„Šiandien galiu pasidalyti žinia – Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti palaikai, kurie pagal pirminius tyrimus leidžia teigti, kad tai gali būti pasipriešinimo kovų pradininko, partizanų vado, laisvės kovotojo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, – per Kariuomenės dienos minėjimą trečiadienį pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, įtikinamai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo kovų didžiausi vadai“, – kalbėjo ministras.
LGGRTC trečiadienį savo feisbuko paskyroje pareiškė negalintis patvirtinti viešojoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, neva Leipalingyje atrasti žinomų partizanų palaikai.
„Iš tiesų, šį rudenį, vykdant žuvusių partizanų paieškas, Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai. Šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs. LGGRTC, vadovaujantis žuvusių partizanų palaikų paieškų taisyklėmis, informuos visuomenę apie identifikacijos rezultatus, kai tik gaus patikimus, moksliniais metodais patvirtintus duomenis“, – teigia centras.
Apie centro poziciją trečiadienį žurnalistų paklaustas A. Anušauskas aiškino šią žinią paskelbęs su partizano artimųjų žinia.
„Kadangi yra atlikti preliminarūs tyrimai, apie kuriuos žino artimieji, tai, be abejo, su jų žinia tiktai buvo paviešinta ši informacija priešais karių rikiuotę. Tačiau kaip ir minėjau – gali būti atrasti palaikai. Ir šiuo atveju aš visiškai pritariu, kad centras turi atlikti iki galo tuos darbus, tai yra – mokslinis tyrimas, moksliniais metodais. Tas ir daroma. Bet preliminarūs duomenys yra labai stiprūs ir teigiami“, – prieš Vyriausybės posėdį žurnalistams sakė jis.
Ministras aiškino, kad buvo atliekamas DNR tyrimas ir „preliminarus jo atsakymas teigiamas“.
„Žinia buvo labai svarbi artimiesiems, kurių tikrai labai didelis būrys atvyko į kariuomenės šventę“, – teigė A. Anušauskas.
Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J. Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.
Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.
1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.
Antrosios Sovietų sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.
Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1945 metais J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A“ apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.
1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J. Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune.
