Nieko nelaukdamas kioske jis nusipirko kebabą ir gazuoto mineralinio vandens. Jaunas vyras tiesiog stovėjo ir valgė. R. Mukai tas rytas buvo nuostabus.
R. Muka dėl įvykdytų vagysčių, plėšimų ir prekybos narkotikais už grotų praleido trečdalį gyvenimo, tačiau jis tiki, kad šį kartą viskas bus kitaip.
Jau keletą mėnesių jis visiškai nevartoja narkotikų. Prieš pat išeidamas iš kalėjimo jis surūkė paskutinę cigaretę ir išmetė žiebtuvėlį. Ruošdamasis naujam gyvenimui jis iškeitė turėtas cigaretes į dvi poras sportinių kelnių, porą džinsų ir sportbačius. Kalėjimo parduotuvėje R. Muka nusipirko skutimosi priemonių, dantų pastos ir dantų šepetėlį.
Kalėjime R. Mukai teko pabuvoti šešis kartus, tačiau šį kartą jis jaučia, kad į kalėjimą sugrįžti jis nebenori. Tai – pirmas kartas, kai jis jaučiasi laukiamas.
„Ei, Rimas sėdi štai čia“, - ką tik į laisvę išėjęs R. Muka išgirdo buvusio kalėjimo bičiulio balsą. Jis ėjo R. Mukos link kartu su bendru jų pažįstamu Nerijumi Čekavičiumi, su kuriuo R. Muka susipažino kalėjime ir dabar vadina jį gyvenimą pakeitusiu žmogumi.
N. Čekavičius – du kartus kalėjime pabuvojęs buvęs narkomanas. Dabar jis turi žmoną ir jau 13 metų dirba nuosavoje automobilių remonto įmonėje. Kartu su žmona jie rengia seminarus kalėjimuose.
Pasisveikinę jie vyksta į Alytaus miestą, kur R. Muka su draugo pagalba išsinuomojo butą. Draugai jam padėjo gauti nedarbingumo pašalpą. N. Čekavičius kartu su R. Muka valandų valandas leido kalbėdamiesi apie Dievą. Vakarais jie lankėsi kitų tikinčiųjų namuose, kur dalinosi maistu ir kalbėjosi.
Po savaitės R. Mukai teko pasispręsti, ar jis nori grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo, kurio pagrindas – narkotikai, ar jaučiasi pasiruošęs keisti draugus. Jis turėjo du pasirinkimo variantus. Pirmasis – 28 dienų trukmės Minesotos programa Kaune. Tikėtina, kad ši programa sumažintų potraukį narkotikams, tačiau nepakeistų jo asmenybės. Kitas variantas – metai socialinės reabilitacijos centre Kėdainiuose kartu su panašaus likimo draugais.
„Nenorėjau grįžti prie narkotikų ir vėl vagiliauti, bet nenorėjau ir reabilitacijos“, - prisimena R. Muka. Vis dėlto jaunas vyras apsisprendė vykti į Kėdainius. „Jaučiausi pavargęs, nežinojau, kaip toliau gyventi. Negalėjau kalbėti su kitaip mąstančiais žmonėmis. Nemokėjau būti mandagus.“
Paskutinį vakarą prieš išvykimą melsdamasis R. Muka pravirko. „Nepamenu, kada pastarąjį kartą taip stipriai verkiau“, - pasakojo vyras.
Kitą dieną autobusu jis išvyko į Kėdainius, kur jį pasitiko bažnyčios bendruomenės narys. Kartu jie nuvyko į medicinos centrą, kur R. Mukai buvo atlikti būtini tyrimai, užpildyti visi reikiami dokumentai, o tada jie nuvyko į reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“.
R. Muka – vienas iš 3319 šiais metais iš Lietuvos kalėjimų paleistų asmenų. Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal kalėjimų skaičių. Už Europos Sąjungos ribų daugiau kalėjimų nei Lietuva turi Gruzija ir Rusija.
Išėjus iš kalėjimo tenka rinktis iš trijų variantų – susirasti darbą, tapti šeimos išlaikytiniu arba grįžti į kalėjimą. Daugelis buvusių kalinių – alkoholikai ar narkomanai, todėl grįžti į visuomenę jiems dar sudėtingiau. Nors oficialiais statistikos duomenimis tik 20 proc. Lietuvos kalėjimuose esančių asmenų turi priklausomybių, mažai kas tiki šiais skaičiais.
Paprasčiausias kelias – grįžti į kalėjimą. Daugelis darbdavių nenori samdyti iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų, juos atstumia ir šeimos nariai. Valstybės skiriama pašalpa labai nedidelė – vos 30 eurų (apie 104 litus). Be to, šios pašalpos – vienkartinės. Iš kalėjimo išėję asmenys dažnai neturi būtinų dokumentų ir darbui reikalingų įgūdžių.
Nors Lietuvoje nėra vedama pakartotinai įvykdomų nusikaltimų apskaita, vis dėlto per 2013 m. 500 iš 3049 anksčiau įkalinimo įstaigose pabuvojusių asmenų per laisvėje praleistus metus įvykdė naujus nusikaltimus. Latvijoje rezultatai dar liūdnesni – 51 proc. per dvejus laisvėje po įkalinimo praleistus metus pakartotinai nusikalsta. Du trečdaliai į kalėjimus sugrįžta per tris mėnesius, o tai rodo, kad buvusiems kaliniams trūksta paramos per pirmuosius tris svarbiausius mėnesius po paleidimo.
Sudėtinga ištrūkti iš šio uždaro rato, nes nei Latvija, nei Lietuva neužtikrina tinkamo buvusių kalinių rėmimo programų finansavimo. Lietuvoje kaliniams apmokama 28 dienų trukmės Minesotos programa arba socialinė reabilitacija viename iš dviejų Lietuvos reabilitacijos centrų, kuriuose vienu metu gali gydytis 22 buvusių kalinių, o to tikrai nepakanka. Didžiąją paramos dalį skiria nevyriausybinės ir religinės organizacijos.
Jei ne bažnyčios parama, R. Muka turbūt neilgai trukus jau būtų grįžęs į kalėjimą, bent jau toks buvo jo pirminis planas. „Jau buvau nusprendęs ką nors nužudyti kalėjime. Pasakiau broliui, kad daugiau neketinu iš ten išeiti. Motinai toks variantas taip pat tiko, nes tai reiškė, kad būsiu gyvas, tačiau jos gyvenime manęs nebus“, - pasakojo vyras.
Likus keletui mėnesių iki 2014 m. spalio mėn., kai R. Muka buvo paleistas iš kalėjimo, jis apsilankė Biblijos seminare ir nuo tada viskas pradėjo keistis.
Moko kalbėti
Net ir praėjus pusei metų, kai susitikome reabilitacijos centre, iš jo balso nebuvo dingusi nuostabos gaidelė. Vilkintis sportinį kostiumą, trumpai kirptais plaukais ir patamsėjusiais dantimis jis vis tiek priminė netikėta dovana besidžiaugiantį berniuką. Jis pats stebėjosi sutikęs duoti interviu. „Jie mus moko kalbėti“, - sakė R. Muka.
„Vilties švyturį“ sudaro keletas pastatų. Esame svečių namuose – nedideliame pastate, kuriame yra konferencijų salė su dideliu mediniu stalu antrame aukšte ir nedideliu svečių miegamuoju. Pirmame aukšte – skalbykla su nuolat ūžiančia skalbimo mašina.
Pagrindinis reabilitacijos centro dviejų aukštų baltos spalvos pastatas dėl didelio klientų antplūdžio virto trijų aukštų pastatu. Per 13 darbo metų šiame centre apsilankė apie 1000 vyrų ir moterų. Dabar 45 žmonių vienu metu aptarnauti galintis centras – tai didžiausias privatus tokios paskirties centras priklausomybes turintiems ir nebūtinai jų atsisakyti sugebėjusiems asmenims Lietuvoje.
Už 100 metrų nuo pagrindinio pastato – namas, kuriame gyvena „Vilties švyturio“ įkūrėjai ir savininkai Albertas ir Inga Lučiūnai su vaikais. A. Lučiūnas taip pat yra vienas iš dviejų kitų Kaune ir Šiauliuose esančių reabilitacijos centrų įkūrėjų. Jis vadovauja Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijai ir yra vienas iš šios 22 reabilitacijos centrus visoje Lietuvoje vienijančios asociacijos įkūrėjų.
Bendras vienu metu šiuose centruose gydytis galinčių asmenų skaičius siekia 360, tačiau 2015 m. šis skaičius gali sumažėti perpus, nes norintys teikti reabilitacijos paslaugas privalės gauti licenciją.
A. Lučiunas įsitikinęs, kad licencijavimo sistema būtina tam, kad su meile dirbantys filantropai būtų atskirti nuo tų, kas tai daro dėl pelno. Reabilitacijos centrai turės atitikti keletą reikalavimų: turėti programą, profesionalius darbuotojus ir užtikrinti tinkamas sąlygas.
Reabilitacijos centrai finansuojami pagal projektus, kuriuos jie teikia užsienio fondams, ir specialias programas, skirtas padėti rizikos grupėse atsidūrusiems žmonėms. Pastarąsias programas finansuoja Lietuvos valdžia. Vienas „Vilties švyturio“ reabilitantas per mėnesį „kainuoja“ 720 eurų (2486 litus). Kadangi pinigų nuolat trūksta, patiems reabilitantams per mėnesį tenka sumokėti vidutiniškai 145-200 eurų (apie 500-690 litų), tačiau tai nėra būtina sąlyga norintiems atvykti į centrą. Panaši sistema taikoma daugelyje kitų reabilitacijos centrų. Kadangi R. Muka negauna pajamų, jis centrui atiduoda valstybės jam mokamą pašalpą – apie 100 eurų (345 litus).
„Vilties švyturį“ R. Muka vertina būtent už humanišką elgesį. Nors čia jam taip pat tenka dirbti ir skaityti Bibliją, šiame centre jam teikiama psichologinė pagalba, o po darbo jo laukia įvairūs užsiėmimai. Šiame reabilitacijos centre 45 reabilitantais rūpinasi 20 darbuotojų.
R. Muko diena prasideda 7 val. ryto nuo maldos ir pusryčių. Vėliau jis keliauja į susitikimą, kur aptariami dienos darbai ir mokymosi programa. Toliau – darbas, vakarienė ir laisvas laikas. Reabilitantams draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais ir žiūrėti televizorių. Šio centro tikslas – izoliuoti čia esančius asmenis nuo jų praeities, įdiegti jiems naujas vertybes ir išmokyti juos gyventi.
„Nežinau, ką reiškia eiti į darbą, mokėti už elektrą ar išsinuomoti būstą“, - paaiškino R. Moka. „Turiu tik 11 mėnesių darbo patirties“, - pridūrė jis.
Vis dėlto jam kol kas dar per anksti galvoti apie darbą už šio centro durų. Pirmas dalykas – pažinti patį save, tam tikslui keletą kartų per savaitę jis lankosi pas psichologą. Iš pradžių R. Mukai buvo nejauku kalbėtis, tačiau vėliau jam pradėjo sektis kur kas geriau. Jaunas vyras ėmė rašyti dienoraštį, vieną – psichologui, kitą – sau pačiam. Jam tai daryti dabar jau patinka.
Nors R. Muka galėjo gauti specialistų pagalbą ir būdamas kalėjime (tiesa, pagalba buvo teikiama tik 400 kalinių), jis jos neprašė.
„Nebūčiau kalbėjęs su psichologu net ir likus 30 minučių iki paleidimo. Kalėjime išgyvena tik sugebantys prisitaikyti. Ten negalima pasitikėti niekuo“, - pasakojo R. Muka.
Svarbiausias dalykas jam – valdyti pyktį. Jis gali kontroliuoti pats save ir įspėti apie artėjantį agresijos proveržį, kai yra blaivus.
„Kartu su dviem draugais žaidėme kortomis ir gėrėme. Kitą rytą prabudau kruvinomis rankomis, o du mano draugai buvo išvežti į ligoninę“, - siaubingomis patirtimis dalijosi R. Muka.
Nusikaltimus, dėl kurių atsidūrė kalėjime, R. Muka įvykdė būdamas neblaivus.
Jo tėvas taip pat nuolat gėrė, o prisigėręs mušdavo jį, jo brolį ir motiną.
Alkoholio įkaitas
R. Muka pradėjo gerti ir rūkyti dar pradinėje mokykloje. Jo tėvas reguliariai gerdavo. R. Muka papasakojo atvejį, kai tėvas mušė motiną, o jis kartu su broliu puolė ją ginti. Galiausiai visi trys atsidūrė ligoninėje. R. Mukai tėvas sulaužė ranką, broliui – koją, o motinai diagnozuoti daugybiniai sumušimai.
Tuo pačiu metu jis pradėjo vogti iš motinos, giminaičių ir klasės draugų. Pinigų jam reikėjo tam, kad galėtų nusipirkti geresnių drabužių ir cigarečių. Kartkartėmis jis vogdavo pinigus, kad padėtų motinai sumokėti buto nuomą ar nupirkti maisto. Ji neklausdavo sūnaus, iš kur jis imdavo tuos pinigus.
Pirmą kartą kalėjime R. Muka atsidūrė, kai jam buvo 18 metų. Jis buvo nuteistas už ginkluotą apiplėšimą ir tai, kad jėga privertė kitą asmenį kartu dalyvauti vykdant nusikaltimą. Už prabangių namų plėšimą jam skirta šešių metų įkalinimo bausmė. Tai griežta bausmė, kuri buvo skirta atsižvelgus į didžiulį žiaurumą, su kuriuo įvykdyti nusikaltimai. R. Muka prisipažino vienam žmogui nupjovęs liežuvį, o kitam sulaužęs koją – taip jis vertė žmones atskleisti, kur paslėpti pinigai.
Kalėjime jį lankė motina ir brolis. Jie siuntė R. Mukai daiktus ir pinigus, nes tikėjo, kad jis pasikeis, o jis tuos pinigus išleisdavo narkotikams.
Tuo metu kalėjimuose dar nebuvo vykdomos reabilitacijos programos (šiuo metu dviejuose Lietuvos kalėjimuose vykdomos reabilitacijos programos, kuriose gali dalyvauti 22 kaliniai). Nijolė Martinkevičienė iš Lietuvos teisingumo ministerijos paaiškino, kad daugumai priklausomybes turinčių kalinių teikiama individuali psichologo pagalba, tačiau atsižvelgiant į kalėjimuose dirbančių psichologų skaičių šis pareiškimas kelia abejonių.
Iš kalėjimo R. Muka buvo paleistas devyniais mėnesiais anksčiau. Kartą per mėnesį jis privalėjo atvykti į probacijos tarybą ir užsiregistruoti Darbo biržoje. Taip pat du kartus jam teko apsilankyti muziejuje. Jei jis būtų pažeidęs šiuos reikalavimus tris kartus, būtų grąžintas į kalėjimą.
R. Muka susirado krovėjo darbą alkoholinių gėrimų gamykloje Vilniuje. Jis miegojo ant krautuvo, labai daug gėrė ir galiausiai pradėjo vogti iš darbdavio. Po dešimties mėnesių sumušęs ir apvogęs sugėrovą jis ir vėl atsidūrė kalėjime.
Ketvirtą kartą už grotų R. Muka atsidūrė išdaužęs mokyklos langą ir pavogęs kompiuterį. Penktą kartą jį suėmė Vokietijoje, kur jis giminaičio kvietimu atvyko prekiauti narkotikais. R. Mukai patiko Vokietijos kalėjimas. Jam skirta atskira kamera, iš kitų kalėjusių vyrų jis išmoko rusų kalbos. Jis galėjo lankyti šachmatų ar gitaros pamokas. Nors jam buvo siūloma dalyvauti reabilitacijos programoje, jis šio siūlymo atsisakė, nes nematė tikslo joje dalyvauti.
Kalėjime R. Muka prisiklausė gražių pasakojimų apie tai, kad Vokietijos valdžia suteikia būstą ir galimybę jį išpirkti, taip pat padeda susirasti darbą. R. Muka laukė, kada gi jis pagaliau išeis į laisvę. Prieš pat bausmės pabaigą Lietuva pareikalavo R. Mukos ekstradicijos, nes jis neatliko bausmės už apiplėšimą, kurį įvykdė dar prieš išvykdamas į Vokietiją. Svajonė apie gyvenimą Vokietijoje pasibaigė gimtinės kalėjime.
Kalėjime jis jau jautėsi kaip namie – visus ten pažinojo, nors už kalėjimo sienų jo niekas nelaukė.
Paskutinį kartą išėjęs iš kalėjimo R. Mukai buvo išmokėta vienkartinė 14 eurų (48 litų) pašalpa, 17 eurų (59 litų) kelionės išlaidoms ir 20 eurų (69 litų) atlyginimas už darbą kalėjime – iš viso jis gavo 50 eurų (173 litus).
Prieš paleidžiant kalinius į laisvę, jų klausiama, ką jie ketina veikti toliau. Šeimos neturintiems asmenims dalijami religinių ir pelno nesiekiančių organizacijų, galinčių padėti buvusiems kaliniams, lankstinukai. Nors valstybė įsipareigoja šešis mėnesius kompensuoti 50 proc. atlyginimo buvusius kalinius įdarbinantiems darbdaviams, šie neskuba to daryti.
Pirmąjį 2014 m. pusmetį pagal šią programą įdarbinti tik 49 asmenys, nors laukiančiųjų sąraše – net 800. Paprastai buvusiems kaliniams siūlomas nekvalifikuotas, pavyzdžiui, valytojo ar statybininko darbas, kuriam nereikia specialaus išsilavinimo.
Panaši situacija susiklosčiusi ir Latvijoje, kur dėl griežtų taupymo priemonių gerokai apkarpyta kaliniams teikiama parama. Estijoje lygtinai paleisti asmenys, patenkantys į didelės rizikos grupę, kontroliuojami kur kas griežčiau. Su probacijos tarnybos darbuotoju jie privalo susitikti keturis kartus per mėnesį, o vienas iš šių susitikimų vyksta lygtinai paleistų asmenų namuose. Be to, šiems asmenims teikiama psichiatrinė pagalba.
Lietuvos probacijos tarnybos atstovas Saulius Laurinaitis įsitikinęs, kad darbdaviai nori samdyti lygtinai iš įkalinimo įstaigų paleistus asmenis, nes juos paprasčiau kontroliuoti: jie negeria ir atvyksta į darbą laiku, nes kitaip jie pažeistų probacijos taisykles ir turėtų grįžti į kalėjimą. 2014 m. pradžioje 42 proc. lygtinai paliestų kalinių turėjo darbą. Žinoma, tai nereiškia, kada visi jie informavo darbdavius apie savo praeitį. Probacijos tarnybos darbuotojai paprastai pataria buvusiems kaliniams to nepasakoti, jei jiems nepateikiamas konkretus klausimas.
Bausti, bausti ir dar kartą bausti
Nėra jokių ženklų, rodančių, kad artimiausiais metais Lietuvoje įkalinimo sąlygos ir buvusių kalinių situacija pasikeis.
Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal kalėjimų skaičių, o lygtinai paleidžiamų asmenų skaičius mažėja. 1998-2010 m. pusė kalinių buvo paleidžiama lygtinai, o 2013 m. tokių buvo dvigubai mažiau.
2013 m. Seimo narys Petras Gražulis pasiūlė Lietuvoje sugrąžinti mirties bausmę. Nors šį siūlymą palaikė net ir tuometinis Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, buvo pripažinta, kad toks siūlymas pažeidžia Konstituciją. Vis dėlto kiti siūlymai dėl griežtesnių bausmių buvo patvirtinti.
„Dažnesnis įkalinimo bausmių taikymas ir ilgesnė įkalinimo trukmė labiau būdingi trumpesnę demokratiško vystymosi istoriją turinčioms šalims ne tik Rytų Europoje, tačiau taip pat tokioms šalims kaip Ispanija bei Portugalija“, - įsitikinęs vyriausiasis mokslo darbuotojas G. Sakalauskas. „Ne tik visuomenė, tačiau taip pat ir prokurorai bei teisėjai vis dar mano, kad įkalinimas – tai geriausias šių problemų sprendimo būdas“, - pridūrė jis.
Anot kriminologijos eksperto iš Vilniaus universiteto Aleksandro Dobrynino, sukurtas priešas mobilizuoja visuomenę. „Visuomenę tenkina ne tik tai, kad nusikaltėlis yra nubaudžiamas, tačiau taip pat ir tai, kad jis yra izoliuojamas. Vis dėlto tai tik padeda problemą atidėti, nes anksčiau ar vėliau kalinys yra paleidžiamas į laisvę, o dėl įkalinimo sąlygų tikėtina, kad jo elgesys taps dar pavojingesnis nei iki tol“, - patikino A. Dobryninas.
Būtent taip ir atsitiko R. Mukos atveju.
„Kai jį sutikau, iš karto supratau, ko jam trūksta – elementaraus žmogiško bendravimo“, - prisiminimais dalijosi R. Muką gyvenimo pokyčiams įkvėpęs N. Čekavičius. Kalėjimuose jis lankosi jau dešimt metų. Anot jo, žmogiško elgesio trūkumas įkalinimo įstaigose – tai pagrindinė nusikalstamos veikos mastą didinanti priežastis. „Tikroji priežastis, dėl kurios jie grįžta į kalėjimą, ta, kad jie bijo būti vieni, bijo būti atstumti“, - patikino N. Čekavičius.
„Užrakiname juos savo minčių kalėjimuose ir nenorime jų išleisti net ir tada, kad jie yra paleidžiami realiame gyvenime“, - įsitikinęs „Vilties švyturio“ vadovas A. Lučiūnas.
Jis kaip ir N. Čekavičius mano, kad būtų labai naudinga, jei buvę kaliniai reguliariai lankytųsi kalėjimuose, kur kaliniams pasakotų apie savo patirtis ir pateiktų įrodymų, kad viską galima pakeisti. A. Lučiūnas kaip pavyzdį pateikia Švedijoje įgyvendinamą programą, pagal kurią buvę kaliniai įdarbinami socialinių darbuotojų asistentais, nes jie supranta kitų kalinių problemas ir jiems paprasčiau užsitikrinti kalinių pasitikėjimą.
Panaši sistema taikoma ir reabilitacijos centre „Vilties švyturys“. Dalis šiuo metu centre dirbančių darbuotojų – buvę reabilitantai, dabar jau padedantys kitiems į centrą atvykstantiems žmonėms. Kartu su specialistais jie lankosi mokyklose, o taip pat apmoko probacijos tarnybų darbuotojus. A. Lučiūnas patikino, kad jei jie gautų finansavimą, reguliariai lankytųsi kalėjimuose ir motyvuotų kalinius išėjus iš kalėjimo atvykti į reabilitacijos centrus. Anksčiau už šiuos apsilankymus buvo gaunami valstybiniai pinigai, tačiau dėl ekonomiką ištikusios krizės šis finansavimas buvo sustabdytas ir nuo tada vis dar neatnaujintas.
Panaši savanorių programa ruošiama ir Latvijoje. Norvegijos vyriausybei skyrus tam pinigų, kitais metais 40 savanorių kuruos jaunesnius nei 25 metų nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų kalinius prasmingai išnaudoti laisvą laiką. Šio amžiaus kaliniai patenka į didžiausios pakartotinų nusikaltimų rizikos grupę. 2016 m. ketinama didinti šių savanorių skaičių, nes šiam tikslui iš Europos Sąjungos ketinama gauti lėšų. Pagal šį planą ketinama didinti ir tikslinę grupę. Latvijos probacijos tarnybos vadovas Mihailas Papsujevičius informavo, kad buvę kaliniai galės tapti savanoriais, tačiau jiems teks rodyti, kad jie iš tikrųjų pakeitė gyvenimo būdą.
Tuo metu, kai įvyko mūsų pokalbis su R. Muka, „Vilties švyturyje“ jis buvo praleidęs jau mėnesį ir perėjo į antrąjį ribotų kontaktų etapą. Šiuo periodu jis jau gali bendrauti su už reabilitacijos centro sienų esančiais asmenimis – šeima ar kitais jį palaikančiais žmonėmis. Vienas iš į šį etapą perėjusių reabilitantų imasi bendruomenės šeimininko pareigų, o tai reiškia, kad vieną savaitę šis asmuo planuoja dienos užduotis. Šiame etape keliama užduotis – išmokyti reabilitantus prisiimti atsakomybę už save.
Trečiasis reabilitacijos etapas – atsakomybės fazė. R. Mukai bus galima lankyti draugus savaitgaliais ir pretenduoti į bendruomenės šeimininko pareigas. Šeimininkas renkamas dviejų mėnesių laikotarpiui pagal į šalies prezidento rinkimus panašią tvarką.
Ketvirtasis etapas – tai kontaktų fazė. R. Muka galės išvykti iš reabilitacijos centro ir susirasti vietą, kurioje jis ketina apsistoti ir dirbti. Centras ir toliau teiks jam psichologinę pagalbą, tačiau jam jau teks savarankiškai daryti sprendimus. A. Lučiūnas patikino, kad prireiktus R. Mukai bus leista pasilikti „Vilties švyturyje“ ilgiau nei metus.
„Vilties švyturio“ vadovas nėra linkęs atskleisti tikslaus skaičiaus, kiek reabilitantų iš 1000 čia patekusių asmenų sėkmingai susidorojo su priklausomybe ir pradėjo naują gyvenimą. „Mažiausiai 30 proc., o tai jau geras rezultatas“, - patikino jis. Naudodamiesi socialiniu tinklu „Facebook“ centro darbuotojai stebi, kas iš buvusių reabilitantų susituokė ir susilaukė vaikų. A. Lučiūnas lygina patirtį centre su aukštyn kylančia spirale – net jei reabilitantas grįžta prie narkotikų, jam vis tiek yra geriau, nei buvo prieš tai.
Ar R. Mukai pavyks pradėti naują gyvenimą? A. Lučiūnas neturi atsakymo į šį klausimą, tačiau vietoje atsakymo papasakoja istoriją. „Turėjome pacientą, kuris čia buvo atvykęs penkis kartus. Paskutinį kartą jis iš čia pabėgo per sodą. Pasakiau visiems, kad jo neįsileistų, jei kada sugrįš. Kol buvau išvykęs, jis grįžo ir buvo įleistas šeštą kartą. Dabar jis pats vadovauja panašiam centrui“, - viltį suteikiančią istoriją pasakojo jis.