„Visi kalba, kad iš 800 ar 650 litų pensininkams sunku išgyventi. Suprantu, kad seniems žmonėms nelengva, bet pikta, kad niekas nekalba apie žmones, kurie šiandien neturi darbo ir netgi už ką išvykti į užsienį“, - DELFI sakė Rasa.
Moteris kelis kartus pakartojo, kad valstybė gimdo „bomžus“ - netekusius darbo palieka likimo valiai. Praradusi savąjį ji pusmetį gaudavo po 650 litų, už kuriuos „nebuvo įmanoma išgyventi, o šiandien, gaunant 350 litų, iš viso nerealu“.
Buvęs vyras atėmė dukrą
Kol dirbo, gyveno su dukra, kuriai dabar 13 metų. „Kai nebeturėjau galimybių jos išlaikyti, buvęs vyras ją iš manęs atėmė. Nedarbo metai mane sužlugdė visapusiškai: netekau pragyvenimo šaltinio, dukters. Įstatymai tokio žmogaus, kaip aš, negina. Nebeturi, ką duoti vaikui, ir esi nebereikalingas“, - jausinosi moteris.
Dabar dukra gyvena kitame rajone. Teisiškai Rasa turi galimybių ją lankyti, tačiau finansiškai – ne. Tik tiek, kad pabendrauja telefonu.
„Kai vaiką augini viena 12 metų, tėtis juo nesirūpina, morališkai irgi labai sunku, kai atima, vien todėl, kad netenki darbo ir už ką išlaikyti“, - sakė moteris.
Neįpirko būsto
Iki šiol prekybos srityje dirbusiai visaginietei iš algos nepavyko įpirkti būsto, todėl jį nuomoja. Faktas, kad dirbantis žmogus, kuris gauna vidutinį darbo užmokestį, „šioje valstybėje nesugeba įpirkti stogo virš galvos“, moteriai atrodo iškalbingas.
Kol dirbo, ji pati gaudavo apie 1500 litų per mėnesį. Rasa mano, jog moteriai tai normalus atlyginimas, bet už tiek niekas jokios paskolos negalėjo suteikti, nes „šiandien tu valstybei reikalingas, o rytoj nereikalingas ir jei neturi kitokio nekilnojamojo turto, apie paskolas negali net būti kalbos“.
Kompensacijos už šildymą – tik turintiems butus
Dėl to, kad neturi savo būsto, be darbo likusi moteris negali gauti kompensacijų už komunalinius patarnavimus, kuriomis naudojasi minimalias pajamas gaunantys žmonės.
„Neturiu kur prisiregistruoti. Nors oficialiai nuomojuosi butą, jo savininkai iš jo neišsirašo, nes tai jų nuosavybė, todėl aš neturiu galimybių gauti kompensacijų“, - paaiškina.
„Bomžauti“ užsienyje – ne išeitis
Jei pasitaikytų galimybė, Rasa ryžtųsi net emigracijai: „Tik tiek, kad bet kur ir bet kokiomis sąlygomis išvažiuoti būtų neprotinga. Visi puikiai žinome, kad ir ten gyvenantiems ne pyragai, o važiuoti „bomžauti“ - ne išeitis. Geriau jau bandyti ieškoti galimybių savo šalyje, kur bent jau artimų draugų yra, kurie palaiko“.
Dauguma jos pažįstamų išvykę, tačiau „nėra, kad labai gerai gyventų, irgi vargsta“.
„Mitas, kad visi išvažiavusieji puikiai gyvena. Anksčiau emigravusiems pasisekė, bet dabar nėra taip lengva įsitvirtinti, atlyginimai sumažinti, daug kas dirba už minimumą. Kaip jie patys sako, važiuoti į užsienį ir ten egzistuoti - taip pat ne išeitis“, - pasakojo DELFI pašnekovė.
Norint emigruoti, reikia ir „pradinio kapitalo“ – Rasos skaičiavimais, mažiausiai kelių tūkstančių litų.
„Užsienyje gyvenančios draugų šeimos bute nuomojasi kambariukus, gyvena keturiese, penkiese viename. Jeigu nuvykčiau, reikėtų su kažkuo gyventi ir prisidėti prie mokesčių, nuomos, nes draugai neturi galimybių manęs priimti nemokamai. Kaip jie sako, iš pradžių mėnesiui reikia bent 2-3 tūkst. litų turėti“, - pasakojo išeičių ieškanti visaginietė.
Gėdijosi prašyti pagalbos
Paklausta, ar yra tikimybės savame mieste rasti darbą, Rasa sakė, kad vienu metu visai buvo praradusi viltį. Net galvojo apie savižudybę.
„Pasakysiu tiesiai šviesiai – jei neturėčiau draugų, kurie palaikytų finansiškai ir maistu, man liktų arba eiti vogti, arba pasikarti. Tai žiauru, bet tiesa. Tokių minčių jau buvo, nes eiti prašyti žmonių pagalbos gėdijausi. Draugai pamatė mano situaciją, pradėjo traukti, nes jau buvo prasidėjusi depresija, problemos su sveikata - inkstais, širdimi. Draugai ištraukė iš to liūno ir pastatė ant kojų, nes aš net neturėjau už ką gydytis“, - pasakojo moteris.
Lenda į skolas
Kaip išgyventi už 350 litų, nuomojant burtą ir negaunat lengvatų už šildymą? Rasos teigimu, tai neįmanoma: „Lendu į skolas. Vasarą draugai rėmė daržovėmis, dabar pinigais remia. Geriausia draugė palaiko mane morališkai, sakydama, kad kai bus geriau, atiduosiu“.
Dėl darbo ji važiuotų į bet kurį miestą. „Ieškojau ir Vilniuje. Buvau radusi už 1000 ar 1200 litų per mėnesį. Už tiek išsinuomoti kambarį ar butą ir išvykti į Vilnių nesiryžau, nes gal net blogesnė situacija būtų, negu dabar Visagine”, - pasakojo pašnekovė.
Išmetė kaip šunį
Jei pasitaikytų galimybė, ji eitų dirbti ir valytoja – bet kuo. Anksčiau parduotuvės direktore, pamainos viršininke, kitose pareigose dirbusi prekybininkė prisiminė, kad kai buvo reikalinga, įmonės „ir į užsienį veždavo ilsėtis, ir visa kita“, o kai reikėjo mažinti etatus, „išmetė kaip šunį ir teko teisme kovoti, kad išmokėtų išeitinę“.
„Jeigu savo noru neišeini iš darbo, tave įspėja, kad vis viena išmes pagal sau naudingą straipsnį. Bet aš kovojau ir pasiekiau, kad man taikos sutartimi būtų išmokėta sutarta suma“, - sakė Rasa, visiškai neįsivaizduojanti, kaip toliau klostysis jos reikalai.
„Gyvenu šia diena, šiandien turiu ką valgyti - ir gerai. Tik labai pikta ant valstybės, kad vykdo žmonių genocidą – kitaip nepavadinsi. Daro viską, kad kuo daugiau žmonių išmirtų arba išvažiuotų. Jau geriau didintų mokesčius dirbančiam žmogui, bet kai netenka darbo - nors 800 litų mokėtų. Ne paliekant be pragyvenimo žmones reikia skatinti, kad nesėdėtų namuose, ieškotų darbo. Nes joks bent kiek išprusęs žmogus nesėdės „ant pašalpų“ – pats eis dirbti“, - mano Rasa.
Prilygina „degradams“
Jeigu prie metus nesugebėjai rasti darbo, pasak visaginietės, visuomenė į tave žiūri, kaip į „degradą“.
Tai, kad žmonės tyčia neieško darbo, kad gyventų iš pašalpų, jos nuomone, didžiausia nesąmonė: „Iš mano gaunamos 350 litų mėnesinės pašalpos net egzistuoti neįmanoma. Man nėra žema dirbti bet kokį darbą, baisu būtų, jei reikėtų eiti vogti“.
Mieste, kuriame gyvena DELFI pašnekovė, yra labai daug šeimų, kur vienas gauna tik 350 litų pašalpą. Arba vienas iš šeimos daug metų išvykęs į užsienį, siunčia likusiems pinigėlius - ir tempia.
Nesitiki, kad vyras jai ištikimas
„Gal nė vienos šeimos nežinau, kad dirbtų ir vyras, ir žmona. Dažniausiai vienas išvykęs į užsienį ir dešimt metų gyvena skyriumi. Galima sakyti, tokios šeimos sugriuvusios, jas laiko tik finansai. Patys suprantate - nerealu, jog vyras dešimt metų gyvena vienas. Tik tiek, kad nepamiršta savo šeimos ir siunčia pinigų“, - dalijosi Rasa.
Viena jos draugė taip ir gyvena - net nesitiki, kad užsienyje uždarbiaujantis jos vyras yra jai ištikimas, juolab, kad net kartą per metus neturi finansinės galimybės pas jį nuvykti.
Pašalpų prašo kaip išmaldos
Paklausta, apie ką svajoja, Rasa visų pirma mini darbą: „Eičiau dirbti ir už 500 litų per mėnesį. Kad atgaučiau pasitikėjimą, kad bent kažkam esu reikalinga. Nes kai dėl tų 350 litų pašalpos reikia atstovėti eilėje, įrodinėti, kad tie pinigai tikrai tau reikalingi ir kad nesi kažkoks nenorintis dirbti „lodorius“, jauti didelį pažeminimą. O valdininkai, kurie tave priima, būtent taip į tave žiūri, tarsi aš su malonumu imu tuos 350 litų”.
Bedarbės nuomone, valdininkai turėtų suprasti, kad „eini prašyti tos išmaldos tik todėl, kad neturi daugiau kur dėtis“.
Tikri draugai nepalieka
Jei pavyktų rasti darbą, antras žingsnis, kurį žengtų Rasa – susigrąžintų dukrą, o trečias – kurio visą savo gyvenimą kartu su dukra siekė: apsigyventi nuosavame, kad ir pačiame paprasčiausiame būste.
„Tokios ir svajonės: darbas, vaikas, namai”, - sakė Rasa, pridurdama, kad tik geriausios draugės – policijos pareigūnės – dėka šiandien galbūt net išsaugojusi savo gyvybę, sveikatą.
„Labai svarbu žmogui turėti nors vieną draugą, kuris tavęs gyvenimą nepalieka ir juo remtis. Svarbiausia, jos net nereikia prašyti pagalbos: žino, ką pasakyti, padaryti, kad tau padėtų ir tai – labai svarbu. Linkiu kiekvienam turėti draugą, kuris nepalieka. Nes kai bėda, atsitinka nelaimė - daug žmonių nusisuka ir aš pati savo kailiu tai patyriau“, - sakė 35 metų moteris.