aA
Bunkeriuose užklupti susisprogdino, nusišovė ar buvo nužudyti tūkstančiai partizanų. Ir visgi bunkeris yra vienas iš svarbiausių partizanų pergalės simbolių.
Kadrai iš Agnės Zalanskaitės dokumentinio filmo "Nepaprasta auka"
© Archyvo nuotr.

Tiksliau sakant, ne didūs mūšiai, miestelių puolimai ir apgultys, ir ne sėkmingos pasalos, o partizaniška kasdienybė – metų metus trukęs gyvenimas šlapiuose ir šaltuose bunkeriuose po žeme – yra bene stipriausias žmogiškumo pergalės prieš okupantų barbarystę liudijimas.

Ir nors visai suprantamas įprotis partizaniškais laimėjimais laikyti visų pirma kautynes ar sukliudytas priešo operacijas (gyventojus žaliukai įspėdavo apie trėmimus, suėmimus, sovietams trukdydavo organizuoti rinkimų farsą ar varyti žmones į kolūkius), turėkime omenyje, jog kiekvienam partizanui tų mūšių tarpe reikėjo tūkstančius kartų paminti savo jaunatviškus polėkius, norus ir galimybes – ir budėti tarp keturių troškaus ir tamsaus bunkerio sienų.

Daug apie tai nekalbama, nes kas gi nori šiais laikais girdėti apie kančią? Bet, iš tikrųjų, šią nepamatuojamą ištvermę pademonstravę Lietuvos partizanai pačiu gražiausiu būdu išpildė filosofo Viktoro Franklio žodžius apie žmones, kurių gyvenimas pasiekia kulminaciją kaip tik sunkiausiomis sąlygomis: „šitai sugeba nedaugelis; tačiau kaip tik jiems išorinio pasaulio griūtis ir net jų pačių mirtis leido pasiekti tokią žmogišką didybę, kuri veikiausiai niekada nebūtų buvusi įmanoma ankstesnėje normalioje egzistencijoje“.

V. Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“, žinoma, rašo ne apie mūsų partizanus, o apmąsto koncentracijos stovykloje išgyventus baisumus, bet argi tie žodžiai netinka mūsų partizanams? Ar apie juos negalima pasakyti, kad kančia gali žmogų pakylėti į neregėtas moralines ir dvasines aukštumas?

Franklis dar sako: „žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra“. Ir todėl, prideda jis, „žmogus, kuriam jo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį“. Ir išties, partizanai jiems tekusį sunkų kryžių užsidėjo ant pečių ir vilko į didelį laisvės kalną, kurio viršūnė gal ir buvo nepasiekiama, bet dėl to kova netapo mažiau vertinga ir teisinga.

Norisi užbėgti už akių tiems, kurie nepavargsta kartoti, neva daugelis tų jaunuolių neturėjo kitos išeities, kaip tik pasirinkti būtent tokį, partizanišką, gyvenimą. Deja, karti kolaboravimu ir išdavystėmis persisunkusio pokario patirtis kaip tik ir yra geriausias įrodymas, kiek daug buvo galimų pasirinkimų, o kiek mažai iš jų tinkami išlikti žmogumi ir darbuotis „vardan tos Lietuvos“. Kitaip pasielgti jie negalėjo nebent visai kita prasme – dėl įgimto ar įskiepyto noro stoti tiesos ir laisvės pusėn. Tiek daug partizanų prisiminimuose panašių žodžių: net nesvarsčiau, nes žinojau, kad taip elgtis teisinga; dariau taip, kaip širdis man sakė; o kas kitas, jei ne aš?

Taigi, šiuo tekstu siūlau prisiminti skausmingą partizanų kasdienybę, kuriai jie savo noru pasiryžo, ir kuri dažnai lieka mūsų nepastebėta, žvelgiant į uniformuotus, pasitempusius ir besišypsančius žaliukus išlikusiose fotografijose. Kartu norisi parodyti, kad partizanų pasirinkimas taip gyventi yra pati tikriausia pergalė ne tik priešo atžvilgiu, bet ir prieš žmogiškąjį silpnumą, kančią ir netgi mirtį.

Neveltui Juozas Lukša-Daumantas apie savo žuvusius bendražygius laiške mylimajai rašo: iš jų kova pareikalavo „nemirtingos mirties“. Iš tų, kuriuos Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje prisimena vadindamas ąžuolais, ir drąsiais, kaip liūtai. Kiek jų buvo daug – tai ištisas mirusiųjų pasaulis. Mirusių, bet amžiams gyvų tautos atmintyje. Tikrai toji mirtis „nemirtinga“, ir su kaupu išpildžiusi Jėzaus Kristaus kadais pasakytus žodžius: nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.

Žmogiškoji didybė neregėtame skurde

Bunkeris, kaip partizaniško gyvenimo neatskiriama dalis ir atspindys, yra milžiniškas šios didžiausios meilės išbandymas. Štai mes miegame minkštose švariose lovose, o partizanams tekdavo lentiniai gultai, tik kai kada užkloti glėbiu šiaudų. O ir ant tų medinių narų kai kada būdavo taip ankšta, kad vos pavykdavo pasisukti ant kito šono.

Žiemą mūsų namuose šilta, bet kaip niurzgame tomis besibaigiančio rudens dienomis, kai paspaudžia pirmasis šaltukas, o šildymo dar reikia palūkėti. Tuo tarpu drėgnuose partizanų bunkeriuose net ir žiemą dažnai visai nebūdavo galimybių pasišildyti, ir maža krosnelė jau laikyta prabanga.

Mes mėgaujamės šviesa, o partizanai stokodavo žibalo net ir pačiai menkiausiai spingsulei, tad kartais tekdavo gyventi aklinoje tamsoje, dienos nuo nakties neskiriant, ar pasišviečiant paprastu kišeniniu žibintuvėliu bei degtukais. Prie tokios menkos šviesos ir dirbti ilgas valandas tekdavo. O vaikščiota daugiausiai irgi bemiegėmis naktimis, kaip toje partizaniškoje dainoje: mėnulis tikras tėvas jo.

Ką jau kalbėti apie tai, kad neteko mums, uždarytiems mažoje, beveik nevėdinamoje patalpoje, nuolat dusti dėl deguonies stygiaus, kaip pasakojama apie partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį filme „Nepaprasta auka“. Ir neteko kęsti siaubo viršum bunkerio angos dundant kratoms ir aidint rusiškiems keiksmams. Tos paieškos kartais tęsdavosi, rodos, amžinybę, ir tiesiog nebūdavo kur iš visą būtį persmelkiančios nežinomybės pasidėti. Pamažu užgesdavo deguonies pritrūkusi liepsnelė, o viršuje vis dar bildesys.

Apie vieną tokių paieškų, kai mirtis buvo čia pat, kai nuo jos teskyrė vos vienas kitas rusų kareivio žingsnis, pasakoja partizanų vadų Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago bendražygis Juozas Jakavonis-Tigras: Vanagas ėmė rašyti, ką jaučia prieš mirtį, Kazimieraitis meldėsi, o dar kitas partizanas gulėjo su granata rankose. Po tokių baisių laukimo valandų vyrai išlysdavo iš bunkerių leisgyviai, pridusę ir sukrėsti. Ir vis dėlto be galo laimingi, kad pavyko išsigelbėti, jie dėkodavo Dievui.

Pavasariais, užėjus atlydžiui, arba rudenį, kai imdavo gausiau lyti, bunkeriai nuolatos būdavo be galo šlapi – kaip prisimena partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, ant grindų besikaupiantį vandenį tekdavo kibirais semti atgal į lauką. Ir ne tik grindys ar sienos būdavo permirkusios, bet ir daiktai, ir rūbai, kurių neturėta kaip išsidžiovinti.

Odiniai batai bunkeriuose nuo drėgmės tiesiog supūdavo, o kur gauti naujus? Iliustratyvus Dzūkų grupės štabo veikimo dienoraštyje aprašytas atvejis: partizano Jūrininko batai suplyšo dar lapkričio pradžioje, o pasiūti naujus susitarta tik gruodį. Taigi, partizanas visą tą laiką buvo priverstas sėdėti slėptuvėje ir išeiti galėdavo tik pasiskolinęs batus iš kurio kito kovos draugo. Taip pat dienoraštyje užsimenama, kad Jūrininkas neturėjo ir šiltų rūbų, o tuo tarpu oras vis labiau šalo ir spėjo iškristi sniegas.

Kalbant apie partizaniškąją buitį, negalima nuošalėje palikti nuolatinio gyvenimo bunkeryje palydovo – niežų, o kur dar įvairiausi besikandžiojantys gyviai, kurių lengvai neatsikratysi ir vandeniu nenuplausi. Nors net ir to padaryti dažnai nebūdavo galima vos panorėjus – ypač šaltuoju metų laiku norint nusiprausti, tekdavo ir pas pirtį turinčius žmones prašytis.

O kur dar badas. Kad ir kokie dosnūs būdavo partizanų rėmėjai, dažnai ir jiems patiems labai trūkdavo maisto, atsargas vis plėšiant stribams ir sovietiniams kariams, todėl partizanams tekdavo nuolat badauti, kartais ištisas paras praleidžiant be kasnio burnoje, ką jau kalbėti apie šiltą maistą.

Maisto, rūbų ir pastogės nepritekliaus iškamuoti partizanai dažnai sirgdavo – juk išvargusį žmogų liga puola pirmiausiai. Taip ir užfiksuota Dzūkų grupės štabo veikimo dienoraštyje: tai vienas sunkiai susirgo gripu, tai kitas smarkiai persišaldė ar nuo drėgmės jam pradėjo stipriai skaudėti sąnarius, tai paties Kazimieraičio galvą teko subintuoti dėl voties žaizdos, kuri atsirado peršalus stovykloje miške. Ir tokiems sergantiems tekdavo stingti iš šalčio tuose pačiuose bunkeriuose – kai kada žiemą iki slėptuvių reikėdavo ilgai bristi lediniu vandeniu, kad neliktų pėdsakų sniege. O vaistų juk retai kas teturėdavo, jų pardavimai būdavo griežtai reguliuojami ir sekami, norint apriboti galimą pagalbą partizanams.

Taip ir gydavo negydomos žaizdos mėnesių mėnesiais. Partizanas Vytautas Balsys-Uosis, sužeistas susidūrus su priešu, taip prisimena savigydą bunkeryje: pats sau buvau daktaras, binto neturėjau, tai baltinius plėšiau ir peroksidu žaizdas dezinfekavęs, jas perrišdavau baltinių skiautėmis. Paskui parazitai mane užpuolė ten begulintį, tai, būdavo, išpurtau iš tų skiaučių juos, ir vėl užsirišu. Ir taip du su puse mėnesio.

O juk tiek daug būta dar skaudesnių istorijų. Vaikystėje įsidėmėjau partizano Antano Gicevičiaus-Vanago liūdną lemtį. Šis sunkiai sužeistas žmogus, kurį tik operacija būtų galėjusi išgelbėti, ilgai ir skaudžiai kamavosi, šalia budint medicinos seseriai, kuri neturėjo jam kuo pagelbėti. Antanui taip skaudėjo, jis taip dejavo, kad mirtis tuoj ėmė atrodyti kaip vienintelė ir pageidaujama išeitis. Ir kiek buvo tokių vyrų, kurie mirė nesulaukę pagalbos.

Tiesa, partizaniška lemtis juk ir reiškė mirtiną pavojų, tai yra, ilgainiui nebeliko beveik jokių šansų išvengti mirties. Taigi, prie to, kas jau anksčiau parašyta, dar reikėtų pridėti partizanų patirtą nuolatinę įtampą dėl persekiojimų, išdavysčių, pasalų, ir nerimą, netikrumą (ar, atvirkščiai, liūdną nuojautą) dėl savo, artimųjų, draugų ir visos Lietuvos ateities, – visa tai gali žmogų užvis labiau prislėgti ir iškankinti.

Taip neretai ir nutikdavo. Dzūkų grupės dienoraštyje randame tokias iškalbingas eilutes: partizanas Lūšis „pasirodė labai paveiktas savaitę trukusių NKVD siautėjimų. Apie kokį nors normalų darbą nebuvo nė kalbos: taip jis buvo sukrėstas“. Vėl kitoje vietoje užsimenama apie labai nusiminusius partizanus, kurie pasitraukė iš gimtųjų apylinkių, gelbėdamiesi nuo stambaus masto NKVD ir stribų siautimo, ir pažymima, jog vienas jų, partizanas Paberžis, ypatingai nerimauja – jį apėmusi tokia baimės būsena, kurią Kazimieraitis pavadina „manija“. Panašių nutikimų dienoraštyje užfiksuota ir daugiau – užrašyti pačių žaliukų nuogąstavimai, jog partizanų judėjimas silpsta, ar konstatuojama, kad konkrečiame kovotojų būryje pastebimas aplaidumas ir demoralizacija.

Atsitraukti nuo slogių minčių ir nugalėti nerimą, panašu, padėdavo darbas, negailint jėgų ir neskaičiuojant valandų. Suprasti, kiek daug dirbdavo partizanai, padeda gražus tėvynės laisvinimo misijai pasišventusio Kazimieraičio pavyzdys. Nors silpnos sveikatos, tačiau būdamas mokytas ir sumanus žmogus, jis su dideliu uolumu ėmėsi partizanų veiklos koordinavimo ir vienijimo bendron struktūron.

Kazimieraičio darbštumo pėdsakų gausu Dzūkų grupės dienoraštyje: „Ištisą dieną Kazimieraitis vienas spausdino atsišaukimą „Kovok“ ir mobilizacinio skelbimo matricas. Maitinosi tuo, kas ką atnešė. Dažniausiai šaltu užkandžiu arba pienu“; „Kazimieraitis visą naktį spausdino „Laisvės varpo“ antrąjį numerį“; „ Kazimieraitis jau trečia diena ruošia matricas „Partizanų dalinių organizavimas, rikiuotės paruošimas ir vadovavimo tvarka“. Dirbti sunku, nes maža šviesos, ir matricos susidėvėjusios“.

Sunku įsivaizduoti, kiek daug jėgų ir sveikatos turėjo kainuoti darbas ištisą dieną ir ištisą naktį bunkeryje. Net ir šventų Kalėdų rytą – pažymima dienoraštyje – kai partizanai išsivaikščiojo lankyti giminių ir draugų, vienas slėptuvėje pasilikęs Kazimieraitis ėmėsi redaguoti „Mobilizacinius nurodymus Lietuvos partizanams“.

Tuo tarpu išvakarėse nemažame partizanų būryje švęstos Kūčios, taip aprašomos: „Kūčių vakarą praleidome gražiai, rimtai. Sugiedojome tris kalėdines giesmes ir paskui visą vakarą dainavome partizaniškas ir liaudies dainas. Išsiskirstėme tik pirmą valandą nakties, sugiedoję Lietuvos himną“. Kaip didinga okupuotoje šalyje laisvai gyventi! Vieninteliai ir tikrieji laisvos Lietuvos vadovai, kuriems negaliojo pavergtųjų likimas ir prievolės, nakčia gieda Lietuvos himną. Bet laisvės kaina didelė – net Kūčių naktį reikia išeiti iš šiltų jaukių namų atgal į bunkerį.

Skaitant partizanų atsiminimus, vis iš galvos neišeina klausimas, kaip tomis sąlygomis buvo tiek daug nuveikta? Varganuose bunkeriuose rengti laisvės kovotojų veiklos nuostatai, planai, įsakymai, kurtos partizanų struktūros, leista partizaniška spauda.

Gaudydami okupantų trikdomus ir silpnus užsienio radijo stočių signalus, partizanai pagal išklausytas žinias rengdavo spaudą – paminėtinas Dzūkų grupės dienoraštyje pristatomas 1000 egzempliorių tiražą perkopdavęs laikraštis „Laisvės varpas“ – bet nuolat gesdavo radijo imtuvai, sekdavo jų akumuliatoriai, baterijos, susidėvėdavo laikraštukų ar atsišaukimų leidybinės matricos.

Ir visgi joks nepriteklius nesustabdė partizanų, nei jų darbų. Vertinant tai, kas buvo nuveikta, negali nepasiduoti nuostabai – juk iš tiesų tie jauni vyrai ir moterys yra neįtikėtino ryžto, atsidavimo ir sumanumo pavyzdžiai. Atrodo, kad padarė jie gerokai daugiau, nei buvo įmanoma padaryti – gal net daugiau, nei patys iš savęs galėjo tikėtis ir laukti.

Jie krūtinėmis pridengė Lietuvą

Sulysę, pavargę, perbalę nuo buvimo bunkerio ir nakties tamsoje, pajuodusiais paakiais nuo deguonies stygiaus, o visgi laisvi, nes laisva valia ir sąmoningu apsisprendimu pasirinko vargo ir kančių kelią, galiausiai atvedusį į tautos dvasinę pergalę ir būsimą jos laisvės prisikėlimą. Štai kur tikra žmogiškosios didybės pergalė – tokiomis aplinkybėmis išlikti žmogumi. Ne visiems šį egzaminą pavyko vienodai gerai išlaikyti, bet šios neįtikėtino dydžio aukos neįmanoma sumenkinti ar nuvertinti.

Žaliukai, į mišką išeidavę, kaip raginama 1945-ųjų Lietuvos partizanų vadovybės mobilizaciniame skelbime, su viso labo keletu būtiniausių daiktų (turimais ginklais, dviem poromis baltinių, valgymo bei prausimosi reikmenimis, ir maistu porai dienų), sugebėjo išsaugoti mums Lietuvą. Pasiėmė ją su savimi savo laisvoje dvasioje ir persinešė į miškų ir pelkių aikšteles, ir paslėpė bunkeriuose. Juos supo šukuodami miškus, jų bunkerių lubas badė metaliniais strypais, juos sprogdino, troškino dujomis, šaudė, bet jie savo kūnais nuo kulkų ir sprogmenų pridengė Lietuvą. Kraujas tekėjo jaunuoliams iš krūtinių, o Lietuva išliko gyva.

Lietuvos partizanų pasirinkimo radikalumas yra užburiantis, kviečiantis be skrupulų rinktis tiesą ir nesivelti ten, kur tenka daryti kompromisus. Kompromisai tegul būna istribiteliams, o mums – tiesa. Nesinori su tais jaunais vyrais ir moterimis lygintis, bet norisi kada nors jiems prilygti. Išties, geriau viso to nebūtų reikėję, o vis dėlto, tai pats didingiausias dalykas, Lietuvai nutikęs per visą jos tūkstantmetę istoriją.

Jauni kaimo vyrai, o kartais ir jų seserys ar mylimosios, visų pirma gynę savo šeimas ir savo žemę, apgynė Lietuvos idėją ir tapo jos saugotojais ir nešėjais ateities kartoms. Dėl jūsų, mano širdies ir mano kraujo broliai ir seserys, aš tikiu laisve, ir tikiu Lietuva. Būkite amžiams palaiminti. Ir kaip savo žuvusius bendražygius amžinybėn palydėdami sakydavote – tegul būna lengva jums Lietuvos žemelė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Teismas nusprendė: Naujosios Zelandijos pora į gimtinę grįžo be 9-metės (253)

Vilniaus apygardos teismas trečiadienio popietę paskelbė sprendimą tarptautinio įvaikinimo...

Karbauskis jau svarsto, kas galėtų pakeisti Skvernelį premjero poste (529)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis įsitikinęs –...

Dakaro ralis įveiktas – į Lietuvą bus parvežti net du rekordai atnaujinta 17.48 val. (332)

Trumpesnis, tik vienoje valstybėje vykstantis, tačiau toks pats sunkus ir kankinantis – toks...

Nemenką sumą už skrydį sumokėjusi šeima lėktuve sėdėjo ant grindų

Iš atostogų grįžtanti šeima, įlipusi į lėktuvą, suprato, jog neturi, kur sėdėti, tad dalį...

Sociologas išskyrė Skvernelio bruožą, kuris jį išskiria iš kitų kandidatų (566)

Sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys...

Tokia proga gėda nepasinaudoti: galite nusipirkti namą vos už vieną eurą (20)

Ieškantiems būdo, kaip pasimėgauti kuo didesniu kiekiu saulės spindulių ir gauti vitamino D,...

Dilema persirengimo kabinoje: kaip patikrinti, ar apatinis trikotažas jums tinka

Moterims skirtame portale „9Honey“ rašanti Maddison Leach pateikė keletą patarimų,...

Vilniuje trūko vamzdis: dėl smegduobės pavojaus uždarytas eismas judrioje gatvėje žadama atnaujinti eismą iki penktadienio ryto (90)

Sausio 17 d., apie 16.23 val., Vilniuje, Žemaitės g., trūko vandentiekio vamzdis.

Jasikevičius – apie amerikietišką „Panathinaikos“, atgimusį Lekavičių ir rūbinės lyderius (15)

Drastiškos žiemos permainos Atėnų „Panathinaikos“ stovykloje atnešė naujų galvosūkių...