Šilčiausia vieta Europoje

Mano motyvai buvo paprasti – žemos kainos ir geras klimatas. Ispanijos Pietuose, tai yra Andalūzijoje, lyginant su Barselona, tiek nuoma, tiek ir maistas gerokai pigesni. Na, o temperatūra Pirėnų pusiasalio apačioje ir žiemos dienomis siekia daugiau nei 15 laipsnių šilumos (tai – bene šilčiausia vieta Europoje). Kadangi dirbau „freelanceriu“, tai yra laisvai samdomu specialistu, nesiruošiau Ispanijoje ieškoti darbo – turėjau keletą projektų Lietuvoje ir sėkmingai vykdžiau reikiamas užduotis nuotoliniu būdu. Kitaip sakant, galėjau važiuoti ir gyventi bet kur, kur tik yra internetas ir kur pragyvenimo lygis nėra per aukštas mano pajamoms, ne daug didesnėms už minimalų mėnesio atlyginimą Ispanijoje, bet pakankamoms gyventi laisvai ir nepriklausomai, jei nesi per didelis materialistas.

Barseloną ir Malagą skiria daugmaž 900 kilometrų atstumas. Nemėgstu skraidyti, todėl į Malagą nusprendžiau vykti greituoju traukiniu. Bilietą be persėdimo pavyko įsigyti už maždaug 60 eurų (aišku, jei pirktumėte paskutinę minutę, sumokėtumėte dvigubai daugiau). Pati kelionė truko apie 6 valandas, tačiau traukinyje praleistas laikas neprailgo, juolab kad buvo galima stebėti besikeičiantį šalies kraštovaizdį, kurio nepamatysi skrisdamas lėktuvu.

Iš pradžių Malaga nesužavėjo nei manęs, nei kartu važiavusios draugės. Vos išlipus tai pasirodė ganėtinai niūrus ir purvinas miestas, ypač po viešnagės Barselonoje. Visgi nutarėme čia praleisti bent keletą dienų ir „Airbnb“ svetainėje susiradome nebrangų kambarį už 17 eurų per naktį vienam žmogui. Nesakau, kad per tą laiką nuomonė apie žymiojo dailininko Pablo Pikaso gimtinę kardinaliai pasikeitė, tačiau ilgainiui atradau nemažai teigiamų Malagos pusių.

Gyventojų skaičiumi Vilniui prilygstantis uostamiestis su vienu seniausiu iki šiol veikiančių uostų Viduržemio jūros pakrantėje buvo savotiška atgaiva po nenuilstančio šurmulio Katalonijos sostinės gatvėse. Nevargstant miniose ir paniškai nesižvalgant kišenvagių, ateinančiomis dienomis aplankėme daugybę žymių miesto vietų: Malagos katedrą su vienu nebaigtu statyti bokštu, Pikaso muziejų, Šiuolaikinio meno bei Pompidu centrus, „Atarazana“ vadinamą turgų su įspūdingais Viduramžius menančiais vitražais, pelenų spalvos paplūdimius ir net žymųjį restoraną, ne vienam lietuviui šypseną keliančiu vardu „El Pimpi“. Šimtais žymių asmenybių nuotraukų su autografais nukabinėtoje vietoje ne kartą lankėsi įvairūs meno, politikos, sporto, pramogų pasaulio atstovai, iš kurių bene didžiausiu „El Pimpi“ gerbėju laikomas aktorius Antonio Banderasas.

Tačiau didžiausią įspūdį Malagoje man paliko Alcazaba pilis ir Gibralfaro tvirtovė. Šiuose tūkstančio metų senumo arabiško stiliaus įtvirtinimuose kadaise nuo krikščionių, siekusių atkariauti islamizuotas Pirėnų pusiasalio teritorijas, slėpėsi maurai. Dabar, užkopus į viršų, galima pasivaikščioti gerai išlikusios tvirtovės sienomis ir apžvelgti Malagos miestą iš visų pusių. Kiek žemiau matosi ir žymioji „Plaza de Toros de La Malagueta“, kurioje nuo XIX amžiaus pabaigos vyksta koridos. Jų metu toreadorai pažaidžia su ypatingai augintais, šertais ir pasirodymo dieną pusę tonos sveriančiais buliais, kurie, likus parai iki dvikovos, uždaromi į labai mažą aptvarą ir nebemaitinami, ir, galop, nuduria. Beje, tokie pasirodymai anksčiau minėtame Katalonijos regione jau keletą metų uždrausti, o gyvūnų teisių aktyvistai svajoja juos uždrausti ir visoje likusioje Ispanijoje, motyvuodami ne tik žiauriu elgesiu su gyvuliais, bet ir tuo, kad šia tradicija, dar labiau išpopuliarėjusia po to, kai pasirodė amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingvėjaus romanas „Fiesta“, domisi vis mažiau šalies gyventojų.

Nuoma pigesnė nei Lietuvoje?

Po kelių dienų ėmėme ieškoti pastovios gyvenamosios vietos, kur turėjome praleisti bent keletą mėnesių. Dar Lietuvoje, prieš išvykstant, apžvelgiau, kiek Ispanijoje atsieina nuoma.

Apie Barseloną ir jos apylinkes nė nesvajojau, jau ankstesniame tekste rašiau, kaip ten brangu. Bet Andalūzijos regione galėjai rasti tiesiog neįtikėtinų pasiūlymų, pavyzdžiui, už 350 eurų per mėnesį išsinuomoti nuosavą trijų kambarių namą. Tačiau neskubėkite džiaugtis, kaip tai anksčiau laiko padarėme mes. Tokių variantų tikrai yra, bet tik tuo atveju, jei nuomos sutartis pasirašoma bent jau metams.

Tačiau net ir tuomet dar reikia sumokėti kelių mėnesių nuomos dydžio užstatą bei didžiulius komisinius mokesčius nekilnojamojo turto agentūrai. Kitaip nei Lietuvoje, kur išsinuomoti būstą ganėtinai dažnai galima tiesiai iš jo šeimininko, Ispanijoje beveik visais atvejais karaliauja brokeriai. Tikras stebuklas, kad mes, nemokėdami vietinės kalbos, sugebėjome surasti ir išsinuomoti butą be jokių tarpininkų ir dar iš laisvai angliškai kalbančio belgo, kuris nepaprašė net užstato (tikrai neįmanoma įsivaizduoti, kad panašiai būtų pasielgęs koks nors nuoma besiverčiantis ispanas).

Tiesa, butas buvo už valandos kelio nuo Malagos, mažame, apie 3000 gyventojų turinčiame kalnų kaimelyje, pavadinimu Periana. Bijodami likti be jokio nuosavo kampelio, nusprendėme atsisakyti minties gyventi mieste ir įsikūrėme užmiestyje. Tokioje vietoje galėjo gyventi nebent pensininkai ar jau minėti „freelanceriai“, nes susirasti čia darbo, nemokant ispaniškai, beveik neįmanoma. Tiesą sakant, dvi mūsų kaimynų poros ir buvo pensininkai, vieni – iš Didžiosios Britanijos, kiti – iš Kanados. Jie čia mėgavosi senatvės dienomis, balkone stebėdami, kaip už alyvmedžių giraitėmis apaugusių kalnų kas dieną kyla ir leidžiasi saulė.

Dviejų miegamųjų butas su svetaine, virtuve ir vonia, su visiškai naujais baldais, buitine technika, internetu ir net indais buvo ką tik po remonto, po kurio namuose dar niekas negyveno. Jis mums kainavo kiek daugiau, nei planavome – 420 eurų per mėnesį, neskaitant nedidelių komunalinių mokesčių. Už tokią kainą kokiame nors Vilniaus miegamajame rajone, Fabijoniškėse ar Viršuliškėse, galima išsinuomoti labai panašų butą ir pro langus kasdien stebėti pilką dangų, pakibusį virš šalimais prismaigstytų betoninių daugiabučių. Perianoje gi turėjome balkoną su vaizdu į kalnus, grynu oru ir kasdiene galimybe degintis saulėje (net ir spalio pabaigoje čia pasitaikydavo vidurdienių, kai temperatūra pakildavo iki trisdešimties laipsnių karščio).

Jauki bendruomenė ir kieme augantys granatai

Ilgainiui susipažinome ir su pačiu miesteliu bei jo žmonėmis. Jei Lietuvoje dažnai esame įpratę prie apmirusio provincijos gyvenimo, tai čia vaizdas pasirodė priešingas. Perianoje yra visko: mokykla, darželis, sporto ir žaidimų aikštelės vaikams bei paaugliams, gydytojų ir odontologų kabinetai, ne tik maisto, bet ir kanceliarinių, statybinių ir kitokių prekių krautuvėlės ir netgi kooperatyvas, gaminantis vietinį alyvuogių aliejų, pavadintą miestelio vardu. Tipiškas andalūziškas miestelis su kalno šlaite baltuojančiais namukais, rodos, alsuoja gyvybe: suaugusieji šnekučiuojasi prisėdę lauko kavinėse ir gurkšnodami alų, vaikai spardo kamuolį bėgiodami aplinkui, arba kaulija pinigų keptiems kaštonams, skoniu primenantiems saldžias karštas bulves (kodėl jie tokie nepopuliarūs Lietuvoje?), baltos katės voliojasi pakampėmis ant įkaitusio grindinio ir tik vienas kitas apleistas pastatas su juoduojančiomis kiaurymėmis vietoj saulėje blizgančių langų atvykėliams akivaizdžiai primena apie 2008 metų finansų krizės padarinius, su kuriais šalis vis dar iki galo nesusitvarkė.

Atsikraustę čia suklydome tik dėl vieno dalyko – galvojome, kad maisto prekių galėsime įsigyti jei ne pigiau, tai bent jau už tokią pačią kainą, kaip bet kuriame Ispanijos mieste, kuriame tam yra „LIDL“ ar „Mercadona“.

Tačiau vietinėse parduotuvėlėse prastesnės kokybės maistas kainavo brangiau, o ir jo pasirinkimas buvo nepalyginamai mažesnis. Kadangi neturėjome automobilio, mums tai tapo šiokia tokia problema, priešingu atveju būtume nuvažiavę iki Malagos ir ten pigiai visko prisipirkę mėnesiui į priekį. Bėgant laikui visgi neapsikentėme ir iki miesto nuvykome autobusu, kuris lėtai ir ilgai slinko vingiuotais kalnų keliais. Apmaudu tai, kad studentams Ispanijoje, priešingai nei Lietuvoje, nuolaida transportui netaikoma ir mums, turintiems pažymėjimus, už kelionę pirmyn ir atgal teko sumokėti po 10 eurų.

Ar labai pasiilgdavome miesto? Nepasakyčiau. Nuo Vilniaus triukšmo ir skubos norėjau pabėgti jau seniai, o tam Periana puikiai tiko. Dienomis dažnai eidavau pasivaikščioti po apylinkes, kartą su drauge pėsčiomis nužygiavome iki netoliese plytinčio Vinuelos ežero, pakeliui prisivalgėme šalikelėje augančių granatų ir apelsinų (tokių saldžių, ko gero, niekada nesu ragavęs), o grįžtant mus traktoriumi pavežė vienas draugiškas alyvmedžių laukuose triūsęs ūkininkas, tad į statų kalną kopti nebereikėjo.

Kaip ir įprasta provincijoje (Lietuvos, beje, taip pat), žmonės kur kas nuoširdesni, šiltesni, linksmesni, labiau linkę padėti, žodžiu, paprastesni. Perianoje ryškus bendruomeniškumo jausmas, visi visus pažįsta, visuomet sveikinasi tarpusavyje, svetingai priima užklystančius turistus (ypač šį maršrutą pamėgę dviračių entuziastai) vieninteliame prabangesniame restoranėlyje, kur padavėjas moka kalbėti angliškai.

Siūlo išvažiuoti ir kitiems

Žinoma, ne visą laiką praleisdavome Perianoje. Kadangi jau buvome Andalūzijoje, susiorganizavome ir keletą ilgesnių, tačiau ne pernelyg tolimų išvykų, kurių metu aplankėme vienus gražesnių šio regiono miestų – Granadą, Rondą ir Setenil de las Bodegas.

Granadoje, kur nuo vaikystės gyveno žymusis ispanų poetas Federikas Garsija Lorka, įspūdingiausiomis vietomis įvardinčiau miesto katedrą (berods, antrą pagal dydį Ispanijoje) su tolumoje baltuojančiomis Siera Nevados kalnų masyvo viršukalnėmis ir, be abejo, Alhambrą – maurų rūmų tinklą, kuriuo kadaise vaikščiojo musulmonų sultonai (beje, bilietą į šį ansamblį reikia įsigyti iš anksto, nes turistų, įleidžiamų per dieną, skaičius ribotas). Rondoje, daugelio vadinamu gražiausiu ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos miestu, kvapą gniaužia jo simboliu tapęs ir daugybę užsieniečių kasmet pritraukiantis tiltas „Puente Nuevo“, panašesnis į kokį nors filmo „Žiedų valdovas“ statinį, negu į realaus pasaulio objektą. Na, o netoliese Rondos įsikūręs nedidelis miestelis Setenil de las Bodegas pats savaime yra neeilinis eksponatas, nes namai čia pastatyti tiesiai po masyviomis uolomis, atliekančiomis kai kurių sienų ar net stogų funkciją.

Žinoma, aplankyti Andalūzijoje dar tikrai yra ką (pavyzdžiui, tolėliau nuo Malagos esančią Seviliją, Kordobą ar Cabo de Gata paplūdimius), tačiau tąkart visko pamatyti nespėjome. Draugei atsirado neatidėliotinų reikalų Lietuvoje, be to, lapkričio pabaigoje mūsų miestelyje pasidarė ganėtinai šalta. Malagoje su tokia problema tikrai nebūtume susidūrę, tačiau Perianoje, šiek tiek pakilus į kalnus, temperatūra ėmė ryškiai svyruoti. Dienomis vis dar galėdavo sušilti iki dvidešimties, tačiau naktimis temperatūra nukrisdavo vos iki kelių, porą kartų – netgi nulio laipsnių. Apie normalų šildymą Andalūzijos namuose buvo galima nebent pasvajoti, visi čia šildėsi kažkokiais keistais stumdomais židinukais, į kuriuos statomas paprastas dujų balionas. Kad ir kaip stengiausi tolygiai prišildyti butą rytais ir naktimis, viduje visuomet būdavo per žvarbu arba per karšta, arba smirdėdavo dujomis (net ir pravėrus langą). Keletą savaičių Perianoje pabuvęs vienas, ėmiau ilgėtis jaukaus kambario Žvėryne, be to, išvažiavus draugei tokiame mažame miestelyje kaip mat pasijutau vienišas.

Antroje gruodžio pusėje išvykau į Barseloną. Aplankęs savo draugą Marių, patraukiau į Paryžių, aplankiau ten keletą Pompidu muziejuje veikusių parodų, bet po Ispanijos meilės mieste viskas atrodė labai niūru, brangu ir, priešingai nei vasarą, ne miela. Netrukus patraukiau į Berlyną, o iš Berlyno po savaitės išvažiavau į Lenkiją, kad pamatyčiau didžiulę ir išsamią garsiojo „Tvin Pykso“ režisieriaus Davido Lyncho retrospektyvinę darbų parodą, surengtą net ne Varšuvoje, o Torunėje. Taigi, aplinkos pokytis įvyko palaipsniui ir grįžimas į Lietuvą manęs nešokiravo nei tamsa, nei sniegu, nei žmonių nuotaikomis.

Atvirkščiai – jaučiausi atsigavęs emociškai, pilnas naujų idėjų ir energijos. Per kelionę įpratintas ispanų maloniai bendrauti net ir su visai nepažįstamas žmonėmis, draugiškai sveikindavausi su kasininkais parduotuvėse, garsiai padėkodavau šviežią bandelę man padavusiai krautuvininkei ir, užuot nebyliai brovęsis, kaip dabar įprasta, pro troleibuse stovintį keleivį, pasiteiraudavau, ar negalėtų manęs praleisti. Pats nustebau, kad beveik visi būdavo man tiek pat malonūs, kiek aš būdavau malonus jiems, kad gaudavau tiek, kiek duodavau, o kartais net šypsena ar geru žodžiu daugiau. Nemeluosiu, kad tokį aukštą entuziazmo lygį pavyko išlaikyti iki dabar, bet visgi tai buvo gera pradžia, įrodymas, kad ir lietuviai nori ir gali būti bent kiek jautresni vieni kitiems.

Ką daryti, kad daugiau žmonių būtų tokie? Pradėkite nuo pačių elementariausių socialinių situacijų, o jei jaučiate, kad šalyje emocinis klimatas jums nepakeliamas ir gyvenimas čia ima varyti į neviltį, išvažiuokite. Ne, nespjaukite ant Lietuvos ir neemigruokite tam, kad nusipirktumėte „BMW“ su vairu dešinėje pusėje, o grįžę atostogauti į Palangą puikuotumėtės savo fabrikuose uždirbtais pinigais, kol visus išleisite alkoholiui ir cepelinams.

Išvažiuokite pravėdinti galvos, pasisemti naujų patirčių, pabendrauti su kitų kultūrų žmonėmis, galop, prikaupti vitamino D atsargų (nekalbu apie dešimties dienų ilgio atostogas Turkijoje). Išvažiuokite mėnesiui, dviems arba keliems metams, o grįžę pasistenkite praskaidrinti gyvenimus tų, kurie iš tiesų neturi jokių galimybių kažką pakeisti patys. Neabejoju, kad mūsų neveiksnūs politikai reikšmingai neprisidės prie teigiamų emocinio Lietuvos klimato pokyčių, o greitu metu neišspręs ir jokios kitos esminės šalies problemos. Mūsų visuomenėje, retai lepinamai saulės ir šilumos, teigiamu pokyčiu galime tapti tik mes patys, eiliniai žmonės, plečiantys kultūrinį akiratį, iš lėto besivaduojantys iš kvailų stereotipų ir lietuviškojo Rūpintojėlio sindromo.