. Būtent tai galėjo paskatinti visiems gerai žinomą raito valdovo portretą paversti valstybės herbu.

Pirmieji bajorų herbai

Pasak E. Rimšos, lenkų kilmingųjų heraldika išsiskiria iš kitų Europos kraštų tuo, kad ten herbus turi ne šeimos, o herbinės giminės, dažnai nesusijusios kraujo giminyste, be to, herbai turi savo vardus. Kitas jų heraldikos ypatumas – „priėmimas į herbą“ (adoptacija), kas atsitiko Horodlėje 1413 m. su 47 Lietuvos giminėmis. Tai buvo gerai apgalvotas žingsnis – per herbinę giminystę suartinti abiejų valstybių kilminguosius, o Lietuvoje dar ir sustiprinti bajorų luomą, kad jis taptų atsvara augančiai didžiojo kunigaikščio valdžiai. Profesoriaus Mečislovo Jučo teigimu, herbinė adoptacija buvo vienas iš pradų, griovusių Lietuvos valstybę iš vidaus. Deja, Šventosios Romos imperatorius negalėjo mums to duoti, nes herbais jis nedisponavo, pagaliau ten ir tokio „priėmimo į herbą“ nebuvo. Beje, 2013 m. spalio 2 d. sukaks 600 metų, kai buvo sudaryta Horodlės sutartis.

Kaip herbais pasidabino mūsų miestai

LDK laikais tik miestai, gavę savivaldos teises, turėjo herbus. Herbas rodė tokio miesto privilegijuotą padėtį visuomenėje ir kartu išskyrė jį iš kitų neprivilegijuotų gyvenviečių. Kunigaikštystėje tokių savivaldų, arba magdeburginių miestų, buvo apie 250, 77 iš jų – dabartinėje Lietuvos teritorijoje. 

Pirmąją Vilniaus savivaldą 1387 m. kovo 22 d. įkūrė Jogaila, XV a. pradžioje Vytautas suteikė Magdeburgo teises Kaunui, Trakams ir turbūt Medininkams, kiti valdovai – kitoms Lietuvos gyvenvietėms. Pirmosioms savivaldoms buvo svarbu turėti antspaudą su vienokia ar kitokia simbolika, kad galėtų patvirtinti išduodamus dokumentus. Herbai atsirado po 100 metų, dar vėliau, XVI a. viduryje, imti įteisinti privilegijomis. Valkininkai buvo paskutinis miestas, kuris 1792 m. birželio 26 d. gavo laisvojo miesto teises ir herbą (piestu stovintis liūtas). 

XIV–XVIII a. istorijos šaltiniuose nieko nesakoma, kodėl miestui suteikiamas vienas ar kitas herbas. Šiuo atveju tik specialistas, gerai išstudijavęs miesto istoriją, jo priklausomybę, laikmečio politines aktualijas, gali atskleisti parinktos simbolikos prasmę, ir tai ne visuomet. Būtina pabrėžti, kad patys miestai iki XVIII a. pabaigos neturėjo jokios įtakos herbų simbolių parinkimui. Privatiems miestams juos paprastai išrinkdavo miestų savininkai, valstybės miestams – aukšti valstybės ir jos raštinės pareigūnai, kartais – juos valdantys seniūnai ir, žinoma, patys valdovai. Tad herbuose pavaizduoti simboliai labiau atspindėjo juos kūrusių asmenų idealus ir ambicijas, o ne pačių miestų interesus. 

Kitas mūsų miestų heraldikos ypatumas susijęs su religine simbolika. Kituose lotynų kultūros kraštuose šventieji į miestų herbus „pateko“ iš tų miestų katedrų ar parapinių bažnyčių titulų, Lietuvoje jie buvo susiję arba su politine ideologine padėtimi, arba su miesto savininko ar herbą suteikusio ar išrūpinusio iš valdovo asmens vardo šventuoju globėju. Štai Vilniaus šv. Kristoforas, Trakų šv. Jonas Krikštytojas aiškiai susiję su krašto krikštu, o Varnių šv. Jurgis, Skuodo šv. Jonas Krikštytojas buvo „pasiskolinti“ iš Magdeburgo teises išrūpinusio vyskupo Jurgio Tiškevičiaus ir Skuodo savininko bei miesto teisių suteikėjo Jono Chodkevičiaus vardų. Pastarasis net miestą pavadino savo vardu – Johanesbergu.

Vėliava – be Vyčio

Kodėl 1918 m. buvo kuriama visiškai nauja atsikuriančios valstybės vėliava ir nepasinaudota istorine mūsų vėliava su Vyčiu?

Pasak pašnekovo, 1917–1918 m. niekas neprieštaravo istorinei valstybės vėliavai, bet visi suprato: reikia paprastesnės, lengvai pasiuvamos tautinės vėliavos. Tuomet buvo labai aiškiai skiriamos valstybės ir tautinė (nacionalinė) vėliavos. Juostuotos vėliavos atsirado po XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos ir ypač nuo XIX a. vidurio, kai kūrėsi iš imperijų išsivaduojančios tautinės valstybės. Tad Lietuva, išsivadavusi iš Rusijos imperijos, – ne išimtis. 

2004 m. Seimas, Heraldikos komisijai pasiūlius, visai pagrįstai atgaivino Lietuvos valstybės istorinę vėliavą – raudoną su baltu raiteliu, kaip pagarbos praeičiai ženklą. Ji mūsų valstybę reprezentavo kelis šimtus metų, be to, svarbiausios pergalės buvo pasiektos būtent su ta vėliava. Tuomet buvo nustatyta ir istorinės vėliavos kėlimo tvarka. E. Rimša ne prieš, kad Lietuvos valstybės istorinė vėliava būtų keliama dažniau ir per kitas valstybines šventes. Vis dėlto kasdien kelti dvi vėliavas (trispalvę ir raudoną su raiteliu) prie valstybės institucijų, savivaldybių, ambasadų būtų visiškas nesusipratimas. Išeitų, kad mūsų valstybę reprezentuoja net dvi vėliavos. Ir ką tada reikštų Konstitucijoje įrašyti žodžiai apie valstybės spalvas?..

Heraldikos komisija – dar sovietų laikais

Pirmoji Respublikinė heraldikos komisija prie Kultūros ministerijos buvo įkurta 1967-aisiais. Po dvejų metų darbo partinė valdžia ją uždraudė – jos veikloje įžiūrėjo lietuvių nacionalizmą. Komisiją su tuomečiu kultūros viceministru Jonu Glemža pašnekovas gaivino 1980 m., bet pavyko tai padaryti tik 1987-aisiais, prasidėjus Michailo Gorbačiovo pertvarkai. Iš pradžių minėta komisija veikė prie Kultūros ministerijos, vėliau – prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o atsiradus Prezidento institucijai 1995 m. tapo pavaldi jai. Nuo to laiko praėjo jau 25 metai. 

Tiriamasis ir herbų kūrimo darbas labiausiai pagyvėjo, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė. Šiandien jauni žmonės neįsivaizduoja, kad prieš 30 metų atkurti Vilniaus herbo nebuvo įmanoma, nes jame vaizduotas... šventasis. Nepriklausomybė atrišo rankas istorinei heraldikai pažinti. Iš pradžių reikėjo sukurti modernesnę istorinių herbų atkūrimo ir naujų herbų kūrimo koncepciją, suplanuoti svarbiausias darbo kryptis. Teko mokytis visiems, nes daugelis dalykų iki tol buvo paslėpta už glavlito užraktų, nebuvo ryšių su užsieniu, ypač stigo naujausios literatūros, be to, ir rimtesni Lietuvos miestų heraldikos tyrimai buvo tik pradėti. 

Pagaliau užgulė ir didžiulė atsakomybė: reikėjo skubiai atkurti Lietuvos valstybės, sostinės ir kitų svarbiausių Lietuvos miestų herbus. „Suprantama, vieno ar kito miestelio herbą galėjome sukurti geriau, bet nusileidome prašymams paskubėti dėl artėjančio vietovės jubiliejaus. Buvo ir prastų vietos dailininkų, kuriuos teko mokyti heraldikos abėcėlės...“ – sako E. Rimša. 

Vis dėlto šiandien ponas Edmundas ir jo kolegos didžiuojasi: visi ar bent dauguma senų miestų turi rimtas savo herbų studijas, o mūsų herbų dailininkų darbai kitose šalyse neretai rodomi kaip pavyzdys. Be dabar oficialiai įteisintų 350 herbų, reprezentuojančių valstybę, apskritis, savivaldybes, miestus, miestelius ir kai kurias kitas gyvenvietes, yra sukurti visų jų vėliavų ir antspaudų projektai, dešimtys kariuomenės, policijos, aviacijos, laivyno ir kitų jėgos struktūrų vėliavų bei skiriamųjų ženklų projektų, universitetų ir kitų mokslo įstaigų herbų, išleisti trys „Lietuvos heraldikos“ tomai, du iš jų išversti į anglų kalbą.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

KU: milijoniniai Indijos piliečio ieškiniai universitetui galėjo sukelti chaosą visoje Lietuvoje (58)

Milijoninių ieškinių taikiniu tapusio universiteto vadovybė sako, kad mielai pareikalautų buvusio...

Aferistai iš pašaukimo: jiems pavyko apmulkinti ištisas tautas (1)

Apšauti draugus balandžio 1-ąją gali kiekvienas, bet štai virtuoziškai suregzti išties...

Siaubingus laikus išgyvenęs miestas sugebėjo atsitiesti: šiandien turistus vilioja žemomis kainomis ir egzotiškais vaizdais (35)

Planuoti atostogų kelionę – tikras galvosūkis. Kokią kryptį pasirinkti, kiek finansų tam...

Kristina Brazauskienė atvirame interviu papasakojo apie onkologinę ligą, gyvenimą be velionio vyro ir vienatvę (149)

Po to kai paaiškėjo, kad pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos respublikos prezidento Algirdo...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Nuo pirmadienio pradedu auginti ilgus plaukus (32)

Tikrai, tikrai. #JeSuisMasiulis ir ne tik. Esu toks empatiškas kad man gaila visų trijų...

Elektromobilio istorija: kadaise buvo laikomas skirtu moterims ir konkuravo su arkliais (2)

Daugelis pritartų, kad vairuoti elektromobilį šiandien yra modernu, ir pažangu. Vis dėlto...

Gyvai / LKL startas: „Rytas“ – „Pieno žvaigždės“ tiesioginė rungtynių transliacija (17)

„Betsafe-LKL“ krepšinio sezonas prasideda rungtynėmis Vilniuje, kur vietos „Rytas“ priima...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Lietuvos kariuomenės moterys – olialia pupytės (97)

Visai neseniai feisbuko puslapyje, pavadinimu „ Lietuvos kariuomenės moterys“ atsirado...

Ši svarbi Lietuvos vieta galėtų tapti Rusijos taikiniu: signalų būta jau ir anksčiau (486)

„Rusija stengiasi atgauti ankstesnę Sovietų sąjungos vietą pasaulinėje scenoje“, – apie...

Rusų milijardierius kviečia praleisti atostogas savo renovuotame plieno fabrike (2)

Rusų milijardierius Aleksejus Mordašovas siūlo naują pramogą turistams, norintiems nukrypti nuo...