Lietuvio portretas
2008 m. Žmogaus studijų centro atliktas tyrimas parodė, kad eilinis lietuvis yra liūdnas, linkęs žalotis ir ieškoti laimės svetur. Taip pat mūsų tautiečiai nepasitiki valstybės institucijomis, mano, kad negali nieko pakeisti, verkšlena, jog Lietuvoje nėra atsižvelgiama į jų nuomonę, nemato prasmės kreiptis į pareigūnus, nes mano, kad jiems menkai rūpi žmogaus problemos. Turėdami tokias nuostatas esame vieni nelaimingiausių visoje Europoje.
Klausiami, kaip vertina savo gyvenimo kokybę, mūsų tautiečiai atskleidžia esą nelaimingi – remdamiesi dešimties balų skale, kai 0 reiškia visišką pesimizmą, o 10 – kraštutinį optimizmą, lietuviai savo gyvenimą įvertino 4,9 balo ir atsidūrė priešpaskutinėje, 26, vietoje. Paskutiniai liko bulgarai, kurių laimės indeksas – 4,4. Laimingiausia Europos tauta yra danai (8,4), šveicarai (8,1), austrai (7,9), suomiai (7,8) ir Liuksemburgo gyventojai (7,7).
„Mūsų tautai ypač būdingas nesaugumo jausmas, kurį lemia baimė dėl ateities, dėl to, koks bus rytojus, kokių galimybių turėsime, kas priklausys nuo mūsų, – teigia Daiva Balčiūnienė, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė psichoterapeutė. – Mums būdinga viską matyti tamsiomis spalvomis, tad šiandien diena atrodo niūri, ateitis – miglota, perspektyvos – niekinės. Kadangi esame tikri savo teisumu, neskubame nieko keisti – galime tik skųstis, bet jokiu būdu ne veikti ką nors, kad gyvenimas pasikeistų į gera. Kam? Juk vis tiek manome, kad niekada to nebus.“
Baimė padeda?
„Baimė – viena pagrindinių žmogaus emocijų, ir ji, jeigu saikinga, yra būtina bei sveikintina. Tik baimė padeda realiai įvertinti situaciją ir apsaugo nuo neapgalvotų poelgių. Taip iki šių dienų išliko žmonija“, – sako D. Balčiūnienė.
Pasak pašnekovės, dešimt dažniausiai pasitaikančių baimių yra vorų, aukščio, atvirų erdvių, uždarų erdvių, bakterijų, griaustinio ir žaibo, skrydžio, onkologinių ligų, žmonių ir visko, kas susiję su mirtimi: mirusiųjų, kapinių ir pan.
„Pagrindinė visų baimių priežastis – fizinės ir psichologinės mirties baimė, – tikina psichologė. – Pagalvokime: bijome skristi lėktuvu, nes jis gali nukristi – keleiviai žus, bijome uždarų erdvių, nes čia galime uždusti – ir vėl mirtis.“
Panašiu principu veikia ir kitos baimės. Pavyzdžiui, atrodytų, niekuo su mirties baime nesusijusi vorų baimė vis dėlto yra ta pati mirties baimė – nesąmoningai bijai, kad jie įkąs, sužeis. Viso to padarinys – mirtis.
Kitos baimės, sakykime, baimė veikti, kalbėti, eiti į pokalbį dėl darbo, yra susijusios su psichologine mirtimi. „Visos šios socialinės baimės tarsi sako: jei nepavyks, aplinkiniai palaikys nevykėliu, neišmanėliu, niekam tikusiu žmogumi, – teigia D. Balčiūnienė. – Kai šią emociją nugali, susikuri veiksmų planą, kaip elgsiesi vienu ar kitu atveju, – esi pasiruošęs veikti. Taigi tokia baimė būtina, nes ji savotiškai drausmina. Pavyzdžiui, eidamas į pokalbį dėl darbo, būsite pasiruošęs atsakyti į įvairius klausimus, turėsite pakankamai žinių apie įmonę, kurioje norite dirbti, taigi būsimam darbdaviui sudarysite palankų įspūdį. Jeigu visai nebijosite, neturėsite veiksmų plano ir nebūsite pasiruošęs netikėtumams – tikėtina, darbo negausite.“
Niekam nereikalingi?
Ekonomikos krizė itin sustiprino kai kurias mūsų baimes. „Pastaruoju metu pastebiu, kad žmonės labai dramatizuoja savo gyvenimą, – pabrėžia psichologė. – Mes bijome, kad neteksime darbo, negalėsime susimokėti paskolos, liksime be namų, tapsime niekam nereikalingi.“
Pasak pašnekovės, jeigu bijome ir kuriame atsarginį veiksmų planą, ką darytume, jeigu netektume darbo, viskas gerai – jausimės saugesni. Netgi netekę darbo galėsime greitai susitvardyti ir veikti.
Visai kas kita, kai bijome, dramatizuojame, bet nieko nedarome, kad padėtis pasikeistų. „Tuomet juntame nuolatinį nerimą, esame nervingi, jautrūs, – sako D. Balčiūnienė. – Tokia savijauta dar niekam nepadėjo nei geriau gyventi, nei jaustis laimingam.“
Iš tiesų baimė netekti darbo tapo tikra šių dienų psichologine rykšte – tapti bedarbiu bijo kas antras šalies gyventojas. Tai parodė praėjusiais metais viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa. Remiantis ja, dėl turimo darbo netekties dažniau baiminasi vyrai, 26–45 metų, vidutinio ir žemesnio išsimokslinimo, rajonų centrų ir kaimų gyventojai.
Dirbančių šalies gyventojų atlyginimo lūkesčiai taip pat neoptimistiški – atlyginimo didėjimo tikisi tik 3 proc. apklaustųjų. 39 proc. jų viliasi, kad darbo užmokestis išliks toks pat, ir net 35 proc. jau yra susitaikę su galimu pajamų sumažėjimu.
Nebūti vienišam
„Kad ir kokie egzistenciniai išgyvenimai jums keltų nerimą, svarbu mokėti juos pažinti ir su jais kovoti“, – tvirtina specialistė. Psichologės teigimu, kuo vienišesnis jaučiasi žmogus, tuo sunkiau jam tai padaryti. „Aš kalbu ne tiek apie nuolatinį buvimą tarp žmonių, kiek apie santykių stiprumą, – aiškina D. Balčiūnienė. – Mes galime turėti daugybę pažįstamų, tačiau neturėti nė vieno tikro draugo, kuris išklausytų, patartų. Iš čia kyla vienišumo jausmas. Jis, deja, kamuoja daugelį šiuolaikinių žmonių.“
Svetimėjantys žmonės ir spartėjantis gyvenimo tempas – visa tai dar labiau prisideda prie egzistencinio nerimo. Iš čia atsiranda itin modernios baimės, pavyzdžiui, baimė palikti mobilųjį telefoną namuose arba neišgirsti skambučio, ne tuo adresu išsiųsti elektroninį laišką arba negauti svarbios žinutės. „Iš tikrųjų čia slypi baimė, kad kažkas įvyks be mūsų kontrolės, kad kažkas nuo mūsų nepriklausys, – teigia D. Balčiūnienė. – Taip ir gyvename apimti nuolatinio nerimo ir nuolatinio skubėjimo, net nesusimąstydami, kad kartais visai sveika stabtelėti ir nusiraminti.“